1517 m. spalio 31 d., prieš pat visų Šventųjų šventę,  Martynas Liuteris prie bažnyčios Vitenberge durų prikalė „95 tezes", kuriose pasmerkė Bažnyčios parsidavėliškumą, indulgencijų pardavinėjimą. Ši data tradiciškai laikoma Reformacijos pradžia. Ji įtakojo daugelį pasaulėžiūrinių, kultūrinių, verslo ir politinių pokyčių Europoje bei pasaulyje.

Dažnai kitų konfesijų tikintieji Reformaciją suvokia tarsi kokį protestą, ožiavimasį, kažko neigimą. Išoriškai taip ir atrodė - iš bažnyčios buvo pašalinti paveikslai, statulos, relikvijos, švęstas vanduo.

Apgailestaudamas pastebiu, kad ne taip retai ir patys reformatai, paprašyti paaiškinti savo tikėjimą, nejučiomis bei nesąmoningai pradeda smerkti kitokius krikščionis ir susikaupę vardinti tai, ko reformatai nedaro ar nesilaiko. Atrodo, kad tie skirtumai sąmonėje tarytum yra tapę stabais - savaime sakraliais dalykais, ne visada suvokiant, kas ir kodėl skiriasi. Atrodo, kad atsiminti ir išvardinti kuo daugiau skirtumų yra konfesinės tapatybės pagrindas. Tačiau juk reikėtų pradėti vardinti tai, ką reformatai tiki ir ką daro.

Iš tiesų išorinių skirtumų yra - protestantai paprastai nesižegnoja, neužperka Mišių, negarbina šventųjų, neatlieka ausinės išpažinties, nepaklūsta Popiežiui, nėra prietaringi, negarbina atvaizdų ir relikvijų, dvasininkams neprivalomas celibatas, tikintieji nekeliauja po šventas ir stebuklingas vietas. Daug išvardinta tų „ne" . Todėl nežinančiam žmogui gali atrodyti, jog protestantiškas tikėjimas yra tiesiog įmantriausių „ne" rinkinys.  Net žavimasi tikėjimu su tokiu dideliu kiekiu „ne". Tuomet paviršutiniškam krikščioniui atrodo, jog laiku griežtai sušukus „ne!",  jis bus šaunus protestantas ir labiau patiks Dievui.

Tačiau nesuklyskite! Reformacija prasidėjo nuo didžiulio „Taip".  Ji prasidėjo teigimu, bet ne neigimu, statymu, bet ne griovimu. Reformacija kilo iš Dievo malonės. Šventa Dvasia nušvietė Dievo žodį Biblijoje. Reformacija -  per  Dievo malonę sugrižimas prie krikščionybės esmės, prie Švento Rašto.  Nors tuo pat laikmečiu  Reformacija prasidėjo ir nuo kunigo Ulricho Cvinglio Šveicarijoje, bet istoriografija ryškiausiai mini daktaro  M.Liuterio atsivertimą, kuris prasidėjo, aiškiai suvokus vieną Šv.Rašto eilutę. Laikoma, kad Reformacijos pradžios  pradžia prasidėjo nušvitimu:

Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų. /Rom.3,28/

Tikėjimu gyvenantysis yra tvirtai įsitikinęs Evangelija, jis gyvena su Dievo žodžio skoniu ant lūpų ir nori, kad tas skonis nepranyktų. Tikėjimu gyvenantysis žino, ką ir kodėl jis tiki. Jis yra konfesiškas, bet neturi nepilnavertiškumo kompleksų, atsidūręs kitos konfesijos aplinkoje. Jis atpažįsta saviškius bet kur - Vatikane, Pskove, tarp šokančių laidotuvėse Naujojo Orleano juodaodžių ar Gruzijos stačiatikių, nuoširdžiai gerbiančių savų šventųjų relikvijas.

Saviškius tikėjimu atpažįstame iš Jėzaus atspindžio juose, ne iš jų ritualų ar ceremonijų.

Tą privilegiją mums suteikė Reformacija. Ir kitiems mes turime ką pasakyti, daugelį „Taip". Mokykimės tarti TAIP. Jėzus laukia.

Jūsų Kristuje Kun.Tomas Šernas