Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 5,9-13: ⁹Aš jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. ¹⁰Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. ¹¹Bet aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo! ¹²Kam man teisti svetimuosius?! Argi ir jūs ne savuosius teisiate? ¹³Svetimuosius teis Dievas.

Šiandienos skaitinys labai aktualus kiekvienam krikščioniui. Kadangi kiekvienas krikščionis privalo būti ir Kristaus liudytojas. Neseniai vienoje konferencijoje labai teisingai pranešėjas pastebėjo, kad ne visada teisingai suprantamas žodis „krikščionis“. Kadangi esame katalikiškoje aplinkoje, dažnai daugelį terminų suprantame taip, kaip jie aiškina ir tada pritaikome sau. Taigi, krikščionis ne būtinai tas, kuris krikštytas, bet tik tas kuris tikintis. O kiekvienas tikintis krikščionis privalo būti ir Kristaus liudytojas. Kaip ir reformatas, nebūtinai tas, kuris pakrikštytas Reformatų bažnyčioje, bet būtinai tas, kuris liudija reformatų išpažinimo tiesas, liudija Kristų, kaip tikėjimo pagrindą, Bibliją - kaip teisingą ir vienintelį tiesos autoritetą.

Būtent šiandienos skaitinys mums kalba apie liudijimą, apie veiksmingą liudijimą. Todėl pirmiausia reikia užduoti klausimą: ką Kristaus Bažnyčios žmonės gali padaryti, kad taptų veiksmingais liudytojais pasaulyje.

Taigi, pabandykime pasiaiškinti du būdus, kuriais vadovaudamiesi, krikščionys galėtų tapti liudytojais pasaulyje.

1. Jie turėtų gyventi tarp pasaulio ištvirkėlių (1 Kor 5,9-10) ir jie turėtų nebendrauti su Bažnyčios ištvirkėliais (1 Kor 5,11-13)

Pirmiausiai pakalbėkime kaip mes galėtume gyventi tarp pasaulio ištvirkėlių. Bet ar yra kitaip? Ar mes turime pasirinkimą? 1 Kor 5,9-10: 1) Mes turėtume gyventi tarp pasaulio ištvirkėlių.

„Aš jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. Bet aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo! Kam man teisti svetimuosius?“

Atrodo Paulius pradeda nuo antrojo žingsnio – su kuo nebendrauti. Tačiau 10-joje eilutėje sako, kad galime bendrauti su pasaulio ištvirkėliais, netgi su visais šio pasaulio ištvirkėliais. Ką reiškia su jais bendrauti? Ar mes turime perimti jų gyvenimo būdą? Toleruoti jų ištvirkimą, palaikyti, susitaikyti? Tikrai ne! Apaštalas Paulius tuo pareiškia, kad mes turime gyventi pasaulyje, bet netarnauti pasauliui ir ištvirkėliams. Mes dažnai pasaulį suprantame tik geografiškai ar visuomeniškai, tačiau turime suprasti bibliškai. Pasaulis skiriasi nuo Bažnyčios. Bažnyčia yra priešinga pasauliui, o pasaulis prieštarauja Bažnyčiai. O pasaulyje, mes turime gyventi, kaip mūsų šventojo Dievo liudytojai. Juk mes su pasaulio žmonėmis neturime tokio bendravimo, kaip su kitais krikščionimis. Krikščioniui nebereikia liudijimo, krikščionis pats liudija.

Jau Laiško korintiečiams antrojoje eilutėje mes skaitome apie tuos, į ką Paulius kreipiasi ir  kam skiria šiuo žodžius – „pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems.” (1 Kor 1,2) Taigi, mes krikščionys esame arba turime būti liudytojai pasaulyje, mes turime bendrauti ir bendraujame su daugeliu ištvirkėlių pasaulyje, mes liudijame savo tikėjimu jiems Viešpatį Jėzų, tačiau tai darydami mes netampame panašūs į juos. „Mes esame naujas kūrinys“ (Gal 6,15) Mes esame „šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.“ (Ef 2,19) Ir todėl mes galime gyventi šiame pasaulyje ir tuo pačiu būti atskirai nuo jo.

Tačiau kitaip, kai mes bendraujame Dievo surinkime – Bažnyčioje. Bažnyčioje ar parapijoje mes esame kaip šeimoje, mes esame labai artimi, mes puikiai vieni kitus pažįstame, mes esame “milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. [Mes stovime] priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais.” (Apr 7,9) Tačiau net į krikščionišką bendrystę patenka ir ištvirkėlių. Todėl, jei mes su jais bendrausime Bažnyčioje, tapsime į juos panašūs. Mūsų balti drabužiai staiga nusidažys raudonomis nuodėmės dėmėmis. Būtent tos dėmės ne tik tepa, bet ir griauna, naikina, skaldo, atskiria... Įvairios nuodėmės, įvairaus ištvirkimo dėmės...

