„O, Galva kruvinioji“

Spausdinti

Katech. Holger Lahayne

Paulius Gerhardtas (1607–1676) šiandien laikomas visų laikų žymiausiu evangelikų giesmių kūrėju. Vokietijoje jo atminimui pastatyta nemažai paminklų. Bet šis didis jo garbingumas uždengia labai svarbų faktą – koks sunkus buvo Gerhardto gyvenimas.

Net jo profesinė karjera klostėsi labai sunkiai. Tik 1651 metais, jau būdamas virš keturiasdešimties, jis buvo ordinuotas liuteronų kunigu. Vėliau, dėl ištikimybės liuteronų išpažinimui, jis neteko darbo ir iki mirties buvo priverstas gyventi kukliomis sąlygomis. Negana to, Gerhardto gyvenimą lydėjo ir daugybė mirčių: pirmiausiai jis anksti neteko tėvų, vėliau – keturių mažų vaikų ir galiausiai – žmonos. Beveik neįmanoma įsivaizduoti šitokių baisių likimo smūgių skausmo.

Prie viso to dar prisidėjo ir katastrofiškos to meto aplinkybės. Net trys dešimtys iš šešiasdešimt devynerių Gerhardto gyvenimo metų praėjo per patį žiauriausią karą, kurį iki šiol patyrė Europa. Tuo metu Vokietija neteko daugiau nei trečdalio savo gyventojų. Saksonijoje ir Brandenburge, kur Gerhardtas gyveno, nuostoliai buvo dar didesni. Mittenvaldėje, netoli Berlyno, Gerhardtas pradėjo eiti kunigo pareigas praėjus trejiems metams po karo pabaigos. Iš prieškarinių gyventojų, kurių tuo metu buvo kiek daugiau nei 1000, tebuvo likę 250.

P. Gerhardtas iš tuometinių kunigų išsiskyrė poezijos dovana. Kaip įrankis jam tarnavo visapusiškas teologinis ir literatūrinis išsilavinimas. Akivaizdu, kad poezija suteikė jam galimybę išreikšti savo biografines patirtis ir taip jas teologiškai apdoroti. Puikus jo gebėjimų pavyzdys yra 1653 metais sukurta giesmė „O, Galva kruvinoji“, iš šimto keturiasdešimties Gerhardto giesmių tai viena žinomiausių.

Savo teksto pagrindu Gerhardtas paėmė eiles iš viduramžių Kristaus kančios giesmių. Jų autorius buvo Arnulfas Liuvenietis (gimęs apie 1200 m.). Tačiau Gerhardtas ne tiek išvertė lotynišką giesmę, kiek labiau perrašė ir interpretavo, papildydamas senąjį tekstą ir evangeliniais akcentais. Ypač devintas ir dešimtas posmai tiesiogiai skiriami mirštančiajam ir todėl sielovadoje iki šiol naudojami. Giesmė gavosi tokia puiki, kad po kelių dešimtmečių net ir Romos katalikai pradėjo ją giedoti, o XVIII a. įtraukė į savo giesmynus. Galime sakyti, kad giesmė „O, Galva kruvinoji“ (liut. giesmyne „Miela Kristaus galvelė“) yra viena pirmųjų tikrai ekumeninių giesmių.

Giesmės žinią sutrumpintai galima išdėstyti trimis punktais: Kristus nusižemino; Kristus kentėjo vietoj manęs; Kristus suteikia paguodą gyvenant ir mirštant.

Kristus nusižemino

Pirmieji trys giesmės posmai aprašo kankinamo ir nukryžiuojamo Kristaus kančias. Eilutės atkreipia mūsų dėmesį į Jėzaus tapatybę. Turime suvokti, kad tą penktadienį mirė ypatingas žmogus. Kadangi Jis buvo ir Dievas, todėl yra šlovingas, galingas ir gražus.

