Paprastai liberalai ir leftistai riejasi, tačiau bent vienu klausimu ideologiniai priešai patiria kone mistinę vienybę – kai kalbama apie Katalikų Bažnyčią. Šalies viešoje erdvėje iš šio „aljanso“ pasklido platus patyčių ir paniekos diskursas Bažnyčios adresu po Pagalbinio apvaisinimo įstatymo ir Konstitucijos pataisos dėl šeimos sąvokos priėmimo.

Pagrindinė mintis, kurią norima įteigti – Katalikų Bažnyčios hierarchai kišasi į valstybės valdymą ir pažeidžia valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principą.

Pastarasis tampa manipuliacijų objektu. Šis principas, kilęs JAV, reiškia, kad valstybė nėra priešiška religijai, bet paprasčiausiai nesikiša į jokios religinės bendrijos reikalus ir pripažįsta religinių institucijų autonomiją bei jų teisę viešai skleisti savo įsitikinimus. Savo ruožtu jokie religiniai įsitikinimai negali būti brukami individui pasitelkus valstybės galią.

Toks požiūris reiškia nuosaikią valstybės ir Bažnyčios atskyrimo sampratą, nes pripažįsta religijos teisę į asmens etinį matmenį bei nepropaguoja antireliginio priešiškumo.

Deja, dažniausiai mūsų viešoje erdvėje primetama valstybės ir Bažnyčios atskyrimo samprata religiją laiko išskirtinai privačiu dalyku ir šalina ją iš viešojo gyvenimo bei nustumia į privačią erdvę. Negana to, dar stengiasi užgniaužti religinę raišką.

Toks supratimas gimė iš antikrikščioniškų Apšvietos idėjų, kurios politiškai buvo įteisintos per Prancūzijos revoliuciją. Šio laicizmo skelbėjai stebina savo fanatišku įkarščiu, kurio apimti jie platina savo idėjas, niekuo nenusileisdami religiniams fundamentalistams.

Šios nuostatos telkia dėmesį į dvasininkų veiklą, nes Bažnyčią tapatina išimtinai su jais. Tačiau katalikybės atveju toks požiūris yra teologinė klaida ir apnuogina jos priešininkų intelektinį neišprusimą arba tyčinį tikrovės nepaisymą.

Pati Katalikų Bažnyčia Vatikano II susirinkime save apibūdina tokiais žodžiais:

„Bažnyčios prigimčiai būdinga tai, kad ji yra kartu žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimais dalykais, veržli veikti ir nevaržoma mąstyti, esanti pasaulyje, tačiau jam svetima; tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta į tai, kas dieviška, ir pajungta tam, kas dieviška; kas regima – tam, kas neregima, veikla – minčiai, dabartis – būsimajai tėvynei, kurios siekiame.“

Tokioje perspektyvoje Bažnyčia pirmiausia nėra hierarchinė organizacija, o hierarchai gali kalbėti ir veikti vien Bažnyčios tikėjimo rėmuose. Pavyzdžiui, tikru absurdu vertėtų laikyti kalbas esą Lietuvos hierarchai yra itin konservatyvūs ir ignoruoja „liberalaus“ popiežiaus Pranciškaus nuostatas. Taip pasistengiama „pamiršti“, kad gimtojoje Argentinoje dėl nekompromisinės pozicijos etiniais klausimais kardinolą Bergoglio tos šalies politinis elitas pravardžiavo „inkvizitoriumi“.

Bažnyčios ganytojas negali tylėti, kai kalbama apie žmogaus orumą. Jo pareiga priminti tiesą, nors tai reikštų ėjimą prieš srovę ir būtų visiems nepatogu. Nurodinėti, kokiais klausimais hierarchai turi tylėti, reiškia norą kontroliuoti Bažnyčios veiklą, cenzūruoti jos mokymą ir bandymą eliminuoti iš visuomenės gyvenimo, nors katalikai sudaro daugumą mūsų šalies gyventojų.

Nuožmiojo laicizmo siekis krikščionybę paversti privačiu reikalu įgyvendinamas bet kokiais būdais. Vienas jų – Bažnyčią vis rodyti kaip tamsią, represyvią, atsilikusią organizaciją. Šiam tikslui pasitelkiamas paprasčiausias melas. Teigiama, kad Bažnyčia ignoruoja mokslą, nori uždrausti gyvenimo džiaugsmus ir malonumus.

Tačiau Bažnyčia nėra prieš pagalbinį apvaisinimą, bet ji nesutinka, kad žmogaus gyvybė būtų laikoma žaliava, kuri parduodama, kuria manipuliuojama arba yra išmetama kaip nereikalinga.

Bažnyčia nėra prieš alkoholio vartojimą, bet ji negali tylėti, kai alkopramonės interesai valstybiniu lygmeniu yra svarbiau už žmonių sveikatą. Bažnyčia nėra prieš žmogaus lytiškumą, bet ji mato jo tobulą sklaidą tik moters ir vyro sąjungos perspektyvoje.

Bažnyčia nėra prieš verslumą, bet ji reikalauja, kad žmogaus darbas būtų adekvačiai vertinamas, o ne būtų godumo suvartotas.

Kas šituose požiūriuose prasilenkia su sveiku protu? Gal noras eliminuoti Bažnyčią iš visuomenei svarbių klausimų yra tik paprastas kažkieno interesų gynimas?

Bažnyčia negali tylėti, priešingu atveju, ji išduotų pati save, o tokia Bažnyčia niekam nereikalinga.