Katech. Holger Lahayne

2018 m. Klaipėdos miesto bendruomenės maldos pusryčių pranešimas (tema „valstybė ir aš“)

Vasario mėnesį buvo paskelbti nacionalinės iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ rezultatai. Kampanijos tikslas buvo „surinkti kuo daugiau proveržio idėjų Lietuvai“. Dabar esame raginami pasirašyti „Idėja Lietuvai aktą“ bei prisidėti prie laimėjusių idėjų įgyvendinimo.   

Akto tekste rašoma, kad praeityje nepriklausomybės idėja vedė Lietuvos žmones. Šios „idėjos triumfą vainikavo mūsų narystė NATO ir suvienytoje Europoje“. Ateinantį šimtmetį turime siekti „oraus gyvenimo“ ir „gerovės“ visiems. „Dabar mums reikia naujų vienijančių idėjų“ – tam, kad „Lietuvos tauta ne tik išliktų, bet ir suklestėtų.“

Iniciatyvos rengėjai daug kalba apie „proveržio“ būtinybę. Tačiau labai abejotina, ar tos trys laimėjusios idėjos laukiamą proveržį pažadins. Valstybės nepriklausomybė tikrai pasiekta ir užtikrinta, bet ji yra kitos, platesnės idėjos išraiška. Ir ši idėja yra laisvė. Laisvė buvo ir vis dar yra mūsų geriausia idėja! Ji nepasenusi, nenustojusi aktualumo ir dabartiniame šimtmetyje. Visais laikais laisvę reikia apginti. Bet tam visų pirma reikia suprasti laisvės svarbą ir pagrindus.

Ar laisvė iš tikrųjų yra tokia reikšminga? Gal tai vien tik liberalų mylima idėja? O liberalizmo, kaip žinia, juk reikėtų saugotis, ar ne? (Nes jis reiškia „visuomenės griūtį“, kaip skelbia 2016 m. knygos pavadinimas.) Bet ir šiuo atveju mums padeda žvilgsnis į istoriją. Šiame kontekste tikrai naudinga „proveržio“ sąvoka. Klausimas toks: kada žmonijos istorijoje įvyko tikras proveržis? Koks buvo svarbiausias proveržis per praėjusius penkis tūkstantmečius?

I

Dieviškojo išganymo istorijoje tai buvo Jėzaus gyvenimas – jo gimimas, nukryžiavimas ir prisikėlimas. Reikšmingiausią sekuliarų faktą nuo šumerų laikų JAV ekonomistė (ir episkopalinės bažnyčios narė) D. McCloskey vadina „Didžiuoju Praturtėjimu“ (The Great Enrichment), įvykusiu per praėjusius porą šimtmečių.

Būtent dėl šio praturtėjimo mes šiandien sėdime tokioje prašmatnioje salėje, esame gražiai apsirengę ir sočiai pavalgę; atvažiavome nuosavu automobiliu, kalbame išmaniais telefonais ir esame gana geros sveikatos; apkeliaujame visą pasaulį, skoningai įrengiame savo būstus, prekybos centruose renkamės iš dešimčių tūkstančių prekių.

Iš tiesų mes visi labai mielai taip gyvename. Mums gera turėti savo name kvepiantį tualetą, talpią skalbyklę, šviesolaidinį internetą, keliauti lėktuvais ir vis greitėjančiais traukiniais – tai patinka visiems, net ir tiems, kurie peikia vartotojiškumą. Tad nėra ko svaigti apie senus gerus laikus, nes nė vienas iš mūsų į juos sugrįžti tikrai nenorėtų. Dar iki XIX amžiaus didžioji dalis Europos žmonių gyveno mums neįsivaizduojamai dideliame skurde. Ypač kaimuose. Nemaža dalis iš jūsų (pro)proseneliai galėjo būti analfabetai. XIX a. pabaigoje vidutinė gyvenimo trukmė tesiekė vos 42 metus. Manau, visai nėra ko romantizuoti praeities valstiečių gyvenimo.  

Palyginus su 1800-aisiais, visi pasaulio gyventojai šiandien pagamina prekių ir paslaugų net septyniasdešimt kartų daugiau. Tikrosios pajamos per tą laikotarpį pakilo trisdešimčia kartų. Prieš porą šimtų metų apie 90 proc. žmonių gyveno absoliučiame skurde, o tik 10 proc. buvo pasiturintieji. Šiandien tai yra atvirkščiai. Kokia kaita! Ir kokia palaima! Šiandien mes daugeliu atžvilgių gyvename žymai geriau negu Karalius Saulė, Liudvikas XIV!

Kodėl įvyko Didysis Praturtėjimas? Kad žmonės staiga tapo protingesni?  („Apšvieta“) O gal jie tapo geresni? („Pagaliau sunaikinkime skurdą!“) O gal dėl to, kad valdžia ar kažkokia tarptautinė organizacija suformulavo skurdo sumažinimo planą? („Darnaus vystymosi tikslai“) Nieko panašaus! Žmonės ėmė ir kažkaip aptiko laisvę; jie ėmė ir atrado šios idėjos, politinės ir ekonominės laisvės, palaiminimus.

Per tūkstantmečius vyraujanti, įprasta idėja buvo kitokia: despotizmas ir tironija; vergovė ir išnaudojimas. Valstybių ir valdančiųjų galios iš esmės buvo neribotos. Graikai gana anksti atrado kitą valdymo formą – „demokratiją“, bet iš jos naudos turėjo tik apie 10-20 proc. Atėnų gyventojų (nei vergai, nei moterys ir kt. to neturėjo).

Ilgo ir neretai skausmingo proceso metu kai kur Europoje, paskui Šiaurės Amerikoje išsivystė valdžios ribojimo tradicija. Atsirado vis daugiau laisvės salų, ypač miestuose; baudžiauninkai tapo piliečiais. XVII a. jau aptinkame pirmąją laisvą šalį – Nyderlandus. Šiek tiek vėliau laisvės forpostu tapo Didžioji Britanija, dar vėliau JAV. Laisvė daigelių atsirado net LDK (A. Volano mintys!). Laisvės valstybėse pradėjo tvirtintis visų lygybė prieš įstatymą bei pagarba visų žmonių orumui.

Teisės apsauga visiems piliečiams visų pirma reiškė asmeninės nuosavybės apsaugą,   apsaugą ir nuo savavališkų valdžios kišimųsi į nuosavybę. Tai išlaisvino žmonių kūrybingumą, žadino idėjų atsiradimą, kadangi buvo galima pačiam laisvai naudoti savo sumanumo vaisius. Europoje ėmė formuotis laisvosios rinkos, plito laisva prekyba. Rinkose žmonės patys sprendė, ar jiems nauji produktai reikalingi, ar jie tikrai pagerina jų gyvenimą.

Šalia teisinės apsaugos buvo lemiamas dar vienas faktorius: naujas požiūris į eilinio piliečio darbus. Tradiciškai garbingos profesijos buvo kariai, kunigai ir dar filosofai. Antikos autoriai kaip Aristotelis ar Ciceronas niekino amatininkus ir prekybininkus. Jiems tikrai laisvas žmogus buvo fiziškai nedirbantis. Viskas prasidėjo keistis su viduramžių scholastika, vėlliau radikaliai Reformacijos eigoje. Gamintojų, amatininkų, prekybininkų, išradėjų ir verslininkų darbas ir kasdieninis gyvenimas įgijo orumą. Dirbti savo rankomis, įgyvendinti savo idėjas, gaminti ir parduoti savo produktus tapo pagirtinu veiksmu.

II

Laisvės idėja pakeitė istoriją. Nes ji pažadino išradingumą ir inovatyvumą, verslumą ir konkurenciją. Ji yra pagrindinė Vakarų civilizacijos ir, be abejo, krikščionybės idėja. Laisvė pradėjo įsišaknyti pirmiausiai krikščioniškoje Europoje. Tai ne atsitiktinumas, nes krikščionių Dievas yra laisvės Dievas, vien Jis yra giliausias laisvės pagrindas.

Laisvė yra asmeniškumo bruožas. Daiktai nėra nei laisvi, nei nelaisvi, gyvūnai taip pat negali būti laisvi, nes jiems trūksta asmens bruožų. Dievas yra asmeniškas, o asmenys kalba. Jau trečioje Biblijos eilutėje rašoma „Dievas tarė...“ Dievas kalbasi su Adomu ir Ieva, o vėliau ir su kitais žmonėmis. Beasmenės dievybės – visagalė Energija, Karmos dėsnis, transcendentinė Galia, abstraktus Vienis ar Absoliutas arba „Amžinoji Visatos Priežastis“ (Vydūnas) – nekalba.

