Holger Lahayne

Biblija yra ypatinga knyga. Tą pastebėjo ir didysis filologas bei literatūrologas Erichas Auerbachas (1892–1957). Veikalo Mimezis – Tikrovės vaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje pirmame skyriuje ("Odisėjo randas") vokiečių mokslininkas palygina Antikos graikų sakmes ir Bibliją. "Achilas ir Odisėjas kuo nuostabiausiai aprašyti gausybe dailiai sudėstytų žodžių", tačiau jų asmenybės "be raidos". Tuo tarpu Biblijoje kas žingsnį sutinkame unikalių individų – keistų, stebi¬nančių, tikrų asmenybių. 

"Abraomas, Jokūbas ar juolab Mozė atrodo konkretesni, artimesni ir istoriškesni už Homero pasaulio veikėjus; ir ne todėl, kad jie būtų jusliniu požiūriu geriau aprašyti... o todėl, kad sumiša, prieštaringa, įvairių kliuvinių pilna vidinio ir išorinio vyksmo įvairovė juos vaizduojant nėra laiko ištrinta", rašo Auerbachas. Biblijos personažai "atsiskleidžia su savo individualiais bruožais, kurių Homero herojai išvis neturi." Jų vaizdavimo bruožas yra "vidinio pasaulio daugiasluoksniškumas; Homero poemose jo bemaž neaptiksi..." Auerbachas pabrėžia, kad Biblija pagal literatūros žanrą priskirtina ne sakmėms, legendoms ar mitams, bet istoriografijai: "Biblijos knygas redagavo ne sakmių kūrėjai, o istorikai." 

Biblijos istorijos yra tikros, nes tikroviškos. Jos nieko nedailina, viską kloja atvirai. Kaip ir Homeras, Senasis Testamentas aprašo tautos didvyrių gyvenimus. Bet Biblijos didvyriai yra ne vien tik tautos, o ir tikėjimo, kadangi tauta yra Dievo, o Dievo tauta neatskiriama nuo tikėjimo. Tad, rodos, juolab turėtume skaityti vien apie tobulus išminties ir elgesio pavyzdžius, bet taip nėra. Biblijos didvyriai iš dalies toli gražu neprilygsta homeriškiesiems, yra perdėm žmogiški, tikroviški ir dažnai visai nedidvyriški – asmenybės, kuriose neigiami bruožai kartais visršija teigiamus. Be abejo, jie visada tarnauja duoti kokį nors svarbų pavyzdį, tačiau niekada neslepiant, nemėginant užtušuoti ar pagražinti ir jų žmogiškųjų paklydimų. 

Pašliję šeimų santykiai 

Biblija nuo pat pradžių mums rodo, koks yra tikrasis pasaulis. Pasaulis po nuopuolio, be kitų dalykų, paženklintas ir kančios bei mirties, žmonių žiaurumo ir neapykantos. Labai aiškiai pamatome tikrovišką tikinčiųjų gyvenimą – su visais pakilimais ir nuosmukiais, su visu blizgesiu ir visu purvu. Pirma istorija po Adomo ir Ievos nuopuolio pasakoja apie jų vaikus, Kainą ir Abelį. Ir iš karto – istorija apie žmogžudystę šeimoje! Nužudomas Dievą tikėjęs žmogus. 

Su Abraomo pašaukimu palikti tėvynę prasideda pasaulio išganymo istorija. Viską, ką Dievas jam įsako, jis įvykdo: "Abromas išėjo, kaip Viešpats jam buvo liepęs" (Pr 12, 4). Ne kartą, kaip Pr 15, 6, akcentuojamas jo tikėjimas. Todėl Naujajame Testamente Abraomas traktuojamas kaip pagrindinis tikėjimo pavyzdys (Gal 3, 6). Tačiau didysis Izraelio ir kitų tautų pradininkas nėra nei mitinė figūra, nei pusdievis, nei panašus į jį. Abraomas – tiesiog normalus žmogus. Kai kartą su visa šeima jam tenka dėl bado bėgti į Egiptą, jis priima sprendimą meluoti: iš baimės ir norėdamas išsaugoti savo žmoną, jis liepia jai apsimesti seserimi. Nelaimėms užklupus faraono šeimą, Dievo žmogus Abraomas gauna pagonio teisėtą pamoką: "Ką tu padarei! Kodėl nepasakei, kad ji tavo žmona?" (Pr 12, 10–18) 

Abraomo anūkas Jokūbas – dar spalvingesnis personažas. Jis – mamos Rebekos numylėtinis, mielai dalyvaujantis jos suplanuotoje Izaoko apgaulėje (Pr 27). Jokūbas be problemų apgaudinėja, o vėliau apgaunamas ir pats. Viena vertus, kaip ir tėvas, jis nuoširdžiai tiki ir pasitiki Dievu, kita vertus, dreba dėl savo gyvybės atsidūręs situacijoje, į kurią pats ir pateko. Visiškai nusivylęs, jis meldžiasi: "Prašyčiau išgelbėti mane iš mano brolio rankos – Ezavo rankos, nes aš jo bijau!" (Pr 32, 12) 

Jokūbas susitaiko su savo lengvabūdžiu broliu (Pr 33). Bet kaip tyčia su baisiu griausmu trenkia kita istorija: išprievartavimas ir žiaurus kerštas (kodėl Dievas 'neduoda’ pamokslų apie Pr 34?) Atrodo, kad didžiulė Jokūbo šeima su visais dvylika sūnų nesustabdoma suka į visiškus klystkelius. Šiandien iš tokios šeimos kokia "Barnevernet" nedelsdama visus vaikus atimtų. Jokūbas galutinai susimauna kaip tėvas: negeba tinkamai išauklėti savo sūnų; proteguoja jaunėlį Juozapą; vyresnieji nekenčia pasipūtėlio Juozapo ir suplanuoja jį nužudyti, bet, apsigalvoję, parduoda į vergovę (Pr 37). Tėvas Jokūbas daugelį metų gyvena sūnų apgaulėje manydamas, kad mylimasis Juozapas miręs. Ir šis Jokūbas – šis vyras pavadinamas Izraelio tautos patriarchu. 

Senajame Testamente bene labiausiai dominuojanti figūra yra Mozė, išvedęs Izraelio tautą iš Egipto vergovės ir išskirtinai bei ypatingai artimai bendravęs su Dievu. Apskritai Mozė vaizduojamas labai pozityviai, bet nenutylimi ir neigiami dalykai. Kaip keli kiti Biblijos didvyriai, jis yra žudikas (Iš 2, 12); kai Dievas jį pašaukia eiti pas faraoną, Mozė taip neryžtingai reaguoja ir delsia, kad labai supykina Dievą (Iš 4, 14). Nors laikomas didžiuoju tautos vadu, "Mozė buvo labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą visoje žemėje" (Sk 12, 3). Deja, toje pačioje knygoje skaitome, kad ir kuklumas buvęs ribotas: Mozė ima ir vieną Dievo stebuklą mielai priskiria sau bei broliui (Sk 20), už ką gana griežtai baudžiamas (neįeis į Pažadėtąją žemę, Įst 1, 37). 

Izraelio tauta užkariauja Kanaaną ir jame apsigyvena. Visas dvylika Izraelio giminių valdo teisėjai. Bene žymiausias iš jų – Gideonas (Ts 6–8), tikras karžygys, drąsus ir ryžtingas. Mūsų dienomis imdama pavyzdį iš šio didvyrio, jo vardu ("Gideonai") pasivadino Bibliją platinanti organizacija. Vis dėlto tas Gideonas – keistas tipas. Dievo taip galingai palaikomas ir laiminamas karžygys nuvilia. Jo istorijos pabaigoje skaitome: "Gideonas pasidarė iš jų [surinktų auksinių puošmenų] efodą [stabą] ir pasidėjo savo mieste Ofroje. Visas Izraelis kekšavo su juo [garbino jį], ir jis tapo žabangomis Gideonui ir jo namams." (Ts 8, 27) Nors Gideonas padarė daug gero savo autai (8, 35), turėjo ir rimtą silpnybę: jis "turėjo daug žmonų" (8, 30). Gideonas nebuvo Achilas ar Hektoras, jis buvo tikras žmogus. 

Teisėjų knygoje net tris skyrius (13–16) užima Samsono istorija. Tai labai ypatingas Biblijos veikėjas, apie kurio gimimą net praneša Dievo pasiuntinys. Samsonas gimsta iš Dievo malonės, auginamas šventykloje, tampa ne tik tautos teisėju, bet ir "nazyru", savotišku asketu, Dievo Dvasios vedamu žmogumi (Ts 14, 6). Bet Samsono gyvenimo niekaip nepalyginsi su šv. Kazimiero asketiškumu. Samsonas gyveno sodriai ir spalvingai. Buvo stiprus, emocijų valdomas, gudrus, su keistu humoro jausmu, smurtingas ir kerštingas. Tikras Rambo. Kaip toks titanas išgyvens be moterų – ir neišgyveno. Sakinys "Paskui... jis įsimylėjo moterį..." (Ts 16, 4) tampa savotiška besikartojančia Samsono formule. Bet vis dėlto Samsonas išlieka Dievo žmogumi, žinodamas iš kur atėjo, kam priklauso ir ko vertas jo gyvenimas. Tai vienas iš neįprasčiausių Senojo Testamento tikėjimo didvyrių (Hbr 11, 32). 

Po teisėjų Izraelio kraštą valdo karaliai. Didžiausias iš jų, antrasis – Dovydas. Jaunystėje dar piemenaudamas, jis tampa partizanu, o vėliau didžiu tautos vadu ir karžygiu. Žinomi ir jo muzikiniai sugebėjimai. Būsimasis tautos ir viso pasaulio mesijas, išganytojas vadinamas "Dovydo sūnumi" – Jėzus Kristus yra šio karaliaus palikuonis. Daugiau garbės, rodos, ir būti negali. Bet glorifikacijos, net pačių garbingiausiųjų, Biblijoje nė su žiburiu nerastume. Rastume plačiau aprašyta apie karaliaus Dovydo didžius darbus bei mūšius, bet rastume ir ką kitą. Štai net du ilgi skyriai (2 Sam 11–12) mums atveria visai kitokią didžiojo monarcho pusę. 

Tuo metu, kai jo kariuomenė kovoja prieš amonitus, karalius nuobodžiauja, ieškodamas progos pasilinksminti. "Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži" (2 Sam 11, 2). Prasideda tikra "#metoo" istorija a la H. Weinsteino. Dovydas sužino, kad tai ištekėjusi moteris, bet nepaiso to ir parsiveda į savo rūmus. Batšeba tampa nėščia. Tai neparanku karaliui, ir jis nusprendžia savo nuodėmę paslėpti dar didesniu nusikaltimu – nužudydamas Batšebos vyrą Ūriją. Geismas, godumas, klasta, melas – tikras niekšas tas didysis karalius. Galime pasiskaityti ir išsamiai perteiktą pranašo Natano kaltinamąją kalbą Dovydui. Visa laimė, kad Dovydas, skirtingai nuo daugelio #metoo herojų, savo kaltę supranta, pripažįsta, atgailauja ir atsigręžia į Dievą. Taip Biblijoje atsiranda bene žinomiausia atgailos malda (Ps 51). 

Dovydas taip pat pristatomas ir kaip vienas iš tų, kurie prastai auklėja savo sūnus. Vienas netgi sukyla prieš tėvą. Tiesa, jaunėlis, antrasis Dovydo ir Batšebos vaikas, Saliamonas, taip pat tampa karaliumi. Jo valdymo metu Izraelis pasiekia savo galios ir gerovės viršūnę. Saliamonas savo paties prašymu Dievo apdovanojamas ypatinga išmintimi (1 Kar 3), "jis buvo išmintingesnis už visus žmones" (1 Kar 5, 11). Bet kad ir kaip keista, ir šio išminties bokšto gyvenimas baigiasi visai ne išmintingai. Gali būti, kad Saliamonas iš savo tėvo perima ypatingą potraukį kitai lyčiai, tiesiog 'kolekcionuodamas’ moteris iš aplinkinių, pagoniškų šalių. Moterys savo ruožtu žingsnis po žingsnio Jeruzalėje įveda pagoniškas, stabmeldiškas apeigas (1 Kar 11). Didžioji Saliamono istorijos ironija ta, kad didysis išminties mylėtojas neapsaugomas nuo didelės kvailystės. 

Skaitydami Bibliją visur matome, kad tikintieji yra normalūs žmonės, turintys daug gerų bei blogų savybių, patiriantys ir pakilimų, ir nuosmukių. Biblija kalba ne apie tobulus šventuosius, o apie klystančius mirtinguosius, dažniausiai nepasimokančius iš savo klaidų. Štai kunigo "Elio sūnūs buvo niekšai" (1 Sam 2, 12), bet Samuelis, kuris užaugo Elio namuose visa tai matydamas, pakartoja savo kunigo klaidas. Ir jo "sūnūs nėjo jo keliais, bet palinko į godumą. Imdami kyšius, jie iškraipydavo teisingumą" (1 Sam 8, 3). 

Po Saliamono Izraelis suskyla į Šiaurės ir Judo karalystę – taip pat iš esmės dėl valdančiųjų neišminties (1 Kar 12). Šiaurės karaliai pasirodo visi niekam tikę ir amoralūs. Judo karalių istorija spalvingesnė: vienas geras, kitas blogas, po jo vėl geras karalius, tada vėl blogas. Švytuoklė rodo, kad tikrai ne visada vaikai seka geru tėvų pavyzdžiu. 

Dievo tautos kritika 

Neapsižiūrėjus, šių istorijų tyrinėjime pro akis galima praleisti vieną labai svarbų dalyką: tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento kritikos taikinio centre yra ne pagonių tautos, ne graikų, ne romėnų kultai – nors kritikuoti čia tikrai būtų buvę ką (tautos ir kultai užkabinami tik retkarčiais, kalbant, pvz., apie Kanaano tautų baisumus ar žmonių aukojimą) – o sava tauta. Ypač kai peikiami religiniai dalykai, dažniausiai pirma dėmesys nukreipiamas į save, į savo tautą, į Izraelį. O tautoje daugiausiai pylos, kaip matėme, dažniausiai sulaukia ne kas kitas, o jos valdovai. 

Biblijoje rastume daugybę kritiškų pasakojimų apie Dievo tautą. Apie tai, kaip tarp izraelitų sunkiai šaknijasi skelbiamas monoteizmas; kad žudikai buvo ne tik Dovydas bei Mozė, bet ir Paulius; kaip Petras, ką tik pasižadėjęs nenusisukti, čia pat Jėzaus kančią palaiko beprasmiška (Mt 26, 31–35); kaip Pauliaus konfliktuoja su Petru, savo kolegą griežtai bardamasis dėl nenoro sėstis už vieno stalo su tik ką įtikėjusiu buvusiu pagoniu (Gal 2, 11–14). 

Naujasis Testamentas nors, viena vertus, pirmųjų krikščionių istoriją pradeda socialinėmis programomis (Apd 6), kita vertus, nuolat kelia tokius faktus, kaip turtingųjų nenorą dalintis su vargšais (1 Kor 11, 21–22), vargšų skriaudimą pamaldų metu (Jok 2), ne laiku išmokamą atlyginimą (Jok 5, 4). Senajame Testamente net ištisos knygos paskirtos padėčiai tarp izraelitų aprašyti (Michėjo, Amoso), Naujajame – pvz., Pirmasis laiškas korintiečiams. Apie blogybes sužinome ne iš priešininkų raštų, o iš pačios Biblijos. 

Ši savikritika giliai įsišaknijusi biblinėje religijoje – mokyme apie nuodėmę ir išganymą. Biblijos pradžios skyriuose pasakojama, kaip pirmieji žmonės nusigręžė nuo Dievo, išsyk kaltės imdami ieškoti kituose (Pr 3, 12–13). Nuo to laiko visi visų kartų žmonės linkę versti problemas kitiems tiek privačiame gyvenime, tiek ir viešame, pvz., politikoje. Tačiau krikščioniškumas pasireiškia tuo, kad kaltės visų pirma ieškoma savyje. Tapti krikščioniu visų pirma reiškia pasižiūrėti į save ir pripažinti savo nuodėmingumą. Tikėjimas prasideda nuo savo netikėjimo, netobulumo, klystamumo, silpnumo ir maištingumo pripažinimo. 

Bibliją galima laikyti plačiu kritišku savosios, Dievo tautos istorijos, komentaru. Atviras ir sąžiningas žvilgsnis į save žydų–krikščionių kultūroje iškėlė savikritiką į dorybių lygmenį, pavertė stiprybės ženklu. Todėl visi gėdingieji krikščionijos istorijos tarpsniai nuo kryžiaus žygių, vergų prekybos iki rasizmo, ištyrinėti ir įvertinti savų istorikų, t. y. pačių krikščionių pasmerkti. 

Normali tauta 

Šiandien Lietuvoje daug krikščionių kalba apie reikalingą meilę savajai, lietuvių, tautai, apie būtinybę žinoti savo krašto ir protėvių istoriją bei ją gerbti. Ir tai teisingas noras. Visiems šaknys yra svarbios, tame tarpe ir krikščionims. Jie, nors ir būdami dangaus piliečiai (Fil 3, 20), lieka ir gyvena šioje žemėje, kiekvienas savoje kultūroje. Tačiau krikščionių požiūris į tautos istoriją, jeigu jis bibliškas, turi būti ir kritiškas. Nes juk žmonės kuria istoriją, o žmonės yra nuodėmingi. Visų tautų istorija visada yra ir liks netobula, daugiau ar mažiau dėmėta, taip pat ir labiau ar mažiau šlovinga. Jeigu izraelitai (žydai) taip kritiškai kalba apie savo tautos istoriją, kodėl vokiečiai, lietuviai, anglai ar rusai turėtų to vengti? 

Deja, dažnai linkstama tautos istoriją versti dailiu mitu. T. Venclova teisingai rašo: "Galingos pagoniškos Lietuvos era darė įspūdį ne tik romantikams. Ji tapo svarbiausiuoju, pamatiniu lietuviškojo nacionalizmo mitu. Tie lietuvių inteligentai, kurie įvykdė šalyje filologinę revoliuciją – atgaivino senąją lietuvių kalbą, o dvidešimtojo amžiaus pradžioje pavertė ją valstybine – mėgo tvirtinti, kad pagonybė buvo beveik tobulas tikėjimas, itin tolerantiškas, artimas senovės indų Vedoms; akli fanatikai krikščionys suardę pagonių pasaulėžiūrą ir nieko nedavę mainais. Beje, šios pažiūros atgimė prieš pat tarybų valdžios žlugimą." (Vilnius – asmeninė istorija) Pagonybė neretai idealizuojama, bet tai pasakytina ir apie katalikybę, ir apie Reformaciją... 

Venclova ir 1989 m. straipsnyje "Lenkai ir lietuviai" užrašo gerų pastebėjimų. Jis atskiria "nekritišką ir atsakingą" meilę tėvynei ir tautai. Jam lietuvių tauta yra tarsi stovinti, nes "atsistoja"; ji jam yra "normalus ir gražus asmuo, ne prastesnis už kiekvieną iš savo kaimynų". Tokiai "normaliai, gyvai tautai ne tik galima, bet būtina sakyti visą tiesą, net jeigu ji būtų nemaloni. Jei nuolat minėsime tik jos skriaudas, laikysime ją vargšelę, taikysime jai papigintą tarifą – mat ji tokia menkutė, elgetiška, amžinai gulinti, visų išprievartauta – ji ir liks gulinti ir prievartaujama..." Yra ir kitas tokio nekritiško "patriotizmo variantas: mūsų tauta šventa, nepalyginti doresnė ir skaidresnė už visas kitas, o ypač už savo plėšriuosius kaimynus, ji niekada neklydo ir negalėjo suklysti..." Todėl Venclova pabrėžia: "Visos tautos, kaip ir visi žmonės, pridaro klaidų ir nuodėmių. Esame jų pridarę ir mes." (Iš rinktinės Vilties formos – eseistika ir publicistika, 1992) 

Tęsinys

(Iliustr.: José Echnagusia, Samsonas ir Delia, 1887)

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 

Juozas Mišeikis8 606 09273       

 

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas