Hemano malda krizės metu (Psalmė 88)

Spausdinti

Katech. Holger Lahayne

Prieš mėnesį, kovo pradžioje, tūkstančiai žmonių užplūdo Vilniaus senamiestį ir noriai grūdosi po Kaziuko mugės minią. Po kelių dienų, kovo 11-ąją, vėl pilnos gatvės ir aikštės, kai žmonės susirinko švęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečio. O vos po penkių dienų – visos šalies viešasis gyvenimas staiga sustojo; gatvės beveik tuščios, senamiestis apmiręs. Tada – ateik, būk drauge, neskubėk, nusipirk ką nors šventinio; šiandien – lik namuose, laikykis atstumo, apsipirkti eik tik būtiniausių prekių ir niekur neužtruk!

Nuo šurmulio ir artumo į tylą ir atstumą – koks kontrastas! Ne tik mūsų šalis, bet ir visas pasaulis staiga pateko į labai rimtą krizę – turbūt didžiausią, kaip dabar jau sakoma, po II Pasaulinio karo. Ir įtampa tik auga. Dar pamatysime daug svarbių dalykų: kaip žmonės spręs psichologines, socialines problemas; kaip šalys vaduosis iš ekonomikos nuosmukio. Neatmestina, kad pasaulyje gali kilti naujų konfliktų ir neramumų.  

Biblija taip pat pilna pasakojimų apie krizes, konfliktus ir kontrastus. Linksma 87-oji psalmė apie šviesią ateitį, baigiasi šokiais ir giesmėmis, viltingai ir džiugiai: „Tavyje mano šaknys“ arba versmės. O iš karto po to eina 88 psalmė – vienas liūdniausių tekstų visoje Biblijoje, ir viena iš poros psalmių be viltingos pabaigos. Pabaiga – itin niūri, be  jokios vilties: 19 eil., jeigu tiksliau išverstume, sako: „mano vienintelis bičiulis – tamsa.“ Paskutinis psalmės žodis hebrajų tekste būtent yra tamsa.      

Šios psalmės autorius yra toks Hemanas, kuris tikriausiai gyveno karalių Dovydo ir Saliamono laikais. Vėliau dar kalbėsiu apie jį. Visa giesmė yra vienas ilgas jo „pagalbos šauksmas“ (3 eil.). Vyrą užgriuvo „tiek daug nelaimių“ (4 eil.), kad jam tiesiog jau visko per daug. Atrodo, kad jis rimtai sirgo, kad nežinia kiek laiko jį kankino kažkokia liga; todėl jis jaučiasi visiškai „bejėgis“ (5 eil.). Situacija tokia grėsminga, kad jis jau mirtį prie durų girdi besibeldžiant – Hemanas jaučiasi tarsi atsidūręs netoli kapo ar mirties, net jau apskritai miręs: „Įstūmei mane į patį kapo dugną, į tamsią jo gelmių prarają“ (7 eil.).

Bet Hemano kūniškos kančios dar ne viskas. Jis dar buvo ir žmonių atstumtas: „Atstūmei nuo manęs visus mano pažįstamus, padarei jiems mane šlykštų“ (9 eil.); „Tu padarei, kad manęs vengia draugas ir kaimynas“ (19 eil.) Negana to, kad aplinkiniai jį paliko, jis dar ir Dievo jautėsi atstumtas: „O Viešpatie, kodėl mane atstumi? Kodėl slepi savo veidą nuo manęs?“ (15 eil.) Hemano kančios ir skundai primena Jobo, kitų Senojo Testamento veikėjų sunkumus.

Psalmės įžanga rodo, kad čia kalba tikrai tikintysis: „Viešpatie Dieve, mano Gelbėtojau“ (1 eil.); Hemanas sąmoningai šaukiasi Dievo, ir taip daro „kasdieną“ (10 eil.). Jis suvokia, kad Dievas yra ir Jis veikia – tu, Dieve, mane įstūmei, atstūmei, aplaidei. Jis atvirai skundžiasi:  visada, dieną ir naktį, meldžiuosi – ir ką tu darei? Kur tavo pagalba? 17 ir 18 eilutėse jis tiesiai priekaištauja Dievui: „Tavo įniršis mane sukrečia, tavo siaubas mane naikina. Lyg potvynis jie skandina mane visą dieną.“

Hemanas kalba labai jausmingai, ir, žinoma, kai kur perdeda. Iš tikrųjų niekas nesimeldžia „dieną ir naktį“ (2 eil.), ir turbūt ne visas gyvenimas buvo toks kankinantis, kaip duoda suprasti 16 eilutė: „Nuo jaunystės kenčiu ir esu prie mirties.“ Bet kai žmogus atsiduria visiškoje duobėje, bedugnėje, mes suprantame tokį kalbėjimą.

Tačiau kaip suprasti klausimus nuo 11 iki 13 eilutės? „Argi stebuklus tu darai mirusiesiems? Nejau šešėliai kelsis tavęs šlovinti? Argi apie tavo gerumą bus pasakojama kape, o apie tavo ištikimybę Pražūties vietoje? Nejau tavo stebuklai apsakomi mirties tamsybėse, o tavo teisumas –­ užmaršties šalyje?“ Turėkime omeny, kad čia Hemanas kreipiasi ne į ką nors, o į Dievą. Jis tarsi bando pamokyti Dievą, netgi šaiposi iš Jo. Jis kandžiai apeliuoja į Dievo gerumą, ištikimybę ir galią, tarsi sakydamas: puiku, tu esi geras ir galingas – gal taip ir yra, bet tik ne man, ir ne dabar! Todėl daryk ką nors – greitai bus per vėlu.

Ar galima taip kalbėtis su Dievu? Juk tai visai netinkamas tonas, be pagarbos. Įsivaizduokime, kad mes valstybės tarnautojams, ar aukštiems pareigūnams, profesoriams, ar mokytojams, sakytume: „Ką jūs veikiate visą diena? Gurkšnojate kavytę, imituojate darbą, ir bimbinėjate iš kampo į kampą, jūs – tinginiai ir parazitai.“ Į tai daugelis pirmiausiai išgirstų tokį atsakymą: kaip tu kalbi?! Juk šitaip negalima! Daugiau pagarbos!      

Bet Biblijoje būtent toks tekstas ir yra. Net pats Dievas norėjo, kad tos įžūlios ir Jį kaltinančios eilutės atsidurtų pačiame Šventojo Rašto viduryje. Visa psalmė, visos eilutės – tai ne vien Hemano žodžiai, bet ir Dievo žodžiai. Ką Jis nori mums jais pasakyti? Tai padarykime keturiais klausimais.

Kaip melstis ir šlovinti?

Reformatų bažnyčios pamaldos tradiciškai būna paprastos ir kuklios. Mūsų tradicijoje joms taikomas principas daryti „tik tai, kas paliepta Biblijos“, t.y. pagrindinius pamaldų elementus numato Biblija. Būtina rūpintis, kad „negarbintume Jo [Dievo] kitaip, nei pasakyta Jo žodyje“, rašoma Heidelbergo katekizme (96 kl.). 

Kadangi Naujasis Testamentas numato himnus ir giedojimą, tokią maldos formą įtraukia ir reformatai į savo apeigas. Tradiciškai reformatai teikia pirmenybę psalmių giedojimui. 1542 m. Ženevos pamaldų tvarkoje Jonas Kalvinas rašo: „Nerasime geresnių ir tinkamesnių giesmių už psalmes“. Todėl reformatų bažnyčios formavimosi laikais visas psalmynas netruko būti pritaikytas naudojimui pamaldose; psalmių tekstai buvo sueiliuoti, švelniai paredaguoti ir pritaikyti giedojimui. Ženevoje buvo nustatyta tokia tvarka, kad per tam tikrą laiką (maždaug per metus) pamaldose būtų pergiedotas visas psalmynas. Šiandien kartais galvojama, kad toks principas per daug riboja. Tačiau iš tikrųjų jis tikinčiuosius tik apsaugo ir išlaisvina bei padrąsina.

Psalmynui, Bažnyčios giesmynui, priklauso ir 88 psalmė. Jei esame nuoseklūs, turime melstis bei Dievą šlovinti ir šitos psalmės žodžiais. „Kodėl savo veidą slepi nuo manęs?“ (15 eil.) – tai tinkami žodžiai giedojimui. Vokiečiai vieną psalmės eilutę perfrazuoja šitaip: „Tu uždarai visus kelius / iš skausmo išvedančius į džiaugsmus.“ Arba dar viena eilutė: „Kodėl aš paliktas kenčiu / kodėl tamsybėse liūdžiu?“

Kai taip skundžiamės, Dievas nesupyksta, o kaip tik padrąsina: jeigu tau blogai, melskis ir tokiais žodžiais! Nebijok, nes tavo žodžiai kartu yra ir mano žodžiai. Tai tavo tikrieji jausmai, ir Aš noriu, kad tu į mane kreiptumeis nevaidindamas ir neapsimetinėdamas –jei reikia, net ir šitokiais žodžiais. Aš ne visatos klerkas ir ne dangiškosios kontoros biurokratas – Aš esu tavo Tėvas. Tai ir kalbėk su manimi kaip su Tėvu. – Dievas mus išlaisvina iš vidinio susivaržymo ir baimės: ar pakankamai mandagiai kalbėjau su Dievu? Gal galėjau Jam to ar ano nesakyti? Ar nebuvau per daug įžūlus?       

Šitaip Dievas mus apsaugo nuo klaidingo dvasingumo: kad su Dievu visada reikia kalbėti tik gražiai ir pagarbiai. Tada imame ieškoti dvasingų frazių, nudailintų sakinių ir žodžių, kartojame gražias, bet nieko nesakančias klišes – tarsi Dievui to reikėtų. Bet Dievas visai nenori, kad Jam gražbyliautume; nenori, kad žarstytume vien komplimentus. Bet tam pats Dievas prieštarauja: man niekada nebus per griežtai; jeigu reikia – skųskitės, jeigu jaučiate neteisybę – pulkite mane!   

Kaip pristatyti krikščionių gyvenimą?

Mes gerai žinome, kad ekonomika pagrįsta savanoriškais manais: tu man teiki prekę, aš tau moku pinigus. Pramonėje, prekyboje ir paslaugų srityje šis principas viešpatauja – ir tai labai gerai. Tačiau mūsų santykis su Dievu neturi būti paremtas mainų principu. Taip būdavo pagoniškose religijose, kai aukomis buvo bandoma savo dievams įsiteikti, t.y. savotiškai nusiperkamas jų palankumas.

Be abejo, negalima sakyti, kad krikščioniškas tikėjimas nėra naudingas dalykas. Jis yra naudingas, o žodis „nauda“ gana dažnai vartojamas Heidelbergo katekizme. Bet turime labai atidžiai žiūrėti, kokia ta nauda, ką konkrečiai Dievas mums duoda, ar yra pažadėjęs, o ko ne.

Iš prigimties žmonės linkę galvoti taip: tapsiu tikinčiuoju, prisijungsiu prie bažnyčios, rimtai pradėsiu tikėti ir tarnauti bendruomenėje, įsileisiu Dievą į savo gyvenimą – už tai Jis turėtų mane palaiminti. Man turėtų pasisekti. Juk tam ir yra toks galingas Dievas. Kam daugiau Dievas dar būtų naudingas?

Nemažai krikščionių savo tikėjimą tarsi prekę bando įpakuoti kuo dailiau: įtikėk, priimk Jėzų, tada Dievas tave palaimins, tu būsi laimingas, tavo santuoka ir verslas klestės, tavo vaikai darys karjerą, tu rimtai nesusirgsi ir tau daug kas seksis; viskas bus gerai, nes tu – Dievo vaikas.    

Frazė „viskas bus gerai“ realistiška tik pas Dievą amžinybėje. Šioje žemėje nė vienam tikinčiajam nėra pažadėta, kad „viskas bus gerai“. Atvirkščiai, stebėtinai daug eilučių žada tikintiesiems kančias. Jau Apd 7 skaitome apie pirmąjį Bažnyčios kankinį. Tokia mirtis mums turbūt negresia, bet įvairiais būdais kenčiame ir mes. Kartais dėl tikėjimo galime netekti darbo arba gali pabėgti sutuoktinis, galime nepadaryti geros karjeros, kadangi ne jai visą laiką paaukosime ir t.t.

Gali būti net ir taip, kaip aprašyta 88 psalmėje. Arba kaip Ps 73,14: „Juk diena iš dienos kenčiu vargą, kas rytą tu mane plaki.“ Kodėl tokias eilutes dažniausiai nutylime? Kodėl niekada jų nespausdiname ant krikščioniškų kalendorių? Kodėl tenai visada piešiame labai gražiausiomis spalvomis? Kad ketiname pritraukti žmones, pristatyti Evangelijos grožį ir t.t. Tame tiesos yra. Bet Dievas sakytų: tai nejau manote, kad esate išmintingesni negu aš? Juk daviau jums visą savo Žodį. Viskas, kas jame parašyta, jums į naudą; viską reikia skelbti, nieko nenutylėti.

Tad kaip pristatyti krikščionišką gyvenimą? Čia gali padėti ir Senasis Testamentas. Jame matome, kaip tikinčiųjų gyvenimai iš tikrųjų atrodo. Vaizdas – labai ne koks. Blizgesio mažai, tikroviškumo daug. Imkime ir pastudijuokime Abraomo anūko Jokūbo istoriją: vienas didelis vargas – beveik nuo pat pradžių: vargas dėl brolio, vargas su vaikais,  mylimiausia žmona numiršta, mylimiausias sūnus pradingsta, – Jokūbas pasijunta tarsi pats būtų miręs. Ne ką geriau ir karaliui Dovydui – problemos su žmonom, su sūnumis. Atvirai rašoma apie kai kurių pranašų kaip Elijo ir Jeremijo depresijos laikotarpius. Badas ir tremtis, ligos ir išdavystė, vaikų neturėjimas ir vaikų išdavystė, išprievartavimai ir žudynės.   

Taigi, ką sakyti žmonėms apie krikščionių tikėjimą? Kas laukia tikinčiųjų? Nuo „viskas bus gerai“ nereikia pulti į kitą kraštutinumą – „viskas bus blogai“. Krikščionių gyvenimas tikrai yra ir bus prasmingesnis, tikresnis ir viltingesnis. Bet būtina įspėti: gali būti ilgo ir skausmingo laukimo, tikrai labai ilgo; gali būti daug tamsos ir skaudžių nelaimių, daug neteisingumo ir skriaudų. Gali užeiti viruso pandemija ir pasiimti tavo gyvybę. Todėl būkime tam pasiruošę.

Kaip bręsti ir išlikti tikėjime?

