D. Gudliauskienė

Sausio 18 d. Vilniaus reformatų bažnyčioje sekmadienio pamaldose buvo paminėta 25-ių metų sukaktis, kai vilniečiai reformatai po beveik keturiasdešimties metų pertraukos 1990 metų sausio 14 d. vėl susirinko į pamaldas Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje Pylimo g. 18. Jas tada laikė prieš kelis metus ordinuotas diakonas Julius Norvila, pirmą kartą pamaldose giedojo reformatų choras, vadovaujamas vargonininko Edmundo Meškausko.

kun. Tomas Šernas

Jau nuskambėjo „Je suis Charlie" – pirmasis pasipiktinimo, solidarumo, empatijos žuvusiems, pasipriešinimo terorizmui šūkis, kuris subūrė išgąsdintas patriotines minias Prancūzijoje ir mobilizavo politinį užsienio palaikymą. Užsienio svečiai ėjo susikabinę rankomis, išreiškė solidarumą, didelių bažnyčių vadovai pasakė po politinę kalbą, minios jau išsivaikščiojo po kavines ir namus. Kas bus po to, kai jau išreikštas apgailestavimas, solidarumas, kai jau dar kartą vėl pasmerktas terorizmas?

kun. Tomas Šernas

Analizuojant reformatų bendruomenės padėtį Lietuvoje XVIII ir XIX a. matosi, kad ji dėl savo mažumo ir silpnumo negalėjo sukurti aiškiai matomų bei visuotinai žinomų lietuviškų vadinamosios kalvinistiškos profesinės etikos, savimonės pavyzdžių. Nepaisant to, reformatai paliko pakankamai aiškių pėdsakų, kurie liudija apie Lietuvos kalvinizmo raidos savitumus. Šie pėdsakai dažniausiai išryškėja intensyvių valstybės, visuomenės pokyčių laikotarpiais.

Pasaulį eilinį kartą sukrėtė faktas, kad žmonės už savo įsitikinimų reiškimą gali būti persekiojami ar net nužudyti. Šį kartą nukentėjo satyrinio leidinio "Charlie Hebdo" bendradarbiai. Rytų europiečiai per šimtmečius yra įpratę prie minties, kad piliečių varžymus vykdo valstybė. Šiuo atveju viskas atvirkščiai – nepatenkinti ekstremistiški piliečiai patys varžo kitus ekstremistiškus piliečius ir tokį ekstremizmą toleruojančią valstybę. Nepasant to, faktas išlieka toks pats – žmonės šiuolaikinėje Europoje gali nukentėti dėl to, ką jie skelbia. Televizija parodė, kaip grupės žmonių išreiškia užuojautą ir solidarumą, rankose laikydami žvakeles ir užrašą "Je suis Charlie" (Aš esu Charlie).

PRO MEMORIA

„Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje" ( 2 Kor 5, 1)

„Visi dalykai, kuriuos Dievas daro, yra amžini. Nieko negalima prie jų pridėti, nė nuo jų atimti" (Mok 3,14). Taip mintyse tarėme, sulaukę žinios apie Biržų evangelikų reformatų parapijietę, Bažnyčios ilgametę seniūnę, Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo kuratorę Elzę Jankevičiūtę Dagienę. Sausio 5–ąją ji po sunkios ligos paliko šį pasaulį Panevėžio ligoninėje.

Pirmadienis, sausio 5 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendruomenių vadovais.

Prezidentė su dvasininkais kalbėjosi apie tikinčiųjų bendruomenių indėlį, stiprinant visuomenės santarvę, bažnyčios iniciatyvas sprendžiant opias socialines problemas ir prisidedant prie kovos su alkoholizmu, smurtu, vykdant savižudybių ir korupcijos prevenciją.

Holger Lahayne

Strasbūro reformatorius Martynas Buceris (1491–1551) šiandien beveik nežinomas net ir tarp protestantų. O be reikalo, nes daugelis svarbių J. Kalvino mokymų, kaip, pavyzdžiui, apie bažnyčios tvarką, paremti būtent M. Bucerio mintimis. Kaip žinoma, jaunystėje J. Kalvinas net keletą metų praleido mieste prie Reino, kur, matyt, turėjo pakankamai galimybių gyvai pamatyti, kaip reformacija įgyvendinama jam mokytoju tapusio žmogaus.

„... angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus."  /Lk 2,10-11/