Holger Lahayne

Teologija – tai Dievo žodžio pritaikymas gyvenime. Šventojo Rašto tiesos istorijos eigoje nesikeičia, tačiau mūsų kultūra, papročiai, gyvensena, apskritai visa mūsų gyvenimo situacija labai skiriasi nuo Jėzaus ir apaštalų laikų. Todėl krikščioniškoje etikoje iškyla iššūkis Dievo nekintančias normas naujai pritaikytiti besikeičiančiame pasaulyje.

Tai akivaizdu ypač mokslo ir medicinos srityse. Dėl technologinės pažangos atsirado naujų gydymo galimybių, apie kurias anksčiau žmonės net nedrįso svajoti. Žmonija dar niekad negyveno taip ilgai ir sveikai. Tačiau ši palaima neatsiejama ir nuo naujų problemų, kurių praeityje nebuvo. Ryškus to pavyzdys – organų donorystė, transplantacija ir su tuo susijęs mirties momento nustatymo klausimas. Krikščionys privalo intensyviai apie šiuos iššūkius mąstyti, gilintis ir kartu ieškoti bibliškų bei šiuolaikiškų atsakymų. 

VII dešimtmetyje chirurgai įvaldė galimybę vietoj nesveikų žmogaus organų implantuoti sveikus kitų žmonių organus: inkstus, kepenis, plaučius, širdį (pirmoji inkstų transplantacija atlikta 1954 m.). Lietuvoje pirmasis inkstas buvo persodintas 1970 m., o širdis – 1987 m. Ypač sunkiai sergantiems inkstų ligomis organų persodinimas dažniausiai yra vienintelė galimybė išgyti arba apskritai išgyventi. Sunku paneigti šią medicinos inovacijų naudą. 

Paprastai organų donoras būna miręs. Tačiau pastaraisiais metais verteivos įsigudrino pasinaudoti vargingų ir atsilikusių šalių ekonominėmis problemomis, kur už kelis tūkstančius dolerių gyvieji sutinka parduoti savo inkstą. Europoje legaliai organą išimti galima tik iš mirusiojo arba gyvo artimo giminaičio (dažniausiai inkstą). Kad miręs kūnas nepavirstų prekybos objektu, bet koks organų pardavimas yra uždraustas. Rinka šiuo aspektu smarkiai pakenktų žmonių sambūviui. 

Esminių teologinių prieštaravimų dėl organų donorystės arba transplantavimo nėra. Nei judaizmui, nei krikščionybei nėra žinomas joks protėvių kultas, kuris skatintų tikrąja prasme "rūpintis" mirusiaisiais, t.y., prižiūrėti ar išsaugoti jų palaikus. Be gyvybės žmogaus kūnas yra vien žemė arba dulkės (Job 34,15; Ps 104,29). Mirusysis jokiu pavidalu daugiau nebegyvena tarp mūsų, o kape tėra tik jo nykstantys palaikai. Tikintis asmuo po mirties iškart patenka pas Kristų ir niekur kitur. 

Nors lavonas nėra kokia nors neliečiamybė ar garbinimo objektas, jis taip pat nėra ir šiukšlė ar visiems priklausantis savotiškas atsarginių dalių sandėlis. Senajame Testamente matome, kad su mirusiaisiais būdavo elgiamasi pagarbiai, nes žmogaus kūniškumas yra Dievo gerojo sumanymo dalis. Mirusio kūno nereikia garbinti, tačiau, kadangi ir po mirties jis lieka konkretaus asmens kūnas, negalima su juo elgtis savavališkai. Viena vertus, lavonas tėra tik dulkės, kita – tos dulkės mus primena, jog kadaise čia buvo žmogus. 

Biblinis tikėjimas kūnišku prisikėlimu irgi nereikalauja palaikų neliečiamumo. Prisikėlimas reiškia visos asmenybės egzistencijos nenutrūkstamumą, bet dėl to Dievui nereikia palaikų "pilno komplekto". Amžinybėje pas Dievą tikintieji gyvens turėdami kūną, tačiau tai bus iš esmės atnaujintas, pakeistas, "dvasinis" arba kūnas "iš dangaus" (1 Kor 15,44.47). 

