Ar jau pradėjote galvoti apie Velykas? Turbūt dauguma esate girdėję Hanso Kristiano Andersono pasaką - „Bjaurusis ančiukas“. Aš asmeniškai vaikystėje žiūrėdavau animacinius filmus apie bjaurųjį ančiuką prieš eidamas į mokyklą. Taip pat žinau dainą – Taylor Swift „You belong to me“, kurioje taip pat yra matomas „bjauriojo ančiuko“ reiškinys, mano močiutė žiūrėjo net keletą skirtingų serialų, kur buvo pagrindinė mintis paremta, jei galima taip pavadinti, pagal „bjauriojo ančiuko“ stebuklą.

Turbūt jau galėjote numanyti, jog noriu palyginti mūsų bažnyčią su tuo bjauriuoju ančiuku. Bet noriu atkreipti jūsų dėmesį į porą dalykų. Pasaulis atstumia bjaurųjį ančiuką dėl jo išorinio grožio. Vilniuje mūsų bažnyčios pastato sienos aprašinėtos graffiti, byra kolonos, priešais laiptus dažnai žmonės pasistato savo automobilius, panašią situaciją matome ir Kaune, galbūt net blogesnę, o ten kur esame gražesni, kaip Kėdainiuose – esame priversti tapti „muziejumi“.

Yra ir kitoks mūsų išorinis „bjaurumas“, kurį pasaulis mato mumyse. Ir puikiai tą mums primena mūsų jaunimas – pamaldos nuobodžios, trūksta „gitarų“, gyvų išraiškingų pamokslų. Galbūt jų akimis mūsų Dievo garbinimo forma tapo „pasenusi“. Ir jeigu žiūrėtume tik į išorę, iš tiesų mūsų situacija būtų labai liūdna.

Bet taip pat atkreipkite dėmesį į „bjauriojo ančiuko“ iliustraciją iš dar vienos pusės. Visuomet, bjaurusis ančiukas turi kažkokį grožį viduje. Mano vaikystėje žiūrėtame animaciniame filmuke bjaurusis ančiukas buvo protingas, geros širdies, jautrus ir tik išoriškai jis buvo „kitoks“. Mes reformatai, turime prisiminti, jog mes turime ir saugome kažkokį „lobį“ savo viduje. Ir tikiu, jog tas lobis yra turtinga, gili, kiek įmanoma išlaikiusi Biblinį mokymą mūsų reformatiška teologija.

Todėl šių ateinančių Velykų proga, norėčiau palinkėti pirmiausia mums reformatams, bet taip pat ir visiems kitiems tikėjimo broliams, kad būdami „bjauriaisiais ančiukais“ nepaliktume savo „vidinio grožio“, tos Evangelijos šviesos, kuri tūno šiame akims nemaloniame „apvalkale“, ir nepamestume galvos vien tik dėl išorinio grožio. Linkiu išlaikyti mūsų tikrą vidinį grožį, tą Evangelijos lobį, ir turėti viltį, jog atėjus laikui per tą viduje slypinčią sėklą Dievas atgimdys mus iš naujo ir reformatų bažnyčia taps nuostabi, stulbinančio grožio balta gulbė.

„Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per Žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 25b-27).

Su artėjančiomis Velykomis, Vaidotas