John Stott

Egzistuoja nuolatinė grėsmė žodžių prasmei iškrypti, arba, kitaip sakant, žodžiams nuvertėti, todėl ankščiau buvę gyvybingi žodžiai dabar merdi arba jau yra mirę. Visa tai ištiko ir žodį „bendravimas“. Šiandien – tai nuvalkiotas ir nuvertintas terminas. Bendrinėje kalboje, viso labo, tereiškiantis ne daugiau nei geraširdišką, draugišką pasisėdėjimą, ar dirbtinu meilumu persunktą susiėjimą, arba tai, ką Australijos metodistai vadina maloniomis sekmadienio popietėmis, taip sakant, malonius pasišnekėjimus prie arbatos puodelio.

Tačiau šiuo metu ryžtingai bandoma šį terminą atgaivinti bibliniu, istoriniu ir praktiniu požiūriu.

Visų pirma, mes turime gerą biblinį pagrindą teigti, kad žmogui negera būti vienam (Pr 2,18). Tai tvirtinimas, kuris, bent jau Kalvino manymu, turėjo prasmę, platesnę negu tik santuokos. Dievas netrokšta vienatvės nei krikščioniškame, nei kitokiame gyvenime. Žmogui reikia bendrystės (kurią šiuo momentu paliksime neapibrėžtą), todėl Dievas nori, kad jis ją turėtų.   

Tačiau šis paprastas ir suprantamas noras nėra išpildomas vien tik sekmadieninio bažnyčios lankymo ar netgi savaitinių bažnytinių veiklų. Didelėse žmonių grupėse visuomet rasi kažką nenatūralaus ir nežmogiško. Jos labiau linkusios būti nesusijusių žmonių agregacijomis (junginiais) negu kongregacijomis (susivienijimais). Juo didesnės jos tampa, juo mažiau ryšio lieka tarp jos narių. Iš tiesų, būrys žmonių gali padidinti asmens vienatvę, užuot ją įveikęs. Taigi, bažnyčioms visai naudinga pasidalinti į smulkesnes grupes Naujojo Testamento namų bažnyčių pavyzdžiu. Smulkių grupių didžiausia vertė yra ta, kad jos sudaro bendriją susijusių asmenų, kurių naudingumo bei asmeninių ryšių ignoruoti neišeina.

Tai panašu į žmogaus šeimą. Dievo valia žmogaus bręsta šeimos aplinkoje. Mūsų brandą, labiau negu bet kas kitas, valdo sudėtingas tėvų-vaikų, brolių, seserų ryšys. Tiktai vienturčių ir bevaikių šeimos dažniausiai nukenčia, nors net ir jos turi giminių, kaimynų ir draugų. Panašiai ir vieniši nariai bendruomenėse, kurie laikosi atokiau nuo artimesnio santykio su krikščioniškąja visuma, netenka terpės savo dvasiniam vystymuisi.

Manau, neperdėsiu tvirtindamas, kad nedideli sambūriai  – krikščioniškos šeimos ir bažnytinių bendruomenių veiklos grupės – yra nepakeičiami norint pasiekti dvasinės brandos. Pavienė krikščionybė įmanoma tik tiems bažnyčios lankytojams, kurie sėdi nuošaliausiuose suoluose ar slepiasi už kolonos; arba gūžiasi už gausių nugarų savaitiniuose bažnyčios renginiuose. Nors krikštas juos jau ir yra padaręs matomosios bendruomenės nariais, o stropiu bažnyčios lankymu jie išoriškai pritapę prie bendruomenės, vis dėlto jie gali būti dar nepasidarę Kristaus ar Jo tautos dalimi.

Ne tik bibliniai, bet ir istoriniai argumentai remia nedidelių grupių naudingumą, nes daugelis žymių Dievo Dvasios judėjimų prasidėjo būtent nuo šios formos. Tokia buvo Anglų Reformacija, kurios kilmė prasideda nuo grupės mokinių, susirinkdavusių tyrinėti Erazmo redaguotą graikų Naująjį Testamentą „Baltojo Arklio“ užeigoje, Kembridže. Tas pats pasakytina ir apie metodistus bei jų Šventąjį klubą Oksforde, ir jų draugijos skyrių susitikimus. Dar galima paminėti ir Škotijos Maldos bendruomenes Rytų Afrikos prabudimo judėjime. Būtent iš tokios nedidelės ir paprastos pradžios kilo ir išaugo dideli judėjimai.

