Biržų Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje įvyko jau kurį laiką veikiančios parodos „Kunigai kovoje už tautos ir tikėjimo laisvę“ aptarimas. Renginį vedė bibliotekininkė Liuda Prunskienė, jai talkino kolega Evaldas Timukas ir muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė. Parodoje pristatomi 24 kunigai, gimę ar tarnavę mūsų rajono parapijose. Daugelis jų buvo partizanų rėmėjais ir ryšininkais, savo pavyzdžiu ir gyvu žodžiu raginę žmones nepasiduoti, žadinę jų viltį ir tikėjimą.

Eksponuojami šių kunigų gyvenimą liudijantys 66 dokumentai, 14 eksponatų yra iš muziejaus fondų. Tremtis, kalėjimai, imituotos savižudybės – tokia buvo jų kasdienybė. Balčiūnas Jonas, Breiva Juozas, Blynas Gediminas, Čiplys Kazimieras – Vijūnas, Jurgaitis Jonas, Mizaras Jonas, Liepa Petras, Šamšonas Vytautas Antanas, Bagdonas Juozas, Dunda Gerardas...

S. Kubiliūtė pasakojo apie evangelikų reformatų kunigą Joną Mizarą, gimusį Iškonių kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Pradėjęs teologijos studijas Edinburgo reformatų kunigų seminarijoje Škotijoje, jas tęsė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. 1948 m. J. Mizaras parašė antitarybinį Memorandumą, už kurį Maskvos Ypatingasis pasitarimas kunigą nuteisė 10 metų lagerio. Iškentęs vos dvejus su puse metų tikrų pragaro kančių, kunigas mirė, o jo amžinojo poilsio vietą užliejo Bratsko užtvankos vandenys. 

E. Timukas kalbėjo apie jėzuitą kunigą Gerardą Dundą, kuris pažinojo garsųjį rusų rašytoją, buvusį politinį kalinį, disidentą, Nobelio premijos laureatą Aleksandrą Solženicyną. 

Už partizanų rėmimą 1947 m. kunigas G. Dunda buvo suimtas, įkalintas Rusijos lageriuose, vėliau buvo tremtyje Krasnojarsko krašte. 
Eksponatus ir L. Prunskienės bei jai talkinusių darbuotojų pasakojimus papildė į renginį atėję biržiečiai, kurių artimųjų ar jų pačių gyvenimai vienaip ar kitaip buvo susiję su šiais kunigais.

Pušalote tarnavusį J. Jurgaitį, kuris 1948 m. buvo perkeltas į Papilį, o ten suimtas ir deportuotas į Sibirą, prisiminė mero patarėja Janina Bagdonienė. „Jis buvo mano mamos kunigas. Mama labai sielojosi, kai jį ištrėmė, rinko ir siuntė pinigus į tremtį“, - kalbėjo mero patarėja.
„Norėčiau trumpai prisiminti kunigą Mykolą Stonį. Man tada dar labai ankstyvoje jaunystėje įstrigo jo linksmumas ir kitų, daug iškentėjusių to meto kunigų, kuriuos M. Stonys kviesdavosi į Suosto bažnytėlę, pamokslai“, - liudijo kelių chorų vadovė Viktorija Morkūnienė.

„Iš Papilio parapijos Gudelių kaimo kilusio Šamšono Vytauto Antano gyvenimas – pats tikriausias tikėjimo liudijimas. Man tai yra įpareigojimas – tarsi stovi šalia. Kai jį nužudė, aš dar buvau motinos įsčiose, o ji, nuėjusi į Imbrado bažnytėlę, kur kunigas buvo nužudytas, mintyse klausė Dievo, kur parapija gaus tokį kitą kunigą. Turbūt tai ir yra atsakymas - Dievas mane kunigystei pašaukė dar motinos įsčiose“, - liudijo klebonas Algis Neverauskas.

Klebono motinos ir kitų Imbrado parapijos dar gyvų žmonių pasakojimu, 1961 m. sausio 28 d. klebonas V. Šamšonas paprašė savo motinos, kuri jam padėjo šeimininkauti, sušildyti vandens galvai išsiplauti, o pats išėjo į bažnyčią pasimelsti. Nesulaukusi grįžtant, motina, pasikvietusi bažnyčios tvarkytoją, išėjo ieškoti klebono. Ir rado jį sudaužyta galva negyvą gulintį kraujo klane. Valdžia paleido gandus, kad klebonas nusižudęs, persipjaudamas venas ir iššokdamas pro lubose esančią skylę. Apžiūrėjus lubas, jos buvusios išpurvintos tik iš apačios, o gydytojų nuomone, pats žmogus niekaip negalėjo persipjauti abiejų rankų venų su skutimosi peiliuku, kuris buvo šalia...

„Parapijiečiai labai mylėjo savo kleboną. V. Šamšonas buvo išsilavinęs, rimtas ir tvarkingas kunigas. Paskutiniu laiku jis dažnai buvo šaukiamas į KGB. Ir dar viena maža detalė – praėjus keletui metų po V. Šamšono mirties, saugumiečiai pasikvietė Pasvalyje gyvenantį senelį kunigą, filosofijos mokslų daktarą, į karinį komisariatą ir ten teiravosi, kokia mirtimi miręs kun. V. Šamšonas. Matyt, jiems net po kelerių metų buvo neramu“, - kalbėjo A. Neverauskas.

Parodos simbolis – senas lagaminas su juoda senovine motinos, sesers, tetos skara – ne tik priminimas, bet ir įpareigojimas. Buvo, yra šimtai pasišventusių kunigų, niekada neišdavusių tikėjimo ir laisvės troškimo, mylėjusių Dievą, Tėvynę ir jiems patikėtus žmones labiau nei save. Tik ar mes žinome apie juos, ar norime jais sekti?

Sumos choro iš širdies gilumos plaukiančios giesmės (vadovė V. Morkūnienė), jaukus dalijimasis prisiminimais ir liudijimais, bendrystės jausmas tarsi sako „taip“. Tik reikia daugiau apie tai kalbėti, mąstyti ir rašyti... 

Ona Kaupelytė