Katech. Holger Lahayne

Šią vasarą pasirodė pirmą kartą lietuvių kalba išleistas Belgiškasis išpažinimas (1561). Kaip dažniausiai ir būdinga reformatų konfesiniams raštams, šio išpažinimo autorius Gvidas de Bresas išskirtinai plačiai pristato mokymą apie Bažnyčią. Jam paskiriami net šeši skyriai (27–32), iš kurių ilgiausias 29-asis: „Tikrosios Bažnyčios požymiai“. De Bresas įvardija tris svarbiausius:

„Bažnyčia skelbia gryną Evangeliją [1], teikia tik Kristaus įsteigtus sakramentus [2], taiko Bažnyčios drausmę ydoms taisyti [3]. Trumpai tariant, Bažnyčioje savivalda veikia tik pagal Dievo žodį, atmetant viską, kas prieštarauja Šventajam Raštui, laikomasi vienintelės galvos – Jėzaus Kristaus.“

Dviem pirmiesiems pritartų visi evangelikai. Pavyzdžiui, evangelikai liuteronai moko, kad Bažnyčia yra toks surinkimas, „kuriame teisingai mokoma Evangelijos ir teisingai teikiami sakramentai“ (Augsburgo tikėjimo išpažinimas, 7). Reformatai mėgsta pridėti ir trečią, apie discipliną arba drausmę (žr., pvz., 1536 m. Pirmajį šveicariškąjį išpažinimą). De Bresas įsitikinęs, kad galima „lengvai atpažinti“, kur yra tikra Bažnyčia, o kur netikra. Nuo tikrosios „niekam nederėtų atsiskirti“.

Evangelikai niekada nedogmatizvo bažnyčios požymių tikslaus skaičiaus. Nors liuteronai, kaip minėta, tvirtai laikosi dviejų, M. Liuteris viename 1539 m. veikale suskaičiuoja net aštuonis tikrosios Bažnyčios atributus. Tačiau esama rimto pagrindo manyti, kad išskirti tris požymius yra geriau negu du arba daug daugiau, kadangi Kristaus tarnystė yra triguba: kunigas, pranašas, karalius (žr. Heidelbergo katekizmo 31 kl.). Apie šias tris Jo tarnystės dalis yra pasisakę ir Bažnyčios tėvai, tačiau tik Reformacijos teologai jas naujai iškėlė ir išryškino. Remiantis šiuo principu išeitų, kad Evangelijos skelbimas atitinka Kristaus pranašo tarnystę, sakramentai – kunigo, o drausmė – karaliaus.

Bet Belgiškasis išpažinimas ypatingas tuo, kad 29 skyriuje prideda dar vieną požymį: Bažnyčios narių tikrumo. Kas gali būti laikomas tikruoju Bažnyčios nariu? Kaip galima atpažinti tikrą krikščionį? Žinoma, šiuos klausimus galima išsiaiškinti ir kalbant apie Bažnyčios drausmę. Tačiau, atskyrus jį, atsiranda proga išsiplėsti keliais itin svarbiais papildomais aspektais. Krikščioniškojo tikrumo tema išlieka labai svarbi iki šios dienos, nes štai, pavyzdžiui, net virš 80 proc. dabartinės Lietuvos gyventojų save laiko krikščionimis, o tik vos kas dešimtas reguliariai lanko bažnyčių sekmadienines pamaldas. Dar Ženevos (1536) ir Hugenotų išpažinimai (1559) pastebėjo, kad Evangeliją nepakanka vien tik paskelbti, kad ją būtina nuolat priminti ir pagal ją gyventi.

De Bresas rašo, kad tikruosius Bažnyčios narius galima identifikuoti ir atskirti nuo veidmainių „pagal skiriamuosius krikščionių požymius“. Pirmuoju ir svarbiausiu jis mini „tikėjimą“. Iš esmės kiekvienas krikščionis turėtų būti tikintysis, nes pripažįsta, jog „tikėjimu esu Kristaus narys“ (Heidelbergo katekizmas, 32). Tikėjimas yra žmogaus širdies nuostata ir būklė, kurią visiškai teisingai įvertina tik Dievas (1 Sam 16, 7). Joks žmogus nepajėgus iš tikrųjų ir galutinai bei neklaidingai nustatyti, ar kas nors yra tikrai tikintis. Bet priartėti prie to vis dėlto įmanoma. Čia De Bresas pasiūlo tris naudingus papildomus kriterijus.        

Pagal pirmąjį, tikinčiaisiais save laikantys žmonės, „vos pripažinę Jėzų Kristų vieninteliu Gelbėtoju, jie vengia nusidėti ir siekia teisumo“. Jeigu tikėjimas netikras, tai nusižengimai Dievo įstatymui tokiems nelabai rūpi; tikri krikščionys, kad ir palaipsniui, suvokia savo nuodėmingumą, vengia konkrečių pagundų ir nuodėmių bei „kryžiuoja kūną ir kūno darbus“, t.y. aktyviai kovoja su savo nuodėminga prigimtimi. Tikri tikintieji stengiasi nuoširdžiai šalintis to, kas nepatinka dangiškajam Tėvui ir Gelbėtojui Jėzui Kristui. Panašiai pastebi ir Heidelbergo katekizmas: tikram tikinčiajam būdingas „nuoširdus liūdesys dėl nuodėmės, vis didėjanti neapykanta jai ir jos šalinimasis“ (89).

Pagal antrąjį kriterijų tikri tikintieji „myli tikrąjį Dievą ir savo artimą nenukrypdami nei į kairę, nei į dešinę...“ Jie ne vien tik vengia blogų dalykų, bet ir siekia gerų. Viso krikščioniškojo pamaldumo ir etikos antrašte de Bresas laiko meilę Dievui ir artimui – visų Dievo įsakymų santrauką ir esmę (Mt 22,37–40). Heidelbergo katekizmas jam antrina: krikščioniui būdingas „troškimas gyventi pagal Dievo valią“ (90).

Taigi, šalia vidinio požymio „tikėjimo“ egzistuoja ir išorinis, regimas ir nesunkiai įvertinamas – tikinčiojo etikos požymis. Mat naujasis gyvenimas Kristuje turi būti šventas gyvenimas, toks, kuris patinka Dievui. Tikrai tikintis žmogus noriai laikosi Dievo įsakymų. Todėl etikos mokymas bendruomenėse yra itin svarbus (žr. plačiau J. Stotto „Etikos mokymas“, lksb.lt). Tikintieji yra pašaukti daryti gerus darbus, kadangi „Kristus, mus atpirkęs savo krauju, Šventąja Dvasia daro panašius į savo atvaizdą, kad pasirodytume visu gyvenimu dėkingi Dievui už Jo geradarystes...“ (Heidelbergo katekizmas, 86). Be to, anot katekizmo, patys krikščionys „spręsdami iš savo gerų darbų vaisių“ gali semtis tikėjimo tikrumo.

Bet yra ir dar vienas, labai svarbus, trečiasis kriterijus: „Nors ir labai silpni, bet visas savo gyvenimo dienas jie Dvasia kovoja su kūnu, nuolat remdamiesi krauju, kančiomis, mirtimi ir klusnumu Viešpaties Jėzaus Kristaus, per kurį tikėjimu turi nuodėmių atleidimą“. Tai labai blaivi ir tikroviška konstatacija – Bažnyčios nariai tikrai yra labai silpni. Jiems toli gražu ne visada pavyksta išvengti nuodėmių ir mylėti Dievą bei artimą. 

Žmogaus tikėjime esama nemažai silpnumo. Ši diagnozė galioja visiems tikintiesiems: visi yra silpni (žinoma, daugiau ar mažiau), visi savo išgalėmis kovoja su ydomis ir pagundomis, su velniu ir pasauliu, visi kartais ima ir suklumpa. Bet ir visi supranta, jog dėl to būtina siekti ištikimai laikytis Dievo kelio ir nenukrypti nei į kairę, nei į dešinę, kol pasieksime išganymo užbaigimą danguje. 

Krikščionio silpnumas tarnauja tam, kad jis vis geriau suvoktų savo priklausomybę nuo Kristaus ir Jo darbų („remdamiesi krauju, kančiomis, mirtimi ir klusnumu Viešpaties Jėzaus Kristaus“), nuo Dievo Tėvo ir Jo siųstos Šventosios Dvasios, nes tikintysis „Dvasia kovoja“ su savo nuodėminga prigimtimi. Tą patį akcentuoja ir Heidelbergo katekizmas: „mes patys iš savęs esame tokie silpni, jog negalime nė akimirkos atsilaikyti“, todėl „prašome [Dievą] mus išlaikyti ir sustiprinti Šventosios Dvasios galia...“ (127).

Tikrosios Bažnyčios ir tikrų tikinčiųjų požymiai yra artimai susiję. Štai Evangelijos skelbimas (pirmas tikrosios Bažnyčios bruožas) būtinas dėl tikėjimo. Bažnyčia turi skelbti Gerąją naujieną, idant žmonėse užgimtų tikrasis tikėjimas (Rom 10,17). Bet skelbimas neapsiriboja vien tuo. Bažnyčios tarnai turi mokyti, pamokslauti ir ištikimai dėstyti ne tik svarbiausias tikėjimo tiesas, bet ir svarbiausius dalykus apie Dievui patinkantį gyvenimą – krikščionių etiką. Tikintysis privalo gauti savo krikščioniškosios kasdienybės orientyrus.

Į tikinčiųjų silpnumą ypač atsiliepia sakramentai (antras tikros Bažnyčios bruožas). Belgiškojo išpažinimo 33 straipsnyje rašoma, kad „gerasis mūsų Dievas, atmindamas mūsų menkumą ir silpnumą, paliko mums sakramentus...“ Tą patį tvirtina ir Heidelbergo katekizmo 75 klausimas. O L. Berkhofas štai kaip šį reikalą apibendrina: „Žodis pasitarnauja, kad pagimdytų ir ugdytų mūsų tikėjimą, o sakramentai jį vis pastiprintų“ (Krikščionių doktrinų santrauka). Sakramentai tikėjimo ir dvasinio gyvenimo nekuria, bet viską sustiprina, palaiko tai, kas jau yra. Jie „vis labiau“ vienija su Kristumi (Heidelbergo katekizmas, 76); jie laikomi tikinčiojo jėgos šaltiniu.

Trečiasis tikros Bažnyčios požymis – drausmė. Jis susijęs su tikinčio žmogaus etiniu ir moraliniu elgesiu. Bažnyčios drausmė arba disciplina – tai pedagoginė priemonė išlaikyti Bažnyčios narius teisingame kelyje. Drausmė prasideda save disciplinuojant ir grumiantis su savo ydomis („kryžiuoja kūną ir kūno darbus“). Bet nepamirškime, kad kiekvienas tikintysis dar yra ir bendruomenės narys. Tad visas etikos mokymas yra neišvengiamai susijęs su bendruomeninėmis sankcijomis, kadangi vieno nario blogi darbai ir ją paveikia. Tam, kad narys išliktų bendrame kelyje, Bažnyčia pastato kelio ženklus, tikrina eismą ir jį įvairais būdais riboja – kitaip kelionė netruktų pasibaigti.

G. de Bresas įsitikinęs, kad pagal minėtus požymius „lengva atpažinti“ tikrą ir netikrą Bažnyčią. Atitinkamai tas pats galioja ir tikintiesiems. Nors gelbstinčio tikėjimo fakto ir neturime galių tiesiogiai nustatyti, iš tikinčiojo veiksmų, darbų, iš šventėjimo kelio turėtume pastebėti, ar bendruomenės narys eina Kristaus pėdomis. Ar ištvermingai eina ir stengiasi išlikti Kristaus kelyje. Tai pamatyti ir įvertinti įmanoma tik tada, jei žmogus pasilieka tikinčiųjų bendruomenėje, paiso jos susirinkimų, stengiasi mokytis Dievo žodžio ir ugdytis visapusišką supratimą.

Tad, naudojantis Belgų išpažinimo doktrina, nėra sunku atpažinti tikrą krikščionį ir atskirti tikrą Bažnyčią nuo netikros. Tikri tikintieji neapleidžia „savųjų susirinkimų“ (Hbr 10,25), palaiko krikščionių bendrystę, stirpina savo tikėjimą Dievo žodžiu ir sakramentais, eina šventėjimo keliu – o Bažnyčia tai palaiko ir stiprina. 

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas