kun. Tomas Šernas

Jau nuskambėjo „Je suis Charlie" – pirmasis pasipiktinimo, solidarumo, empatijos žuvusiems, pasipriešinimo terorizmui šūkis, kuris subūrė išgąsdintas patriotines minias Prancūzijoje ir mobilizavo politinį užsienio palaikymą. Užsienio svečiai ėjo susikabinę rankomis, išreiškė solidarumą, didelių bažnyčių vadovai pasakė po politinę kalbą, minios jau išsivaikščiojo po kavines ir namus. Kas bus po to, kai jau išreikštas apgailestavimas, solidarumas, kai jau dar kartą vėl pasmerktas terorizmas?

Galima numanyti, valdžia paskirs papildomų pinigų policijai ir saugumo struktūroms, pastarosios demonstruos pasirengimą. Skirs pinigų saugumui, informatoriams ir išmaniems ginklams, patriotizmui, gal integracinėms socialinėms programoms. Kas bus po to? Kokios bus padarytos išvados, kaip žmonės gyvens ir galvos kasdieniame gyvenime? Juk neišvengiamai artėja laikas, kai reikės duoti ne techninį, bet vertybinį atsakymą, ne išorinį, bet vidinį pasirinkimą.
Kaip tokiais atvejais būna, po krizės ateina „ortodoksijos" metas. Išsigandę žmonės pasijunta esą karingi. Ir lietuviai barzdočiai dūmoja, plunksnas bei pieštukus smailina – ruošiasi karui. Jau ir lietuviškoje interneto padangėje skamba politikos apžvalgininkų balsai: „Nebijokime ištarti – žodžio laisvė yra didesnė už Alachą, kurio vardu dangstosi teroristų ordos. Ji didesnė už bet kurią religiją, užtikrindama abejonės, kritikos ir kūrybos laisvę."

Lietuvis karikatūristas yra pasiruošęs piešti. Ir kad jau pieš, tai pieš, tai smūgiuos... Mūsų mąstytojai kažkaip neatkreipė dėmesio, kad galvų pjaustytojai Sirijoje puikiai šneka angliškai ar prancūziškai, mat tose šalyse gimę ir užaugę. Jie turi kultūrinį imunitetą piešiamiems pranašo užpakaliams, bet dar kartą išvydęs tokį vaizdą paprastas doras musulmonas liūdės ir pyks. O tai – teroristų pergalė. Norint karikatūromis kovoti su terorizmu ar su negerovėmis krikščionijoje reikia, kad pranešimą suprastų musulmonas ar krikščionis. Suprastų, bet ne įsižeistų.

Atrodo, kad pati žodžio laisvė be atsakomybės savaime yra suvokiama kaip religinio pobūdžio absoliutas. Kaip svarbesnė už bet kokią religiją tiesa, kurią jau siūloma ginti visomis išgalėmis nuo ja abejojančiųjų. Ten, kur padorus tikintysis mato (toje hiperlaisvėje) tik maištaujančio paauglio lygio ideologinį stabą, ten netikinčiam atrodo, jog absoliuti žodžio laisvė yra jo šventovė, jo „akbar" – visų didžiausia ir svarbiausia.

Turint tokią absoliučią, žėrinčią tiesą, tiesiog būtų gėda tik gintis. Reikėtų ir pulti visokias „kūrybą varžančias" religininkų ordas. Tą patį iš savo įslaptinto buto sako Salmanas Rushdie: „Religijos nusipelno bebaimės nepagarbos."

Toks bus vienas atsakymų. Šis ateistinio Talibano pranašas nuotraukoje atrodo lyg išminčius, tačiau jo išsakomas pranešimas yra tarsi iš Hitlerio bunkerio. Kodėl rašytojas pasirinko gyvenimui tolerantišką Skandinaviją? Sprendžiant pagal šį jo pasakymą jam artimiau būtų Šiaurės Korėja. Sąžinės dėlei reikėtų tiems, kurie patys manosi atradę logišką ir vienintelį atsakymą, kad elgtis su visokiais atsilikusiais religininkais galima tik naudojant bekompromisę jėgą, patiems pasiruošti naudoti ir kitokius ginklus, ne tik pieštuką. Juk dėl švento reikalo.

Ar yra dar kitų kelių, nei buka konfrontacija?

Krikščionys remiasi Jėzaus Kristaus mokymu: „Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę… Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais”. (Mt 5,5.9)

Manau, kad Europą paveldės romieji, tik daugiau romiųjų bus iš musulmonų gretų. Kodėl? Todėl, kad statistiniam musulmonui pakanka visko mažiau nei statistiniam europiečiui, bet gyvena jis efektyviau. Statistinis musulmonas gerbia šeimą ir savo bendruomenės religines vertybes. Statistinis europietis nebežino, kas yra šeima, kokios socialinės lytys gali sudaryti šeimą, statistiniam europiečiui didžiausia vertybė – išreikšti tai, ko jis ar ji nori ar nenori.

Statistinis musulmonas gausiai aukoja savo bendruomenei, vargšams, ligoniams, naujų mečečių statybai. Europietis atpratęs aukoti, šiuos rūpesčius jis palieka valstybei, tuo pat metu yra nuolat nepatenkintas dėl valstybės mokesčių.

Statistinis musulmonas, t.y. nebūtinai tikintis, šiek tiek žino apie islamą. Statistinis europietis apie krikščionybę dažniausiai nieko nežino. Supaprastinant taip galima atvaizduoti europiečio žinias apie krikščionybę: Kalėdų senelio nėra, kunigai nėra šventieji, pasirodo, buvo inkvizicija, Dievo nėra.

Bet jeigu Dievo nėra, tai kam prieš Jį burnoti? Nelogiška. Neįmanoma burnoti prieš tą, kurio nėra, bet „kovotojai“, t.y. žmonių apjuokėjai, sako:  „Mes neatsitrauksime. Žodžiai „Je suis Charlie“ reiškia ir teisę burnoti prieš Dievą, teisę kritikuoti religiją, todėl kad tame nėra nieko baisaus“, – pareiškė šio leidinio advokatas Richardas Malka.

Europiečiui dar reikia aiškinti apie alkoholio žalą. Kas savaitę girti vairuotojai keliuose traiško žmones, ir pagirioti chirurgai kartais padaro klaidelę, girti vyrai ir tokios pat moterys gimdo tam tikrus vaikus, girti bernai puola merginas.

Musulmonui viso to aiškinti visai nereikia. Reikėtų šnekėti ir apie lytinę abiejų lyčių sveikatą, apie demografiją. Ar jums kyla klausimų, kas yra romieji, kas paveldės jūsų žemę, namus ir butus? Tikiuosi, kad tarp tų romiųjų bus ir krikščionių.

Ką paveldės teroristai? Ką paveldės sąmoningi burnotojai prieš Dievą, apjuokėjai, kiršintojai ir melagiai? Man atrodo, kad jie norėtų paveldėti „bebaimės nepagarbos“ vertą atsakymą, t.y. “bebaimę nepagarbą“. Tuomet jie jaustųsi esą įvertinti ir savotiškai rūsčiai „pagerbti“.

Aš, būdamas krikščionis, manau, kad jų paveldas bus baisesnis. Jie paveldės geranorišką užuojautą ir meilę. O tai – jų tulžingoms širdims ir išdidžioms (ne nuolankioms ir ne romioms) sieloms sunkiai pakeliama. Šiame ir kitame pasaulyje.

Ką gi parodysi, ką pasakysi mums, pasaulio sostine Paryžiau? Tavo pasaulis pavargęs, tu išgąsdinta, pikta ir liūdinti. Ką tu bepasakytum – mes užjausime ir ištiesime pagalbos ranką.

Straipsnis paimtas iš www.15min.lt