Kun.Tomas Šernas

Netikinčiojo pasaulėžiūra ir savivoka yra panaši į pagoniškąją. Jai būdinga nuostata, kad pasaulis yra chaotiškas, o gyvenimas neturi prasmės, išskyrus tą prasmę, kurią žmogus ar tauta apibrėžia pati sau. Monoteistinis požiūris yra yra visiškai kitoks – ne žmogus, tauta ar partija apibrėžia gyvenimo prasmes, bet Dievas.

Biblinis požiūris į istoriją

Visose Biblijos knygose yra pabrėžtinai teigiama, kad žmogaus pasirinkimai ir jo gyvenimas yra ne beprasmiai. Nuo Pradžios knygos Dievo žodis sako, kad žmogus pats renkasi savo kelią ir likimą, o mums žinoma „pasaulio ir gyvenimo beprasmybės" matrica yra įskiepyta Gundytojo, kai jis gundė „...atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga". (Pr 3, 5).

Nepaisant to, jog žmogus gyveno Rojuje, jis buvo sugundytas siekti dar puikesnės "vasaros". Tai buvo sąmoningas Dievo tvarkos ir duotos realybės atmetimas. Žmogus pats tą realybę pakeitė, jo sprendimas yra svarbus. Panorėjęs daugiau, jis atvėrė savyje tuštumą, skaudų plyšį, per kurį įsiveržė tas "niekas" su tuštuma ir beprasmybe. Žmogus pasijuto tuščiu, nuogu ir išsigando (Pr 3, 7-10)

Nors žmogus siekė būti tobulesniu ir laimingesniu, jis tapo susipriešinusiu ir dar labiau dvasiškai alkanu, dar labiau geidžiančiu "vasaros" pojūčio. Kainas pavydėjo Abeliui, nes Dievas yra malonesnis jam. Kainui buvo sunku ištverti brolio sėkmę. Kadangi jis negalėjo užmušti brolio sėkmės ar Dievo, Kainui liko trys galimybės - arba susitaikyti su kito sėkme, arba pačiam nusižudyti, arba užmušti brolį. Maištaudamas dėl susiklosčiusios jam nepatinkančios realybės Kainas užmuša brolį Abelį. Argi armėnų ir žydų genocidai įvyko ne dėl tos pačios priežasties? Žmogus daro sprendimus ir keičia realybę. Argi žmogaus gyvenimas yra beprasmis? Jis nėra toks. Senojo bei Naujojo Testamento eilutės nuolatos pasakoja apie tai, kad gyvenimas yra prasmingas ir žmogaus poelgiai yra labai svarbūs.

Nėra jokios menamos "auksinių laikų" praeities, kurią mėgsta garbinti pagonys. Nėra beprasmiškos dabarties, nes ji prasminga. Nėra įsikalbėtos šviesios ateities, tik Dievo žodžio realybė.

Biblinis požiūris į realybę yra rūstus, bet ir labai šviesus – jame nėra vietos žmogaus simuliacijai „gyvenimo beprasmybe", nėra vietos naiviam jaunatviškam tikėjimui, kad "ateityje bus geriau". Nėra ir vietos seniokiškam praeities garbinimui.

Krikščioniškas požiūris į istoriją

Krikščioniškas požiūris į istoriją yra evangeliškas požiūris. Jis papildo ir praturtina malone svarbiausius dalykus, būdingus monoteizmui - nėra jokios tobulos praeities, kurią mėgsta garbinti pagonys; jokios netobulos ir beprasmiškos dabarties, nes ji prasminga; jokios įsikalbėtos šviesios ateities; tik gyva Dievo žodžio realybė.

Dabar ir praeityje krikščionys bei jų vadovai susižavėdavo krikščionybės senove. Jie skelbdavo, jog anksčiau krikščionys būdavo doresni ir dvasingesni. Pavyzdžių visada galima surasti – paprastos ir dvasingos pirmųjų krikščionių bendruomenės, viduramžių didieji mistikai ir asketai, Reformacijos pradininkų pavyzdys. Tradinėse bažnyčiose vyresni žmonės neretai sako, kad „anksčiau buvo geriau". Tokiu būdu praeitis tampa „šventesne" už dabartį. Dažnai krikščionys susižavi ir ateitimi - gražiai atrodančiomis socialinėmis –politinėmis perspektyvomis. Viešpaties požiūris į „pašventintą" praeities ir einamuoju metu besivystančią ateities istoriją sako ką kitą, jis atsiskleidžia daugelyje Rašto vietų. Jėzaus požiūris į istorinę bei dvasinę tautos šventenybę - Jeruzalės šventyklą- tai iliustruoja.

"Jam išeinant iš šventyklos, vienas iš mokinių Jam sako: „Mokytojau, pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!" Jėzus jam atsakė: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta". (Mk 13,1-2)

Dievo Žodis lyg kalavijas mums nesuvokiamai „ ...prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus" (Hbr 4,12), jis teisia visą žmonių išmintį, ir
„...Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus" (Mt 16,27). Jėzus labai aiškiai nusako, kad žmogaus ar tautos praeitis, dabartis ir ateitis yra svarbi tiek, kiek paklūsta Dievui.
Viešpats savo gyvuoju žodžiu pašaukia savo žmones iš mirtinos gyvenimo beprasmybės matricos ir suteikia kitokią, radikaliai besiskiriančią savimonę. Todėl Jėzus iliustruoja:
"Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu". (Jn 16, 20) Daugelyje Evangelijos vietų ši tiesa parodoma kaip skirtinga žmonių istorija:
"Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta. Du bus lauke, ir vienas bus paimtas, kitas paliktas" (Lk 17,33-36). Evangelija nurodo į du skirtingus istorijos išpildymo būdus. Vienas būdas - istorijos dėsnių nulemtas. Kitas būdas – istorija per Dievo malonę.

Apaštalas Paulius nusako krikščionišką istorijos suvokimą: "Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje." (Rom 8, 38-39)

Esame istorinės būtybės ta prasme, kad „kaip save suvokiame, tokie ir esame". Perfrazuojant šią teisingą mintį, reikėtų sakyti, kad „kaip save suvokiame Kristuje, tokie ir esame istorijoje". Kaip save suvokiame, tokiais ir būsime.

(Bus daugiau)