Dievas kalbasi su žmonėmis, kadangi Jis visą laiką buvo komunikuojanti būtybė. Sakysite, su kuo gi Jis galėjo kalbėtis iki pasaulio sukūrimo? Dievas niekada nebuvo vienišas; net ir be pasaulio Jis nebūtų buvęs vienišas. Nes Dievas – yra Trejybės Dievas! Tai trys Asmenys, Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Jie visą laiką buvo, yra ir bus, jie visi yra tos pačios esybės ir tobulybės. Tai yra Trejybės mokymo šerdis.

Ir tie trys Asmenys bendrauja tarpusavyje. Dėl to kalba, žodžiai, komunikacija yra tokie svarbūs. Dar daugiau: Trejybės asmenys myli vienas kitą; taip yra nuo amžių amžinųjų (Jn 17, 24). Todėl meilė yra amžina Dievo savybė. Meilė apibūdina ir mūsų ryšį su kitu. Jei Dievas būtų vienišas asmuo, tada prieš pasaulio sukūrimą Jis nebūtų buvęs meilė. Bet kadangi nebuvo vienišas, o buvo Trejybėje, todėl vien apie Trejybės Dievą galima pasakyti „Dievas yra meilė“.

Meilė yra moralinė vertybė ir dorybė, netgi pati aukščiausia (1 Kor 13). Todėl viso Biblijos įstatymo santrauka yra meilė – Dievui ir artimui (Mt 22, 37–39). Iš to išplaukia, kad pačiame Dieve slypi komunikacijos, meilės ir doros pagrindas. Ir tai dar ne viskas.

Meilei būtina laisvė. Mes patys iš patirties žinome, kad taip yra – priverstinė meilė nėra meilė. Meilei reikia laisvai apsispręsti ir ją laisvai išreikšti. Trejybės Asmenys vienas kitą myli ir bendrauja laisvai. Tėvas Sūnui neįsakė priimti žmogaus prigimtį ir ateiti į žemę; Sūnus savo noru, laisvai pakluso Tėvui. Sukūrimo ir žmonijos išgelbėjimo darbuose visi trys Asmenys noriai dalyvauja, pritaria vienas kitam; jie visi laisvai susitaria. Trejybė nereiškia, kad vien Tėvas yra karalius ar viršininkas, o kiti – pavaldiniai. Ne! Tarp Trejybės Asmenų nuo amžių amžiaus viešpatauja tobula meilė, laisvė ir bendrystė. 

Biblija mums Dievą parodo kaip tobulai laisvą. „Jis daro visa, kas jam patinka“ (Ps 115, 3). Niekas iš išorės neverčia Jį kažką daryti. Dievas nė vienam nieko nėra skolingas. Jis savyje buvo ir yra tikras Dievas, nes savyje jau yra komunikuojanti, mylinti, bendraujanti būtybė.

Dievas sukūrė pasaulį ne tam, kad pagaliau būtų kieno nors mylimas ar pats turėtų ką mylėti. Kadangi Dievas yra savaime mylintis ir savimi patenkintas, tai Jis gali savo kūrinius mylėti laisvai. Tam ir sukūrė laisvą pasaulį, t.y. atskirą nuo Juo, suteikdamas jam tam tikrą nepriklausomybę ir laisvę. Dievo laisvasis pasaulis nėra dieviškas ir jame nėra nieko dieviško. Nei pasaulis nėra Dievas, nei žmonės nėra dievai.

Dievas žmones sukūrė laisvei, kadangi juos sukūrė, kaip Jis pats, asmeniškus. Jis mums visiems suteikė stebėtinai didelę laisvę įgyvendinti paliepimą pripildyti ir valdyti žemę (Pr 1, 28). Dievas sukūrė gyvūnus, bet juos atvedė pas žmogų, kad šis laisvai išrinktų jiems vardus (Pr 2, 19). Išėjimo knygoje aprašomas izraelitų išlaisvinimas iš Egipto vergijos. Izraelitams duotas įstatymas yra laisvų, išlaisvintų žmonių elgesio kodas, „laisvės įstatymas“ (Jok 2, 12).  

Laisvės dimensiją turbūt aiškiausiai matome šabo įsakyme (Iš 20, 8–11): šešias dienas žmogus dirba, bet septinta diena kitokia: „nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis...“ Laisvė nuo darbų ir vergams, ir paprastiems tarnautojams? Romėnai ir graikai šaipėsi iš žydų visuotinio laisvadienio.  