Taigi, mes neturime tikro, nuoširdaus, artimo bendravimo su pasauliu skirtingai nei su broliais ir sesėmis Dievo surinkime – Bažnyčioje. Mes neturime tikro bendravimo su pasaulio ištvirkėliais. Galime turėti draugų iš pasaulio, turime jiems būti geri draugai. Ir Jėzus valgė su ištvirkėliais. Prisiminkime Mk 2,15-17: “Kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų sėdosi su juo ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį. Rašto aiškintojai ir fariziejų, išvydę jį valgantį su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: ‘Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?’ Tai išgirdęs, Jėzaus atsiliepė: ‘Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių.“ Šiems ligoniams reikia gydytojo, šiems ištvirkėliams reikia liudytojo. Nebendraudami su pasaulio ištvirkėliais mes negalėsime jiems paliudyti Kristų, paskelbti Evangelijos žinią, negalėsime net pabandyti tai padaryti. Tačiau mes negalėsime to daryti, jei mes bendrausime su ištvirkėliais Bažnyčioje. Ir apie tai mūsų apmąstymo ir mūsų šiandienos skaitinio antroji dalis.

2. Mes turėtume nebendrauti su Bažnyčios ištvirkėliais 1 Kor 5,11-13: “Bet aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo! Kam man teisti svetimuosius? Argi ir jūs ne savuosius teisiate? Svetimuosius teis Dievas. Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo.”

Koks krikščionis gali būti teisingas, veiksmingas ir efektyvus liudytojas? Kaip galima tokiu tapti? Yra tik vienas būdas – kai mūsų žodžiai ir mūsų darbai sutampa. Tik taip mes tampame teisingais Kristau liudytojais – Dievo kareivijos kovotojais. Deja, to dažniausiai trūksta ir mūsų parapijose, ir Dievo surinkime. Mes negalime pasakyti, kad esame krikščionys, esame reformatai, kad esame Dievo šventi žmonės, ir staiga tokiais tapti. Kad tokias taptume, turime tuo ir gyventi – gyventi kaip šventi žmonės. Kad suprastume švento žmogaus savybes, turime pažinti nuodėmiautojo arba ištvirkėlio požymius – Paulius išvardija tokio gyvenimo pavyzdžius: „ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas.”

Panašiai nusidedantys žmonės yra savanaudžiai, siekiantys sau kuo daugiau malonumo, bet nesuteikiantys garbės Dievui. Krikščionys neturėtų taip gyventi. Mes turėtume būti šventa Dievo tauta, mes neturėtume būti savanaudžiai, nes Kristus mirė už visus [krikščionis] kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.“(2 Kor 5,15)

Savanaudžiai nepatenka į Dievo Bažnyčią, jie bus Dievo teisiami, jų nedorumas ir neištikimybė Dievui bus įrodymai Dievo teisme. Bažnytinė santuoka vadinama šventa vyro ir moters sąjunga ir ją laimina Viešpats. Ištikimi santykiai šeimoje yra taip pat Žmonijos ir Dievo santykių įrodymas. Senajame Testamente Dievas pažadėjo savo žmonėms, kad “Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile gailestingumu. Susižadėsiu su tavimi ištikimybe. Tuomet tu žinosi kas yra Viešpats.”  (Oz 2, 21 – 22). Šioje santuokoje Dievas yra ištikimas savo žmonos – Bažnyčios vyras. Bet koks nedorumas, ištvirkimas yra šių santykių neigimas. Todėl Dievas teis ištvirkėlius. Ir už juos Bažnyčia neneša atsakomybės. Bažnyčia neša atsakomybę už tuos, kurie yra Bažnyčioje, kurie sakosi esą mūsų broliai ir sesės. Ar jie visi yra krikščionys, ar jie yra šventi? Ar jie be nuodėmės? Prisiminkime taip dažnai pamaldose prieš atgailos giesmę kartojamus Šv. Rašto žodžius iš 1 Jn 1,8-10: “Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir bebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame susidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio.” Iš tikrųjų visi esame nusidėjėliai. Bet tik kai kurie - krikščionys, Dievo žmonės. Kaip juos atskirti? Krikščionis nusidėjėlis pripažįsta savo kaltes, išpažįsta nuodėmes, gailisi dėl klaidų – gi pasaulio žmogus visada stengiasi nuslėpti nuodėmę, pateisinti savo klaidą ar kaltę dažnai prisigalvotomis aplinkybėmis. Toks neturėtų būti Bažnyčioje. Paulius labai griežtai moko: “Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo.” Ir tai griežčiausia bausmė piktadariui. Be abejo toks gali atgailauti ir grįžti į Bažnyčią ir mes turėtume džiaugtis, jei taip nutiktų. Tačiau priešingu atveju – turime jį teisti. Mes negalime patvirtinti, toleruoti jo nuodėmes.

Jėzus mus siuntė į pasaulį (Lk 10,3) ir mes esame Jo šventi liudytojai. Be abejonės mes nesame tobuli, irgi esame nusidėjėliai. Skirtumas, kad mes atgailaujame, pripažįstame ir išpažįstame savo nuodėmes, savo netobulumą, savo kaltes. Turime tai daryti, jei norime, kad mūsų liudijimas pasauliui būtų dar veiksmingesnis. Turime palaikyti vieni kitus, turime pastiprinti ir padėti vieni kitiems. Dėl tos pačios priežasties mes turime piktadarį pašalinti iš Bažnyčios. Tai nereiškia, kad jis negali grįžti, bet tai reiškia, kad jis negali manyti, jog esąs mūsų brolis Kristuje Jėzuje.

Mes turėtume melsti už jį, turėtume prašyti Jam išminties ir supratimo, kad reikalinga atgaila. Jei piktadarys atsivers, jei jis visgi atgailaus, mūsų liudijimas pasauliui bus dar veiksmingesnis nei prieš sudrausminimą. Melskimės vieni už kitus, kad ir mes visada norėtume atgailauti už savąsias nuodėmes. Amen.