Emily van Dalen

Ši istorija yra apie pirmuosius reformatų misionierius, tarnavusius Pandžabo regione, tuometinėje šiaurės Indijoje. XXa. pradžioje, po kelis mėnesius trukusios kelionės laivu, jauna pora ir viena netekėjusi moteris atvyko ir apsigyveno Sahivalio mieste. Jie išsinuomojo vienintelį laisvą namą, esantį šalia vietos kalėjimo, ir britų kariuomenės dovanotoje žemėje pradėjo mažos bažnyčios statybą. Įvairios priežastys, tokios kaip elektros ir tekančio vandens nebuvimas, lėšų stygius, statybų teritorijoje knibždančios kobros ir, galiausiai, svilinantis karštis, sunkino statybų eigą. 

Vietiniai gyventojai stebėjosi „išprotėjusių užsieniečių“ veikla. Vieni žmonės iš jų juokėsi, tačiau kiti pastebėjo, kad šie, nuosavų namų dar neturintys misionieriai, sunkiai dirbo tam, kad pirmiau pastatytų namus Dievui. Tuo tarpu, iš kitos Pandžabo vietovės buvo atsiųsti du vietiniai krikščionys, kurie netrukus pradėjo pastoriauti ir tarnauti šioje bendruomenėje. 

Tokios sunkios ligos kaip cholera, poliomielitas, vidurių šiltinė, raupai, raupsai, tuberkuliozė buvo paplitusios toje bendruomenėje, tad atsidarius nedidelei klinikai, žmonės buvo pradėti gydyti nuo šių ligų. Tai pat vykdant tam tikrus projektus, gyventojai turėjo galimybę mokytis raštingumo ir ūkininkavimo pradmenų. Galiausiai, toje vietovėje atsidarė ir keletas kaimo mokyklų.

Didžiausio atsako misionieriai susilaukė iš pačių neturtingiausių. Nuo pat pradžių šie žmonės buvo vedami dėkingumo dvasios. Jie dėkojo Dievui už Evangeliją, jog Jis myli ir priima net ir tuos, kurie kitų buvo laikomi „neliečiamais“, ir jie su džiaugsmu prisidėjo, kuo tik galėjo, prie bažnyčios augimo. Vienas iš svarbiausių dalykų, ko troško atvykę misionieriai, buvo tai, kad vietos bažnyčia būtų nepriklausoma ir galėtų pati save išlaikyti. Kai pastoriai baigdavo mokymus, vietinė bažnyčia prisiimdavo visišką atsakomybę už jų išlaikymą. Lėšų bažnyčia turėjo labai mažai, tad žmonės atnešdavo ne tik po kelias monetas, tačiau prisidėdavo ir maisto produktais: kas atnešdavo porą kiaušinių, kas saują ryžių ar daržovių iš savo sodo. Kai būdavo laikas statyti vietinės bažnyčios pastatą, misijos organizacija sutiko skirti pinigų pamatams ir stogui, tačiau visus darbus ir likusias medžiagas turėjo parūpinti vietinė bažnyčia. 

Kukli ir sunki pradžia išaugo į daugiau nei 300 000 žmonių bažnyčią. Jungtinė reformatų presbiterijonų bažnyčia Pakistane dabar yra tris kartus didesnė už JAV jungtinę reformatų presbiterijonų bažnyčią ir visiškai išsilaiko iš nuosavų lėšų. O JAV misijos darbai ir toliau tęsiasi tame regione. Jos skiriamos lėšos atitenka krikščioniškai ligoninei, slaugytojų mokyklai, taip pat ir krikščioniškoms mokykloms remti. Tuo tarpu vietinė bažnyčia save visiškai išlaiko. 

Palyginus su vakarietišku pragyvenimo lygiu, žmonės Karačyje gyvena labai skurdžiai. Visgi per dešimt metų, kuriuos mes praleidome Karačyje, bažnyčių skaičius išaugo nuo šešiolikos iki dvidešimt šešerių. Vykstant statyboms, misijos organizacija jas dalinai finansavo ir, norėdama padėti pradedančiam pastoriui, ji tris metus jį iš dalies finansiškai rėmė. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Pakistane yra apie 300 eurų, tačiau dauguma uždirba tik pusę šios sumos, nes krikščionių bendruomenė yra socialinės struktūros apačioje.

Pakistano bažnyčia, žinoma, nebuvo tobula. Ji, kaip ir bet kuri kita pasaulio bažnyčia, savo kelyje susidūrė su daug sunkumų ir problemų. Tačiau ji yra puikus pavyzdys, kaip Dievas, augindamas savo bažnyčią, gali panaudoti paprastas, vietines bendruomenes, turinčias dėkingas ir dosnias širdis. 

Gyvendami Karačyje, sekmadienio rytais važiuodavome į bažnyčią, esančią viename iš Karačio lūšnynų. Ten buvo įprasta, kad 9 ar 12 žmonių gyvena dviejų kambarių name ir dauguma jų turi tik du ar tris komplektus rūbų. Matydama juos aukojant savo ir taip negausius pinigus, aš susimąstydavau: „Dieve, kodėl tu to iš jų reikalauji? Tai atrodo nesąžininga. Juk jie ir taip yra vargšai!“ 

Vieną dieną prisiminiau pasakojimą apie mažą berniuką, kuris pasidalino savo pietums skirta duona ir žuvimi su Jėzumi ir 5000 žmonių minia (Mato 14, 13–21). Ar kada nors susimąstėte, kodėl Jėzus tokiu būdu pamaitino didžiulę alkanų žmonių minią? Prisiminkite, kaip Senajame Testamente Dievas dykumoje keturiasdešimt metų teikdamas iš dangaus nukritusią maną aprūpino savo žmones! Kodėl Jėzus, užuot paėmęs maistą iš vaiko, nesukūrė lietaus debesies, kad iš jo kristų duona miniai?  

Manau, kad Jėzus taip pasielgė todėl, jog norėjo, kad berniukas džiaugtųsi dalindamasis tuo, ką turi, ir taip prisidėdamas prie Dievo atliekamo darbo. Įsivaizduokite, kokį neužmirštamą prisiminimą apie Dievo galią ir meilę tas berniukas turėjo visą savo likusį gyvenimą! Dievas visada veikia tokiu būdu! Jis leidžia mums, naudojant savo laiką, sugebėjimus ir pinigus, dalyvauti Jo atliekamame darbe, ir tai mums atneša didelį džiaugsmą ir palaimą.

Mažame Pietų Karolinos miestelyje gyvena 80 metų našlė. Jos vyras, buvęs pastorius ir seminarijos profesorius, mirė prieš beveik 20 metų. Ji, kad paremtų mūsų tarnystę, kiekvieną mėnesį atsiunčia 8 eurus ir kasdien meldžiasi už Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią. Kai paskutinį kartą buvome susitikusios, padėkojau jai už jos dosnumą ir maldas. Jos atsakymas buvo: „O, man tai ypatinga garbė bent truputį prisidėti prie Dievo darbo Lietuvoje!“ 

Iš tikrųjų, Dievui nereikia jos pinigų. Jei Jis norėtų, galėtų padaryti, kad pinigai augtų ant medžių arba kristų iš dangaus. Bet Dievas mato šios aukojančios našlės širdies džiaugsmą, jos dėkingumą ir troškimą dalyvauti Jo darbe. 

Kartais susimąstau, ar Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia neprarado dalies savo vilties, džiaugsmo ir vizijos. Turbūt yra daug manančių, jog Lietuva yra labai maža šalis su savo itin skaudžia istorija, kur reformatų bendruomenę užgožia katalikybė ir pasaulietiškumas, dėl to reformatų Bažnyčia pralaimi kovoje dėl išlikimo. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia nėra vienintelė krikščionių bendruomenė pasaulyje, kuri taip jaučiasi. 

Penkis šimtus metų prieš Kristaus gimimą, nedidelė ištremtų žmonių grupė sugrįžo iš tremties Babilone į Jeruzalę. Miestas buvo sunaikintas, o visi nuostabūs Dievo Šventyklos turtai pavogti. Šie žmonės, beveik neturėdami išteklių pragyvenimui, grįžo į tokią apgailėtiną situaciją, kokioje lietuviai buvo pasibaigus Sovietų Sąjungai. Tuo metu dauguma čia esančių bažnyčių buvo apgadintos arba sunaikintos, gamyklos uždarytos, turtas paimtas, darbo nebuvo. Štai taip Jozuė ir Zerubabelis, žydų tremtinių vadai, turėjo jaustis stovėdami ant kalvos ir žvelgdami į sunaikintą miestą.

Tuomet Dievas pasiuntė angelą, kad juos paguostų ir padrąsintų supratus, kokia sudėtinga užduotis jų laukia, norint atstatyti ir atkurti savo kraštą ir turint tiek nedaug silpnų žmonių.

„Štai VIEŠPATIES žodis Zerubabeliui. Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia, ­skelbia Galybių VIEŠPATS... Juk visi, niekinę menkos pradžios dieną, dabar džiaugsis ir regės kertinį akmenį Zerubabelio rankoje.“ (Zacharijo 4, 6 ir 10)

Taigi ši nedidelė tremtinių grupė pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Iš pradžių jiems gerai sekėsi, bet bėgant metams, jie pradėjo blaškytis. Šiems žmonėms reikėjo atstatyti savo namus, atsodinti ūkius ir vynuogynus, tapti sėkmingais ir klestinčiais. Paskutinėje Senojo Testamento knygoje Dievas priekaištauja savo tautai už tai, kad jie pamiršo atstatyti Jo šventyklą. Dievas nusisuko nuo jų ir, kai jie skundėsi dėl juos užklupusių ligų ir bėdų, Jis kalbėjo per savo pranašą Malachiją. 

Nuo pat savo protėvių dienų jūs atsitraukėte nuo mano įstatų ir nesilaikėte jų. Sugrįžkite pas mane, ir aš pas jus sugrįšiu, ­ sako Galybių VIEŠPATS.­ Bet jūs sakote: „Kaip mes grįšime?“

Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: „Kaip mes tave apsukame?“ Savo dešimtinėmis ir atnašomis! Prakeikimą esate užsitraukę, nes mane apsukate, visa jūsų gentis! Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, ­ sako Galybių VIEŠPATS. ­ Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima. Dėl jūsų taip sudrausiu skėrius, kad jie nesunaikins jūsų žemės derliaus, ir jūsų vynmedis laukuose nebus be vaisių, ­ sako Galybių VIEŠPATS. Visos tautos laikys jus laimingais, nes jūs būsite malonumų kraštas“, ­ sako Galybių VIEŠPATS.” (Malachijo 3, 7-12)

Dievas džiaugiasi, kai mes Jį laikome pačiu svarbiausiu savo gyvenime. O kai mes apleidžiame Jį ir Jo bažnyčią, kai užsiimame tik savo reikalais, pirmiausia norėdami patenkinti savo poreikius, Jį apima gniuždantis nusivylimas. Dievas yra aprūpintojas ir mus Jis aprūpina per mūsų džiaugsmingą dalyvavimą Jo darbe. Kai mes atsisakome dalyvauti Jo darbe, Jis patraukia savo palaiminimą. Kodėl? Todėl, kad dosnumo trūkumas yra įsišaknijęs nedėkingume... mūsų širdys daugiau nebežvelgia į Jį su padėka už viską, ką Jis dėl mūsų padarė. Mes užmiršome Jo malonę ir gerumą ir tai, kad Jis numirė, norėdamas sugrąžinti mus į malonius ir vaisingus santykius su Juo.

Dar kartą kelioms minutėms sustokime, kad galėtume žavėtis Dievo dovanomis mums! Pažvelkite į žvaigždes danguje, į sidabrinį sniegą, apdengusį medžių šakas. Pažvelkite į savo vaiko šypseną, į jaukią savo namų šilumą ir į draugo gerumą. „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jokūbo 1, 17). Sekime anksčiau mus gyvenusių misionierių Pakistane pavyzdžiu ir džiaugsmingai dalyvaukime Dievo darbe, pirmiausia pastatydami Jo namus - Jo dvasinius namus, Dievo šeimą! Gyvenkime dėkingumo ir dosnumo pilnus gyvenimus, taip atsakydami į Jo ištikimą meilę!

“9 Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!”  (Galatams 6,9)

 

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43678

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Romas Pukys

8 650 50302


Sigita Veinzierl
   (ilgalaikėse atostogose)

Tomas Sakas  (akademinėse atostogose)         

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas