Holger Lahayne

„Užprogramuota nesantaika“

Protestantai labai susiskaldę. Tūkstančiai jų denominacijų pasaulyje rodo vienybės stoką ir mokymo betvarkę. Todėl visiems turėtų būti aišku, kad evangelikų Bažnyčios samprata yra klaidinga, ir tik Romos Bažnyčia gali garantuoti stabilumą bei apsaugoti bendrą krikščionių tikėjimą.

Šiuo jau tradiciniu tapusiu argumentu neseniai pasinaudojo ir Biržų katalikų kunigas A. Neverauskas: „Nesantaika užprogramuota pačioje evangelikų reformatų bažnyčios struktūroje, kurioje kiekvienas turi savo tiesą. Laive negali būti demokratijos – jame turi būti kapitonas, kuris už viską atsakingas. Bažnyčia – daugiau negu laivas.“ („Šiaurės rytai“, 2018 11 22)

Plačiau konfesijų panašumus bei skirtumų šaknis aprašo VDU profesorius kun. Romualdas Dulskis knygoje Ekumeninė krikščionybė (2011): „Protestantizmas atmeta Bažnyčios Magisteriumą ir leidžia kiekvienam interpretuoti Evangeliją taip, kaip jį įkvepia Šventoji Dvasia. Tuo tarpu katalikai tiki, kad Bažnyčios Magisteriumas moko Kristaus vardu.“

Apie minėtą Magisteriumą Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „‘Pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu’ [Verbum Dei, 10], tai yra vyskupams vienybėje su Petro įpėdiniu, Romos vyskupu.“ (85)

Popiežius arba Romos vyskupas katalikų supratimu ir yra tas būtinasis Neverausko minimas kapitonas Bažnyčios laive. Jis vadovauja ir Magisteriumui, aukščiausiajai mokymo tarnybai. Tad popiežius užtikrina mokymo tęstinumą, autoritetingai aiškina Dievo Žodį ir saugo jo žinią: „Tas Magisteriumas neperžengia Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina.“ (KBK, 86, vėl cituojant Verbum Dei)

Dulskis taip pat rašo, kad „vyskupai, mokydami drauge su popiežiumi, nustato oficialią Bažnyčios doktriną. Jie užtikrina, kad jų žinioje esančiose katalikų bendruomenėse (vyskupijose, parapijose) būtų teisingai mokoma tikėjimo tiesų.“ Todėl „popiežiaus ir atskirų vyskupų sprendimus tikintieji visuomet turėtų priimti su dievobaimingu dvasios klusnumu.“ Bažnyčiai „Magisteriumas yra nuolat reikalingas... Šventoji Dvasia įkvepia popiežius ir visuotinius susirinkimus kalbėti visiškai užtikrintai Kristaus vardu ir kompetentingai reaguoti į laiko aktualijas.“ Tuo tarpu protestantai atmeta Magisteriumą, todėl jiems pritrūksta „bendros krikščioniškos doktrinos pagrindo, kyla klaidingų Biblijos komentarų ir krikščioniškojo mokymo redukavimo grėsmė. Dėl šių trūkumų protestantiškoji tikinčiųjų bendruomenė toliau skyla.“

Kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris, iki 2017 m. Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas, Magisteriumo bei jam vadovaujančio popiežiaus atmetime regi Vakarų pasaulio susiskaldymo bei jo dvasinės krizės priežastis. Veikale Das Papsttum – Sendung und Auftrag (2017) didžią dalį Naujųjų laikų blogybių kaip sekuliarizmas jis kildina būtent iš evangelikų atsisakymo pritarti popiežiaus institucijai. Tuo tarpu jis pats užtikrintai laikosi nuomonės, kad „Ecclesia Petri [Petro Bažnyčia] yra nesugriaunama, o fides Petri [Petro tikėjimas] išlieka neklaidingas, kadangi popiežius niekada nei išpažinimo į Jėzų Kristų neklastoja, nei tikinčiųjų neveda iš išganymo kelio.“

Tuo metu, kai protestantizme visi moko kaip kas netingi, popiežius veikia net neturėdamas jokių galių iškreipti tikėjimo ar suklaidinti tikinčiųjų. Dar daugiau: nėra ir negali egzistuoti net menkiausio plyšio tarp Bažnyčios mokymo ir Dievo Žodžio: „Todėl katalikų Bažnyčioje jokio aiškaus prieštaravimo tarp Dievo žodžio ir įpareigojančio dogminio mokymo iš principo nė būti negali, kadangi nei Bažnyčia kaip tokia, nei popiežius ir vyskupai, vedami Šventosios Dvasios, negalėtų sukurti šitokio radikalaus prieštaravimo.“

„Jėzaus Kristaus padovanota brolybė“

Ar Magisteriumas su popiežiumi priešakyje tikrai autentiškai aiškina Dievo žodį? Ar tikrai teisingai moko tikėjimo tiesų, ištikimai saugo Biblijos žinią ir deramai įtvirtina bendros krikščioniškosios doktrinos pagrindą? Šiandien jau galima drąsiai pasakyti, kad dabartinis popiežius Pranciškus to, deja, nedaro. Arba bent jau daro ne taip, kaip reikalauja jo iškili tarnystė.

Plačiai ištransliuota popiežiaus 2018 m. Kalėdų žinia miestui ir pasauliui [http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-25-popieziaus-pranciskaus-kaledu-zinia-romai-ir-pasauliui/173547] („urbi et orbi“) yra pavyzdys to, su kuo Biblijai ištikimi evangelikai iš esmės niekaip negali sutikti, dėl to turėtų aiškiai nuo tokio ‘vyriausiojo mokytojo’ atsiriboti.   

 „Ką gi mums sako šis Kūdikis, gimęs iš Mergelės Marijos? Kokią žinią visiems skelbia Kalėdos?“, klausia popiežius savo gruodžio 25 dienos kalboje. „Skelbia, kad Dievas yra Gerasis Tėvas, o mes visi esame broliai.“ Tai sakinys ne apie visų žmonių sukūrimo lygybę (visi žmonės sukurti Dievo, todėl vadintini Dievo vaikais), o apie „Jėzaus Kristaus mums padovanotą brolybę“ – Pranciškus omeny turi išganytųjų brolybę.

Kalbant apie išganytųjų brolybę, iš tikrųjų egzistuoja „visų tautų ir kultūrų žmonių brolybė“, nes krikščionių esama iš įvairių tautų ir kultūrų. Bet ar tai yra ir „brolybė tarp skirtingas religijas išpažįstančių žmonių“? Ar musulmonas ir budistas gali būti krikščionio dvasiniu broliu?

Anot popiežiaus, „mūsų brolybės pamatas ir jėga“ yra tai, kad visos „žmonijos šeimos... tėvas yra Dievas“, o šeimos narius „vienija visiems mums bendras žmogiškumas“. Tad „visi tesijaučia vieno dangaus Tėvo mylimais vaikais, tegyvena kaip broliai.“

Šią tiesą Pranciškus pritaiko ir kai kurioms mūsų dienų kultūrų problemoms: „Dabartinis Kalėdų metas tepadeda Venesuelai atkurti santarvę ir teskatina visus visuomenės narius broliškai siekti šalies pažangos, padėti silpniausiems gyventojų sluoksniams.“ Arba: „Kūdikio Jėzaus akivaizdoje brangiosios Nikaragvos gyventojai tesupranta, kad jie yra broliai...“ Jeigu, remiantis brolybės Kristuje principu, tose šalyse  tikrai visi gyventojai būtų tapę vieno tikėjimo broliais, išgelbėti ir atgimę Kristuje, tai jų, ypač Venesuelos, milžiniškos problemos, matyt, galėtų būti sprendžiamos gana lengvai...

Visi žmonės yra broliai kaip išganymo Kristuje dalyviai – Pranciškus taip kalba nuo pat savo tarnystės Romoje pradžios. Vieno 2013 m. gegužės mėnesio radijo pranešimo metu jis be jokios dviprasmybės aiškiai pasako: „Viešpats mus visus atpirko, visus, Kristaus krauju: visus mus, ne tik katalikus. Kiekvieną! Net ir ateistus, kiekvieną, jo kraujas mus visus padaro pirmarūšiais Dievo vaikais! Esame vaikai sukurti pagal Dievo atvaizdą, o Kristaus kraujas mus visus atpirko! Ir visi turime įpareigojimą daryti gera.“

Visi žmonės jau yra ir Dievo vaikai, ir išgelbėti. 2016 m. trumpo filmuko pabaigoje, kur pasisako įvairių religijų atstovai, popiežius į žiūrovus kreipiasi šitaip: „Yra tik vienas mums bendras tikrumas: mes visi esame Dievo vaikai.“

Trečias pavyzdys: po pokalbio su Didžiosios Britanijos musulmonų vadovų delegacija 2017 m. balandžio mėn. Pranciškus pasidžiaugia, kad susitikimo metu „broliai ir seserys“ klausėsi vienas kito, o pabaigoje priduria: „Kai mes klausomės ir kalbamės, esame jau [teisingame] kelyje. Dėkoju jums, kad pasirinkote šį kelią ir prašau visagalio ir gailestingojo Dievo, kad Jis laimintų jus. Ir prašau jus melstis už mane“ – musulmonai prašomi pasimelsti už krikščionių popiežių! Žinoma, pagal Pranciškaus teologiją, gali ir musulmonai autentiškai pasimelsti nepaisant to, kad griežtai atmeta Kristaus dieviškumą bei Trejybės Dievą, nes juk ir jie – išganyti Dievo vaikai. 

„Krikščionių kreipinys į Dievą“

Plataus arba visuotinio išganymo teologija nėra nauja, nes nemažai jos pradmenų galime rasti jau Vatikano II Susirinkimo dokumentuose. Juose, tiesa, dar atsargiai suformuluoti teiginiai per dešimtmečius prasiskynė sau kelią ir į platesnę publiką. „Yra tik vienas Dievas ir Jis yra visų Dievas“, skaitome motinos Teresės knygoje Meditacijos iš paprasto kelio. Tam tikra prasme šiam teiginiui tenka pritarti. Tačiau toliau ji pasako konkrečiau: „Visi esame Dievo vaikai“. Kitaip tariant, Dievo vaiku galima būti ir priklausant kitai religijai: „Visuomet kartoju, kad turime padėti indui tapti geresniu indu, musulmonui – geresniu musulmonu...“ 

Argi negana pavyzdžių, kad net ir popiežiaus tarnystė negeba apsaugoti Evangelijos žinios (nors pagal CIC kan. 756§1 būtent Evangelijos skelbimas yra visų svarbiausioji popiežiaus užduotis)? Ne tik negeba, bet net elgiasi atvirkščiai. Vokiečių liuteronų kunigas ir teologas K. Hennigas (1910–1992) pastebi: „Teiginys, esą visi žmonės yra Dievo vaikai, bibliškai niekaip nepagrindžiamas. Toji tezė atkeliavusi iš filosofijos bei ideologijų lobyno. Jos ištakos prasideda senųjų graikų stoikų mokyme ir nusitęsia per idealistines, ideologines mąstymo sistemas, pasiekdamos mūsų laikus ir mūsų Bažnyčią.“ („Ar visi žmonės yra Dievo vaikai?“, „Prizmė“, 98/4)

Naujajame Testamente net 190 kartų skaitome apie Dievą kaip Tėvą. Daugiausiai – kaip apie Jėzaus Tėvą. Tačiau ir visi tikintieji į Dievą kreipiasi kaip į Tėvą. Visiems gerai žinomas maldos pavyzdys, kurį Jėzus pateikia Kalno pamoksle ir kuris prasideda eilute „Tėve mūsų, kuris esi danguje“ (Mt 6, 9). Rom 8, 15 kartu su Pauliumi krikščionys taria: „Aba, Tėve“, o 1 Kor 8, 6 apaštalas patvirtina: „... mes turime tik vieną Dievą – Tėvą...“ (žr. Ef 3, 14; Fil 4, 20; 1 Tes 1, 3; 1 Pt 1, 17; Jok 1, 27).

Dievas yra Tėvas – visų jį tikinčių žmonių, krikščionių, Tėvas. Tai yra biblinio apreiškimo viršūnė, tai yra žmogaus artumo su Dievu maksimumas. Todėl neatsitiktinai beveik visų laiškų pradžiose minimas Dievas Tėvas (dažniausiai „mūsų Tėvas“;  Rom 1, 7; 1 Kor 1, 3; 1 Kor 1, 2; Gal 1, 3; Ef 1, 2; Fil 1, 2; Kol 1, 2; 1 Tes 1, 1; 2 Tes 1, 2; 1 Tim 1, 2; 2 Tim 1, 2; Tit 1, 4; Fm 3; 1 Pt 1, 2; 1 Jn 1, 3; 2 Jn 3; Jud 1).

O netikintieji priešingai – jie yra „šio pasaulio vaikai“ (Lk 16, 8) arba netgi „piktojo vaikai“ (Mt 13, 38). Jie nepažįsta Dievo kaip savo Tėvo; tai žmonės, kurie nenori atsiversti ir pažinti Dievo. Rašto mokytojams ir fariziejams Jėzus sako: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei manojo Tėvo“ (Jn 8, 19; taip pat žr. 1 Kor 1, 21; 2, 14; Gal 4, 8; 1 Tes 4, 5; 2 Tim 3, 7). Ir kitose NT vietose pasisakoma ne mažiau griežtai ir kategoriškai: netikintieji yra Dievo „priešai“ (Rom 5, 10), „neklusnumo“ ir „rūstybės vaikai“ (Ef 2, 2–3).

Tad Biblijos žinia aiški: savaime nė vienas žmogus negali priklausyti Dievo šeimai, nes, žmogiškai žiūrint, jam ten ne vieta. Bet daliai žmonių Dievas buvo ypatingai gailestingas, atkreipė į juos savo dėmesį, priėmė į šeimą ir net įsivaikino. Nuteisinimas, išgelbėjimas iš nuodėmės, be abejo, labai svarbu, tačiau jis tėra ‘tik’ kelias į Dievo šeimą. Didžiausias ir labiausiai nuostabą keliantis dalykas yra įvaikinimas, Jono išreiškiamas šūksniu „Žiūrėkite!“ (1 Jn 3, 1).

Tad kaip tampama Dievo vaiku? Ogi per naują gimimą, kaip sako Biblija. Tik tiems, kurie yra „iš Dievo užgimę“, t. y., atgimę dvasine prasme, tiktai tiems jis „davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12–13). Gimstant fiziškai tampama savo žemiškųjų tėvų vaiku, atgimstant dvasiškai – Dievo vaiku. R. Warrenas sako: „Kiekvieną žmogų sukūrė Dievas, tačiau ne kiekvienas yra Dievo vaikas. Vienintelis būdas patekti į Dievo šeimą – atgimti iš aukšto“ (Gyvenimas dėl tikslo).

Iš visų didžiųjų protestantiškųjų išpažinimų tik Vestminsterio išpažinime pateikiamas skyrius pavadinimu „Įsūnystė“ (12). Neatsitiktinai iš jo cituoja ir anglikonų teologas J. I. Packeris knygos Pažinti Dievą skyriuje „Dievo vaikai“. Mat, anot Packerio, visos Gerosios naujienos esmė yra ta, kad Šventas Kūrėjas per Kristų yra tapęs mūsų Tėvu. Tikintis žmogus suvokia, „kad jis yra Dievo vaikas, o Dievas yra jo Tėvas“. „Tiems, kurie priklauso Kristui, šventasis Dievas yra mylintis Tėvas; jie priklauso Jo šeimai; jie gali prie Jo artintis be baimės ir visada žinoti, kad Jis tėviškai jais rūpinasi. Štai tokia yra esminė Naujojo Testamento žinia.“ Todėl, anot autoriaus, įsūnystė yra „didžiausia privilegija, kurią mums siūlo Evangelija“. Arba kitais žodžiais: „‘Tėvas’ yra krikščionių kreipinys į Dievą.“

Iš esmės kitokia popiežiaus tarnystė?

Tad ką gi galime pasakyti apie Pranciškaus teiginius? Tenka konstatuoti, kad jis klaidina ir tikinčiuosius, ir netikinčiuosius. Jis sumenkina krikščionių įsūnystės reikšmę, nupigina didžiausią privilegiją ir taip susilpnina nekrikščionių įtikėjimo būtinumą. Iš evangelikų perspektyvos reiktų dar pridurti, kad Pranciškus iškreipia ir Evangelijos esmę. Jeigu jis yra tas „kapitonas, kuris už viską atsakingas“, taigi atsakingas už tiesą, tai Pranciškus yra labai prastas kapitonas.

Tai griežtas vertinimas, tačiau jį pateikti būtina, kadangi reikalas yra žymiai rimtesnis negu dažnai galvojama. Ezechielio 3, 18 pats Dievas sako: „Jei sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi!’ – bet tu jo neperspėsi, nekalbėsi, idant įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo nedoro kelio, kad liktų gyvas, tai jis, nedorėlis, mirs dėl savo kaltės, o tavo ranka bus atsakinga už jo kraują.“ „Maištaujanti tauta“ turi būti įspėta (Ez 2, 5; 3, 9.26.27). Maištininkai ar nedorėliai – po nuopuolio būtent ši būklė (o ne buvimas Dievo vaiku) yra įprasta žmogaus Dievo akivaizdoje (Naujajame Testamente žr., pvz., 1 Tim 1, 9: nedorėliai, maištininkai, bedieviai, nusidėjėliai). Tačiau popiežius ją iškreipia, išverčia pamušalu į viršų: „visi tesijaučia vieno dangaus Tėvo mylimais vaikais“. 

Žinoma, Romos katalikai popiežių iš šio vertinimo nesunkiai ‘išsuktų’, nes turi savo būdą interpretuoti cituotuosius pasisakymus. Jie pirmiausiai atkirstų: juk Magisteriumas – tai ne vien popiežius! Suprask: kiti hierarchai (vyskupai) galvoja šiek tiek arba visai kitaip. Bet argi tuomet neparodytų, kad ir pas juos esama nemenkos mokymo įvairovės? Jeigu jau evangelikų bažnyčiose betvarkė, tai ir pas katalikus, atrodo, ne ką mažesnė. Juolab šiuo metu, kai Romos katalikai vis mėgsta parodyti, kad popiežius yra ne galingasis vadas bažnyčios hierarchijos viršūnėje, o labiau broliškas ganytojas ir mokytojas, kurio pagrindinis darbas – stiprinti brolių tikėjimą. Tačiau būtent Pranciškus, kuris dėl gero būdo neretai pasirodo gana simpatiškas, daug kam sumaišo protą. Tai koks gi čia laivo kapitonas? 

Bet, žinoma, tokia kritika Romos Bažnyčiai – kaip vanduo nuo žąsies. Anot kardinolo Müllerio, popiežiaus „universalioji ganytojo tarnystė“ yra „antgamtiškojo tikėjimo dalykas“, tad kaip toks ir turi būti vertinamas. Toliau jis priduria: „Antgamtiškasis tikėjimas negali būti empiriškai-istoriškai pagrindžiamas, taip pat negali būti ir paneigiamas.“ Anot autoriaus, popiežiaus tarnystė yra Dievo plano dalis ir įsteigta Kristaus. Ką ir bepridursi... Diskusijos pabaiga. Tai vadinama imunizacija.

Dėl to Romos katalikai ir visa jų Bažnyčia toliau tvirtai stovės, nesvarbu kiek Pranciškus nesąmonių prikalbėtų. Užtat evangelikai jau ima svyruoti. Jau atsiranda jų gretose iškilių vadovų, kuriems visai nesunku priimti Romos popiežių kaip Vakarų krikščionybės vadovą ar reprezentantą – esą juk situacija nuo Reformacijos „visiškai pasikeitusi“.

Ar tikrai? Žinoma, laikai keičiasi, pavyzdžiui, šiandienos popiežiai Romoje tebeturi jau tik menkos pasaulietinės galios. Užtat XIX ir XX amžiuje bažnytinės galios buvo padidėjusios ir gerokai viršijo XVI amžiaus (žr. apačioje ištraukas iš 1983 m. Kanonų teisės kodekso, CIC). Be to, būtina pabrėžti, kad reformatoriai Romos popiežiaus tarnystės bei viršenybės atmetimą visą laiką grindė ne situaciniu vertinimu, o visų pirma egzegetiškai ir teologiškai. Tad naujieji popiežiaus draugai iš evangelikų tarpo turėtų pirmiau parodyti, kad reformatorių argumentai būtent teologijos prasme nieko verti ir nebegalioja.      

Vis dažniau pasigirsta ir kitas argumentas, esą visi krikščionys sutaria dėl Petro išskirtinės padėties tarp apaštalų. Tačiau dar Martynas Liuteris savo 1519 m. veikale Liuterio tryliktos tezės apie popiežiaus galias paaiškinimas pataikė į pačią jau ir tuomet virusio ginčo esmę: Petras buvęs „pirmas tarp apaštalų, tačiau niekada neturėjęs jiems jokios valdžios, netgi priešingai: patys apaštalai turėjo valdžios Petrui.“ Liuteris atkreipia dėmesį į faktą, kad Petras nei skyrė naujų apaštalų, nei jų siuntė tarnystėn ar bent patvirtino. Jis pabrėžia, kad „kiekvienas apaštalas be jokio Petro leidimo skelbė Evangeliją, savo aplinkoje skyrė vyskupus bei presbiterius. Visi apaštalai buvo siųsti Kristaus – visi vienodai ir betarpiškai.“

Iki šiol evangelikai visai kitaip negu Romos Bažnyčia aiškina Mt 16, 18–19 („Tu esi Petras…“) Petras nebuvo pirmasis popiežius, todėl apie jo misijos perdavimą arba tąsą negali būti nė kalbos. Reformatoriai nuo pat pradžių suprato ir pabrėžė, kad visos bažnyčios pastatytos ant Uolos, kuri yra Kristus. „Visur, kur tik skelbiamas ir tikimas Dievo žodis, gyvuoja tikrasis tikėjimas, stovi tvirčiausioji Uola.“ Tad kartu su Liuteriu belieka paklausti, „argi krikščioniškasis tikėjimas gali pakęsti, kad žemėje universalioji Bažnyčia greta Kristaus turi pasistačiusi ir kitą galvą“? Protestantai pripažįsta tik vieną Kapitoną, kuris yra už viską atsakingas. Ir Jo jiems pakanka.

Neištikimi tarnai

„Vien Kristus vadovauja Bažnyčiai, ir šį vadovavimą įgyvendina vien per savo Žodį“, rašo Jonas Kalvinas (Inst. IV,3,1). Kristus yra vienintelis savo kūno, Bažnyčios, galva, o visi tikintieji yra šio kūno nariai. Kristus yra vienintelis savo Bažnyčios Karalius arba tas Kapitonas, kuris nustato laivo kursą. Bažnyčia – iš tiesų yra teokratija, ji valdoma vieno asmens ir jis yra Dievas. Bažnyčią valdo ne žmonių norai ar žmonių daugumos valia, tad šia prasme kunigas Neverauskas teisus: „Laive negali būti demokratijos“, nes Bažnyčioje valdo ne liaudis ir ne tauta (gr. demos ir kratein).

Bet Bažnyčia ir neveikia pagal žmogiškosios monarchijos principus! Ten, kur karaliauja Kristus, visas žmogiškasis valdymas tegali būti tik kolektyvinis. Žemiško monarchinio (nuo gr. monos – vienas, ir archein – valdyti) valdymo elementų Bažnyčioje turėtų būti kuo mažiau, nes, pagal Naująjį Testamentą, nei vietinėms bendruomenėms, nei jokiems bažnytiniams dariniams bei apskritai visai Bažnyčiai nenumatyta vieno asmens valdymo. Už Dievo žodžio skelbimo, mokymo ir apskritai sklaidos teisigumą pavesta atsakyti asmenų komandoms (grupėms): vyresniųjų, ganytojų, tarnų ar kitaip pagal įvairias tradicijas vadinamųjų.

Bažnyčioje nėra ir neieškokime jokio mėlynojo kraujo. Bažnyčioje visuose jos nariuose teka vienodas, Kristaus kūno, kraujas, deja, žemiškame būvyje vis užteršiamas mūsų nuodėmingumu. Visi esame nusidėję ir stokojame Dievo garbės – tad kokie iš mūsų monarchai! Todėl naudos sau ir kitiems pasiekiame žymiai daugiau, kai veikiame komandose, grupėse, bendruomenėse, kadangi šitaip padarome mažiau žalos. Tik būdami drauge su kitais mes galime tinkamai suvokti, suvaldyti ir kontroliuoti savo nuodėmingumą bei vienas kitam padėti išsitaisyti klaidas. To mums visiems labai reikia. Evangelikai moko, kad tik Dievo žodis yra neklystantis ir neklaidingas, o žmogiškosios interpretacijos visada buvo ir išliks netobulos – visuose pamoksluose ir komentaruose gali pasitaikyti daugiau ar mažiau klaidų. Todėl viskas, ką suformuluojame teologijoje, turi būti išlaikyta atvira patikrinimui ir kritikai.

Visus Bažnyčios tarnautojus būtina kontroliuoti. Antrajame šveicariškajame išpažinime (1566) rašoma: „[Bažnyčios] sinoduose reikia kruopščiai tirti dvasininkų [tarnautojų] mokymą ir gyvenimą. Nusidedantys turi būti vyresnių išbarami ir sugrąžinami į [tiesų] kelią, jeigu yra pagydomi, arba nušalinami ir tikrųjų ganytojų išvaromi iš Viešpaties bandos tarsi vilkai, jeigu yra nebepagydomi. Tačiau jeigu jie yra apsimetėliai mokytojai, tuomet visiškai netoleruotini.“ (18,22)

Mažiausiai mokymo klaidų rastume tikėjimo išpažinimuose, nes šie dokumentai kruopščiai rašomi, tikrinami, o senesnieji gauna ir laiko patvirtinimą dėl savo patikimumo. Tačiau ir jie gali klysti. Dėl to minėtojo išpažinimo pratarmėje reiškiamas atvirumas patobulinimui ir pataisymui: „Visų pirma mes patvirtiname, kad, reikalui esant, esame visiškai pasirengę savo aiškinimus bendrai ir konkrečiose vietose išsamiau paaiškinti; galų gale esame pasiruošę – ne be dėkingumo – pritarti tiems, kurie mus taisys Dievo žodžiu ir ves į paklusnumą Viešpačiui...“

Šiandien Bažnyčios ir Dievo tarnais vadinasi kas tik nori, net ir popiežiai. Vis dėlto popiežius yra labiau panašus į monarchą, nes jis neturi nei anksčiau minėtojo atvirumo taisymui, nei žemiškosios atskaitomybės – popiežius atskaitingas vien tik Dievui. Jis turi „aukščiausią, pilnutinę, betarpišką ir visuotinę ordinarinę galią, kuria visuomet gali laisvai naudotis“ (CIC, Can. 331); „Prieš Romos Popiežiaus sprendimą ar dekretą neteikiama nei apeliacija, nei rekursas“ (Can. 333§3); jis įkūnija „mokymo neklaidingumą, kaip aukščiausiasis visų Kristaus tikinčiųjų ganytojas ir mokytojas... skelbia galutiniu aktu, kad reikia laikytis tikėjimo arba doros doktrinos“ (Can. 749§1); popiežiaus „neteisia niekas“ (Can. 1404), jis yra „aukščiausias teisėjas visam katalikų pasauliui“ (Can. 1442).

Liuteris yra taikliai pastebėjęs: „tarną galima atleisti, jeigu jis netarnauja ištikimai... Dar daugiau, dvasinių reikalų tarnas yra žymiai mažiau saugus savo tarnyboje nei pasaulietinis, kadangi jeigu jisai tampa neištikimas, padaro žymiai daugiau žalos už tą, kuris tik šiame gyvenime jos pridaryti tegali, o juk šis amžinuosius dalykus sugriauna.“ (De instituendis ministris ecclesiae, 1523) Dėl to visi Dievo žodžio tarnai, nuo pastoriaus, kunigo iki pat popiežiaus, turi būti žymiai griežčiau kontroliuojami nei tie, kurie pasaulietinėje ar politinėje srityje veikia! Mat jie tvarko, anot Liuterio, „amžinąsias gėrybes“, kuriomis piktnaudžiavimas yra daug skaudesnis, kadangi padariniai amžinybę siekia. Tačiau, kaip matome, Romos bažnyčios popiežius savo tarnyboje gali jaustis visiškai saugiai, nes joks žmogus ar žmonių grupė negali jo nei sudrausminti, nei pataisyti ar, tuo labiau, pašalinti.

Romos bažnyčioje ir Evangelija yra tik tai, ko moko Bažnyčios Magisteriumas, kadangi jis skelbiasi visada mokantis Kristaus vardu. Tad jeigu popiežius sakosi skelbiąs Gerąją naujieną, tai, pagal Romos bažnyčią, ji ir yra ta tikroji Geroji naujiena, kadangi popiežius tiesiog negali nieko iškreipti. Katalikų viso mokymo išeities taškas yra Bažnyčia, tuo tarpu evangelikų – tik pati Evangelija. Todėl tik ten, kur jos teisingai mokoma, evangelikai ieško tikrosios Bažnyčios. Liuteris yra pasakęs: „Tas, kuris moko Evangelijos, yra ir popiežius, ir Petro įpėdinis [nesvarbu, kokioje Bažnyčioje]; o tas, kuris nemoko, yra Judas ir išdauoda Kristų [irgi nesvarbu, kokioje Bažnyčioje].“ (Ad librum Ambrosii Catharini responsio) Nors nuo Reformacijos laikų jau daug dalykų yra pasikeitę, ši takoskyra tarp didžiųjų konfesijų, deja, yra išlikusi ir XXI amžiuje.