I DALIS

Mūsų vartojami žodžiai Evangelija, evangelizacija, evangelizavimas ar evangelizuoti yra tos pačios šaknies su graikų kalbos žodžiu euangelion, reiškiančiu gerąją angelos, kuris reiškia "pasiuntinys, kurjeris, atstovas". Antikos kultūroje euangelos buvo pasiuntinys, nešantis gerą, džiugią žinią (pvz., apie pergalę mūšyje, politines naujienas ar asmeninius reikalus). Taip pat žodis euangelion reiškė ir pačią naujieną arba atlygį už jos atnešimą.

Romos imperijos laikais tokių "evangelijų" buvę daug. Ir kitaip negu mūsų dienomis, nei tas žodis, nei visi jam giminingieji nebuvo vien religinio konteksto terminai. Istorikas C. P. Thiede'ė rašo: "Romėnai jį vartojo imperatoriaus kulte. Gerosiomis naujienomis būdavo laikomi pranešimai apie imperatoriaus gimtadienio šventę, atėjimo į valdžią metines... Evangelijomis vadintos naujienos apie pergalę... Dar iki krikščionybės sąvoka buvo vartojama taip dažnai, kad buvo net išjuokta Aristofano." (Jėzus. Tikėjimas, faktai) Tad Naujojo Testamento autoriai vartojo vieną iš tuo metu populiarių ir gerai žinomų sąvokų. Tačiau skirtumas tas, kad juo apibūdino ne visiems gerai suprantamą dalyką, o kažin kokio nežinomo provincijos žydo gyvenimą. Maža to. Thiede'ė pabrėžia,  "... kad Morkus vartoja žodį vienaskaita [Mk 1,1]: to euangelion. Visuose ankstesniuose graikiškuose tekstuose... yra daugiskaita... Kitaip tariant, tai gana pretenzingas Pauliaus ir kitų krikščionių autorių pasirinkimas. Gerųjų naujienų daugiskaita išnyksta... Nuo dabar yra tik viena vienintelė Geroji naujiena, ir ji reiškia atlygį visiems, kurie ją priima. Tai Geroji naujiena apie Jėzų Kristų." Tik viena Geroji naujiena - negirdėta to meto pliuralistinėje Romos imperijoje?! Pirmieji krikščionys, atrodė, lįste lenda į nemalonumus, skelbdami Jėzų vieninteliu Gelbėtoju (gr. soter), vieninteliu Viešpačiu (kyrios), vieninteliu Dievo Sūnumi (huios theou) - juk tai Romos imperatoriams priklausantys titulai!

Birželio baigoje ir liepos pradžioje Švedijoje buvo surengta penkių dienų skautų stovykla, kurioje galimybe dalyvauti ir pabendrauti su Švedijos skautais buvo suteikta ir mums, biržiečiams, Skaistei Švambarytei Tadui Talmontui ir man - Algiui Krisiukėnui. Keltu  iš Rygos į Stokholmą išplaukėme vakare, kitos dienos ryte uoste pasitiko du skautai, kurie mus atvežė į savo namus Atvidaberge. Šeimininkai vaišino grilyje keptais kepsneliais, aprodė miestelį kuriame gyvena apie 7000 gyventojų. Nepastebėjome apleistų namų, sužavėjo tai, kad visos gatvelės asfaltuotos. Taip pat tvarkingi dviračių miestelio takai. Aplankėme seniausią miestelio medinę bažnytėlę, kaip teigiama, statyta prieš 400 metų. Šventovėje ideali tvarka. Rūsyje posėdžiu salė, teniso stalas, virtuvėlė bei įrengtas liftas neįgaliesiems. Čia jie turi galimybę prie puodelio arbatos pabendrauti su miestelio tikinčiaisiais. Taip pat rūsyje radome stovyklavietei reikalingą įrangą: dvi palapines, kuriose telpa apie dešimt skautų, grilį maisto gamybai ir kitus daiktus.