Trejybės Asmenys yra laisvi ne tiek vienas nuo kito, kiek laisvi kitiems – meilei ir bendrystės santykiams. Ir dar daugiau: jie įsipareigoja vienas kitam. Dievas iš esmės yra trijų asmenų santykis, todėl žmonės, sukurti panašūs į Dievą, yra pašaukti laisvai vystyti santykius. Čia meilė ir laisvė kuo puikiausiai tarpusavyje dera bei viena kitą paaiškina. Nori mylėti savo artimą? Imk ir laisvai sugalvok, kaip tai padaryti; būk kūrybingas; sukurk gerą idėją, kaip išreikšti meilę.  

Dievas mus pašaukia ne egocentrinei laisvei. Jis nori, kad mes laisvai įsipareigotume vienas kitam, laisvai prisirištume prie kitų. Svarbiausias pavyzdys yra santuoka. Ji yra laisvas abiejų žmonių apsisprendimas ir bendras įsipareigojimas, pagrįstas priesaika – tam, kad kuo daugiau meilės atsirastų.   

III

O kaip su valstybe? Sąmoningai dar nekalbėjau apie ją. Bet ir valstybė turi Dievo numatytą funkciją, kuri, deja, šiandien gerokai pervertinta. Kaip seniau, taip ir vėl ji yra tapusi viena iš pagrindinių Dievo konkurenčių bei žmonių laisvės priešininkių.

Antikos karaliai, faraonai, imperatoriai, visi despotai ir tironai, įprastai susidievindavo save ir savo valdžią. Jie save laikė dievais, pusdievais ar dievų sūnumis; jie būdavo aukštinami kaip „Gelbėtojai“, „Viešpačiai“ ir „Dievo apreiškimai“. Religija būdavo tampriai įpinama į valdžią, ir tai buvo būdinga visoms aukštesniosioms civilizacijoms – Egiptui, Kinijai, Romai ir kitoms.    

Krikščionybė tam padarė galą. Ji aiškiai pasakė, kad Kristus yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats (Apr 19, 16). Vien tik Jis ir daugiau niekas kitas. Kristus yra „tikras Dievas iš tikro Dievo... vienos prigimties su Tėvu“, kaip skelbia IV a. Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimas. 451 m. Chalkedono apibrėžimas dar labiau patikslino Trejybės mokymą: tikime, „kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra... vienodai tobulas ir savo dievyste, ir savo žmogyste, tikrai Dievas ir tikrai Žmogus.“ Kristus vienintelis yra toks, ir tik Jame susieina dieviškumas ir žmogiškumas; Jis vienintelis yra Dievas-Žmogus, vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių.

Taigi valdžios žmonės nėra ir negali būti nei dievai, nei netgi tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Senajame Testamente Izraelio tautos vadai, teisėjai ir karaliai vaizduojami labai žmogiški, su visais trūkumais ir nuodėmėmis. Šiandieninės, net ir demokratinės, valdžios vaizdas nėra kitoks. Valdžia ar valstybė – visais laikais buvo ne dieviškas reiškinys, o vien tik žmogiška tvarka.

Valdžia yra „Dievo tarnaitė tavo labui“ (Rom 13, 4) – kaip institucija ji yra visiškame Dievo pavaldume. Valdžia yra sukurta Dievo patarnauti žmonėms. Ir tos tarnybos jai nedavė labai daug. Valdžios kompetencijų ratas, Dievo numatymu, yra labai ribotas. Politinė valdžia yra „rūsti baudėja darantiems pikta“ – jai skirta teisinėmis priemonėmis žaboti blogį ir bloguosius. Tad valstybė visų pirma suvokiama kaip teisinis darinys, kurio pirmas rūpestis yra teisingumas ir jo gynyba. Imperijos be teisingumo yra didelės plėšikų gaujos, jau gana seniai pastebėjo šv. Augustinas.

Viešosios valdžios pagrindinė užduotis saugoti mūsų gyvybę ir nuosavybę bei visus pilietinius sutarimus. Valdžia turi atgrasyti nuo smurto, stabdyti nusikaltėlius ir bausti apgavikus. Tik taip ji sukurs saugią erdvę laisvam piliečių sugyvenimui idant „žmoniškumas tarp žmonių“ galėtų vystytis (J. Kalvinas 1559 m. Institutio). Valdžia tik saugo tos erdvės ribas, bet pati nei jos pildo, nei kuria piliečių gyvenimo.

Rom 13, 4 minimas ir „kalavijas“ kaip valdžios veiklos simbolis. Ginklai, kaip žinome, yra prievartos įrankiai ir ženklai. Kariuomenė su ginklu kariauja, policija grasina ir suima, teismai kaltina, skelbia nuosprendžius ir įkalina. Valdžios veikla vienaip ar kitaip paremta prievarta. Žymusis sociologas M. Weberis (1864–1920) valstybę pavadino visuomenės viduje esančiu organu, turinčiu įteisintos prievartos monopolį.  

Prievarta pasireiškia ne vien tik ten, kur vykdomas tiesioginis smurtas (jo šiandien, istoriškai žiūrint, labai mažai). Prievarta egzistuoja visur, kur negalima atsisakyti primestų prievolių:  pvz., mokymosi mokykloje, mokesčių mokėjimo, Sodros įmokų ir t. t. Prievarta yra tada, kai niekas neklausia, neprašo ir neįtikinėja, o tiesiog liepia, verčia ar paprasčiausiai ateina ir pasiima (užblokuoja sąskaitą arba tiesiog nuo jos nusirašo reikiamą sumą).   

Prievartos galią turi tik tam tikri žmonės. Kalavijas – ne visų rankose. Valdžią valstybėje vykdo tik valdžios organai, o lietuvių kalboje ryšys tarp valdymo ir valstybės tai gerai išreiškia (liet. valstybė turbūt kilęs ir latvių valstība). Valstybės piliečiai, gyvenantys jos teritorijoje ir savo tapatybę daugiau ar mažiau siejantys su ta valstybe nėra tos valstybės valdžia. Ir demokratinėje valstybėje valdo ne visi žmonės. Demokratijos nauda visų pirma ta, kad rinkimais piliečiai arba valdomieji įgyja teisę nekruvinu būdu pašalinti blogus arba nepakankamai gerus valdovus.  

Valstybė arba viešoji valdžia tvarką kuria prievartos priemonėmis. Piliečiai tarpusavyje tvarką kuria laisvai susitardami (puikus šios tvarkos pavyzdys yra laisvosios rinkos ekonomika). Todėl būtinai turėtume suprasti, kad mes nesame valstybė – valstybė siaurąja prasme. Juk atskiras pilietis neturi teisėtos prievartos priemonių. Mes visi esame pilietinė visuomenė, t.y. laisvos ir  savanoriškos organizacijos ar institucijos tarp individo ir valstybės kaip šeima, bažnyčia, klubai, bendrijos, partijos, asociacijos, draugijos, rateliai ir t.t. Juose žmonės laisvai susisaisto vieni su kitais, įsipareigoja, prisiima atsakomybę. Todėl, pvz., komunistai visų pirma kovojo prieš pilietinę visuomenę, nes piliečių laisvė tiesiogiai kėlė grėsmę jų valdžiai.

Prievarta veikia, ir nuodėmingame pasaulyje taip turi būti. Vienaip ar kitaip šeimoje, darbe ir valstybėje turime pažaboti blogį. Būtina stabdyti nusikaltėlius ir juos nubausti. Bet būtina suprasti, kad prievarta yra atsakymas į blogį. Tai ne tikslas savaime ir jokiu būdu ne idealas! Su labai griežta disciplina ir šeimoje daug pasiektume, tačiau mes nujaučiame, kad tai ne viskas ir ne optimalu. Su prievarta ir disciplina galime ir uždusinti bet kokią meilę ir laisvę. Todėl bendra taisyklė tokia: Kuo mažiau prievartos, tuo geriau. Jeigu įmanoma, reikia pirmenybę suteikti laisviems susitarimams. Nes patys Trejybės Asmenys, kaip matėme, susitaria. Santykiai pačiame Dieve yra ir mums, žmonėms, aukščiausias idealas.

IV

Išaštrintas kalavijas yra pavojingas įrankis. Dėl to nuodėmingiems žmonėms teikiant prievartos teisę kartu turi eiti ir numatytos kuo siauresnės atsakomybės ribos. Biblija patvirtina viešosios valdžios reikalingumą, bet kartu įspėja dėl jos galių išplėtimo ir piktnaudžiavimo. Kai izraelitai užsimano galingo karaliaus kaip visose aplinkinėse tautose, Dievas jiems praneša, ką tokia valdžia reikš: jis „ims“ ir „paims“ iš jūsų (pakartoja šešis kartus 1 Sam 8, 11–18!), „ir jūs tapsite jo [karaliaus] vergais“ (17 eil.).

Deja, žmonės to nepaisė ir vis dar nebepaiso. Nuo maždaug XVIII amžiaus valdžių galios tik plėtėsi. F. Bastiat’as (1801–1850), vienas pirmųjų liberalizmo mąstytojų, savo garsiajame tekste „Valstybė“ (1849) aštriai kritikuoja poziciją, esą valstybės paskirtis „išgydyti visas žmonijos ligas“ ir „šviesti, vystyti, didinti, stiprinti, dvasinti ir šventinti tautos sielą“. Daug kas jau to metu ilgėjosi „to neišsenkančio turto ir apšvietos šaltinio, to universalaus gydytojo, tos beribės brangenybės, to neklystančio patarėjo, kurį jūs vadinate valstybe.“

XX amžiaus pradžioje reformatų teologas, Nyderlandų politikas ir žurnalistas A. Kuyperis (1837–1920) taip pat įspėjo dėl centralistinės ir vis augančios valstybės, panašios į „milžinišką monstrą“ ir reikalavo: „Valstybė neturi tapti aštuonkoju, kuris uždusina visą gyvybę...“ (Lectures on Calvinism). Panašiai pasisako ir žymusis krikščionybės apologetas C.S. Lewisas vienoje 1958-ųjų esė: „Modernioji valstybė jau veikia ne tam, kad mūsų teises gintų, o tam, kad darytų mums gera arba mus pačius gerintų, arba bet kuriuo atveju kaip nors mus paveiktų.“ Dėl to, apgailestauja Lewisas, kad jau „visas mūsų būvis“ yra tapęs jų, valdininkų, reikalu („Willing Slaves of the Welfare State“).

Ką tie trys žymūs krikščionys sakytų šiandien, kai valstybės aparatas gerokai padidėjęs  ir dar labiau įsiveržęs į kitų Dievo numatytų institucijų – šeimos, verslo ir bažnyčios – atsakomybių sritis? Šiandien monstras arba aštuonkojis jau pavirtęs tėvišku despotu, mus visus ‘mylinčiu’ ir stropiai auklėjančiu, ir beveik visą gyvenimą sureguliuojančiu. Sodininkystė, žuvininkystė, miškininkystė, baseinai, sportas, turizmas, teatrai, bibliotekos ir šventoji kultūra – viskas jau tapę valstybės reikalu ir rūpesčiu. Baisiausia, kad ir mano alkoholio vartojimas pasidaręs jo reikalu, o dabar atrodo, kad dar ir mano vaikams limonadą uždraus.

Valstybė vis labiau perima vaikų auklėjimą ir pasisavina švietimą, nors tradiciškai, iki 19 amžiaus, visa tai buvo ne valstybės žinioje. Gaila, bet mes visi jau pripratome, jog mokyklos, profesinis švietimo įstaigos ir aukštasis mokslas – beveik vien tik valstybės rankose. Valdžios institucijos labai mielai imasi auklėti mūsų vaikus, tariamai diegdami jiems sveikos gyvensenos, patriotizmo ir pilietiškumo įgūdžius ir apskritai iš jų darydami kultūringą žmogų.

„Socialinė-pilietinė veikla... yra privaloma“, rašoma viename švietimo ir mokslo ministrės įsakyme. Biurokratai net nepastebi, kad mokyklose vykdoma prievartinė savanorystė yra grynas oksimoronas, savyje prieštaraujantis teiginys. Bet jiems tai nė motais. Jie turi valdžią ir galias, o vaikai jų rankose. Už pinigų efektyvų panaudoji, jie – kitaip negu verslininkai – kaip žinia, neatsako. Verslo vadovai nuolat mokosi iš savo klaidų, kitaip jų verslas žlugs. Valstybės aparate tarnautojai mokosi saugoti savo kėdę. Pagrindinė viso mokymosi taisyklės ten niekas nepaiso. Tai kaip tokie drįsta vadovauti visam švietimui ir mokslui?       

Labai pavojinga, kai valdžia užsimano pliečius auklėti. Dėl to tokiam paternalizmui visomis išgalėmis turėtume priešintis. Turime apginti Dievo sukūrimo institucijų laisvę – santuoką ir šeimą, verslą ir bažnyčias bei religines bendruomenes. Valdžia kišasi į jų sferą, perima jų atsakomybę, o tuo tarpu savo tiesiogines pareigas – kovą su blogiu, teisingumo ir taikos apsaugą – dažniausiai smarkiai apleidžia.

V

Ką daryti tikinčiam žmogui? Pabaigoje noriu akcentuoti tris dalykus.

Pirma, turime apginti laisvės idėją ir už ją kovoti. Ekonomistas ir didysis liberalas L. von Misesas (1881–1973) rašo: „Viskas, kas vyksta šiandienos socialiniame pasaulyje, yra idėjų padarinys. Ir geri, ir blogi dalykai. Todėl reikia kovoti su netikusiomis idėjomis... Klaidingas idėjas turime keisti geresnėmis... Idėjos ir tik idėjos gali apšviesti tamsą. Šias idėjas reikia pateikti taip, kad jos įtikintų žmones. Turime jiems įrodyti, kad jos yra teisingos.“ (Ekonominė politika)

Misesas nebuvo tikintis. Visi tikintieji geriau negu jis žino, kodėl laisvė tokia svarbi idėja, kuo ji pagrįsta ir kur jos šaknys – pačiame Dieve. Apgindami Trejybės Dievą, tikintieji prisideda prie laisvės įtvirtinimo ir plėtros.   

Antra, tvarkykime patys savo gyvenimus, prisiimkime atsakomybę už savo šeimas ir bendruomenes ir nelaukime malonių iš valstybės. Stiprinkime pilietines iniciatyvas, kurkime privačias mokyklas, darželius ir tikybą vaikams dėstykimės patys savo bažnyčiose. Darykime kuo daugiau dalykų be valdžios. Ne valdžia turi mylėti visus, o mes turime mylėti savo artimą. Deja, jau net ir bažnyčios atpratusios nuo rūpinimosi savo bendruomenės ir parapijos vargšais bei silpnaisiais – juk socialinė pagalba ir apsauga argi ne valstybės reikalas! Būtina atgaivinti ir stiprinti bažnyčių diakonines tarnystes ir patiems pasirūpinti savo bendruomenių nariais.

Bendradarbiaukime pilietiškai ir įgyvendinkime savo projektus. O valdžią palikime nuošalyje. Problema, kad dar visi mielai žiūrime į valdžios dalijamus pinigus, ir dažnai tik jų dalyba suburia žmones (tame tarpe ir bažnyčių atstovus) kokioms nors veikloms. Reiktų pratintis valstybės pinigų išvis neimti, nes tai kitų piliečių, mokesčių mokėtojų pinigai. Žymai pilietiškiau yra stengtis pačiam surinkti paramą iš bendrapiliečių, įtikinant juos savo projekto ar iniciatyvos svarba. Valdžios pinigus paimti daug lengviau, tačiau krikščioniškiau įtikinti kitus laisvai duoti.      

Lietuva suklestės (kaip tikisi „Idėja Lietuvai“ rengėjai), kai suklestės pilietinė visuomenė, ir sustiprės, kai paaugs žmonių savarankiškumas ir nepriklausomybė nuo valdžios.

Esu įsitikinęs, kad biblinė etika, kaip ir minėtieji krikščionių mąstytojai, reikalauja, kad šiandienos valdžios aparatas turėtų gerokai susitraukti. Reikėtų patiems žmonėms palikti žymai daugiau pinigų – dar ir dėl to, kad tikintieji turėtų pakankamai resursų ir laisvės patys įgyvendinti savo krikščionišką prievolę laisvai mylėti savo artimą.     

Kad valdžia greitu laiku susitrauktų, vilties, deja, nedaug. To nedrįsta reikalauti net liberalų partijos. Tokių beviltiškų situacijų ir Biblijoje aprašyta stebėtinai daug. Izraelitai ne kartą buvo susidūrę su to meto didžiausiomis valstybėmis – Egiptu, Babilonu, Asirija. Vėliau, galingoje Romos imperijoje, maža grupele gyveno ir apaštalai bei pirmieji krikščionys. Imperijų valdžios buvo apsiginklavę iki dantų, bet visų laikų tikintieji turėjo ir tebeturi galingesnį ginklą – maldą. Tai trečiasis svarbus dalykas, kurį noriu pabrėžti.

Malda yra mums Dievo suteiktas dvasinis ginklas (Ef 6,10.18). Tai ne kalbėjimas su savimi, saviterapija ar pasinėrimas į savo sielos gelmes. Malda yra tikinčiųjų bendravimas, kalbėjimas su Dievu. Tikintysis ja kreipiasi į kitą Asmenį. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente esame raginami melstis už karalių ir valdžią bei miestą (Jer 29, 7; 1 Tim 2, 1–2). Šitaip ir tikintieji įsitraukia į šalies gerovės siekimą.

Tačiau dėmesio! Kai meldžiamės už valdžią, turėtume turėti omenyje vieną svarbų dalyką: malda kreipiamės į aukštesnę negu valdžia,į pačią aukščiausiąją instanciją, į patį Dievą, į „Aukščiausiąjį“, kuris „valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori“ (Dan 4, 22). Todėl malda už valdžią, iš jos perspektyvos žiūrint, atrodo kaip pavojingas ir grėsmingas veiksmas. Babilono karalius Nebukadnecaras pats patyrė, kad Dievas „gali pažeminti išdidžiai besielgiančius“ (Dan 4, 34). O bažnyčia turi privilegiją malda padaryti įtaką Dievui. Tai ir padarykime – paprašykime, kad Jis pažabotų įžūlią visagalybės siekiančią žmonių valdžią.

Bet nepamirškime pasimelsti ir už savo bažnyčių valdžią ir vadovus, už vyskupus ir kunigus, pastorius ir vyresniuosius. Kad jie suprastų, kokia bažnyčios ir jos tarnautojų užduotis ir pašaukimas, teisingai suprastų, ką turi atlikti kitos Dievo sukūrimo institucijos kaip viešoji valdžia, šeima ir verslas. Jeigu bažnyčios vadovai nesuvoks, kad valdžia visų pirma pašaukta būti „laisvės sergėtoja“, kaip rašo J. Kalvinas, tada ir jie nesivargins valdžioje esantiems šią užduotį priminti ir jos laikytis.

Ateitis yra atvira ir mums nežinoma (žinome tik tai, ką Dievas mums yra aiškiai apreiškęs savo Žodyje, Biblijoje). Būtent dėl to laisvė yra tokia reikšminga ir iš viso egzistuoja. Tačiau ateities nežinojimas mums kelia baimę ir susirūpinimą. O tikintieji iš prigimties nėra ypatingai drąsūs. Todėl apaštalas Paulius prašo maldos, kad būtų jam duota „drąsiai skelbti Evangelijos slėpinį“ (Ef 6,19). Ir Izraelio tautos vadą Jozuę prieš Kanaano užkariavimą Dievas turi raginti: „būk stiprus ir ryžtingas“, „nesibaimink ir nenuogąstauk“ (Joz 1,7.9).

Maldoje prašome Dievo stiprybės ir drąsos. Nes ji neslypi mumyse. Mums reikalinga Jo, Dievo „galybės jėga“ (Ef 6, 10). Bet ši galybė – ši visagalybė! – nenaikina mūsų laisvės. Dievas neveikia vietoj mūsų, o malda neveikia magiškai. Dievas ne šalina mūsų atsakomybę, o ją užtikrina: „Viešpats, tavo Dievas, [bus] su tavimi“ (Joz 1, 9).  Paulius turėjo eiti ir keliauti, Jozuė su visa tauta turėjo įžengti į Kanaaną – kartu su Dievu. Dievas stiprina mūsų asmenybes, žadina aktyvumą, nes tikintieji gali būti tikri: Jis šalia.

Trejybės mokymo subtilybes supranta tik teologai profesionalai. Bet paprastoje, kiekvieno tikinčiojo veikloje, maldoje, susitinka trijų Asmenų Dievas ir laisvė. C.S. Lewisas savo žymiausiame veikale Tiesiog krikščionybė rašo, kad melsdamiesi tikintieji kreipiasi į Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje ir tokiu būdu dalyvauja dieviškame – Trejybės – gyvenime. Kaip vaikai kalba laisvai su savo tėvais, taip ir tikintieji laisvai kreipiasi į savo dangišąjį Tėvą ir Jis jiems laisvai atsiliepia.  

Tikintieji žino, kad Dievas yra ne vien tik laisvės pagrindas, bet ir tas, kuris eina kartu, lydi juos, kai jie laisvai priima savo sprendimus meilės dvasioje, ir lydės tol, kol vieną dieną kartu su visa kūrinija pasieks tobulą laisvę (Rom 8, 21).

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                   8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas