Kai Dievas restauruoja meno kūrinį

Spausdinti

Emily van Dalen

„Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai Aš visa darau nauja!“ (Apreiškimas Jonui 21, 5)

Prieš dvidešimt metų viena moteris panaudotų daiktų turguje nedideliame JAV miestelyje nusipirko dulkėtą, sulūžusį paveikslą. Jo būklė buvo tokia bloga, kad jis kainavo vos 7 dolerius. Vėliau, valydama sulūžusį rėmą, apačioje pamatė išblukusį pavadinimą „Renuaras“. Paveikslas pasirodė esąs vertas 100 000 dolerių.

Meno kūrinio nusidėvėjimas ir sužalojimas gali pakeisti jo grožį ir vertę. Tai pasakytina ir apie aukščiausią Dievo sukurtą kūrinį – žmones. Pagrindinė žalos priežastis apibendrinta žodžiu „nuodėmė“ – ja aprašomas šėtono įniršis bandant sugadinti ir sugriauti viską, ką gražaus ar švento yra sukūręs Dievas. Taip nekaltas kūdikis, turintis dešimt rankų ir dešimt kojų pirštų bei širdį ištirpdančią šypseną, išmoksta meluoti, būti savanaudis ar nesąžiningas. Kai jį kas nors įskaudina ar iš jo pasityčioja, jis išmoksta nepasitikėti žmonėmis ar artimaisiais bei smogti atgal. Taigi nuostabusis Dievo kūrinys sužalojamas tiek per kitų daromas nuodėmes, tiek ir per savo paties nuodėmingumą.

Pagalvokite, kas nutinka meno kūriniui ar žmogui po dešimties, dvidešimties ar šešiasdešimties metų nuodėmės ir netinkamo naudojimo. Jam senstant ant jo lėtai kaupiasi nešvarumų, įtrūkimų ir trūkumų sluoksniai. Jo tikrasis tobulas grožis išblunka, o jo paskirtis tampa nebeaiški. Kaip iš šiukšlių ištrauktas Renuaro paveikslas, mes tampame beveik neatpažįstami ir nuvertinti. Gal netgi imame prarasti viltį, kad kada nors atgausime savo tikrąjį grožį.

Bet Dievas, tikrasis menininkas, nepamiršta savo sukurto meno kūrinio. Jis mato mus dulkančius ir numestus į kampą ir, nepaisydamas visų žalos metų, mus atpažįsta:

„Aš su meile jį prisimenu. Mano širdis ilgisi jo ir Aš tikrai jo pasigailėsiu, sako Viešpats“. (Jeremijo 31, 20)

Ir taip prasideda restauravimo darbai. Pirmasis Dievo žingsnis yra atpirkimas. Jis nuperka mus iš senojo savininko šėtono ir sumoka už mus savo krauju. Dievas paima mus į savo rankas ir parneša namo. Vienintelis atsakymas, kurio Jis iš mūsų tuo metu nori, yra visiškas pasitikėjimas ir liūdesys dėl to, kad buvome atsitraukę ir taip toli nuklydę.

Kai jau esame namuose, prasideda kitas žingsnis – šventumas... Tai lėtas, kruopštus valymo ir originalaus Dievo paveikslo, kuriuo Jis mus sukūrė būti, atkūrimo darbas. Koks ypatingas, brangus, gražus ir skausmingas procesas yra restauravimas! Menininkui reikia laiko ir pasiaukojimo, atkaklumo ir atsidavimo. Tai reikalauja nuolankumo, atgailos, pasitikėjimo ir noro būti pakeistam.

Bet mes esame įpratę būti dulkėti ir išblukę... Pokyčiai yra sunkūs ir mes dažnai priešinamės Dievo darbui mūsų gyvenime. Kartais įrankiai, kuriuos Jis naudoja nešvarumams nuvalyti, yra aštrūs ir skausmingi. Esame įpratę būti savanaudiški, apkartę ir pikti. Mums tapo patogu save ir savo norus iškelti aukščiau kitų, o senas priklausomybes sunku paleisti. Iš pradžių Dievas bando plauti švelniu muilu, bet vėliau, kai nepavyksta nuvalyti nešvarumų, Jis turi imtis šiurkštesnių tirpiklių.

Kai Dievas pasitelkia skausmingus dalykus, kad mus sušvelnintų ir pakeistų, mes galime apkarsti ir nepasitikėti. Mes klausiame, kodėl Jis leido, kad mums nesisektų, kad kažką prarastume ar susirgtume. Užuot įsikibę į Jo ranką, mes priešinamės ir užkietėjame. Kartais tampame tokie kieti ir nejautrūs, kad vienintelis būdas, kuriuo galime būti pakeisti, tai būti palaužti.

Dievo darbas mūsų gyvenime gali būti skausmingas ir sunkus. Sunku Juo pasitikėti, kai tik Jis žino galutinį dizainą ir mes negalime pamatyti, ką Jis daro. Bet mes Jį pažįstame: Dievas yra visiškai geras ir nedaro klaidų. Jis myli tobulai ir teisingai. Jis viską sukūrė gražiai ir tobulai ir vieną dieną visa tai atkurs. Mes žinome, kad Dievas sugeba priimti labiausiai sudužusį gyvenimą ir restauruodamas sukurti kažką dar gražesnio.

„Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ, nes tai jis mus sudraskė, jis ir išgydys; jis mus sužeidė, jis ir sutvarstys. Po dviejų dienų jis mus atgaivins, trečiąją dieną jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume. Pažinkime, veržkimės pažinti VIEŠPATĮ! Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra; jis ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvieji lietūs, pagirdantys žemę.“ (Ozėjo 6, 1–3)