Neseniai paskelbta žinia apie kunigo daktaro, Lietuvių evangelikų reformatų JAV išeivijos Sinodo kolegijos viceprezidento Eugenijaus Gerulio (Snarskio) mirtį.

Besimokydamas 1933 - 1941 m. Biržų gimnazijoje, jis aktyviai sportavo, gerai bėgo 100 m (11,5 s), į tolį šoko beveik 7 metrus, buvo gimnazijos kvadrato ir krepšinio rinktinių kapitonu. Baigęs gimnaziją, priklausė 1942 m. įkurtam garsiajam sporto klubui „Vilkas" (vadovavo mokytojas M. Styra).

Prieš kelerius metus teko su R. Geruliu susirašinėti, patyrinėti Biržų sporto istorijos puslapius. Taip gimė straipsniai apie Biržų gimnazistų kovingas rungtynes su panevėžiečiais, apie Biržų „Vilko" komandos istorinę pergalę prieš Lietuvos čempionę Kauno „Perkūno" komandą, kuriai atstovavo ir keli 1939 metų Europos krepšinio čempionai.Pagerbdamas garbingo biržiečio atmintį, noriu priminti iš susirašinėjimo su E. Geruliu sužinotą įdomią istoriją.

1944 m. vasarą jis dėl artėjančios Raudonosios Armijos grėsmės buvo priverstas pasitraukti iš Lietuvos į Vokietiją. Ten 1946-1948m. tęsė medicinos studijas Hamburgo-Pinnebergo Pabaltijo universitete, buvo šio universiteto jungtinės estų, latvių ir lietuvių krepšinio rinktinės kapitonu.

1947 m. Vokietijoje, Liubeko mieste, įvyko krepšinio varžybos. Jose dalyvavo vokiečių, lietuvių, estų krepšinio komandos. Biržietis Eugenijus Gerulis buvo lietuvių komandos kapitonas. Jis sėkmingai sužaidė dvejas rungtynes. Tada įvyko, kaip prisimena pats Eugenijus, „didelė, nuostabi staigmena, negirdėta sensacija.

„Pas mane atėjo išdidžių latvių oficiali delegacija ir pakvietė mane žaisti latvių rinktinėje!" - teigė jis.

Eugenijus latviams atsakė, kad jis mielai padėsiąs, bet pirmiausia reikia atsiklausti lietuvių vadovybės.

Latviai kreipėsi į lietuvius ir gavo tokį atsaką: „Mes sutinkame, jei jūs per garsiakalbius publikai pranešite, kad Latvijos rinktinę sustiprinote į talką pasikvietę lietuvį Eugenijų Gerulį".

Latviai nedelsdami per garsiakalbius tai paskelbė. „Tą dieną man teko žaisti net trejas rungtynes, tada netekau keleto kilogramų svorio. Lietuviams šis latvių pakvietimas buvo ne vien iki šiol negirdėta sensacija, bet ir didelė garbė", - prisiminė Eugenijus.

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2010-01-09