VARGO POETAS

Spausdinti

Balandžio 4 d. sukanka 125 metai, kai gimė (1896-04-04, senu stiliumi kovo 23 d.) poetas Julius Janonis. Po žūties 1917 metų gegužės 17 d. Petrapilyje, Rusijoje laimėjus darbininkų-proletarų valdžiai, Janonis buvo paskelbtas proletariniu poetu, jo gyvenimas ir kūryba dažomi tik raudona spalva“. Bet tikrovė nėra tokia. Vos dvidešimt vienerių metų jaunuolis nespėjo savęs išreikšti nei kaip revoliucionierius, nei kaip partinis darbuotojas. Jo poetiniai gabumai dar tik skleidėsi, dar tik formavosi jo charakteris, kai anuomet nepagydoma liga (džiova) pakirto jo sveikatą ir jaunuolis, nenorėdamas būti našta draugams, pasirinko mirtį.

Apie Juliaus Janonio gyvenimą Biržų krašte prisiminimus paliko jo mokslo draugas reformatų kunigas Povilas Jašinskas. 1940 metais mokyklai, kurioje mokėsi poetas, buvo suteiktas Juliaus Janonio gimnazijos vardas. Ta proga reformatų dvisavaitinis laikraštis Sėjėjas“ Nr.13(356) išspausdino kun. P. Jašinsko straipsnį „Vargo poetas“. Perspausdiname sutrumpintą.   

Biržų ev. reformatų parapijos pakraštyje, mažame Beržinių kaimelyje, menkoje, prie miško prisiglaudusioje lūšnelėje pirmą kartą išvydo šį pasaulį „Vargo poetas“ – Julius Janonis. Apie poetą Julių Janonį – Vaidilos Ainį skaitančioji visuomenė žino iš jo raštų. Ir žino daugiausia jį tokį, koks jis pasireiškė savo raštuose ir koks jis buvo paskutiniais jo trumpo gyvenimo metais Petrapilio universitete ir kalėjime. Daug kam yra žinomas taip vadinamas Juliaus Janonio testamentas ir tragiška jo mirtis 1917 metų gegužės 17 d. netoli Petrapilio. Man, kaip artimiausiam Juliaus Janonio visos šeimos ir kartu jo vaikystės dienų draugui, yra gerai pažįstamas visas Julius Janonis: kaip jis augo, brendo ir koks jis buvo subrendęs. <…>

Biržų kraštas iš seno pasižymi pažangumu. Biržų krašto dvasia yra laisvės, pažangos ir kartu tolerancijos dvasia, kurios šaknys glūdi giliai ir siekia Reformacijos laikus. Tą dvasią Julius jau gimdamas rado savo tėvų namuose. Jis rado ją artimiausioje savo gimtinės aplinkoje. Ypatingai jis kvėpavo ta dvasia persisunkusiu oru keletą metų besimokydamas Biržų miesto pradžios ir vidurinėje mokyklose. Čia jis kasdien lankė kunigaikščių Radvilų piliakalnį su didingųjų rūmų griuvėsiais ir senų topolių pavėsyje sėmėsi sau jėgų iš žilos senovės. Čia jis pasiryžo vėl atkurti senovės milžinų pasiryžimo, tėvynės meilės ir pasiaukojimo žmonėms ugnį ir pasirinko sau slapyvardį Vaidilos Ainis. Čia, Biržuose, jis rado žmonių, kurie troško, laukė lietuvių tautos atgimimo ir dėl jo kovojo.

Julius Janonis gimė 1896 m. kovo mėn. 23 d. (senu stiliumi – „V.r.ž.“ past.) reformatų Martyno ir Marės (merg. Klybaitė) Janonių šeimoje trečiuoju kūdikiu. Jo gimtosios trobelės seniai nebėra. Didžiojo karo laiku sudegino ją vokiečių šovinių ugnis. <...> Ten dabar juoduoja Beržinių kaimo ūkininkų dirvonai ir vešlūs laukai. Nebėra Lietuvoje nė vieno Juliaus šeimos nario. Seselės: vyresnioji Marytė ir jaunesnė už Julių Emilija (Railienė g.1903, m.1998 – „V.r.ž.“ past.) išvyko Amerikon laimės ieškoti. Jos išsikvietė po karo ir senus tėvelius. <…>. Juliaus brolis Mykolas gyveno Rusijoje. Jis negrįžo iš ten, tęsė mokslą ir baigė aukštąją technikos mokyklą. <…>. Iš visų vaikų abu tėvai labiau mylėjo Juliuką. Jis buvo už kitus silpnesnės sveikatos, bet iš visų jų – išmintingiausias. <…>. Neapsakomai jie laukdavo žiemos ir Kalėdų švenčių. Žinojo, kad Kalėdoms bus visi namie ir jų trobelėje sužibės „Kalėdų eglaitė“. Niekur apylinkėse eglaitės Kalėdoms nebūdavo, tiktai pas Janonius. Tai Juliuko ir motinos nuopelnas, nes jie abu rūpinos, kad tėvas atneštų iš miško eglaitę gražią - kilniajam Kalėdų kūdikiui pagerbti.

 Juliaus motina buvo maldinga, meili, teisinga, padori ir labai išmintinga moteris , be galo jautrios sielos. Toksai buvo ir Juliukas, visai į motiną nusidavęs. Žiemos metu Juliaus motina mokydavo savo ir kaimynų vaikus, net tolimesnės apylinkės ūkininkų vaikus skaityti ir net rašyti. Pas Janonius buvo tikra, gyva Vargo mokykla. Sukdama ratelį ar siūdama rankine mašinėle, ar kitą kokį darbą dirbdama Janonienė vis žiūrėjo ir vaikų jai pakišamą knygą, kad paaiškintų jiems nepažįstamas raides. Rašyti vaikai turėdavo anglimi arba kalkių degtų gabaliukais ant pečiadangtės lentos, jei kuris neturėjo gripelio ir tablyčios. Mokėsi vaikai skaityti iš Kancionolo – ev. reformatų giesmių knygos, nes kitokių knygų (lietuviškų – „V.r.ž.“ past.) nebuvo kur gauti prieš 1905 metus.

Tenka pažymėti, kad Juliaus motina mokėjo skaityti ir kiek rašyti lietuvių, latvių ir rusų kalbomis. Jauna būdama ji tarnavo Biržų mieste „pas ponus“, dar mokėsi siuvimo, čia ji išmoko kalbų, net ir pramoko rašyti. Kas gaudavo iš kur nors laišką, bėgdavo pas Janonienę, kad perskaitytų. Norėjo laišką parašyt –- darė tą patį. <…>.

Juliukui paaugus tiek, kad galėtų ganyti, vieną pavasarį, kartu su kitais vaikais, išvedė jį motina Latvijon  ir persamdė kur tai už Barbalės pas ūkininką. <…>.

Baigęs ganyti iki rudens, nutarė prašyti tėvų už gautą algą pirkti knygų ir leisti mokyklon. Taip jie ir padarė. Motina nuvedė jį į Biržus, į pradžios mokyklą. Juliukas, motinos kiek pamokintas, iš karto buvo priimtas į „antramečių“ skyrių. Mokyklos vedėjas mokytojas Protas Juliuką pamylėjo dėl jo kuklumo, darbštumo ir išmintingumo. Jis ir mokiniai Juliuką vadindavo „Saliamonas II“. Ko draugai nežinodavo, Juliukas žinodavo.

Jau pradžios mokykloje Julius pasižymėjo savo poetiniais gabumais. Jis rašinėjo eilėraščius ir apsakymėlius rusų ir lietuvių kalbomis. Baigęs pradžios mokyklą, jis neturėjo lėšų mokslą tęsti. Laimei, juo susidomėjo nenuilstantis Biržų šviesuomenės darbuotojas prof. kun. P. Jakubėnas, kurio pastangomis buvo įsteigta Biržuose keturių klasių miesto mokykla. Prof. P. Jakubėnas dėstė be atlyginimo jo paties pastangomis įvestą toje mokykloje lietuvių kalbą ir kitus dalykus. Jis rūpinosi, kad kuo daugiau būtų mokykloje lietuvių vaikų ir kad jie mokytųsi savo tėvų kalbos. Pasirūpino jis ir Julium, kad jis galėtų tą mokyklą lankyti. Išrūpino jam iš Reformatų Sinodo pašalpą, patsai teikė jam rūbus ir batus, net knygas, kad tik Julius galėtų tęsti mokslą. Kun. P. Jakubėnas lietuvių kalbos pamokas tvarkė taip, kad ne vien teorija, bet ir praktiškai būtų mokomasi. Jis nepraleisdavo progos iškelti lietuvių kalbos grožį ir jį pabrėžti. Tokiu būdu jis įdiegė mokinių širdyse meilę ne vien lietuvių kalbai, bet ir lietuvių tautai, lietuvių tautos gyvenimui. Lietuvių kalbos pamokas mokiniai taip pamilo, kad jas lankė net ir nelietuvių vaikai.<…>.