Dar vienas nedidelių grupių egzistavimą palaikantis argumentas yra pastoracinis. Kiekvienos bet kokio dydžio bažnyčios dvasininkai dažniausiai būna užsiėmę rūpinimusi atsivertėliais, sergančiųjų lankymu, krikštijamųjų, konfirmantų, besituokiančiųjų katecheze, gedinčiųjų guodimu, pagalbos prašančiųjų konsultavimu ir tarnautojų apmokymu. Tačiau, jei bendruomenė nors kiek didesnė, negalima tikėtis, kad dvasininkų dėmesio pakaks visiems jos nariams. Ir neturi pakakti, kadangi pastoracinė veikla nėra vien tik ordinuotos dvasininkijos darbas.

Biblija sako, kad kiekvienas iš mūsų yra savo brolio aprūpintojas. Tam tikra prasme ji net leidžia teigti, kad kiekvieną krikščionį galima laikyti vyskupu, kadangi episkope (priežiūra) yra patikėta kiekvienam bendruomenės nariui. „Žiūrėkite“..., rašoma Laiške hebrajams 12,15, ir čia naudojamas veiksmažodis episkopountes, „kad kas nors nenustotų Dievo malonės“. Tokiu atveju idealas patampa realybe tiktai tokiose bendruomenėse, kuriose dvasininkas perduoda dalį episkope (pastoracinės priežiūros) pasauliečiams, ir taip visi išmoksta pasirūpinti vienas kitu.

Štai ką atrado Džonas Veslis. 1742-ųjų, balandžio 25 dienos užrašuose jis pažymi:

„Aš išsirinkau keletą nuoširdžių ir nuovokių vyrų, ir mes susitikome. Jiems aš papasakojau apie didelius sunkumus, kuriuos patyriau norėdamas pažinti mano prižiūrimus žmones. Po ilgo pokalbio, jie visi sutiko, kad geriausias būdas tinkamai suprasti kiekvieną asmenį, yra juos padalinti į grupes, tokias, kaip Bristolyje, prižiūrimas tų, kuriais aš labiausiai pasitikiu. Tokia buvo mūsų grupių Londone pradžia, kurių augančiu efektyvumu aš nesiliauju dėkoti Dievui.“

Apie tokį pat veikimo būdą pasakoja ir R. W Dale‘as (1829-1895):

„Grupių susirinkimais metodistai savotiškai bei išskirtinai prisidėjo prie Bažnyčios statydinimo. Kiek man žinoma, dar jokioje bažnyčioje nebuvo taip priartėta prie pastoracinės tarnystės idealo, kaip nedidelių grupių susirinkimais tai yra pavykę įgyvendinti pas mus.“

Namų bažnyčių ar nedidelių bendrijų judėjimas išplito daugelyje pasaulio vietų. Dauguma atvejų net be jokio tvirto biblinio, istorinio ar misijinio pagrindo, tiesiog būrėsi spontaniški ir nuoširdūs Šventosios Dvasios judėjimai. Grynai žmogiškuoju požiūriu, šiuos judėjimus reiktų suprasti kaip protestą prieš antihumaniškus sekuliariojo pasaulio procesus bei paviršutinišką bažnytinio gyvenimo formalizmą. Iš tikrųjų yra daug alkstančių tikro žmogiško bendravimo.

Bet šie pavyzdžiai nesiekia to, ką Naujasis Testamentas vadina koinonia. Kad priartėtume prie šios sąvokos esmės, privalome atsikratyti karikatūrinių klišių ir sugrąžinti ją prie Naujojo Testamento autentiškumo.

Daiktavardis koinonia kilęs iš būdvardžio koinos, reiškiančio „bendrą“ ir veiksmažodžio koinoneo, reiškiančio „dalintis“. Tad tiksliau galima sakyti, kad „koinonia“ apibrėžia tris, tarusavyje susijusius, veiksmus: dalijimąsi (kai dalijamės bendru paveldu), dalijimą (savęs atidavimą tarnystėje) ir pasidalijimą (pasiskirstymą bendra atsakomybe).

Mūsų bendras paveldas

Bendrinėje kalboje žodis „bendravimas“ išreiškia subjektyvų įvertinimą, kai mes maloniai ir saugiai būname vieni su kitais, kai „draugiškai leidžiame laiką“. Tačiau Biblijoje, koinonia yra visai ne subjektyvus dalykas, o objektyvus, išreiškiantis ką mes kartu turime.

Paulius rašė, kad „visi tebesate man duotos malonės dalininkai“ (Filipiečiams 1,7); Jonas rašė, „kad ir jūs turėtume bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jono 1,3); o Paulius pridūrė „Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Korintiečiams 13,13). Taigi tikroji, autentiška bendrystė yra bendrystė su Trejybės Dievu. Ji paliudija mūsų dalį Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios malonėje.

Būtent tai ir yra tas dalykas, kuris mus suvienija. Mes esame kilę iš skirtingų šalių kultūrų ir bažnyčių. Mūsų skirtingi temperamentai, talentai ir pomėgiai. Tačiau mes turime būtent vieną bendrą dalyką: tą patį Dievą kaip dangiškąjį Tėvą, tą patį Jėzų Kristų, kaip mūsų Viešpatį ir Atpirkėją ir tą pačią Šventąją Dvasią, kaip mūsų vidinę Paguodą.

Mus suvienija mūsų bendras dalyvavimas (mūsų koinonia) Dieve (Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje). Ir tai aiškiausiai pasireiškia per Viešpaties Vakarienę arba Eucharistiją. „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?“ (1 Korintiečiams 10,16)

Mūsų bendra tarnystė

Koinonia ne tik išreiškia, ką mes visi esame gavę, bet ir kuo tarpusavyje dalijamės; ne tik mūsų bendrą paveldą, bet ir mūsų bendrą tarnystę. Kaip minėta pirmame skyriuje, pirmieji krikščionys „ištvermingai laikėsi apaštalų ...bendravimo“ (Apd 2,42). Tai yra pirmasis koinonia pavartojimas Naujojo Testamento kanone. Šio žodžio nerasime Evangelijose ir nenorėkime rasti. Koinonia neegzistavo tol, kol nebuvo Šventosios Dvasios.

Iš Apaštalų darbų 2,44 aišku, kad Lukas kalba apie bendruomeninį, bendrą gyvenimą, kuriuo galėjo pasidžiaugti pirmieji krikščionys. Tad Paulius žodžiu koinonia apibūdina ir savo organizuotą piniginę rinkliavą (žodis koinonikos reiškia „dosnus“).

Nors tik mažuma krikščionių pašaukti visiškam savanoriškam neturtui, mums visiems yra įsakyta rūpintis savo skurdo užkluptais broliais ir seserimis. Bet koinonia kviečia dalintis ne tik materialiuoju turtu, bet ir dvasiniu, tai yra Evangelijos gerąja naujiena. Paulius rašo: „Aš dėkoju savo Dievui... už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien“ (Filipiečiams 1,5).

Tad nebūsime perdėję, jeigu pasakysime, jog Andrius, Petras, Jokūbas ir Jonas labai tinka būti šio Pauliaus sakinio iliustracija. Jie tikrai buvo koinonoi (bendrininkai) savo nedideliame žvejybos versle prie Galilėjos ežero. Jėzus juos pakviečia būti bendrininkais žmonių žvejyboje ir jų sugavime Dievo karalystei. Tačiau tarp mūsų yra juntamas keistas nenoras užsiimti evangelizacija. Kartais mes giedame „Tūkstantis burnų tegieda mano Atpirkėjo šlovę“. Bet tai yra tuščias noras. Ne tik dėlto, kad niekada nesulauksime to tūkstančio burnų, bet ir dėlto, kad mes nežinotume ką su jomis daryti, kai net ir viena burna lieka užsičiaupusi.

Mūsų bendra atsakomybė

Pirmuosiuose dvejuose koinonia reikšmės aptarimo punktuose mes žvelgėme į tą pačią pusę, tiesiai, viena kuria nors kryptimi. Bet dabar, aptardami koinonia šiuo, trečiuoju, aspektu, kalbėdami apie tai, ką dalinamės tarpusavyje, mes pakeisime žvalgos kryptį. Tiksliau pasakius, mes išsidėstysime ratu, atsisukę vienas į kitą.

Todėl, vertinant trečiuoju aspektu, mes nesiskirstome nei į davėjus, nei į gavėjus, o esame bendrininkai davime ir gavime, kaip Paulius ir filipiečiai, su kuriais jis dalijosi Evangelija, o šie jam atsidėkodavo aukomis (Filipiečiams 1,5; 4,15).

Panašiai Paulius vertino ir jo organizuotas pinigų rinkliavas graikų bažnyčiose, laikydamas jas žydų ir nežydų solidarumo Kristaus kūne simboliu. Kaip pagonys gavo dalį žydų dvasinės palaimos, taip žydai iš tų pačių pagonių gavo dalį jų turtinės palaimos (Rom 15,27). Dar vieną pavyzdį galime rasti Laiško romiečiams pirmame skyriuje, kuriame Paulius rašo, kad norėtų juos aplankyti ir perduoti dvasinę dovaną, kuri juos sustiprintų. Bet dar ir dėl to, kad jie būtų padrąsinti tiek vienas kito, tiek paties Pauliaus tikėjimu (Rom 1,11-12).

Būtent tokio ryšio kontekste mums reikia įvertinti teiginio „vienas kitam“ reikšmę Naujajame Testamente. Jis apibūdina krikščionių bendrystės abipusiškumą. Dažniausiai randamas pavyzdys yra abipusės meilės įsakas. Jėzus sakydavo „ Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,34-35).

Tai nei romantiškas, nei idealistiškas įsakymas. Vienas kito meilė turi labai praktiškas pasekmes – tiek teigiamas, tiek neigiamas. Neigiamas ta prasme, kad turime žiūrėti savitvardos; kad jeigu mylime vienas kitą, tai neteisime ir nekalbėsime piktai prieš vienas kitą; neskriausime ir nežlugdysime vienas kito, tarsi būtume svetimi ir laukiniai. Taip pat ir vienas kito neprovokuosime, nepavyduliausime ir vienas kitam nemeluosime.

O teigiamai, kad mylėsime vienas kitą, vienas kitam būsime malonūs ir užjaučiantys, vienas kitam atleisime, paklusime ir statydinsime vienas kitą. Praktikuosime svetingumą, vienas kitą skatinsime, pataisysime ir paguosime, dėl vienas kito melsimės ir nešime vienas kito naštas.  

Keli praktiniai pavyzdžiai

Vienas iš labiausiai drąsinančių pasaulinės krikščionijos raiškos būdų – jos veikimas nedidelėse grupėse. Daug didžių istorinių judėjimų išsivystė iš nedidelių jaukių susibūrimų. Jau minėjau anglų reformacijos ir metodistų atsikūrimo pradžią. Mano dienų pavyzdžiu galėtų būti Rytų Afrikos prabudimo judėjimas, prasidėjęs 1930-aisiais ir toliau gyvuojantis nedidelėse bendraminčių grupėse. Šiuo metu smulkūs namų ir bažnytiniai rateliai paplitę po visą pasaulį.

Londone mes juos vadiname bendravimo rateliais, nes iš jų tikimės Naujojo Testamento koinonia įvairovės atspindžio. Jie turi atspindėti tai, kuo mes dalijamės, kai kartu meldžiamės ir sotinamės Kristaus žodžiu. Jie turi skatinti žvelgti į išorę ir ieškoti tarnystės galimybių, kaip, pavyzdžiui, prisikviesti vietinius žmonės į evangelistinius renginius, lankyti vietos senjorus ir ligonius, savanoriauti bažnytinėse veiklose ar tarpininkauti tarp pasaulio ir bažnyčios.

Bendravimo ratelių nariai taip pat ir kalbasi, dalijasi savo mintis. Kiekviename susitikime visi gauna galimybę pasidalinti savo džiaugsmu, liūdesiu, abejonėmis, baimėmis ir poreikiais. Apie tai Džonas Veslis rašė savo knygoje Paprastas žmonių, vadinamų metodistais, apibendrinimas:

Net negalėjom įsivaizduoti, kokią naudą atneš ši nedidelė, bet gerai apgalvota taisyklė. Daugelis dabar džiaugiasi krikščionių bendryste, apie kurią, ankščiau, net nebūtų pagalvoję. Jie pradėjo „nešti vienas kito naštą“ ir natūraliai ėmė „vienas kitu rūpintis“ ... Ir kalbėdami tiesą Kristuje, jie jame augo.

Svarbu paminėti ir bendravimo ratelių vadovus, kurie tampa savotiškais pastoriais, šitaip bažnyčios pastoracinę veiklą išskaidydami ir išdalindami daugeliui bei apsaugodami bendruomenę nuo centralizacijos.

Visos mažos bendruomeninės grupės, kad ir sudaryta iš nedaugelio, tačiau labai skirtingų žmonių. Todėl stengiamės nediegti jokių nurodymų, stereotipų ar grupės gyvavimo programinių nuostatų. Mes esame įsitikinę, kad tikroji krikščionių koinonia yra sudaryta iš dosnaus ir supratingo dalijimosi, apie kurį aš bandžiau papasakoti. Todėl visą laiką prieš akis siekiame išlaikyti minėtąjį trigubą biblinį idealą. Jo laikydamiesi, mes tikimės, kad rateliai netaps formaliais sambūriais ir nenusiris ligi paprasčiausių Biblijos skaitymo grupių, maldos grupių, mokinių grupių ar kitų susiėjimų. Mes siekiame, kad bendravimo rateliai atitiktų savo pavadinimą ir būtų tikrieji koinonia atspindžiai. Ir nuolat savęs klausiame: ar augame tikėjimu, ar bręstame  krikščioniškumu? Ar visi drauge tarnaujame Viešpačiui, bažnyčiai ir pasauliui? Ar auga mūsų meilė ir rūpestis vieno kitu?

Šaltinis: John Stott, The Living Church (2007)

Vertė Benjamin Lahayne