Greta Marcinkutė

2017 m. Lietuvos Respublikos Seimas paskalbė Reformacijos metais. 500 metų švenčiantiems reformatamas šiemet ir „Ateitis“ skirs ne vieną straipsnį. Šįkart – pokalbis su Lietuvos reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ direktoriumi Laurynu Jankevičiumi.

Laurynai, esate Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ direktorius. Gal galite pristatyti šią draugiją. Kada ji įsikūrė? Koks tos draugijos tikslas? Ką veikiate?

Esame jaunimo draugija, o, kaip manau, sutiksite, jaunimas – galinga jėga, formuojanti kultūrą ir  aplinką, kurioje gyvename. Tam įtakos turi jaunimo maksimalizmas, energija, optimizmas ir daugelis kitų savybių, kurios laikui bėgant yra slopinamos. Be galo svarbu skatinti jaunimo aktyvumą, sąmoningumą, pilietiškumą, religingumą ir nuolatinį tobulėjimą, kad gyvenimas judėtų teigiama linkme. Šiems tikslams kuriasi daugybė organizacijų, siekiančių įtraukti jaunimą į visuomeninę veiklą ir suteikti savirealizacijos galimybę. Viena tokių jaunimo organizacijų dar tarpukaryje įkurta ir po nepriklausomybės atgavimo atkurta Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugija „Radvila“. Mūsų pagrindiniai tiksliai yra rūpintis, kad jaunimas būtų auklėjamas Evangelijos dvasioje, siekti jaunimo dorovinio, kultūrinio bei fizinio tobulėjimo bei vienyti Lietuvos evangelikų reformatų bei reformatiškos pasaulėžiūros jaunimą, puoselėti Lietuvos Reformacijos veikėjų atminties ir jų veiklos tradicijas. Viena iš pagrindinių mūsų veiklų tai krikščioniškų vaikų bei jaunimo stovyklų organizavimas. Norėčiau pasidžiaugti, jog vaikų stovykla be pertraukų organizuojama jau daugiau nei dvidešimt metų. Daugiau informacijos apie krikščionišką vaikų vasaros stovyklą galite rasti svetainėje www.nemradas.lt, o apie jaunimo stovyklą – www. jaunimostovykla.lt. Artimiausiomis savaitėmis taip pat žadame pradėti (atgaivinti) Biblijos nagrinėjimą jaunimui. Tai susitikimai, kuriuose ne tik skaitysime bei bandysime suprasti Biblijos ištraukas, bet taip pat ir visi kartu mokysimės būti geresniais žmonėmis.

Minėjote, kad draugija veikė ir tarpukaryje. Gal galite įvardyti vieną kitą tarpukario draugijos veikėją? Ką draugija veikė tuomet? Ar Jūs esate tarpukario draugijos veiklos tęsėjai, ar tos veiklos, pasikeitus sąlygoms, taip pat yra skirtingos?

Draugiją 1931 m. gruodžio 20 d. įkūrė kun. Aleksandras Balčiauskas (Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko, buvusio evangelikų reformatų Konsistorijos pirmininko Donato Balčiausko tėvas). Kiti žinomi to meto radviliečiai tai pedagogas, Lietuvos visuomenės veikėjas bei knygos apie draugiją autorius Alfredas Šlikas, akademikas, matematikas, astronomas Paulius Slavėnas, pedagogai Petras Bružas (paskutinysis tarpukario „Radvilos“ centro valdybos pirmininkas) bei Petras Dubra. Draugijos veikla anuomet ir dabar skiriasi, tačiau pamatinės vertybės išliko, tai galima sutraukti į tų metų draugijos šūkį „Dorinkis ir švieskis“. Tarpukaryje draugija buvo žymiai didesnė, jai priklausė nuo 1000 iki 2000 narių dvidešimtyje skyrių įvairiuose Lietuvos vietose. Draugijos Biržų skyriuje veikė mišrus orkestras, draugija turėjo tris kilnojamąsias bibliotekas, kurios buvo vežiojamos po skyrius, organizavo įvairius konkursus, kaip kad švarių ir tvarkingų sodybų, gėlių darželių, kapinių sutvarkymo ir puošimo, rankdarbių ir kt. Kasmet buvo rengiamos metinės draugijos šventės, kaskart vis skirtingoje vietoje, jų programą sudarydavo sporto rungtynės, žaidimai, giesmės, scenos vaidinimai, miesto eisenos ir kt.

