T.Šernas: esame pašaukti laisvei

Spausdinti

Justina GAFUROVA

Rytoj, liepos 31-ąją, sukanka 29-eri metai, kai 1991 m. ankstų vidurvasario rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, Medininkų poste, per omonininkų išpuolį buvo sušaudyti septyni budėję pareigūnai, o vienas sunkiai sužeistas.

Medininkų pasienio kontrolės poste šaltakraujiškai nužudyti septyni savo pareigas ėję Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai - Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai - Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai - Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Vilniaus muitinės inspektorius Ričardas Rabavičius mirė ligoninėje 1991 m. rugpjūčio 2-ąją.

Medikams pavyko išgelbėti vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę. Deja, omonininkų šūviai jį visam gyvenimui pasodino į invalido vežimėlį. „Aš lyg per stebuklą likau gyvas ir galėjau stebėti laisvos Lietuvos vystymąsi“, - dabar sako T.Šernas, nenorintis prisiminti tos baisios nakties. Jis sako, kad visi šie 29-eri metai praėjo gana greitai ir, ko gero, buvo geriausi ir įdomiausi jo gyvenime: „Vedžiau, gimė dukra, studijavau, įtikėjau, tapau Bažnyčios nariu, keliavau, dalyvavau įvairiose visuomeninėse veiklose.“

Simboliška, kad šį vakarą Medininkų žudynių minėjimai prasidės Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje ir Vilniaus arkikatedroje, Medininkų memoriale ir Antakalnio kapinėse. Šį atminimo ir maldos vakarą ves T.Šernas - Lietuvos evangelikų reformatų vicesuperintendentas.

- Ar šiandien tinkamai elgiamės su savo laisve? - „Vakaro žinios“ paklausė Tomo Šerno.

- Laisvė nėra daiktas, kuriuo galima disponuoti. Laisvė visuomet yra gyvas procesas, kurį mes visi - kiekvienas asmeniškai ir nuolatos - esame pašaukti įgyvendinti. Kiek suprantu, mums yra sunku tai daryti. Su savo laisve dažnai elgiamės netinkamai ir mielai linkstame jos atsisakyti. Tuomet sakoma, kad šaliai reikia šeimininko, tvirtos rankos ir panašiai.

- Neseniai Vilniaus Lukiškių aikštėje miesto meras įrengė pliažą ir tvirtina, jog tai ir yra tikroji laisvė.

- Nemanau, kad žmonės kovojo dėl galimybės priimti saulės vonias. Kovojo dėl galimybės netrukdomai išpažinti tikėjimą, dėl sąžinės ir kūrybos laisvės, dėl svajonės gyventi kitaip, klausytis vakarietiškos muzikos, išvažiuoti į užsienio kelionę.

Kas yra Lukiškių aikštė? Neseniai ji vadinosi Lenino aikšte. Čia stovėjo Lenino paminklas, aplinkui jį dieną ir naktį vaikščiojo milicijos patruliai, netoliese metų metus kabėjo didžiulis plakatas su šūkiu „Partija - epochos protas, garbė ir sąžinė“, be to, aikštė priešais baisius KGB rūmus. Tai buvusi laisvės panaikinimo ir nužmoginimo vieta. O šis savivaldybės mostas, regis, yra panašus į efektingą, bet pavėlavusią ideologinio išsilaisvinimo akciją. Tai panašu į jaunatvišką maištą ir iššūkį, nors taip ir nėra. Manau, šis „paplūdimys“ greičiausiai yra gerai apgalvota ryški priešrinkiminė akcija, skirta mobilizuoti savo elektoratą - jaunus didmiesčių gyventojus.

- Pastaruoju metu daug diskusijų ir dėl istorinės atminties, dėl to, kas vertas pagarbos, kas ne.

- Diskusijos dėl istorinės atminties visuomenėje, mano nuomone, rodo natūralius procesus. Istorija niekada nebūna parašyta ir suvokta iki galo. Neseniai didvyriai mums atrodė visi tie, kurie kovojo prieš sovietinę okupaciją. Jiems yra pastatyti paminklai ir atminimo lentos. Dabar aiškėja, kad kai kurie iš jų vienaip ar kitaip dalyvavo holokauste. Kai kurie žudė.

Ar diskusijos dėl istorijos rodo visuomenės brandumą? Kažin, tik rodo, kad galbūt pažengta vienu suvokimo žingsniu į priekį. Nauja karta istoriją interpretuoja savaip. O kiekviena istorijos interpretacija turi savo ydų, kurias kita karta bandys taisyti, bet įneš savo požiūrio klaidų.

- Esate dvasininkas, Lietuvos evangelikų reformatų kunigas. Ar mums netrūksta dvasingumo, tikėjimo? Gal dėl to taip lengvai išsižadame tikrųjų vertybių, pasimetame viliojami globalizmo, naujų vėjų?

- Tai nėra paprastas klausimas. Kas yra dvasingumas? Tai plačiai aiškinama tema. Vieniems tai jautrus gėrėjimasis saulėlydžiais, tėviškės dainomis, koncertais ir parodomis, kitam dvasingumas - neįvardyta mistika. Aš dvasingumą galiu aiškinti tik pagal krikščionišką, tik pagal evangelinį suvokimą ir išpažinimą. Pavyzdžiui, Laiške romiečiams parašyta: „Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią - dvasiškai. Kūniškas mąstymas - tai mirtis, o dvasiškas - gyvenimas ir ramybė. Kūniškas mąstymas - priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievu.“

Todėl tikėjimo ir dvasingumo visada mums trūksta. Kaip ir tikrųjų gyvenimo vertybių. Tikros vertybės neišvengiamai yra susijusios su tikėjimu. Tik kuo tu tiki?

************

Medininkų žudynių minėjimo renginiai

Liepos 30 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje (Pylimo g. 18, Vilnius) vyks atminimo vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos“.

Liepos 31 d., penktadienį, iškilmingi renginiai vyks Vilniuje ir prie Medininkų memorialo:

8.00 val. - šv.Mišios Vilniaus arkikatedros bazilikos Šv.Kazimiero koplyčioje;

10.00 val. - iškilmingas minėjimas prie Medininkų memorialo;

11.25 val. - iškilmingas minėjimas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Taip pat liepos 31 d. vyks tradicinis estafetinis bėgimas Medininkai - Vilnius. Startas - 8.15 val. prie Medininkų memorialo, finišas - prie Antakalnio kapinių, Vilniuje.