Kun. Rimas Mikalauskas

Dievas – dvasinė Būtybė, neskaidoma ir vienintelė, amžina, nematoma, nekintanti, begalinė, visagalė, tobulai išmintinga, teisinga ir gera – visokio gėrio šaltinis. Tikiu tokiu Dievu, nes pasitikiu ta informacija, kurią gaunu dviem būdais: natūraliu pažinimu ir pažinimu ypatinguoju. Nuo gimimo esu nuostabiame pasaulyje. Jis toks įvairus, vieno žmogaus protui ir gyvenimui neaprėpiamas pažinti. Kartų kartos jį stebi, aprašo, tiria, bet jo pažinimui ribų nėra.

Netikiu, jog tai, kur gyvenu, planetoje Žemė, viskas gali būti atsiradę “atsitiktinai”: gyvybė, gamta, jos unikalumas kosmoso platybėse. Kad ir kiek ten tų milijonų ir milijardų metų prirašytum mūsų supančio pasaulio savaiminiam atsiradimui, vis viena mano tikėjimas per silpnas priimti teiginį, jog visa tai yra milijonų milijonai atsitiktinumų....kryptingai veikusių ir davusių rezultatą, kuriame esame, gyvename. Mane supanti visata man atsiveria, kaip nuostabi knyga, o visi jos padarai – dideli ir maži – joje tarsi raidės mums kalba apie neregimas Dievo ypatybes.

Turiu ir antrąjį pažinimo kelią – ypatingąjį apreiškimą. Tai yra Kūrėjo žinią protui arba vienintelei šioje planetoje protaujančiai būtybei – žmogui. Žodį. Jis yra sutelktas Rašte, kurį vadiname Šventuoju Raštu. Jis yra žmonijoje, jai suprantama forma pateiktas, per jos rankas pasiekęs šiuos laikus, bet nėra žmogaus, kūrinio rankų darbas. Tai žinia kūriniui nuo Kūrėjo. Nuo Autoriaus. Nuo to, kas nėra materija, bet kuris materiją sukuria ir duoda jai formą ir paskirtį. Dvasinė Būtybė – Asmenybė. Kuri sukuria į “savo atvaizdą” materijoje mąstančią būtybę – žmogų. Vyrą ir moterį. Ir šis atvaizdas ne šiaip šio pasaulio blizgutis, bet asmenybė, sugebanti suvokti save, savo aplinką.Kelti savo būties prasmės klausimus, pajėgų pažinti kūriniją, save ir atpažinti savo Kūrėją, kaip tobulą išmintį, teisingumą ir visokio gėrio šaltinį. Tas Žodis mums kalba apie Dievo šlovę, apie didelę žmonijos nelaimę ir Jo žmonių išgelbėjimą.