Skaitant 88 psalmę, gali pasirodyti, kad Hemanas, kadangi buvo toks nusivylęs, traukėsi nuo Dievo; kad jo tikėjimas buvo nusilpęs ir kad jis vengė apeigų bei pamaldų. Tačiau apie Hemaną yra žinoma ir kitų dalykų: kad jis užėmė gana aukštą postą karaliaus rūmuose. 1 Met 16,41–42 rašoma: „Su jais buvo Hemanas, Jedutūnas ir kiti rinktiniai vyrai, pagal vardus paskirti išreikšti padėką Viešpačiui, nes jo ištikimoji meilė yra amžina. Hemanas ir Jedutūnas turėjo trimitus bei cimbolus groti ir muzikos instrumentus šventajai giesmei pritarti.“ 

Hemanas buvo giedotojų koncertmeisteris – ir turbūt ne vien tik tai. Jis tarnavo karaliaus aplinkoje ir greičiausiai visą laiką ištikimai atliko savo darbą. Kurį laiką buvo patekęs į rimtą krizę, bet vėliau atsistojo. Gali būti, kad Hemaną, panašiai kaip Jobą, užgriuvo įvairios nelaimės, ligos ir pan., bet vėliau jis sulaukė palaiminimo. 1 Met 25,4–5 kalbama apie jo didelę šeimą: „Visi jie buvo karaliaus regėtojo Hemano sūnūs, pagal Dievo pažadą jam išaukštinti, nes Dievas buvo davęs Hemanui keturiolika sūnų ir tris dukteris.“

Tikslios Hemano biografijos neturime, bet galime būti tikri, kad jis netapo ciniku ar net netikinčiuoju. Nors įskaudintas, nusivylęs ir be vilties, jis parašė giesmę; joje kreipėsi į Dievą. Jis ir toliau Jį vadino „Gelbėtoju“. Jis ir toliau bendravo su Dievu. Hemanas neapleido maldos. Tačiau, kaip matėme, jis įjungė kitą bėgį – nebe gražaus kalbėjimo, o skundo ir riksmo. Stebėtinai dažnai tikintieji Biblijoje šaukdami skundžiasi Dievui. Gal ne visada tas rėkimas, šaukimas, būna vaizdžiai išreikštas, tačiau visada nurodo intensyvumą, tvirtą norą, atkaklumą.  

Hemanas skundėsi ir rėkė, ir, antras dalykas, laukė. Tamsus laikotarpis gali būti ilgas – toks ilgas, kad pasirodys tarsi visa amžinybė. Bet ypač Psalmyne esame raginami ištvermingai laukti: „Būkite stiprūs ir drąsios širdies – jūs visi, kurie laukiate Viešpaties!“ (Ps 31,24; Jurėno) Dažnai laukimą apsunkina neteisingumo jausmas, nes kitiems sekasi – o man, dievobaimingam žmogui, ne. Todėl Ps 37,7–10 ragina: „Būk kantrus ir lauk Viešpaties, neapmaudauk dėl to, kuriam viskas sekasi, – dėl žmogaus, rezgančio savo piktus kėslus. Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio...“

Mums neįprasta skųstis ir išrėkti Dievui savo nusivylimą – mes išmokyti su Juo gražiai kalbėti. Mums neįprasta laukti ilgai, nes šiandien galime išpildyti beveik kiekvieną norą greitai, kartais akimirksniu. Taip ir santykyje su Dievu galvojame, kad turime teisę į mūsų problemos sprendimą čia ir dabar. Žmonės iš prigimties nekantrūs, turbūt todėl Naujasis Testamentas maždaug 70 kartų ragina būti kantriais arba ištvermingais.

Galime šaukti, turime laukti, bet galime ir bendrauti. Pats faktas, kad Hemanas parašė giesmę, daug ką pasako. Tai nebuvo asmeninė poezija iš jo užrašinės. Kaip dažnos įvadinės eilutės Psalmyne rodo, tos giesmės arba maldos buvo atliekamos ir giedamos pamaldų metu. Tai tikinčiųjų bendruomenės maldos. Jau vien faktas, kad Hemanas kūrė bendruomeninę giesmę, rodo, kad jis nepasitraukė nuo tikėjimo, nepasitraukė į savo vidų, savo privačią saugią erdvę. 

Šiandien mūsų bažnyčiose žmonės dažnai elgiasi kitaip: jeigu man blogai, tai neisiu į bažnyčią; mane įskaudino, nuvylė tas ir anas, todėl nesirodysiu jo akivaizdoje. Ir apskritai – žmonės nuvilia, bažnyčia nuvilia, Dievas nuvilia, tai sėdėsiu namuose, ir ten lauksiu. Ir ko sulauksi? Juk mes nesame budistai. Budistams lengva, nes jie religines praktikas gali atlikti ir po vieną. Todėl ši religija tokia populiari, kad ją galima praktikuoti ir be trukdančios ar erzinančios bendruomenės.  

O krikščionybės ramstis yra tikinčiųjų bendrystė, nes Dievas – kuris yra trijų Asmenų bendrija! – bendrauja ir tarpusavyje, ir su mumis. Tikinčiųjų bendruomenė yra Jo pagrindinis būdas mums padėti ir mus įvairiais būdais stiprinti – Dievo žodžio skelbimu, malda, Viešpaties vakariene ir t.t. Skirtingai nuo budizmo, pas mus kaip tik, jei turi problemų, eik į bažnyčią. Jeigu esi nusivylęs, kaip tik ne traukis, o ieškok tikinčiųjų bendrystės. Sunku kantriai laukti? Tada giedok su kitais giesmes kaip Ps 88, kurios išreiškia mūsų visų nusivylimą ir liūdesį.   

Kaip suprasti žodžius „mano vienintelė paguoda...“?

Psalmė baigiasi žodžiu „tamsu“. Tamsa – viso liūdesio, kančių, nusivylimo santrauka. Bet skaitykime Naująjį Testamentą ir pamatysime, kodėl jis suteikia ir viltį.   

Po kelių dienų bus Didysis penktadienis, minėsime Jėzaus nukryžiavimą. Jo mirtis buvo lydima tamsos. Mato 27,45 rašoma: „Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.“ Nuo vidudienio iki trečios valandos saulė buvo uždengta; vyko saulės užtemimas (Lk 23,45).

Dievas yra šviesa, Jame „nėra jokios tamsybės“ (J Jn 1,5). Todėl tamsa yra Dievo nebuvimo ir Jo priešybės, viso blogio ir mirties simbolis. Be to, tamsa yra Dievo teismo ženklas (Iš 10,21; Apd 13,11) arba jį atvaizduoja (Am 8,9; Jer 15,9). Nukryžiavimo metu vyko Dievo teismas – svarbiausias Jo teismas: Dievas „pasmerkė [mūsų] nuodėmę [Jėzaus] kūne“ (Rom 8,3). Išsipildė Izaijo pranašystė: „Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53,5). Teisiamas už mūsų kaltes, prieš pat mirtį Jėzus sušunka: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27,46)

Dievas apleido Dievo Sūnų; pats Dievas įgijo žmogaus prigimtį tam, kad priimtų bausmę už nuodėmę. Pats Dievas Jėzuje patyrė tamsą, Dievo teismą, kad išvestų žmones iš tamsos ir laimėtų mums teisumą.

Šie žodžiai nušviečia ir mūsų Heidelbergo katekizmo pirmąjį klausimą: „Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?“ Mano vienintelė paguoda, kad esu Jėzaus nuosavybė; kad priklausau tam, kuris dėl manęs buvo pasinėręs į visišką tamsą. Ps 88 baigiasi be vilties ir paguodos žodžių. Bet Naujojo Testamento žinios šviesoje teisėtai imkime ir perfrazuokime psalmės 19 eilutę: Kur tik aš, ten kartais būna tamsu, bet mane guodžia tasai, kuris taip pat patyrė tamsą – mano šeimininkas ir mano guodėjas; Jis visuomet su manimi, nes žino, kas yra tamsa – geriau žino negu aš. Todėl Jis patikimai perves per tamsiausius slėnius ir nuves į amžinąją šviesą.