Teologu tampama tik per patirtį

Spausdinti

Dievo pagautas

„Mes visi vadinamės teologais, kaip ir visi vadinamės krikščionimis“, teigė Martynas Liuteris.  Nes mes visi ką nors galvojame apie Dievą, visi turime kokią nors nuomonę apie Jį, net ateistas, kuris savo širdy sako: „Dievo nėra“ (Ps 14, 1). Žinoma, ateisto Dievo nebuvimo teologija yra klaidinga arba bloga teologija. „Kad būtum geras teologas, nesvarbu kokios profesijos esi, turi į viską žvelgti iš Dievo perspektyvos, žiūrėti į pasaulį pagal Dievą“, rašo reformatų teologas Gregas Johnsonas (The World According to God).

Nors visi vienaip ar kitaip yra teologai, ne visi turėtų teologijos mokyti kitus. Be abejo, netikinčiųjų įžvalgos daugelyje sričių gali būti krikščionims naudingos. Tačiau netikintis žmogus verčiau nedėstytų teologijos nei bažnyčioje, nei teologijos fakultete ar seminarijoje. Žinomas vokiečių teologas H.-G. Pöhlmannas (g. 1933) savo vadovėlyje Abriß der Dogmatik tvirtina, kad teologija yra mokslas, tačiau „niekaip negali būti neutralus, o tik gyvenimo paliestas mokslas. Nes nepagausi Dievo esmės, prieš tai nebuvęs pats Jo pagautas“.

Mokslas apie tikėjimą gali būti tik tikinčio žmogaus užsiėmimas. Panašiai rašo žymus liuteronų teologas H. Thielicke‘ė (1908–1986): „Tas, kuris liaujasi buvęs dvasinis žmogus, automatiškai ima skleisti klaidingą teologiją.“ Tikintis teologas visada yra kokios nors bažnyčios narys, kadangi teologijos paskirtis tarnauti bažnyčiai ir ją statydinti. Žymusis K. Barthas (1886–1968) patvirtina: „Ten, kur užsiimama dogmatika, nesvarbu, mokant ar mokantis, visuomet esama bažnyčios aplinkoje.“ (Dogmatik im Grundriß)

M. Liuteris teologiją taip pat laikė mokslu, lot. scientia – jis juk buvo teologijos profesorius!, bet daug labiau – išmintimi, sapientia, nes teologija yra susijusi su gyvenimu ir asmenine teologo patirtimi. Dėl to reformatorius yra ne sykį pasisakęs apie teologo asmenybę, apie jo dorybes ir ydas. Veikale Užstalės pokalbiai jis rašo: „Teologui išpuikti – didelė žala“ (356); „Šlovės trokštantis teologas prodraug paniekina ir Kristų..., todėl garbės trokštantys teologai greitai numiršta ir supūva“ (352); „Garbėtroška daro žalą. Todėl visi pamokslininkai turi matyti, kad nedera ieškoti garbės Šventajame Rašte ar Dievo žodyje, antraip jie pražus“ (355); „Prakeiktas tebūnie tas pamokslininkas, kuris Bažnyčioje, siekdamas sau garbės, švaistosi skambiomis frazėmis ir nori vienam ar kitam įtikti.“ (349) O apie vaistą nuo to priduria: „Mano kentėjimai buvo man gera pamoka. Jie padarė mane nuolankų, t.y. išblaškė šlovės ir puikybės ilgesį.“ (632)

Dievo didybės ir kryžiaus teologas

Dar 1518 metų Heidelbergo disputo tezėse Liuteris suformulavo svarbius principus apie teologijos būdą ir prigimtį bei teologo asmenį (tezės 19–22). Pagrindinė jų mintis: analizuoti ir tirti mes turime tik tai, kas yra apreikšta Dievo, ir nieko daugiau. Su jam būdingu hiperbolizavimu Liuteris aiškina: „Neregimasis Dievo būdas yra jo galybė, dievystė, išmintis, teisingumas, gerumas ir pan. Viso to įžvalga nedaro nei išmintingu, nei gerbtinu.“ Teisingas teologas supranta, kad Dievo būdas „regimas tapo kančioje ir kryžiuje“; kad žmogui „skirtasis regimas Dievo būdas“ yra „jo žmogiškumas, silpnybė, negudrumas“, ypač pasireiškęs ant kryžiaus. Dievas „nori būti pažintas per kančią“. Dėl to Liuteris taip apibendrina: „Tad nė vienam nepakaks Dievo pažinimo, jeigu jis Jį pažins tik didybėje ir garbėje, o nepažins Jo kryžiaus pažeminime ir gėdoje.“  

Pagal tai Liuteris atskiria ir dvi teologų rūšis: „didybės teologą“ ir „kryžiaus teologą“. Apie pirmąjį sako: „Kadangi jis nepažįsta Kristaus, tai nežino ir kančioje paslėpto Dievo. Dėl to aukščiau už kančią jis laiko darbus, aukščiau už kryžių – didybę, aukščiau už silpnumą – galybę, už negudrumą – išmintį ir apskritai, visa, kas gera jis laiko aukščiau už tai, kas bloga… Jie myli darbus ir jų garbingumą... Kadangi jie nepažįsta kryžiaus ir jo nekenčia, tai neišvengiamai turi mylėti priešingus dalykus, t. y., išmintį, garbę, galią...“

Tikrasis teologas nusižemina, „per kryžių ir kančią pasidaro niekuo“; netikras teologas „darbus ir išmintį skiriasi sau, o ne Dievui, taip piktnaudžiaudamas Dievo dovanomis ir jas suteršdamas“.

Oratio, meditatio, tentatio

Ir Vitenbergo laikotarpio vokiškojo leidimo raštų pirmojo tomo pratarmėje (1539 m.) Liuteris pateikia labai gerų minčių apie teologo gyvenimą žyminčius bruožus. Psalmėje 119 jis įžvelgia „tris taisykles“ teisingoms teologijos studijoms: lot. oratio (malda), meditatio (mąstymas apie Raštą) ir tentatio (pagunda). Pagundų genamas, su malda lūpose, teologas skverbiasi į tekstą, o po to vėl patenka į pagundas; tačiau taip jis gali pagelbėti kitiems, pagundas patiriantiems.

Apie maldą: „Pulk ant kelių savo kambarėlyje ir, nusižeminęs bei uoliai, prašyk Dievo, kad jis per savo mieląjį Sūnų teiktųsi tau atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri tave apšviestų, vestų ir suteiktų supratimo“. Perfrazuodamas Dovydo žodžius Psalmėje Liuteris taria: „Mokyk mane, Viešpatie, parodyk, vesk“. Tokia turi būti teologo malda. Liuteris perspėja per daug nesikliauti savo protu ir nebandyti pačiam darytis „Rašto žinovu“. Nes ir protas privalo išmokti melstis. 

Apie mąstymą (sąvoką meditatio Liuteris perėmė iš lotyniško Psalmės vertimo, žr., pvz., eil. 15 [„gilinuosi“]): „Be kitų dalykų, tu turi ir medituoti, tai reiškia, ne vien širdyje, bet ir išoriškai... raidinį žodį nuolat... brūžinti, skaityti ir vėl iš naujo skaityti, su stropiu dėmesingumu ir apgalvojimu, ką Šventoji Dvasia tuo nori pasakyti. Ir saugokis, kad tik neaptingtum arba imtum galvoti, jog užteksią vieno ar dviejų paskaitymų... ir viską iš pagrindų supranti...“ Taigi meditacijoje žmogus klausosi ne savo vidaus, o teksto. Teologas stengiasi žvelgti ne anapus teksto ir ieškoti bežodžių žinių, o likti kuo arčiau prie teksto.

Apie pagundą: „Ji yra tikras išmėginimas. Ji išmokina tave ne tik žinių ir supratimo, bet ir patirti, koks tikras, koks teisingas, koks žavus, koks malonus, koks galingas, koks paguodžiantis yra Dievo žodis“. Čia Liuteris remiasi Dovydo išgyvenimais, kai jis skundžiasi „visokiais priešais, piktadariais kunigaikščiais ir tironais, netikromis dvasiomis..., kuriuos visus jis turįs pakęsti...“ Gilinimasis į Dievo žodį aikštėn iškviečia šėtoną: „Nes iš karto, kai tik tau atsivers Dievo žodis, tave griebsis susigražinti šėtonas, darys tikru daktaru ir savo pagundymais mokys ieškoti ir mylėti Dievo žodį.“