Kada veikla buvo nutrūkusi? Dėl kokių priežasčių? Jei dėl uždraudimo, tai ar buvo mėginama veikti pogrindyje?

Veikla, kaip ir kitų to metų draugijų, nutrūko po okupacijos. Didžioji dalis draugijos narių buvo išsilavinę, savo kraštų ar visos Lietuvos visuomeniniai bei politiniai veikėjai, intelektualai, patriotai. Didelė jų dalis, kaip kad ir minėtasis Alfredas Šlikas buvo ištremti ir mirė lageriuose. Ištrėmus draugijos branduolį, likusiems bijant dėl savo šeimų ir savo pačių gyvybių, draugija pogrindyje neveikė. Ji buvo atkurta tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Kiek narių šiuo metu jungia Jūsų draugija? Iš kokių miestų, vietovių?

Netoli penkiasdešimt (jei tiksliai – 47), tačiau turime ir daugiau žmonių, kurie pagal valstybės nustatytą ribą jau nebesiskaito kaip jaunimas, tačiau yra buvę draugijos nariais ir vis dar aktyviai dalyvauja mūsų veikloje. Daugiausia esame iš tų miestų, kuriuose vis dar yra nemažai reformatų bei mūsų bažnyčių, tai yra Biržų, Vilniaus, Kėdainių, Šiaulių, Kauno, Panevėžio (Panevėžyje turime šaunią reformatų bendruomenę, tačiau bažnyčios statybos dar tik numatytos, parapijiečiai kas antrą sekmadienį glaudžiasi Liuteronų bažnyčioje).

Šie metai Seimo paskelbti Reformacijos metais. Kuo jie Jums bus išskirtiniai?

Tiek aš asmeniškai, tiek ir visa mūsų bendruomenė labai džiaugiamės, jog Seimas šiuos metus pripažino Reformacijos metais, minint net 500-ąsias Reformacijos metines (1517 metais Martynas Liuteris paskelbė garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš indulgencijas bei dogmatizmą). Šia proga visus metus yra ir bus rengiama daug renginių, juose stengsimės aktyviai savanoriauti ir mes (kaip jau ir pastebėjote mus tai darant knygų mugėje, Reformacijai–500 stende). Taip pat šiemet turėsime ir šventinį Sinodą. Prieš pat jį ir jo metu – krikščioniškos muzikos stovyklą, kurią rengsime pirmą kartą, joje dalyvaus 20 jaunuolių iš JAV ir daugmaž tiek pat mūsų – lietuvaičių.

Laurynai, o Jūsų visa šeima reformatai?

Nesu šakninis reformatas, kaip kartais senesni žmonės Biržuose mėgsta pajuokauti taip vadindami reformatus, kurių tėvai ir seneliai yra reformatai. Tokia yra mano mama, kiek atsekėme darydami genealoginį medį, visi protėviai iš mamos pusės yra reformatai. O tėtis – katalikas. Nors senesniais laikais, esant mišrioms šeimoms, buvo priimta, jog tokioje šeimoje gimusios mergaitės bus krikštijamos pagal mamos konfesiją, o berniukai pagal tėčio, mano atveju abu vaikai (aš ir mano sesuo) buvome pakrikštyti reformatais. Taip gavosi, nes tėtis nebuvo stipriai praktikuojantis katalikas, o mano seneliai iš mamos pusės labai norėjo, jog būtume reformatais. Nors buvau pakrikštytas reformatu, tačiau laikau, jog juo tikrai tapau tuomet, kai pats įtikėjau Dievą. Į Bažnyčią pirmą kartą po krikštynų atėjau tik būdamas 15–16 metų, kuomet seneliai „liepė“ konfirmuotis. Kaip ir daugumai nieko apie Bažnyčią nežinančiam jaunuoliui man ši mintis tikrai nepatiko, tačiau labai greit nuomonė pasikeitė kardinaliai. Už tai esu labai dėkingas mūsų kunigei Sigitai Veinzierl, kuri Biržuose pradėjo organizuoti reformatų jaunimo penktadieninius susitikimus, išvykas dviračiais ir pan. Juose sužinojau apie vaikų vasaros stovyklas, buvau ten pakviestas būti vaikų būrio vadovu. Jau ten būnant sužinojau, jog ją rengia dar man tuomet nežinoma LERDJ „Radvila“. Įstojau į ją, o po keleto metų buvau išrinktas jos direktoriumi.

Paminėjote konfirmaciją. Gal galėtumėte truputį plačiau papasakoti apie tai? Kokios konfirmacijos apeigos?

Konfirmacija – tai evangelinio tikėjimo išpažinimo patvirtinimas, būdingas reformacinėms Bažnyčioms Lietuvoje ir užsienyje. Vaikinai ir merginos, sulaukusios brandos amžiaus, 15–17 metų (kanoniškai nėra patvirtintas konkretus amžius), po konfirmacinių kursų, iškilmingose pamaldose patvirtina savo evangelinį tikėjimo išpažinimą ir pirmą kartą prieina Viešpaties Vakarienės (Komunijos). Savo tikėjimą jau patvirtinęs asmuo yra asmeniškai atsakingas prieš Dievą ir jo surinkimą. Norintys patvirtinti savo tikėjimo išpažinimą (konfirmuotis) paprastai kreipiasi pas parapijos dvasininką ir pradeda lankyti konfirmacinį kursą. Vienas esminių šio kurso tikslų – paruošti krikščionį savarankiškam tikėjimo gyvenimui surinkime (Šv. Rašto pažinimas ir bažnytinės atsakomybės / teisės principai), pasiruošti Komunijai (atlikti išpažintį Dievui), asmeninei krikščioniškai misijai. Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinėje teisėje yra nustatyta, kad parapijų ar bažnyčios savivaldoje (bažnyčios vyriausio dvasininko generalinio superintindento, vadovybės ir pan. rinkimuose) sprendžiamąją teisę turi tikintieji, patvirtinę savo išpažinimą. Konfirmacija taip pat privaloma kuriant šeimą bažnytinėje santuokoje. Man asmeniškai konfirmacijos pamaldos yra viena gražiausių bažnytinių švenčių. Tiek išorine prasme – tai yra bažnyčios papuošimu, kai ją tujų girliandomis ir vainikais (konfirmacija dažniausiai vyksta vasarą) puošia patys konfirmantai ir jų šeimų nariai, pačių konfirmantų apranga ir pan., tiek ir vidine prasme – tai juk asmeninis Dievo išpažinimas, sutikimas su Jo mokymais. Konfirmacijos pamaldų metu bažnyčios beveik visuomet būna pilnut pilnutėlės, į jas susirenka ne tik konfirmantų artimieji, draugai, bet ir visa parapija, visi ateina pasidžiaugti naujais pilnaverčiais Bažnyčios nariais.

Šiandien iš tų, kurie deklaruoja esantys katalikai, nemažai nesistengia pažinti Katalikų Bažnyčios mokymo ir pagal jį gyventi, renkasi sau patogų, Dekalogu nevaržomą gyvenimą. O kaip kinta Lietuvoje gyvenančių reformatų tikėjimas, ar jis taip pat liberalėja, ar išlieka konservatyvus?

Tikrai geras klausimas, kuris man pačiam visuomet yra labai aktualus ir apie jį mėgstu padiskutuoti tiek su kunigais, tiek su parapijiečiais, jaunimu. Deja, į jį vienareikšmiško atsakymo nėra. Manau, kaip ir visos kitos konfesijos turime ir tokių, ir tokių. Pasiklausius vienos pusės išgirsti tiesos, pasiklausius kitos – irgi išgirsti tiesos. Tad, manau, kol nei viena, nei kita pusė nenukrypsta į kraštutinumus – viskas gerai. Jaunimas nori laisvesnės Bažnyčios, savo stiliaus giesmių, savo stiliaus pamaldų struktūros. Senjorai, bent jau dauguma jų – liturginių giesmių, tradicinių pamaldų ir pan. Tiek vienų, tiek kitų norai suprantami. Jaunimas visais laikais buvo maištaujantis, norintis viską daryti savaip, manantys, jog jų pasaulėžiūra yra geriausia. Senjorai – atsargesni, bijantys didelių pokyčių. Problema tame, jog Lietuvoje dar nėra įprasta jaunimui ir senjorams bendrauti bendrose veiklose, ieškoti abiems pusėms tinkamiausių sprendimų, bandyti vieni kitus suprasti. Bet Dievas juk yra vienijantis, o ne skiriantis, tad, manau, su Jo pagalba ir pas mus ateis laikas, kai visi kartu eisime į pamaldas, vieni iš kitų mokysimės, kad ir kokio amžiaus bebūtume. Visai nesenai išgirdau labai teisingą pamąstymą šia tema. Jaunimui reikia pradėti eiti į bažnyčią, kokia ji yra dabar. Nuosekliai susipažinti su tuo, kas yra dabar, bandyti suprasti, kodėl taip yra, susipažinti su visais parapijos nariais. Ir pamatysime, kaip senjorai atsiveria, priima ne tik mus, bet ir mūsų jaunatvišką požiūrį. O kai jau būsime ne tik atėjūnai, bažnyčioje pasirodantys tik retkarčiais, o tikra parapijos dalimi, galėsime pradėti diskutuoti, kuria linkme turime judėti. Kur yra pamatinės reformatoriškos vertybės, kurių Jėzus moko ir kurių reikia paisyti, ir kur yra keistini dalykai, ir dėl kurių keitimo galime diskutuoti. Tikiuosi, jog tokia ateitis ir laukia reformatų – Bažnyčia, kurios nariai myli Jėzų, Juo pasitiki, vieni su kitais yra lygiaverčiai, vieni kitus gerbiantys ir suprantantys nepaisant am -žiaus, socialinės padėties ir pan. Parodyti šį kelią jaunimui ir yra viena didžiausių mano siekiamybių.

Kokius ryšius turite su reformatais kitose pasaulio šalyse? Ar jaunimas bend radarbiauja reformatų tarptautinėse organizacijose? Jei taip, kokiose? Kokia to bend ravimo nauda?

Vaikų vasaros stovyklose beveik kiekvienais metais turime savanorių jaunuolių iš Vokietijos. Beje vienu iš stovyklos įkūrėju ir daugiamečiu jos dvasiniu vadovu yra kunigas iš Vokietijos Dieter Gartmann, kurį visi sutrumpintai tiesiog vadiname Diddi. Dabar šios stovyklos dvasiniais vadovais yra iš JAV atvykę ir su jaunimu labai stipriai dirbantys kun. Frank van Dalen su žmona Emily. Šiemet krikščioniškos muzikos stovykloje turėsime jaunuolių iš JAV. Taip pat nemažai bendraujame su Švedija. Patys dalyvaujame kasmet vykstančiame reformatų jaunimo festivalyje Vengrijoje, konferencijose Vokietijoje. Bendraujant su kitų šalių piliečiais pamatai ir supranti visai kitokius požiūrius, supratimą apie gyvenimą, to pasėkoje labai stipriai prapleti ir savo mąstymą, požiūrį. Aišku, nereikia pamiršti ir kur kas paprastesnių dalykų, kaip kad kalbos lavinimas, kitų šalių aplankymas ir pan.

Koks „Radvilos“ ir Jūsų asmeniškas santykis su katalikais ir kitomis krikščioniškomis konfesijomis? Ar ekumeninis bendradarbiavimas Jums svarbus? Kas trukdo aktyvinti ekumeninį, ypač jaunimo, bendradarbiavimą?

Radvilos nariais yra tiek reformatai, tiek katalikai, tiek ir liuteronai. Lygiai taip pat ir mūsų organizuojamose stovyklose: jose santarvėje sugyvename įvairių konfesijų krikščionys. Niekada nesame kažko nepriėmę ar atstūmę dėl jo konfesijos. Biržuose, kur reformatų daugiausia, kasmet turime jau tradicines ekumenines pamaldas, kurių metų visą savaitę kas dieną meldžiamės skirtingose bažnyčiose: reformatų, katalikų, liuteronų, sekmininkų, metodistų ir pan. Mano mama reformatė, tėtis katalikas, teta su pussesere provoslavės. Tad tiek aš, tiek mano šeima tikrai neįžvelgiame didelių skirtumų ir nesutarimų tarp skirtingų konfesijų. Teta pmą kartą atvežusi dukrą (mano pusseserę) į vaikų stovyklą, kai pirmais metais buvau jos direktoriumi, po atidarymo pamaldų priėjo ir pastebėjo, jog turime labai daug bendro, visi tikime į tą patį vienintelį Dievą, skaitome tą pačią Bibliją, sakome tą patį „Tėve mūsų“, išpažįstame tikėjimą tais pačiais žodžiais „Tikiu Dievą Tėvą visagalį...“ ir lygiai taip pat Jį mylime ir Jis lygiai taip pat myli mus.