Organų transplantacijoje daugiau ginčų kyla ne tiek dėl donorystės, kiek dėl mirties momento konstatavimo. Išimti organus galima tik iš mirusio žmogaus, kadangi gyvybei palaikyti jų jau nebereikia. Tačiau kad transplantacija būtų sėkminga, organų reikia kuo "šviežesnių", t.y. paimtų iš dar nepradėjusio irti kūno. Praktiškai dažniausiai būna taip, kad, nustojus funkcionuoti didžiosioms smegenims, smegenėlėms ir smegenų kamienui, pacientui toliau dirbtinai palaikant kvėpavimą bei kraujotaką, išimami "gyvi" organai arba organas. 

"Smegenų mirtis yra visiška smegenų kamieno funkcionavimo baigtis...", rašoma LR sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. įsakymo priede. Smegenų mirties apibrėžimą pirmą kartą 1968 m. suformulavo "Harvard Medical School" komitetas. Pagal jį smegenų mirtis konstatuojama, kai visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veikla yra visiškai ir negrįžtamai nutrūkusi, o žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas palaikomi tik dirbtinių priemonių. Čia labai svarbus žodis "negrįžtamai". Jis reiškia, kad po smegenų mirties konstatavimo žmogus niekaip neatgaus nei sąmonės, nei kitų gyvybinių funkcijų. Nemažiau svarbus žodis ir "visiškai", nes neužtenka tik kai kurių smegenų funkcijų baigties (kaip neretai pasitaiko pas sunkiai sergančius ar neįgalius žmones). 

Vis dėlto teisėta paklausti, ar po smegenų mirties žmogus iš tikrųjų laikytinas mirusiu, kai jo kūne dar kurį laiką rusena tiek daug gyvybės, dėl kurios organai išlieka gyvi ir dėl to tinkami transplantacijai? Ar tai nepanašu į savotišką dar gyvo žmogaus apiplėšimą? 

Biblijoje nerasime tikslaus mirties apibrėžimo. Laikomasi prielaidos, jog iš savo patirties žmogus žino, kas yra mirtis. Aiškaus mirties kriterijaus Biblija taip pat nepateikia, nes ji nėra medicinos mokslo vadovėlis. Bet gausybė Biblijos tekstų (ypač Senojo Testamento) apie mirties kriterijų pasako tiek, kad mirusysis tiesiog nekvėpuoja ir viskas (žr. Pr 7, 22; Job 27, 3; Ps 150, 6). Net iki XX a. tokio mirties nustatymo visiškai pakako. 

Asmens mirtis paprastai sutapatinama su sielos arba dvasios pasitraukimu (Mt 10, 28; Lk 23, 46; Apg 7, 59), nors siela kūne nėra lokalizuojama. Kai kuriuose tekstuose siela, gyvybė ir kraujas glaudžiai siejami (Pr 9, 4; Kun 17, 11; Įst 12, 23). Be kraujo gyvybė neegzistuoja, nes kraujas ją palaiko. Belieka pažymėti, kad remiantis bibliniu supratimu, žmogus sudaro vienovę ir kad neabejotina mirtis ateina tada, kai visas organizmas kaip gyvybės nešėjas nesugrąžinamai nustoja funkcionavęs. 

Tad galima sakyti, kad tūkstantmečius kiekvienam buvo aišku: kai žmogus nustoja kvėpuoti, sustoja širdis ir dingsta sąmonė, mirtis – ant slenksčio. Kadangi nervų ir kraujotakos sistemos yra savarankiškos, šiandien, mirus smegenims, paprastai galima užkirsti kelią tuoj po to stojančiam kvėpavimui bei širdžiai skubiai ventiliuojant plaučius. Deja, pasiekęs tokią stadiją žmogus jau nebėra ir pacientas, nes visiškai nustojus funkcionuoti smegenims, jo būklė tampa nesuderinama su gyvybe – žmoguje prasideda negrįžtami procesai, o mirtis tik dirbtinai atitolinama. Biologiniu požiūriu, smegenų mirtis yra lemiamas veiksnys mirimo procese. 

Vis dėlto etiniu požiūriu įtampa išlieka, nes smegenų mirtį patyręs žmogus yra ne "visiškai", o tik "iš esmės" miręs. Lieka klausimas, ar siela/dvasia iš kūno jau taip pat yra išėjusi, ar vis dar ne? Joks tikras chirurgas nesijaustų gerai, jeigu išpjautų organą gyvastį tebeturinčiam žmogui. Tačiau šiuo atveju organų išėmimas mirties jau jokiu būdu nesukelia, todėl gydytojas neturėtų būti pavadintas žudiku. 

Bet tarp krikščionių neretai klausiama, ar tokiu būdu smegenų funkcija ne per daug sureikšminama? Nejau smegenų veikla svarbesnė negu likusio kūno? Kur sielos vieta? Gal siela "gyvena" galvoje, smegenyse? O gal pereina kur kitur, į po smegenų mirties tebefunkcionuojančią žmogaus organizmo dalį? 

Vienaip ar kitaip, žmogaus mirtį būtina nustatyti mediciniškai. Reikia apsispręsti dėl momento, tačiau kaip tai padaryti, jei gyvybę palaikanti įranga ją geba išlaikyti beveik amžinai? Kuriuo momentu galima šią įrangą išjungti? Smegenų mirties fakto nustatymas leidžia gydytojui ramia sąžine netęsti širdies darbo ir kvėpavimo palaikymo bei duoti galimybę žmogui visiškai mirti. Atrodo, kad kol kas šiam kriterijui alternatyvos nėra. 

Kitas svarbus debatų aspektas yra pagalba, kurią, paaukojus organą, gauna kitas žmogus. Donorystės keliu jau daugybei žmonių buvo išgelbėta gyvybė, smarkiai pagerinta sveikata ir pailgintas gyvenimas. Lietuvoje per metus transplantuojama per 200 organų ir audinių, iš jų maždaug pusė inkstų, per 20 širdžių ir kepenų. Lietuvos vyskupų konferencijos 2003 m. "Pareiškime dėl transplantacijos operacijų ir organų donorystės" rašoma, kad šis veiksmas "daugeliu atvejų yra pagirtinas didžiulės, kitiems gyvenimą dovanojančios meilės darbas ir gyvybės liudijimas vis labiau įsigalint 'mirties kultūros’ taisyklėms." Panašiai tvirtina ir Vakarų pasaulio evangelinių bažnyčių atstovai. Dažnai prieinama prie išvados, kad organų išėmimas nepaisant neatsakytų klausimų, etikos požiūriu, yra pateisinamas. Tikintis žmogus gali sutikti su galimu jo organų išėmimu ir dėl to nuodėmės nepadarys. 

Bet ir tarp teologų, ir tarp filosofų bei medikų lieka ir kitaip manančių. Jie įsitikinę, jog negalima kalbėti apie žmogų kaip mirusį, kada virš 90 proc. kūno funkcijų dar veikia. Jų tarpe pagrįstai baiminamasi spaudimo donorams ir jų artimiesiems. Be to, ir iš fakto, kad donorystė padeda kitiems žmonėms, negalima išvesti, jog visi privalome būti donorai. Nė vienas nesame įpareigotas kitam pagelbėti maksimaliai. Kiekvienas tikintysis yra laisvas apsispręsti, kaip ir kada jis įgyvendins įsakymą mylėti artimą. Apsisprendimas aukoti organus yra visiškai asmeninis dalykas, nes jis liečia tai, kas asmeniškiausia – nuosavą kūną. 

Tad išvada gali būti viena: savo organus aukoti galime, bet neprivalome ir nesame tam įpareigoti. Nenusikalsime, jei nesutiksime smegenų mirties laikyti visišku mirimu. Nenusikalsime ir jei mūsų ar mūsų artimųjų sąžinės neleidžiami pažeisti kūno vientisumo, atsisakysime donorystės. Organų donorystė privalo būti išlaikyta grynai savanorišku aktu. Esama šalių, kuriose visų mirusiųjų organus teisiškai leidžiama išimti, kol tam nėra paprieštarauta raštu. Tokia praktika etiniu požiūriu yra atmestina, nes iškyla didelis pavojus paminti asmeniškumą ir žmogaus kūną suvisuomeninti. 

Organų donorystės klausimas rodo, kad krikščioniškoje moralėje tarp bendrųjų paliepimų ir kategoriškų draudimų esama visos eilės kitų etinių normų. Būtina atsižvelgti į tai, jog esama dalykų, kuriuos Biblija palaiko ir giria, bet nedaro įsakymu (pvz., pasninkas); kad esama ir dalykų, kurie ne įsakomi, o tik leidžiami (pvz., likti nevedusiam). Klausimas, ar morališkai donorystė yra tik leidžiamas, ar jau ir pagirtinas veiksmas, išlieka atviras. 

Nuotrauka: Nacionalinis donorystės paminklas Nyderlanduose (Naarden) 

("Gyvieji šaltiniai", 2016/4)

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 

Juozas Mišeikis8 606 09273       

 

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas