Nušvito Salamiesčio reformatų bažnytėlė!

Spausdinti

Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių /Mt 7,20/

Šventajame Rašte daugelyje vietų kalbama apie vaisius, daugel atvejų jie yra liudijimas apie Dievo palaiminimą savo tautai. Ir iš kitos pusės, vaisiai yra tai, ko Dievas iš savo tautos reikalauja kaip tarnystės rezultato šioje žemėje. Pirmiausia, dvasinių vaisių, kurie šioje žemėje pasireiškia Dievo šlovinimu, ką geriausiai išoriškai pamatome Viešpaties Dienos – sekmadienio pamaldose.

Kiek ir kaip, ir kokie žmonės susirenka atiduoti Dievui garbę… Dievą pašloviname, tvarkydami maldos namų aplinką ir pačius maldos namus. Pamenam, kaip sovietmečiu bažnyčių pastatai erzino tuos, kurie siekė save pasodinti į Dievo sostą žemėje. Bažnyčios buvo atimamos, uždaromos, paverčiamos sandėliais, sporto salėmis arba net nugriaunamos. O veikiančias, tik po didelių biurokratinių leidimų išgavimo vargų, leisdavo remontuoti. Nauja karta to jau nepamena, o senoji – jau iškeliauja. Bet maldos namai lieka. Ir laikas juos ardo. Jiems reikalinga priežiūra. Sunku ten, kur kaimai ištuštėjo, vietinės bendruomenės sunyko. Ir likusiu kaime parapijiečių pajamos sumenko, maldos namų remontui ir priežiūrai lieka vis mažiau lėšų. Viena tokia mūsų senovę menanti parapija – Salamiestyje. Jis – tarsi salelė tarp kitatikių valdų, evangelikų kunigaikščių Radvilų Biržų kunigaikštystės pietuose. Šiandien – tai jau Kupiškio rajono gyvenvietė. Deja, kaip ir dauguma Lietuvos kaimo vietovių, nykstanti, bet dar turinti mokyklą su 70-čia vaikų ir dvi bažnytėles: akmenų mūro R. katalikų ir pusiau mūro, pusiau medinę – reformatų. Abi jau XIX a. statiniai, tačiau katalikai čia – jaunesnieji kaimynai, įsikūrę po reformatų kunigaikščių Radvilų mirties. Nors ir jaunesni, bet, kaip ir reformatai,  vietinio klebono nebeturi… Salamiesčio reformatų bendruomenė dar iki karo jau buvo tapusi stiprios kaimynės  – Papilio ev. reformatų parapijos – filija. Jos ganytojas karts nuo karto bažnytėlę aplankydavo, buvo švenčiama Viešpaties Vakarienė. O sekmadieniais pamaldas laikydavo šios filijos ilgametis kantorius Jokūbas Lapienė. Sovietmetis ir po jo atėję naujos laisvės laikai laimės Salamiesčio evangelikams reformatams nepridėjo: kaimas nyko dvasiškai, o vėliau – ir fiziškai. Likę ištikimi parapijiečiai rūpinosi bažnytėle, kaip tik sugebėjo, tačiau jau patys pamaldų nebelaikė, laukdavo atvykstančio kunigo… Mirus senosios kartos bažnytėlės prižiūrėtojams Emilijai Gudonienei ir Jonui Naktiniui vyresniajam, čia pradėjo šeimininkauti nauji asmenys, kuriems bažnytėlė mažai terūpėjo. Pradingo istorinė senoji bažnyčios spyna, o ir sienos, stogas apšiuro.

 Nuo 2013 metų bažnytėlė sugrįžo Sinodo globon, buvo išrinktas naujas parapijos valdybos pirmininkas Jonas Naktinis (jaunesnysis), tikintiesiems patarnauti pradėjo Biržų ev. reformatų parapijos dvasininkas. 2015 metų pabaigoje Sinodas Salamiesčio bendruomenę, kaip filiją, priskyrė prie Biržų evangelikų reformatų parapijos.

 Biržų ev. reformatų parapijoje dar nuo 2006-jų, kas keleri metai, apsilankydavo darbo savanoriai iš JAV Harisburgo presbiterionų parapijos. Tai būdavo 20 asmenų grupė, nusprendusi savo vasaros atostogas praleisti Europoje: Latvijoje ar Lietuvoje, naudingai dirbant. Grupėje būtinai būdavo statybų amatą išmanančių vyrų, kurių vadovaujami talkininkai remontuodavo parapijų namus, vaikų namus ir darželius Lietuvoj ir Latvijoj. Šiai grupei ilgus metus vadovavo Billas Baueris. Jo vadovaujami amerikiečiai presbiterionai dirbo Biržų ev. reformatų parapijos antruose namuose – remontavo Radvilų jūrų skautų būstinės patalpas, taip pat vaikų globos namus Medeikiuose. Jų suaukotais pinigais Biržų ev. reformatų parapijai buvo nupirktas ir padovanotas jaunimo veiklai teniso stalas.

 Talkininkai iš Harisburgo ketino atvykti į Lietuvą 2016 metais, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių nebegalėjo tokių planų įgyvendinti. Dar 2014 metų pabaigoje, kai buvo kuriami planai 2016-siems, į mane kreipėsi savanorių darbo grupės vadovas Billas Baueris, paklausdamas, kokius darbus numatytume grupei ateinančiais metais? Iš karto kilo mintis, jog reiktų atnaujinti Salamiesčio bažnytėlę. Tačiau, planams pasikeitus – darbo grupei nebegalint atvykti, vis vien amerikiečiai liko ištikimi savo pažadui ir, negalėdami patys atlikti remonto, persiuntė surinktas tikslines aukas Salamiesčio evangelikų reformatų bažnytėlės sutvarkymui. Suprantama, patys pinigai nieko nepadarys, reikia darbui gabių žmonių. Esu dėkingas Dievui, jog vietoje, Biržų ev. reformatų parapijoje, radome meistrą Giedrių, gebantį tokį darbą nuveikti. Jis, trumpam grįžęs iš Norvegijos, mielai sutiko kartu su talkininkais imtis bažnytėlės remonto. Viešpats malonėjo sausą ir saulėtą rugsėjį, tad darbams kliūčių nebuvo. Per kelias savaites nuo bažnytėlės išorės sienų buvo nuvalyti senieji dažai ir perdažytos naujai. Tuo pačiu buvo pakeisti labiausiai išgedę keturių langų rėmai naujais, nušveistas ir gruntu padengtas bei perdažytas skardinis stogas. Įdėta nauja, tikra spyna, pakeistos naujomis sutrūnijusios medinės statinio detalės. Perdažyta signaturka (iškelto virš stogo kryžiaus pamatinė konstrukcija) su kryžiumi. Be šių darbų, talkininkai sutvarkė keletą senų, subyrėjusių antkapių, juos prikeldami naujam gyvenimui. Taip amerikiečių aukų ir darbščių biržiečių bendromis pastangomis Salamiesčio evangelikų reformatų bažnytėlė pražydo skaisčiomis spalvomis ir dabar traukia praeivių dėmesį ir skelbia Dievo šlovę!

Šiuo atliktu remontu reformatų rūpesčiai Salamiestyje nesibaigia. Didelį nerimą kelia seni ir papuvę šventoriaus medžiai. 2015 metų rudenį, pūstelėjus stipriam vėjo gūsiui, vieno medžio šaka lūžo ir, it artilerijos sviedinys praskriejusi pro varpinėlę, trenkėsi į šventoriaus tvorą, ją sutrupindama. Dėkojame Jono Bertulio vyrams, kurie labdaringai sutaisė tvorą. O pamoką apie pavojų dėl senų medžių išgirdome. 2016 metų žiemą, gražiai bendradarbiaujant su vietine apylinkės seniūne Raminta Ribokaite, numatėme aukštalipių komandai darbus 2016 metų pabaigoje ar 2017 pradžioje. Medžius šventoriuje labai sudėtinga nupjauti, tad be specialistų pagalbos neišsiversi. O medžių – daug. Pagal išankstinius paskaičiavimus, reikalinga apie 800-1000 eurų vien jų nuleidimui, o dar nupjautų medžių sutvarkymas… Ketiname kreiptis pagalbos į vietinę Kupiškio rajono savivaldybę. Tikimės, jog bendromis jėgomis ši grėsmė bus sėkmingai pašalinta, o tuo pačiu senų medžių laja nebeslėps gražios istorinės Salamiesčio gyvenvietės puošmenos – evangelikų reformatų bažnytėlės, kuri jau iš tolo sveikins atvykstančiuosius, ypač nuo Kupiškio pusės.

 Vargu ar atsiras, kas teigtų, jog Salamiesčio reformatų bendruomenė ims augti ir atsigaus, klestės taip, kaip gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo… Matome, kaip ji, metams bėgant, tik tirpsta. Tačiau tikrai galiu teigti, jog Salamiesčio bažnytėlės vieta yra unikali – bažnytėlę supa privatūs namai (juose gyveno ir iš dalies dar tebegyvena!) evangelikai reformatai. Šalia šventoriaus esanti pievutė – puiki vieta palapinėms statyti, o ir nameliuose sočiai vietos nakvynei ar maisto pasigaminimui. Salamiestis gali būti nuostabi stovyklavietė vienos ar kelių parų mokymams, šeimų seminarams rengti vasarą. Netoli yra tvenkinys. Taip, čia nėra jūros, bet mūsų miesto žmonės vis labiau pasiilgsta kaimo, jo jaukumo ir ramumos. O čia turime tokią puikią ir turtingą savo praeitimi bažnytėlę – puikią vietą Dievą šlovint, augti Dievo žodžio pažinime. Kodėl nesuvažiavus į kelių šeimų stovyklėlę jau kitais metais? Ir, tolimos Amerikos presbiterionų pavyzdžiu, neatnaujinus bažnytėlės interjero, kartu nepašlovinus Dievą ir nepasigilinus į evangelikų reformatų išpažįstamą Jėzaus Kristaus apaštalinį mokymą!? 

 

Kun. Rimas Mikalauskas
Biržų ev. reformatų parapijos klebonas,
Salamiesčio ev. reformatų filijos administratorius