Tačiau šitoks šėtono bandymas galų gale prives ir prie gero, būtent, kaip Liuteris sako: „turiu dėl daug ko padėkoti popiežiaus šalininkams, kad jie mane per šį šėtono siautulį taip sudaužė, prispaudė ir įbaugino, tai reiškia, padarė geru teologu, kur šiaip aš pats nebūčiau atėjęs.“ Tas, kuris medituoja ir apie Dievo žodį mąsto bei užsiima teologija, turi kentėti, nes „vien tik pagunda moko įsižiūrėti į Žodį“. „Teologu tampama tik per patirtį“ (lot. experientia facit theologum) – skelbia Liuterio taisyklė; tačiau ne per bet kokią patirtį, o per Dievo žodžio patirtį, taigi tuo pačiu ir per pagundą.   

Teologo karinės pratybos

Apie kentėjimus ir pagundas kaip teologo ir dvasininko palydovus Liuteris kalba ir šiaip neretai. Štai Užstalės pokalbiuose jis sako: „Kas nebuvo gundomas, tas nieko neišmano. Todėl visas Psalmynas kone kiekvienoje eilutėje primena ne ką kita, o gundymą, negandą, bausmes“ (180); „Kryžius ir persekiojimai moko žmogų auksinio išmanymo“ (181). Kitoje vietoje jis pateikia jam būdingą perdėtą formuluotę: „Šiame gyvenime Kristus nesuvokiamas, nes savo geriausiems ir ištikimiausiems tarnams atsilygina labai bjauriai, persekioja juos, šmeižia ir žudo juos kaip pikčiausius, kenksmingiausius eretikus ir piktadarius...“ (170) Į klausimą, kas būdinga teologui, jis atsako: „Pirma – Šventosios Dvasios malonė, antra – gundymas, trečia – patirtis, ketvirta – palankiai susiklosčiusios aplinkybės, penkta – uolus skaitymas (Biblijos), šešta – kilniųjų menų pažinimas“ (301). Tarp gero pamokslininko savybių paskutiniąja jis pamini, kad pamokslininkas „turi leisti visiems iš jo šaipytis“ (331).

Apie šią, pastarąją, savybę kalba ir Richardas Prattas. JAV „Gospel Coalition“ interneto puslapyje į klausimą, ką jis keistų teologijos studijose, šis reformatų teologas atsako palyginimu apie armiją:

„Ar galite įsivaizduoti, kokių kareivių mūsų šalis turėtų, jeigu jų išsilavinimas susidėtų vien iš knygų skaitymo, paskaitų klausymosi, namų darbų darymo ir kontrolinių rašymo? Ogi mirusių kareivių. Išsyk, kai tik mūšio lauke jiems virš galvų suzvimbtų kulka, juos ištiktų panika... Taigi kaip iš tikrųjų atrodo pagrindinis armijos karinis rengimas? Rekrūtai įsisavina reikalingą informaciją, kuri, tiesa, sudaro tik nedidelę jų pasirengimo dalį. Didžioji dalis pagrindinio mokymosi susideda iš kontroliuojamų karinių veiksmų. Rekrūtams duodama pajusti kankinamą emocinį ir psichinį stresą... Tad aš teologines paskaitas paversčiau sekinančiomis fizinėmis ir dvasinėmis patirtimis. Aš ieškočiau kelių, kuriais akademiniai tikslai būtų pasiekiami greičiau ir efektyviau, kad šitaip pamokų tvarkaraštyje daugiau laiko liktų kontroliuojamiems kariniams veiksmams... Tokia Biblijos mokykla arba iš jų ką nors padarytų, arba jie ją mestų. Žinai, kas tada būtų? Labai mažai jaunų vyrų į tokias mokyklas eitų. O ateitų tik tie, kurie būtų pašaukti Dievo, tik tie pasiryžtų tokioms studijoms. Bet būtent dėl to jie būtų rekrūtai tarnystei Viešpaties karalystėje, o ne vien šiaip sau studentai. Jie būtų pasirengę dvasiniam susidūrimui, kurį pateiks tarnavimas Evangelijai.“  

 

Holger Lahayne
teologas, Sinodo kuratorius, lektorius