12. Lapkričio 9 d., Bažnyčios svetainėje www.ref.lt buvo publikuotas kun. Tomo Šerno straipsnis „Didžiuotis ar atgailauti?". Vėliau jis buvo paskelbtas kituose elektroniniuose naujienų portaluose ir sulaukė nemažo dėmesio, klausimų straipsnių komentaruose. Autorius neskaito komentarų. Jam sutikus, į vieną bendrą, manytume, aktualų klausimą atsakome dalimis:
1) „Kunigo [straipsnio autoriaus] norėčiau paklausti, ką jis mano apie naują homoseksualios orientacijos vyskupę Švedijoje."
Apie minimą liuteronų vyskupę Švedijoje mes visi reformatų dvasininkai sužinojome iš pastarojo meto spaudos pranešimų. Žinome tai kas apie ją parašyta, kitokio savo liudijimo apie ją negalime pateikti.

2) Ar evangelikai neturi vienos nuomonės tuo klausimu ir kiekviena nacionalinė bažnyčia sprendžia savaip tokius delikačius reikalus?

Kristaus Bažnyčia - labai įvairi. Išpažįstame, jog tikrai tik pats Dievas žino savuosius, kuriuos į šią Bažnyčią priėmė. Todėl, Kristaus Bažnyčią vadiname neregimąja, nes plika žmogiška akimi negalima išskirti kuris žmogus Dievo yra priimtas, o kuris tik šios Bažnyčios lankytojas, svečias? O gal net - dar tylus „vilkas avies kailyje"?... Net sekmadienio pamaldose ir prie Viešpaties Stalo susirinkusių būryje gali būti vieno iš apaštalų - Judo Iskarijoto likimo asmuo. Kitaip yra su regimąja Bažnyčia - ji matoma plika akimi ir yra paplitusi po visą pasaulį įvairių išpažinimų formoje. Evangelikai yra viena iš minėtų išpažinimų formų, šalia kitų didžiųjų išpažinimo grupių - stačiatikių ir katalikų. Nei viena iš šių grupių neturi vieno, visos išpažinimo grupės vardu kalbančio asmens. Stačiatikių Bažnyčia sudaro stambūs autokefaliniai t.y. autonomiški Bažnyčios vienetai, paprastai veikiantys nacionalinėse ribose. Panašiai - katalikų Bažnyčia, kurioje tik vieninteliai Romos katalikai yra suvienyti hierarchinėje pasaulinėje struktūroje. Todėl šios visos struktūrinės Bažnyčios vardu neklystamai pasisako vienas asmuo - popiežius. Kitos katalikiškos bažnyčios dažniausiai jungiasi taip pat į nacionalinius vienetus (pvz.: Airių katalikai, Lenkų katalikai, nors šiose šalyse taip pat veikia ir yra dominuojanti Romos katalikų konfesija). Krikščionims iškilus reikalui vieningai pasisakyti vienu klausimu, būtina, kad šį klausimą apsvarstytų struktūriniai vienetai - nacionalinės Bažnyčios. Evangelikai dar išsidalina į aibe smulkesnes evangeliškas konfesijas: liuteronų, reformatų, jungtinių ir laisvųjų. Didžioji dauguma jų draugiškai bendrauja tarpusavyje, jungiasi į asociacijas arba yra viena kitoms neutralios.

Nėra bendro Pasaulio evangelikų pareiškimo homoseksualių asmenų tarnystės Bažnyčioje klausimu. Manytume, kad visiškai pakanka to, kas yra išdėstyta Švento Rašto mokyme. Tačiau, kažkurių konfesijų nacionalinėse Bažnyčiose šie klausimai buvo pakelti ir sukėlė daug skausmo. Kai kur bendruomenes šiuo klausimu pasidalino struktūriškai: į tas kurie pritaria tokių asmenų tarnystei (pvz.: Švedijos liuteronų Bažnyčia) ir tas, kurios nepritaria. Kaip matėme iš spaudos, buvo paminėti užsienio Bažnyčių kviesti svečiai, bet jie neatvyko, tuo išsakydami savo nuostatą šiuo klausimu. Visi tikime, jog Dievas savuosius atpažįsta ir kiekvienas stos prieš savo Tesėją atsakyti už savo darbus ir sprendimus. Argi veltui Dievas savo žodyje kalba apie paskutinį teismą (žr. Mato 25,31-46). Ar visi, kurie kreipiasi į Viešpatį yra pašaukti amžinam gyvenimui?

3) Ar galėtų Lietuvoje atsirasti homoseksualus/homoseksuali kunigas /kunigė?"

Kuo Lietuva ypatingesnė už Švedija, Baltarusija ar Lenkija? Visur gyvena nuodėmingi žmonės ir toje regimoje Bažnyčioje visuomet galime sulaukti ir gerų, ir blogų sprendimų. Vienokių ar kitokių žmonių. Nepaisant sovietmečio paveldo ir visų šiai dienai iškylančių iššūkių, Lietuvos evangelikų reformatų dvasinės tarnystės nuostatos yra pastovios. Gyvename pasaulyje, jį stebime, gilinamės į Viešpaties Žodį ir juo pasitikime: „rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo" (Mt.6,34).

11. Citata iš žiniasklaidos: "Lietuvoje yra įregistruotos dvi evangelikų reformatų bendruomenės. Pirmajai reformatų bendruomenei vadovauja Reformatų Bažnyčios organo - Biržų Sinodo - nutarimu šių metų birželį ekskomunikuotas dvasininkas Algimantas Kvedaravičius, antrajai - to paties Sinodo paskirtas Rimas Mikalauskas." Ar Sinodas yra "tarpbažnytinis"? Abi bendruomenės pripažįsta? Jei ne: kokiu pagrindu "ekskomunikavo" kitos bendruomenės narį?Kokia gali buti "ekskomunikato" galia? Paskelbti "už įstatymo ribų", bet kas gali Kvedaravičių. Persekioti? Ar tai tik "Bažnyčios viduje" - reikštų paraidžiui - "antrosios bendruomenės" viduje. Niekas nesugeba paaiškinti kodėl nepakako vietos "abiems dviems bendruomenėms"... Dabar antra savaitė tebevyksta "garbes dalybos"... Neesu Kvedaravičiaus šalininkas, o vis dėl to, regis, abi bendruomenės "truputį nėščios"... Jonas

Nereikia būti kieno nors šalininku ar priešininku Lietuvos evangelikų reformatų reikaluose. Verta atminti kas yra kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14,6) bei nepraleisti apaštalo Povilo raginimo pro ausis: „Tad stovėkite susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais" (Ef 6,14)

Lietuvoje yra viena Reformatų Bažnyčia. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas - yra aukščiausia Lietuvos ev. ref. institucija. Kas yra Sinodas, kaip susirenka, kur ir t.t. yra nustatyta bažnytinėje teisėje - Sinodų kanonuose ir Gdanso agendoje (1637). Nuo 1920-jų metų Sinodų susirinkimo vieta - Biržų ev. ref. bažnyčia, laikas - Joninės (žinoma, pats Sinodas ir teturi teisę tikslinti suvažiavimo datą, jei tam yra reikalas). Kokios bebūtų kitos ev. ref. institucijos ar jos juridiniai asmenys (t.y. valstybinės teisės kalba įvardinamos kaip bendruomenės ar bendrijos turi teisinį santykį su valstybe ar ne) yra pavaldūs Sinodui. Jei kuri bendruomenė ar bendrija nustoja pripažinti tai, ji nustoja pripažinti savo teisinius pagrindus. A.Kvedaravičius valia nepripažinti Sinodo valios (po ilgų bažnytinėje teisėje numatytų procedūrų) šį žmogų atvedė prie jo dvasininko pareigų suspendavimo 2002 m. Priminsime, kad A.Kvedaravičius buvo įšventintas 1995 Papilyje dalyvaujant ev. ref. kun. Petrui Čepui, bei ev. liut. vyskupui J.Kalvanui ir ev. liut. kun. S.Juozaičiui į kunigus-diakonus. Į kunigus A.Kvedaravičius niekuomet nebuvo įšventintas, o tuo labiau į vyresniuosius kunigus - superintendentus. (Kryžių, kurį jis nešioja iškilmingomis progomis, jam įteikė jo žemietė, Papilyje, Biržų r.) Sinodas 2009 metų suvažiavime priėmė sprendimą dėl A.Kvedaravičiaus ekskomunikavimo, t.y. atskyrimo nuo Viešpaties Stalo, ev. ref. bendrystės. Žinoma, kad Bažnyčia neketina šio žmogaus persekioti policinėmis priemonėmis už netikėjimą ar nepagarbą Sinodui. Šis žmogus gyvena toliau kaip iki šiol gyveno - nekrikščioniškai. Sinodo sprendimas galioja Bažnyčios nariams. Šiems jau aišku, jog A.Kvedaravičius nėra mūsų brolis Kristuje. Jis yra reikalingas evangelizavimo, o ne broliško pokalbio. Bažnyčios vadovybė, jau gali kreiptis į civilinius teismus, jeigu yra įtarimų dėl nusikalstamos veiklos pagal valstybės (ne Bažnyčios!) įstatymus. Beje, tai yra jau padaryta ir vienu atveju jau pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo. Bažnyčios atstovo skunde prokuratūrai buvo minima ir A.Kvedaravičiaus veikla, kurią valstybinės tarnybos jau tiria. Jei skundas turi pagrindą, bus paskelbti įtariamieji, byla pateikta teismui.

Pastebėjau klaidinamą teiginį, jog bendrijos ar bendruomenės juridinis įregistravimas yra "bažnyčios veikimo pradžia". Tai - didelė klaida, kalbant apie tradicines religijas. LR Konstitucijos 43 straipsnyje rašoma: „Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas [...] Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises." T.y. valstybė pripažįsta jog tradicinės religinės bendrijos ar bendruomenės tampa juridiniai asmenys ne nuo tada, kai juos įrašo į Registrų centro duomenų bazę. Jos jau yra juridiniais asmenimis, nes buvo ir tuomet, kai atskirais istoriniais laikotarpiais iš žemėlapių buvo išnykusios kai kurios valstybės. Arba valstybių sienos keitėsi. Bažnyčia nėra priklausoma nuo registracijos valstybėje. Reformatų Bažnyčia (kaip ir kitos) nėra valstybės produktas ar valia. Jos yra iš Dievo valios, per skelbiamą Evangeliją.

Kodėl nepakako vietos abiems bendruomenėms? Gera pastaba, konkrečiai taip nebuvo niekur užklausta.

Kaip suprasti žodžius „abiem bendruomenėms"? Tikrai, čia kalba neina apie dvi ev. ref. parapijas. Tarsi kalba eina apie dvi „atskiras" viena nuo kitos nepriklausomas, suverenias ev. ref. Bažnyčias? Kaip minėjau, Lietuvoje yra viena Reformatų Bažnyčia. Apie du juridinius asmenis, jų dvi vadovybes? Ar gali būti vienam kūnui dvi galvos? Juridinių asmenų su ev. ref. pavadinimu yra apie 20. Su pavadinimu "Lietuvos ev. ref." - 3. Kuri iš jų įgaliota iš tiesų, t.y. Sinodo vardu kalbėti, priimti sprendimus visos Lietuvos ev. ref. Bažnyčios vardu? Tikrai, kad tik viena. Bažnyčios teisė yra galutinė riba, už kurios nebeįmanoma spekuliuoti. Kas nori teisingumo ir prisiima už savo veiksmus atsakomybę - pasitiki ja. Ne veltui evangelikų reformatai išskiria tris Bažnyčios požymius: tvarkingą Dievo Žodžio skelbimą, tvarkingą sakramentų administravimą ir bažnytinę atsakomybę (teisinę discipliną). Jėzus Kristus šiandien savo surinkime, jo tvarką palaiko per bažnytinę teisę. Ji yra mūsų Viešpaties ganytojiškas skeptras, kuriam paklusdami esame išganiman vedamoje Viešpaties avidėje.

10. Mane domina toks klausimas - pavyzdžiui, esu auginta reformatų šeimoje, krikštyta ir konfirmuota reformatų bažnyčioje, tačiau dėl teologinio suvokimo pakitimo noriu iš jos išeiti ir prisijungti prie anabaptistinės tradicijos bažnyčios. Kiek žinau, Europoje ir JAV reformatų bažnyčios praktikuoja narystės perkėlimą (išrašo dokumentą, kuriame patvirtinama, jog tam tikras asmuo buvo narys, kokius tarnavimus atliko ir pan.). Ar Lietuvos reformatų bažnyčioje yra panaši procedūra, narystės perkėlimo laiškas? Ar tiesiog reikia išeiti be jokių oficialių dokumentų?

Iki šiol, nepriklausomai dėl kokių priežasčių, keičiant konfesiją į artimą, tačiau kitą evangelišką konfesiją, neteko aptikti narystės perkėlimo dokumentų, nėra vedama tam skirtų bažnytinių metrikų. Todėl, galima teigti, kad pas mus nėra narystės perkėlimo praktikos.

Manyčiau, kad tokia praktika yra naudinga geriems skirtingų konfesijų evangelikų santykiams auginti, bei tos pačios konfesijos bendruomenėms, sutinkant naujus narius. Tai yra praktikuojama mūsų partnerinėse Bažnyčiose, pavyzdžiui: Švedijoje. Narystės perkėlimo praktika primena palydimuosius raštus, apie kuriuos užsimena apaštalas Povilas savo laiškiose (2 Kor 3,1).

Nors pas mus nėra tokios praktikos, galite apsilankyti pas savo bendruomenės dvasininką ir painformuoti apie jūsų apsisprendimą. Taip pat, jei būtų jūsų pačių ar baptistų bendruomenės dvasininko pageidavimas tokį palydimąjį laišką gauti, manau, reformatų dvasininkui derėtų jį parašyti.

9. Laisvosios bažnyčios teigia, kad krikščionimi žmogus tampa, kuomet suaugęs apsisprendžia pasikrikštyti, o kai kuriose bažnyčiose tai siejama su gebėjimu kalbėti "liežuviais". Kas reformatų bažnyčioje yra atspirties taškas, nuo kurio žmogus laikytinas krikščionimi? Skaistė

Biblijoje nėra tikslaus apibrėžimo ir procedūros aprašymo, nuo kada asmuo tampa tikru konkrečios bendruomenės, o taip pat ir Kristaus visuotinos Bažnyčios nariu, taigi, krikščionimi. Yra daug Šv. Rašto vietų, kur kalbama apie Kristaus Bažnyčią arba atskiras jos dalis - vietinius surinkimus (parapijas). Todėl, įvairių konfesijų krikščionys laisvi savo narystę konkrečioje parapijoje ar Konfesinėje bažnyčioje nustatyti taip, kaip suvokia šv. Rašto mokymą. Pagal savo konfesiją.

Evangelikų reformatų suvokimu Bažnyčia yra Dievo surinkimas arba bendruomenė, nuolatos susirenkanti Viešpaties akivaizdoje, prisiartinanti prie visų Teisėjo Dievo (žr. Hebr 12,22 ir toliau) Dievo šventykloje, (kas gali būti bažnyčios pastatas arba bet kuri kita vieta, kur susitenka tikėjime žmonės ir laikomos pamaldos). Tame surinkime, Bažnyčioje, yra Dievo žmonės arba tauta. Regimame surinkime yra regimi Dievo tautos žmonės, taigi, Bažnyčios arba Kristaus Kūno nariai (žr. Ef 1,22;1Kor 12,12-26), tačiau tik vienas Dievas pažįsta tikruosius savo narius ( žr. 2 Tim 19), tuos, kuriuos atpirko (1Kor 6,19-20) iš ir išvadavo iš šėtono valdžios amžinam gyvenimui ( Jn 6,37-40, dar žr. Heidelbergo katekizme kl.1 ). Yra skirtumas tarp „regimosios" ir „neregimosios" Bažnyčios, bet pastarosios narių žmogiška akis negali matyti. Negalima „plika akimi" pamatyti asmens tikėjimo, kuris iš Dievo veikimo yra Kristaus išvaduotame žmoguje. Kristus pats įskiepija į savo Kūną atskirus jo narius. Į klausimą: „kiek jūsų Bažnyčioje yra narių, yra teisingiausias atsakymas - tai tikrai žino tik pats Bažnyčios Viešpats - Jėzus Kristus.

Jis mums davė du išorinius, regimus ir šventus Bažnyčios narystės ženklus. Pirmutinis jų - Krikštas- paties Jėzaus Kristaus įsteigtas šventas ženklas (sakramentas), liudijantis Viešpaties buvimą kartu su savo tauta (žr. Mt 28, 18-20 t.y. Dievo Naujosios Sandoros ženklas). Šis ženklas veikia tikėjimu, kuris nėra kaip ir pats Krikštas - žmonių nuosavybė ar nuopelnas, bet Dievo malonės dovana. Vieną kart duota visam gyvenimui. Bažnyčioje vedamos krikštų metrikos, krikštų įrašai ir galima tiksliai pasakyti kiek yra vienoje ar kitoje parapijoje pakrikštyta asmenų, kiek jų yra visoje Bažnyčioje.

Pastovus regimosios narystės Bažnyčioje šventas ženklas - Viešpaties Vakarienė arba Komunija. Jos metu komunikantas yra regimas Bažnyčios ir Kristaus Kūno narys. Narystė per Viešpaties Vakarienę yra susijusi su Kristaus mokymu apie krikščionišką atsakomybę prieš Dievą ir Jo surinkimą, mokymą apie Dangaus karalystės raktus (žr. Mt.15-20) Bažnyčioje vedamos komunikantų metrikos knygos ir galima paliudyti kiek yra suaugusių, savo tikėjimą regimai patvirtinančių asmenų, Bažnyčios narių.

Šių dviejų regimų ženklų lyg ir pakaktų formaliam patvirtinimui jog priklausai „regimai" Bažnyčiai. Tačiau, ar iš tiesų priklausai Dievo „neregimai" Bažnyčiai, kaip pradžioje minėjau, formalių įrašų bažnytinėse metrikų knygose nepakanka. Be gyvo tikėjimo, o toks yra Dievo žmogaus aktyvus gyvenimas bendrystėje su savo broliais ir sesėmis (žr. Hbr 10,19-25) šie įrašai neduos jokios naudos, stojus Tesėjo Dievo akivaizdon. Be gyvo tikėjimo Kristuje, šakelės gyvenimo vynmedyje, be tikėjimo vaisių (žr. Jn 15, 1-17) - formalus krikščionio vardas ar bažnytinės metrikos - bus tik priedas prie kaltinimo rašto Teismo Dieną (žr. 1 Kor 11,22-29). Krikščionis neša savo tikėjimo vaisius per aukojimą - nuoširdų tarnavimą Dievo garbei šioje žemėje. Savo talentų, darbo vaisių aukojimą Evangelijos skelbimui ir Kristaus misijos vykdymui. Nuoširdus aukojimas - nėra tikėjimo ženklas, bet požymis, jog asmuo atsiliepia savo padėka į Dievo malonės dovanas. Ne tik siela, bet ir kūnu pripažįsta, jog visa, ką iš jo malonės turi yra iš Dievo gauta ir vykdo dievišką Įstatymą (pal. žr. Iš 35, 5; Įst 14,22-29; Pat 21,27; Hbr 14,4) Iš dėkingo aukojimo, mieli tikėjimo sesės ir broliai, patirsite Dievo bendrystės džiaugsmą, kurio neįmanoma niekur nusipirkti.

Pabaigai, atsakysiu trumpai: krikščionimi, kaip ir žmogumi į Dievo paveikslą - išaugi. Per tikėjimą, kad ir mažyčio, kaip garstyčios grūdelis. Vėliau - tampi regimas pasauliui per Krikštą ir Viešpaties Vakarienės bendrystę išaugusiame suaugusio ir subrendusio krikščionio misijoje. Asmeninėje tikėjimo ir dėkingumo aukoje. Visi šie akcentai yra pastebėti ir formaliai įtraukti mūsų bažnytinėje teisėje, kuomet kalbame apie pareigas ir atsakomybę bendruomenėje. Pilnateisis evangelikų reformatų Bažnyčios narys yra tas, kuris yra krikštytas, patvirtinęs savo tikėjimą kaip suaugęs Kristaus surinkimo narys, nuolatos (bent tris kartus per metus) dalyvaujantis Viešpaties Vakarienėje ir savo aukomis išlaikantis Bažnyčios misiją, t.y. nešantis vaisius Dievo garbei.

R.M.

8. Perskaičiau jūsų paaiškinimą apie skirtumus tarp katalikų ir evangelikų reformatų tikėjimų, tačiau nelabai suprantu, kuo skiriasi reformatų tikėjimas nuo liuteronų ar kitų krikščioniškų konfesijų. Prašau paaiškinti, nes manau, kad svarbu žinoti atskirus svarbiausius akcentus. Labai dėkoju. Danutė

Skirtumai tarp evangeliškų arba protestantiškų konfesijų (reformatų, liuteronų, baptistų sekmininkų ir kt.) yra daug mažesni arba neesminiai, lyginant su R. katalikų doktrina. Tai leidžia kai kurioms konfesijoms sudaryti tarpusavio lokalius ar visuotinus susitarimus ir pripažinti Dievo Stalo/Altoriaus ir Sakyklos vienybę. T.y. organizacinių atžvilgiu būti nepriklausomomis institucijomis, tačiau vieningomis Kristaus misijoje. Yra nemažai pavyzdžių, kuomet minėtos konfesijos susijungia į vieningą administracinę instituciją, tačiau lokaliai išlaiko konfesinius skirtumus. Tokių jungtinių nacionalinių ar regioninių Bažnyčių yra Vokietijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Italijoje ir kt. Lietuvoje reformatai ir liuteronai yra ne kartą patvirtinę brolišką bendrystę vieni kitų atžvilgiu.

Trumpai paminėsiu tik svarbiausius, kelis skirtumus. Pirmasis - Viešpaties Vakarienės arba Komunijos. Evangelikai liuteronai vieningai išpažįsta mokymą apie konsubstanciją. Šiame mokyme išpažįstama, kad Komunijos metu Duonoje ir Vyne yra tikras Kristaus Kūnas ir Kraujas, tačiau jis išlaiko duonos ir vyno pavidalą. Šis mokymas skiriasi nuo katalikų transubstancijos mokymo, kuriame išpažįstama, jog duonos ir vyno elementai po pašventinimo virsta realiu Kristaus Kūnu ir Krauju. Tačiau, vizualiai abejuose išpažinimuose Komunijos metu dalinama komunikatams ostija (liaudiškai - „plotkelis") su ypatinga pagarba tiesiai į komunikato burną iš dvasininko rankų. Reformatų dauguma (išskyrus cvingliškos kilmės Šveicarijos reformatų kantonines Bažnyčias) laikosi kalvinistiškos Komunijos nuostatos, jog Komunijos elementai yra Duona ir Vynas, tačiau Dievas dalyvauja Komunijoje savo Šv. Dvasia tikinčiųjų bendruomenėje. Ji yra tikras Kristaus Kūnas. Cvinglistinė interpretacija apie tai nekalba ir Komuniją traktuoja labiau simbolinį tikinčiųjų bendrystės veiksmą. Po 1549 metų sutarimo kalvinistinės ir cvinglistinės reformatų Bažnyčios sutarė, jog egzistuojantys skirtumai yra neesminiai ir nuo to laiko visos šios Bažnyčios vadinamos bendru evangelikų reformatų vardu. Cvinglistinę Komunijos interpretaciją perėmė kai kurios baptistų ir sekmininkų Bažnyčios. Įprasta, kad Komunijos Duona (iš dalies ir vyno Taurė, prilaikoma) paduodami į komunikanto rankas.

Reformatų Komunijos metu yra dalinama duona (paprastai balta, kubelio formos arba laužyta). Tiek liuteronai, tiek reformatai ir kitos evangeliškos konfesijos komunikantams teikia abu Komunijos elementus - Duoną ir Vyną.

Kitas gan regimas skirtumas - liuteronų, reformatų ir baptistų bei sekmininkų bažnytinės savivaldos skirtumai. Liuteronai turi stipresnį episkopalinės santvarkos modelį. Tačiau, vyskupo galios yra ribotos kolegialių institucijų - Konsistorijos ar nacionalinio Sinodo. Pastarieji vyksta rečiau, nei pvz. reformatų. Liuteronai laikosi tos paties nuostatos kaip ir R. katalikai apie apaštalinę sukcesiją. Ja išpažįstama, kad nuo pirmųjų apaštalų per rankų uždėjimą iš vyskupo vyskupui yra perduodama tikroji vyskupo tarnystė. Reformatai į šį mokymą žvelgia kritiškai, teigdami jog tai nėra išsamiai pagrįsta bibliniu mokymu ir Bažnyčios istorijoje, praktikoje, neužkirto kelio vyskupo institucijos nuklydimui nuo Dievo mokymo. Reformatai paprastai vyskupo (nuo gr. žodžio episkopos) pareigas einantį dvasininką vadina superintendentu (nuo lotyniškos žodžio episkopos formos). Reformatų superintendentai eina pareigas nustatytą kadencijos laikotarpį, o liuteronų vyskupo pareigos neribojamos kadencijomis. Reformatų savivaldoje aukščiausia institucija - Sinodas. Jo sprendimu įšventinami dvasininkai, čia priimami svarbiausi Bažnyčios sprendimai. Parapijos yra autonomiškos, bet jų veiklos principus nustato Sinodas. Paprastai reformatų Sinodas apjungia nacionalinius ir regioninius bažnytinius vienetus. Tarptautiniame lygmenyje jungiasi asociacijos principu. Baptistai ir sekmininkai paprastai turi kongregacinę santvarką, kuomet vietinis surinkimas (parapija) yra savarankiška Bažnyčia, o susijungimas į nacionalinius vienetus yra asociacijos principais.

Trečias ryškesnis skirtumas - liuteronai, kaip ir katalikai turi vienodą Dekalogo išdėstymą ir nuostatos apie draudimą naudoti skulptūras ar paveikslų bažnyčioje nesilaiko. Reformatai, baptistai ar sekmininkai šios nuostatos griežtai laikosi ir vietoje, kurioje mokomas Dievo Žodis, meldžiamasi ir šlovinamas Dievas, paveikslų ir skulptūrų nėra. Šiuo atžvilgiu reformatų Dekalogo išdėstymas yra toks pats kaip judėjų arba stačiatikių, tačiau pastarieji atsisakydami skulptūrų (drožinių) bažnyčioje, išlaikė ikonas, kurių neinterpretuoja kaip paveikslų.

7. Vienas iš evangelikų liuteronų pradininkų - Jonas Kalvinas. Pasidomėjau jo istorija ir kilo įdomus klausimai. Jis teigė, kad reikia labai griežtai laikytis tikėjimo šaltinio - Biblijos. Bet tuo pačiu pats pateikė lemties dogmą (predestinaciją), pagal ją, Dievas iš anksto nulėmė, kurie žmonės bus išganyti, o kurie pasmerkti. Šitie du faktai prieštarauja vienas kitam, argi ne? Vaidotas

Jonas Kalvinas nebuvo evangelikų liuteronų pradininkas. Gimęs į šiaurę nuo Paryžiaus, Jonas Kalvinas įgijo teisininko ir teologo išsilavinimą Prancūzijoje. Būdamas 24 metų publikavo vieną garsiausių pasaulio sistematinės teologijos veikalų: „Krikščioniško tikėjimo pamokymą" (Instituto christ. Religionis, 1536) ir atkreipė to meto visų iškiliausių Bažnyčios daktarų dėmesį. Vėliau šis Jono Kalvino veikalas buvo daugelį kartų perleidžiamas ir kas kart paties autoriaus papildomas. Jonas Kalvinas - vienas žymiausių pasaulio teologų. Jo sistematinė teologija neprarado savo aktualumo iki šių dienų. Svarbi ji daugeliui reformatų (presbiterijonų) ir baptistų konfesijoms, kurias dar galima įvadinti kalvinistinėmis. Iš tiesų, Jonas Kalvinas, kaip ir daugelis Reformacijos teologų tvirtino, jog Šv. Raštas yra vienintelis tikras tikėjimo šaltinis ir tik juo galima grįsti krikščioniškąjį mokymą. Mokymas apie predestinaciją nėra svarbiausia arba esminė Jono Kalvino išdėstytos krikščioniškosios doktrinos dalis. Tačiau šis klausimas vėliau tapo esminiu jau susiformavus protestantiškai scholastikai ir jai įsivėlus XVII a. šimtmetyje į teologinės doktrinos ginčus pačių reformatų tarpe, vėliau ir su liuteronais.

Mokymą apie visišką Dievo suverenumą ir neatsižvelgimą į žmonių nuopelnus, dieviškam sprendimui negaliojančias laiko ribas - negaliu vadinti „lemties dogma". Taip pat sunku sutikti, jog šis mokymas nėra pagrįstas Šv. Raštu, kuriuo, būtent, rėmėsi Jonas Kalvinas. Apie išgelbėtus išrinktuosius rašoma Šv. Rašte (Rom 8, 28-30; Ef 1,4-5.11), kaip ir apie tuos, kurie nebus išgelbėti (Rom 9,6-29; 1 Pt 2,7-8; Judo visas laiškas) Jonas Kalvinas pabrėžė galybę ir suverenumą Dievo, sprendžiant žmonijos išgelbėjimo klausimą, ir jis tai pagrindžia Šv. Raštu. Išgelbėjimas šventųjų vyksta per Jėzų Kristų. Pastarieji jį seka tikėjime. Derėtų atminti, jog tikėjimas - Dievo dovana ir nėra žmogaus nuopelnas ar valios aktas (Ef 2,4-11). Niekas negali ateiti pas Jėzų Kristų tikėjime, jei nebus pasiųstas Tėvo (žr. Jn 6,44, t.p. žr. toliau: 6,65; 10,25-28).

Žmogui sunku suvokti, kur yra Dievo vidinis veikimas žmoguje, o kur yra paties žmogaus valios aktas? Kiek išgelbėjimo procese yra Dievo veikimo, o kiek paties išgelbėtojo pastangų? Ieškant atsakymo buvo iškilusi garsi diskusija IV a. tarp Augustino ir Pelagijaus. Paprastai kalbant, Pelagijus tvirtino, jog žmogus pats gyvendamas dorai, ieškodamas Dievo eina į išganymą ir, kaip lietuviškai sakoma, „Dievui padedant" prisijungia prie išrinktųjų pats. Augustinas tam griežtai paprieštaravo, teigdamas, jog tik Dievas iš savo malonės nusidėjėlį išgelbėja. O nusidėjėliai yra visi. Net ir tie, kurie bus išgelbėti - šventieji, aiškiau - išrinktieji. Nėra jokio žmogaus nuopelno jo šventume ar šventame gyvenime. Vėliau Pelagijaus doktrina buvo Bažnyčios atmesta, palaikyta Augustino pozicija. Deja, ji buvo iškreipta į pusiau pelagianizmą: kuomet imta mokyti, jog žmogus tiesia Dievui ranką, o Dievas ją paima ir jie abu bendradarbiauja šiame išganymo darbe. Jonas Kalvinas, studijuodamas Šv. Rašto liudijimą patvirtino Augustino mokymą apie išganymą ir kaip Bažnyčios Reformatorius stipriai akcentavo Dievo nepriklausomą sprendimą dėl išrinktųjų ir pasmerktųjų, atmetė viduramžių Bažnyčioje vyravusį dalinį pelagianizmą.

Šiandien Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčioje predestinacija nėra svarbiausia tikėjimo dogma, tačiau tai nereiškia, jog ji panaikinta ar netekusi galios. Tikintieji yra vienijami esminių tikėjimo išpažinimo dogmų, o kitos, pagrįstos taip pat Šv. Raštu, yra vertingos gilesnio tikėjimo asmeninei patirčiai ir praktikai.

6. Kai kurie krikščionys labai dažnai laimina vieni kitus, maistą, darbą... Ar ne Dievas tai turėtų daryti? Julė

Biblijos tiek Senojo, tiek Naujoje Testamento tekstuose yra gausu vietų ar istorijų, kur kalbama apie palaiminimus. Senajame Testamente hebraiškas žodis „laiminti" (beraka) turi platesnę reikšmę, nei lietuvių kalboje. Gali reikšti bendrą linkėjimą dažniausiai materialaus gerbūvio. (Žr. Pat 10, 22; Iz 19, 24) Šiai palaiminimo reikšmei antonimas - prakeikimas (žr. Įst 11, 26-28).

Tas pats hebraiškas žodis naudojamas ir siauresnei palaiminimo reikšmei, tai yra konkrečiam įgaliojimų ar vyriausiojo sūnaus paveldo teisių suteikimo veiksmui (žr. Pr 27, 4 ir toliau) Kitas hebrajiškas žodis (ašere) yra naudojamas tik kalboje apie žmogų ir lietuviškai verčiamas laimingas (Pvz.: Ps 1, 1), anglų kalboje dažnai yra verčiama kaip palaimintas, siekiant sustiprinti šio žodžio reikšmę pvz.: anglų kalboje verčiamas kaip palaimintas (blessed), siekiant sustiprinti šio žodžio reikšmę.

Naujo Testamento graikų kalboje naudojamas graikiškas žodis yra taip pat platesnės reikšmės, nei lietuviškas laiminti. Gali reikšti dvasinį palaiminimą, teikiamą Evangelijos žmonėms (žr. Rom 15, 29) ir apskritai materialų klestėjimą, dosnumą (žr. Hbr 6, 7; 2 Kor 9, 5) Yra konkretus graikiškas žodis, tos pačios šaknies, kuris naudojamas tik kuomet yra skirtas Jėzaus arba Dievo atžvilgiu (žr. Rom 9, 5; Ef 1, 3) ir lietuviškai verčiamas žodžiais pašlovintas arba garbinamas.

Manyčiau, kad yra krikščionių ar konfesijų, kurios naudoja Biblijos vertimą atliktą ne iš originalo kalbos. Pvz.: po Nepriklausomybės atkūrimo vienas pirmųjų visos Biblijos vertimų buvo kun. K. Burbulio vertimas ne iš originalių kalbų. Naudotasi anglišku tekstu, kuriame originalių žodžių reikšmės susiaurintos ir lietuvių kalboje yra skurdesnės. Naudodami tokį vertimą, krikščionys turi pavojų prarasti Šventojo Rašto prasmių turtingumą, kurį lietuvių kalba pajėgi išreikšti. Šiuo atžvilgiu katalikų kunigų A. Rupšio ir A. Kavaliausko Biblijos vertimai yra tikslesni ir rekomenduotini labiau naudoti. Naudojant žodį laiminti rekomenduočiau jį skirti žmonėms laiminti, nepamirštant biblijinę tiesą, jog vyresnis laimina žemesnį (žr. Hbr 7, 7). Taip pat suvokiame, jog tik Vienintelis Dievas gali palaiminti tikru dvasiniu palaiminimu ir tuo pačių apdovanoti žemišku gėriu. O Dievą mes šloviname ir garbiname. Kitiems ar sau maldoje Dievo palaiminimo tikrai dera melsti. Namus dera maldoje melsti Dievo palaiminti, tačiau maistą labiau, mano suvokimu, tiktų melsti Dievo pašventinti ir apvalyti, pripažinti jog jis iš Dievo malonės ant mūsų stalo ir yra Dievo garbei (žr. Apd 10, 15).

5. Vilniuje, reformatų bažnyčioje (buvusiame Kronikos kino teatre) Verbų sekmadienio pamaldose iš sakyklos pamokslavo vaikinas be liturginio rūbo, savo pareigų nepasakė. Kas tai galėjo būti? Ar gali iš sakyklos pamokslauti kviestiniai kitų konfesijų svečiai ar neturintys kunigo šventinimų? Ona

Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės tradicija aiškiai apibrėžia visas svarbiausias bažnytinių tarnautojų pareigas ir atsakomybes. Tuo labiau tų, kurie yra pašaukti laikyti pamaldas ar skaityti Dievo Žodį ir pamokslauti. Pamaldose skaityti šv. Raštą gali visi, pakviesti kunigo ir skaitytojai neturi jokio privalomo liturginio rūbo. Paprastas pamaldas gali laikyti kiekvienas tam paruoštas ir parapijos vyresniųjų ar kunigo leidimą gavęs parapijietis. Iš jų yra paruošiami šventėjai ir patvirtinami parapijos vyresniųjų pastoviai tarnystei. Jie gali laikyti paprastas pamaldas, skaityti kunigų paruoštus ar patikrintus pamokslus. Iš teologijos studentų, kandidatų į dvasininkus, Sinodas gali patvirtinti lektorius, kurie turi teisę kunigui pakvietus laikyti pamaldas bet kurioje Lietuvos ev. ref. parapijoje. Šventėjams ir lektoriams Sinodo priimtas reikalavimas - pamaldų metu vilkėti juodos spalvos kostiumą, baltus baltinius. Dievo Žodį jie gali skaityti tik iš mažosios sakyklos arba nuo Dievo Stalo. Taip pat jie tik perskaito Aaraono palaiminimą, rankų nepakelia, nelaimina surinkimo užbaigiant pamaldas. Verta prisiminti, kad 18 a. pradžioje, Bažnyčia pergyveno vieną iš sunkiausių savo laikotarpių ir stigo kunigų. Dėl Dievo Žodžio skelbimo tvarkos pažeidimų, viena stambiausių Bažnyčios kuratorių, jau gyvenanti Vokietijoje, kunigaikštienė Liudvika Karolina Radvilaitė Lietuvos ev. ref. Sinodui parašė griežtą laišką. Ji apgailestavo, jog girdėjusi, jog į sakyklas lipa teologinio išsilavinimo neturintys kariškiai. Sinodas rimtai priėmė šią pastabą ir šis laiškas buvo patvirtintas kanonu. Daugelį metų jis buvo garsiai perskaitomas per Sinodų suvažiavimo pamaldas, primenant apie atsakomybę dėl Dievo Žodžio tarnų pašaukimo ir skelbimo tvarkos. Iš sakyklos gali pamokslauti ordinuoti dvasininkai. Man nėra žinoma atvejų, kad iš sakyklos ev. ref. pamaldose pamokslautų kitų konfesijų dvasininkai, išskyrus mūsų broliškos liuteronų konfesijos dvasininkus.

Sunku atsakyti kas pamokslauja šiuo metu Vilniaus ev. ref. bažnyčioje, nes ją yra užvaldę asmenys neturintys nei Vilniaus ev. ref. parapijos, nei Lietuvos ev. ref. Sinodo įgaliojimų. Kiek man žinoma, minimi asmenys aktyviai bendrauja su radikaliosios teologinės krypties Rygos reformatų seminarijos atstovais, kurioje be reformatų taip pat studijuoja ir Lietuvos netradicinių, konservatyviųjų evangelikalinių bažnyčių (daugiausia baptistų, nepriklausančių Lietuvos baptistų sąjungai) atstovai. Kai kurios radikalios reformatų bendruomenės Amerikoje, kaip ir baptistai, yra atsisakiusios liturginių rūbų ir jų pamaldų metu nenaudoja.

4. Klausimas: Sveiki. Norėjau sužinoti ar yra kokia nors reformatų parapija Kaune, nes informacijos apie tai niekur nerandu, o manau, kad antrajame pagal dydį Lietuvos mieste parapija tikrai turėtų būti. Andrius.

Nuo 2008 metų Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas paskyrė dvasininką Kauno evangelikų reformatų parapijai aptarnauti. Pamaldos vyksta kiekvieną sekmadienį evangelikų liuteronų Šv. Trejybės bažnyčioje, Muitinės g. 8. Kauno evangelikų reformatų parapija smarkiai nuketėjo per parapijos 1991-2008 dvasinę krizę, neturėjo paskirto dvasininko. Po truputį parapija atsigauna.

3. Klausimas: Sveiki. Esu pakrikštyta kaip katalikė, tačiau mane vis labiau domina evangelikų reformatų tikėjimas, tačiau manau, kad žinau nepakankamai. Tad gal kas galėtumėt įvardinti pagrindinius skirtumus tarp evangelikų reformatų ir katalikų? Ačiū. Dovilė.

Romos katalikai ir evangelikai reformatai priklauso tai pačiai Vakarų Bažnyčios tradicijai. Šių tradicijų išpažinimai turi daug esminių bendrų doktrinų ar tradicijų. Pvz. Šventosios Trejybės mokymas, liturginių metų kalendoriaus Kalėdų, Velykų, Sekminių ir kt. bendros šventės. Išpažįstame vieną krikštą, todėl pereinant iš vieno išpažinimo į kitą nei katalikai reformatų, nei reformatai katalikų antrą kart nekrikštija. Esminiai skirtumai: Komunijos sakramento - R. katalikai išpažįsta transubstancijos mokymą, t.y. kad mišių metu duona ir vynas virsta realiu Kristaus kūnu ir krauju. Evangelikai reformatai šį mokymą atmeta, išpažindami, kad realus Kristaus Kūnas „įžengė į dangų, sėdi Visagalio Dievo Tėvo dešinėje" bei yra taip pat Kristaus regimame Surinkime. Komunijos metu Kristus dalyvauja savo Šv. Dvasia su tais, kurie tikėjime priima regimus šventus ženklus: realią duona ir realų vyną. Kiti ryškesni skirtumai: evangelikai reformatai neturi šventųjų kulto. Šventieji ir Marija, Kristaus Motina, yra gerbiami, tačiau nėra į juos meldžiamasi, nei prašoma jų užtarimo, tarpininkavimo, nes yra tik vienas tikras tarpininkas žmogus ir tikras Dievas- Jėzus Kristus. Šventųjų gyvenimo pažinimas skatintinas, kaip tikėjimo praktinis pavyzdys. Evangelikai reformatai Šventąjį Raštą laiko aukščiau už tradiciją, todėl tradicija gali būti kas kart patikrinama ir Šventojo Rašto pagrindu keičiama. Evangelikų reformatų bažnytinė santvarka nėra hierarchinė, vyskupinė (Romos Popiežius-vyskupai-kunigai) bet presbiterinė-sinodinė. T.y. visi tikintieji yra lygūs sprendžiant bažnytinius klausimus, o bažnytinės pareigos yra deleguojamos. Yra institucijų ir pareigybinių funkcijų, bet ne asmenų hierarchija. Pasauliniu mastu evangelikai reformatai neturi vieningo vadovaujančio centro (R. katalikai turi Vatikaną ir Popiežių), tačiau jungiasi pasauliniu mastu asociacijos teisėmis į tarptautines evangelikų reformatų sąjungas. Evangelikai reformatai atmeta mokymą apie skaistyklą, išpažindami, kad Dievas išgelbėja žmones tik iš malonės. Paskutiniame teisme išgelbėtieji gyvens Dievo artybėje, pražūties vaikai - bus sunaikinti.

2. Klausimas: „Norėčiau sužinoti ko reikia norint susituokti ev. ref. bažnyčioje? Arūnė."
Santuokai reikalingas dviejų žmonių vyro ir moters sutarimas ir pasišventimas gyventi krikščioniškoje šeimoje. Tokiai santuokai palaiminti reformatų bažnyčioje yra būtina, kad bent vienas iš sutuoktinių būtų pilnateisis ev. ref. išpažinimo bažnyčios narys (savo tikėjimą patvirtinęs t.y. konfirmavęs). Prieš santuoką yra pokalbiai su dvasininku, kurių metu dvasininkas susipažįsta su sutuoktiniais, jų požiūriu į krikščionišką santuoką. Atkreipia sutuoktinių dėmesį į esminius krikščioniškos santuokos bruožus. Jei sutuoktiniai išpažinimas yra skirtingas, iki santuokos jie turi apsispręsti ir pasakyti savo susitarimą apie vaikų tikybinį auklėjimą. T.y. kuriame išpažinime bus auklėjami vaikai. Rekomenduojama vaikus auklėti viename išpažinime. Tais atvejais, kai skirtingų išpažinimų tėvai yra tvirti savo konfesiniuose įsitikinimuose, laikomasi senovės tradicijos vaikus auklėti kiekvienam tėvui: mamai - dukras, tėvui - sūnus pagal savo išpažinimą.
1. Klausimas: „Kam reikalinga Bažnyčia? Juk galima Dievą tikėti be jos? Ar ne Dievas išgelbėja žmogų? Ilona."
Tikra tiesa, kad tik Dievas vienintelis išgelbsti žmogų. Atperka jį iš nuodėmių tako ir veda teisumo keliu. Tačiau, Dievo atpirkimo darbas vyksta per Kristų, kuris yra savo Surinkimo (ekklesia) arba kitaip sakant - Bažnyčios galva. Prisiminkime, kad Dievu tiki ir šėtono tarnai, kaip parašyta: „.Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki, ir dreba" (Jok.2,19). Išganantis tikėjimas nėra lygus bet kokiam tikėjimui. Tikėjimas, kuris praktiškai veikia Dievo Surinkime, konkrečioje bendruomenėje. „Kam Bažnyčia nėra motina, tam Dievas negali būti Tėvu" - rašė vienas žymiausių mūsų teologų Jonas Kalvinas. Kaip vaikų neįmanoma išauklėti tuščiomis kalbomis, be suaugusių pavyzdžio, taip ir Dievas augina mus tikėjime bei veda išganymo keliu savo Surinkime - Bažnyčioje. Čia, intymioje bendruomenėje, mes regime Kristaus veikimo pavyzdį. Joje mes taip pat labiausiai pastebime ir veidmainius, nekrikščioniško gyvenimo pavyzdžius, kurie įspėja mus apie tikėjimo klystkelius. Juk Jėzus neveltui mus įspėja: „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti" (1 Pt 5,8) Vienas reikšmingiausių, Bažnyčios, kaip dieviškosios institucijos žemiškame pasaulyje pašaukimas užrašytas Evangelijos pagal Matą pabaigoje: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt 28,19-20) - tai yra krikšto įstatymas. Bažnyčia, kaip žemiškoji institucija sutelkia savo žmones veiklai, pranokstančiai vieno asmens jėgas. Joje sutelkiamos ekonominės, kultūrinės priemonės ir dvasinės galios Evangelijos skelbimui tiek žodžiu, tiek konkrečiu Žodžio virsmu kūnu - gyvenimo pavyzdžiu.