Mokykloje susitvėrė slaptai lietuvių kalbos mylėtojų būrelis ir pradėjo leisti slaptą šafirografuotą laikraštėlį „Svirplys“. Julius Janonis buvo to būrelio vadu ir laikraštėlio redaktoriumi. Kun. P. Jakubėnas buvo redaktoriaus padėjėju. Jie abu tvarkė straipsnelius, taisė eilėraščius ir jų kalbą. Julius patsai rašė daug straipsnelių ir eilėraščių, bet dar nepažino eiliavimo taisyklių. P. Jakubėnas buvo jo mokytoju. Eilėraščius taisant, dažnai tekdavo pasitarti su Biržų poetu, seneliu gimnazijos mokytoju St. Dagiliu, tuo laiku gyvenusiu Biržuose. Biržų miesto mokykloje, kun. P. Jakubėno globoje ir jo įtakoje pradėjo vystytis Juliaus Janonio poetiški gabumai. <…>. Baigęs Biržų miesto keturių klasių mokyklą, Julius atsisveikino su savo mylimu mokytoju kun. P. Jakubėnu ir įteikė jam visos klasės draugų pirktą atminčiai dovanėlę, dailininko A. Varno gražų piešinėlį „Berželis svyruonėlis“. Ta brangi dovanėlė – paveikslėlis su Juliaus Janonio parašu – ilgai puošė kun. P. Jakubėno kambarį ir priminė tą brangų kilnų mokinį.

Besimokant Biržuose, vasaros atostogas Julius daugiausia praleisdavo Mielaišiuose, kur jo tėvai tuo laiku buvo išsinuomavę nedidelį ūkelį. Čia jis nuoširdžiai draugavo su šių eilučių rašytoju (kun. Povilu Jašinsku – „V.r.ž.“ past.) ir su kitais apylinkės jaunuoliais, trokštančiais geresnės ateities ir laisvės tėvynei Lietuvai. Dažnai vasarą ištisomis savaitėmis Julius buvodavo ir Papilio reformatų klebonijoje, kur draugavo su savo mokslo draugu kun. Adolfo Neimano sūnumi Stasiuku (vėliau irgi kunigu, gen. superintendentu Stasiu Neimanu – „V.r.ž.“ past.) ir savo idėjų draugu Kaziu Binkiu. Papilio ev. reformatų parapijos namai – Mūrelis, kur Julius turėjo kambarėlį pastogėje, būdavo tos apylinkės moksleivių susitikimo vieta.

Baigęs Biržų miesto mokyklą, Julius, per vasarą gerai pasiruošęs, įstojo į Šiaulių berniukų gimnazijos VI-ą klasę 1914 m. rudenį. Baigęs VI-ą klasę 1915 m. vasarą jis gyveno Mielaišiuose pas tėvus. Kai Didysis karas prasidėjo, Šiaulių gimnazija buvo iškraustyta į Rusijos gilumą, ir Juliui neliko nieko kito, kaip vykti Rusijon, ko jis labai nenorėjo. Tuo laiku atostogavo ir gyveno vasarą pas tėvus ir Juliaus brolis Mykolas, tarnavęs tuo laiku kariuomenėje. <…>.

1915 m. rugpjūčio mėn. pradžioje Julius atsisveikino su tėvais ir gimtine, su mažu rankiniu bagažu paskutinį kartą apleido Lietuvos šalį. Rašytojui šių eilučių (kun. Povilui Jašinskui – „V.r.ž.“ past.) teko būti liudininku jo atsisveikinimo su mylimais savo šeimos nariais ir jį palydėti iki Papilio ir atsisveikinti su juo paskutinį kartą. Iš Rusijos jis nebesugrįžo. Jo kaulai yra paguldyti šiaurės Rusijoje prie Carskoje Sielo. <…>.

Baigiu šį straipsnelį paties Juliaus Janonio žodžiais:

Nekaltinkit manęs už tai,

Kad aš visai nedaug tepadariau,

Kad pakeltos aukštyn galvos aš nelaikiau,

Kad nežengiau tolyn, lyg milžinas tvirtai…

Nekaltinkit manęs!!!

 

Povilas Jašinskas

 1940 m. liepos 1 d. „Sėjėjas“ Nr.13(356)  Kalba netaisyta