Šlovingas. „Kadaise apdabintą / Didžiausiąja šlove... Aš sveikinu tave!“, giedame pirmame posme. Superlatyvas „didžiausia“ aiškiai rodo, kad kalbame apie Dievą. Kristui kaip antrajam Trejybės asmeniui taip pat priklauso visa dieviška šlovė ir garbė. Hebrajams 1,3 rašoma, kad Jis yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“. Jis yra „tikrasis Dievas“ (1 Jn 5,20), todėl „Jam šlovė dabar ir iki amžinybės dienos!“ (2 Pt 3,18).

Galingas. Dievas taip pat yra Visagalis, kuris sukūrė ir kiekvieną sekundę palaiko visą visatą. Jis „Kilnusis ir taurus“ (2 posm.). Vokiškas originalas labiau išryškina Dievo Sūnaus galią. Pažodžiui išversta: „Prieš Jo veidą išsigąsta pasaulio [galios] didžiūnai“. Iš tiesų Jėzus Kristus, kaip ir Dievas Tėvas, yra visagalis (Mt 28,18; Apr 1,8); būdamas žemėje, atlikdamas stebuklus, Jis kartais pademonstruodavo šią savo ypatingą galią.

Gražus. Antrame posme giedame apie „akių skaistumą“ ir „gražumą“, trečiame minima „Rausvų skruostų gražna“ (liut. giesmyne „Veido grožis“). Ką tai turėtų reikšti? Manau, kad su visomis tomis frazėmis irgi norima pabrėžti Jo dieviškumą. Ypač Senajame Testamente viena iš Dievo savybių yra grožis. Pavyzdžiui, Ps 50,2 Sionas, kuris simbolizuoja patį Dievą, yra „grožio viršūnė“. Dievo šlovė gražiai švyti. Pasaulio, visų sukurtų dalykų, grožis atspindi gražų Dievą. Ir apskritai grožis egzistuoja todėl, kad egzistuoja Dievas.

Didžiai stebina tai, kad šis šlovingas, galingas ir gražus Dievas Jėzuje Kristuje nusižemino. Apaštalas Paulius Filipiečiams 2, 7-8 rašo apie antrąjį Trejybės Asmenį: Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones... Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“. A. Jurėnas tiksliau išverčia „priimdamas vergo prigimtį“. Kad dievai kartais pasirodo žmogaus pavidalu, romėnams ir graikams buvo žinoma ir priimtina. Bet nusižeminti iki vergo lygmens? Ir dar savo noru prisiimti vergo bausmę – nukryžiavimą? Antikos pagonių akimis tai buvo visiška nesąmonė.   

Mirti ant kryžiaus tuo metu buvo didžiausia įsivaizduojama gėda. Gėdingasis kryžius iš tiesų yra dieviškumo priešingybė. Mūsų giesmė taip pat išryškina šį kontrastą. Tas šlovingas asmuo buvo pažemintas, sugėdytas. „Patyčioms papuoštoji / Erškėčių vainiku“, giedame pirmame posme. Matome „nukankintą“ žmogų; kiti Jį „apspjaudė“ (2 posm.). Tą penktadienį Jeruzalėje išsipildė kelios Senojo Testamento pranašystės: Mesijas bus „vienų išjuoktas, o kitų paniekintas“ (Ps 22,7); „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas“ (Iz 53,3).

Antra, galingas asmuo tapo silpnu. Jau tą naktį, kai Jėzus buvo suimtas, Jis buvo visaip nusilpęs. Tvirtai vinimis prikabintas prie kryžiaus Jis visai neteko jėgų. Mes giedame trečiame posme: „Tai taip tave slogino / Galia mirties smarkios, / Taip baisiai nukankino, / Jog netekai jėgos“.

Kaip dažnai prieš nukryžiavimą būdavo daroma, Jėzus taip pat buvo nuplaktas. Jau vien ši mirties bausmės įžanga buvo pakankamai skausminga ir lėmė didelį kraujo netekimą. Evangelistai Jonas, Morkus ir Matas pasakoja apie kankinimo priedą – erškėčių vainiką. Tokiu būdu romėnų kareiviai pasityčiojo iš Jėzaus: „Sveikas, žydų karaliau!“ (Mt 27,29) Taip nusilpnintas Jėzus nebeturėjo jėgų tempti sunkų kryžiaus skersinį iki Golgotos, už miesto sienos ribų.

Pagal Jono pasakojimą, Jėzus pats nešė kryžių (Jn 19,17); Matas, Morkus ir Lukas rašo apie Simoną iš Kirėnės, kurį „privertė panėšėti jo kryžių“ (Mt 27,32). Greičiausiai buvo taip, kad Jėzus pats pradėjo nešti kryžiaus skersinį, bet kelyje jėgos išseko ir Jis suklupo. Tada romėnai nusprendė, kad kryžiaus skersinį toliau turi nešti Simonas. Galėjo taip būti, tačiau evangelijų tekstai nieko nesako apie suklupimą. Romos katalikų Kryžiaus kelias turi keturiolika stočių, kuriose minimi net trys Jėzaus suklupimai. Iš evangelikų perspektyvos tai atmestina, nes neturėtume savavališkai, be Biblijos pagrindimo, dramatizuoti Jėzaus kančios istorijos, papildydami ją savo fantazijos elementais. Aišku viena: „Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo [t.y. todėl, kad sutiko ir panorėjo būti silpnu]“ (2 Kor 13,4).

Ir trečia, visas grožis dingo. Po nuplakdinimo ir varginančio kelio iki Golgotos iš sveiko Jėzaus kūno beveik nieko neliko. Kankinimo skausmai ant kryžiaus „subjaurino“ ir „sudarkė“ Jėzų (2 posm.). Išsipildė pranašo Izaijos pranašystė apie Mesiją: „Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome“ (Iz 53,2).

Iš tiesų romėnams nukryžiavimas buvo pasibjaurėtina bausmė. Nors ji buvo praktikuojama reguliariai, kilmingi romėnai apie kryžių stengdavosi nekalbėti. Jiems kryžius buvo grožio, galios ir garbės visiška priešingybė.  

Kristus kentėjo vietoj manęs

Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, iš tiesų kentėjo ir numirė tikra mirtimi. Ketvirtas ir penktas posmai mums poetiškai paaiškina šią svarbią Evangelijos mintį. Šioje vietoje giesmė pereina prie Jėzaus mirties naudos mums.

Pirmiausiai labai svarbu suprasti, kad kentėjo ir mirė visiškai nekaltas žmogus. Vienas iš su Jėzumi nukryžiuotų nusikaltėlių kitam sako:  „Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko bloga nėra padaręs“ (Lk 23,41). Teisėjas Pilotas taip pat nustato: „Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti“ (Lk 23,22). Ir pirmasis tikėjimo kankinys Steponas patvirtina: „Jis buvo pažemintas ir neteisingai nuteistas“ (Apd 8, 33, Burbulio vert.). Jeigu Jėzus būtų nusidėjęs bent kartą, Jis būtų miręs vien už savo nusižengimą. Kadangi Jis buvo nekaltai pasmerktas, Jis galėjo mirti už kitus – už mus nusidėjėlius.

Ant kryžiaus Jėzus prisiėmė mūsų kaltes ant savęs ir numirė vietoj mūsų – vietoj kiekvieno iš mūsų, vietoj tavęs ir manęs: „Ką, Jėzau, tu pakėlei, / Tai mano vis našta; / Kalčių manųjų dėlei / Tu, Galva, sumušta!“ Nuodėmingas žmogus išpažįsta ir atgailauja: „bausmę pelniau“, kaltė mano, „aš vargingas“. Teisėtai turėjau mirti už savo nusikaltimus ir nuodėmes. Tačiau Dievo rūstybę užsitraukiau ne aš, o nukryžiuotasis. Tik taip galėjo būti patenkintas Dievo teisingumas. Jėzaus Kristaus kančia ir mirtis pelnė man Dievo malonę.

Tikintysis visa tai suvokia ir kreipiasi į Jėzų: „Priimk mane, gerasis / Ganytojau širdžių!“ (5 posm.) Jis yra šaltinis „Gėrybių amžinų“, Jis gaivina ir gausiai teikia „dangaus džiaugsmų“. Kristuje, vien Jame, yra visos tos išganymo gėrybės. Evangelija – tai Jis pats. Netikintieji mato tik silpną, sugėdintą žmogų, subjaurotą kūną; tada tokie šaipėsi: „Kitus išgelbėdavo, tegul pats išsigelbi“ (Lk 23,35). Tikėjimu žmogus supranta: žinoma, Jis galėjo išsigelbėti; bet Jis visa tai darė dėl manęs. Tikėjimas mums leidžia kryžiaus įvykius matyti iš kitos perspektyvos – kaip ir daro penktasis posmas: nors ten buvo pakabintas visiškai bejėgis žmogus, o vis dėlto Jis gano, dovanoja, gaivina, teikia – aktyviai veikia.

Ypač evangelikai pabrėžia, kad tikėjimas yra asmeniškas. Tai rodo ketvirto ir penkto posmo asmeniniai įvardžiai „man“, „manųjų“, „mane“. Visi žmonės turi atsakyti į klausimą: kas Jėzus yra man? Ar aš išpažįstu, kad Jis pakėlė mano naštą? Heidelbergo katekizmo pirmojo klausimo atsakyme taip pat dominuoja asmeninė kalba: „Jis brangiu savo krauju už visas mano nuodėmes tobulai sumokėjo ir išvadavo mane iš visos velnio galybės“. Panašiai ir M. Liuteris savo Mažajame katekizme: „Tikiu, kad Jėzus Kristus... yra mano Viešpats, kuris mane... atpirko iš visų nuodėmių, išvadavo iš mirties ir velnio galybės“.

Kristus suteikia paguodą gyvenant ir mirštant

Nuo septintojo posmo giesmės tekstas kalba apie tikinčiojo atsaką į Evangeliją, apie krikščioniškąjį gyvenimą. Kokios dorybės yra būdingos krikščioniui? Pirmiausiai, minimas dėkingumas: „Širdingai tau dėkoju“ (8 posm.). Kai esame gausiai apdovanojami, padėka yra natūrali reakcija. Iš tiesų tikrai tikintis žmogus neišvengiamai duos dėkingumo vaisių. Nepamirškime, kad būtent dėkingumas yra ir visos trečiosios Heidelbergo katekizmo dalies apie krikščioniškąjį gyvenimą antraštė.

Kitas krikščionio bruožas – džiaugsmas: Bus „dangaus džiaugsmas“ (žr. viršuje), bet ir jau dabar „Jaučiu aš šventą džiaugsmą, / Paguodą sau širdy“ (7 posm.). Daug eilučių Naujojo Testamento laiškuose kaip Filipiečiams 4,4 ragina: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ Heidelbergo katekizmas šį nurodymą pritaiko krikščionių tarnystei: „kiekvienas narys privalo noriai ir džiaugsmingai savo gebėjimais patarnauti kitiems nariams jų naudai bei gerovei“ (55 kl.).

Ir trečia, giesmės posmai pabrėžia ištikimybę: „Nepeik, kad čia stovėsiu / Po tavo kryžium vis / Ir prie tavęs budėsiu / Kol plyš tava širdis“ (6 posm.); „Leisk man pastoviai likti / Per amžių prie tavęs“ (8 posm.). Tikintysis pasilieka prie Jėzaus, tarsi visada būna prie Jo kryžiaus. Vokiškas aštuntasis posmas mini Jėzaus Kristaus ištikimybę; ji yra mūsų ištikimybės pagrindas: kadangi Kristus ištikimas ir neatsiskirs nuo mūsų, mes taip pat turime būti jam ištikimi.

Paskutiniai posmai viską pritaiko mirčiai: „Kai jau ir aš paskiausiai / Čionai turėsiu mirt, / Tad nuo manęs galiausiai / Tu teikis nesiskirt“ (9 posm.); leisk „tavyje užmigti, / Kai man mirtis ateis“ (8 posm.). Kristuje užmigti – tai žemiškojo gyvenimo tikslas. Kaip to pasiekti? Kristuje palaimintai mirsime, jeigu Jame gyvename. Bendrai krikščionys yra tie, kurie yra „Kristuje Jėzuje“ (Ef 1,1; Fil 1,1; Kol 1,2). Ši vienybė su Kristumi yra svarbiausias visų tikinčių žmonių ženklas. Biblijos kalba vienareikšmiška: esame nukryžiuoti su Kristumi (Gal 2,20), numirę (Kol 2,20) ir palaidoti su Juo (Rom 6,4); todėl ir gyvename su Kristumi (Ef 2,5) ir būsime išaukštinti su Juo (Rom 8,17). Krikščioniškas gyvenimas yra tuomet, kai „pasiliekame jame ir jis mumyse“ (1 Jn 4,13).

Evangelikai neretai sako taip: reikia pakviesti Jėzų į savo širdį, Jį priimti. Tai nėra klaidinga. Juk pats Jėzus taip yra kalbėjęs („kas mane priima...“), ir Jonas („visiems, kurie jį [Jėzų] priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“, Jn 1,12) ir Paulius („kaip esate priėmę Viešpatį Kristų...“, Kol 2,6). Taip, „Jis mumyse“. Deja, šiandien žmonės neretai iškreipia šią tiesą. Turėti dieviškumą savyje? Kodėl gi ne? Kas būtų prieš dieviškąjį padėjėją mumyse? Jėzus virsta tarsi preke religiniame prekybos centre – imu dar ir šitą, gal padės.

Įdomu, kad Naujasis Testamentas dažniau kalba apie kitą kryptį: tai mes einame pas Kristų. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti“ (Mt 11,28). Esame kviečiami įeiti į Dievo šeimą, Kristaus kaimenę, tapti Jo kūno nariais. Mūsų giesmės žodžiais: „Priimk mane, gerasis / Ganytojau širdžių!“

Mes šiandien Lietuvą vadiname saugia šalimi – kodėl? Kadangi prieš 20 metų ji tapo NATO nare, įėjo į šį gynybinį aljansą. Valstybė neteko dalies savo nepriklausomybės, užtat tapo saugesnė. Taip ir su mumis: jeigu esame Jėzuje Kristuje, esame Jo nuosavybė. Tiesa, netenkame nepriklausomybės, bet esame Jo saugomi. Jeigu Kristus yra mumyse (Kol 1,27), tai kai kam kyla mintis: jeigu jau Jis mano, tai su Juo kaip nors susitvarkysiu, ir gyvensiu, kaip pats noriu. Bet Jėzus nėra tarsi vaistas nuo ligų, skiepas nuo amžinosios mirties. Svarbiausias klausimas, ar esame Jo nuosavybė, ar esame Jame, ar įėjome į Jo saugiuosius apkasus, įlipome į Jo gelbstintį laivą. Ar, kaip gražiai giesmėje pasakyta: „Tavam glėby galėsiu / Numirti išganiai“?

Biblijos ir šios giesmės žinia yra ir labai rimta, ir labai raminanti. Tik tada, kai esame Jėzaus Kristaus glėbyje ar Jo nuosavybė, galime „gerai“ (kaip Liuteris sakė) ar „išganiai“ numirti. Kito kelio į amžinąjį gyvenimą nėra. Tai yra „Vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant“ – neatsitiktiniai būtent tokiais žodžiais prasideda Heidelbergo katekizmas.