Holger Lahayne

Be galo svarbus ginčas 

Trejybės mokymas apie vieną Dievą trijuose asmenyse yra vienas iš kertinių stulpų, laikančių krikščionių tikėjimą. Beveik visos krikščionybės konfesijos ir bažnyčios pritaria šiam mokymui, o nepritariančios tradiciškai priskiriamos prie netikrų krikščioniškų judėjimų (pvz., Jehovos liudytojai) bei nekrikščioniškų religijų (islamas). Liturginiame kalendoriuje Šv. Trejybės švente po Sekminių tradiciškai užbaigiamas bažnytinių švenčių laikotarpis.

Be to, neatsitiktiniai pagrindinis visų krikščionių tikėjimo išpažinimas – Apaštališkasis – yra trinitarinės struktūros ("Tikiu į Dievą Tėvą... ir į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų... Tikiu į Šventątą Dvasią..."). 

Daugelyje bažnyčių per pamaldas tikintiesiems po kelis sykius primenama apie Trejybės mokymą. Romos katalikų bei tradicinių protestantų liturgijoje esama nemažai trinitarinių elementų. Štai liuteronams ar reformatams išsyk pamaldų pradžioje kunigas ištaria pasveikinimą: "Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais! [2 Kor 13,13]", arba "Vardan Dievo: Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios... Garbė Dievui: Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai". 

Ačiū Dievui, kad pamaldų liturgijos, giesmės bei tikėjimo išpažinimai daug kur išsaugojo, globoja ir toliau palaiko Trejybės tiesą, nes kasdieniame krikščionių gyvenime ji, deja, dažnai jau tevaidina tik antraeilį vaidmenį. Šiandien žodis "Trejybė" retam krikščioniui šildo širdį. O netradicinių bažnyčių pamaldose apie Dievą trijuose asmenyse neretai išvis nė neužsimenama. Ir tradicinėse, ir netradicinėse bažnyčiose išpopuliarėjęs tikėjimo pamokų kursas "Alfa", kuris net 15 teminių skyrių tikina klojąs tikėjimo pagrindus, daug kalba apie Sūnų, plačiai ir smulkiai apie Dvasią, o apie Trejybę – nė žodžio. Kyla įspūdis, tarsi mokymas apie Trejybę nė nepriklausytų "pamatinėms tiesoms". 

Apšvietos epochoje nemažai iškilių mąstytojų išdrįso atvirai supeikti Trejybę. Vokiečių filosofas I. Kantas pastebėjo, kad "Iš Trejybės visiškai nėra jokios naudos praktikai..." (Der Streit der Facultäten). Trečiasis Amerikos prezidentas T. Jeffersonas taip pat pašaipiai pasisakė apie "nesuprantamą trinitarinės aritmetikos makalynę"; esą tereikia tik šį "dirbtinį statinį" nuversti, ir visu aiškumu pamatytume "grynus ir paprastus Jėzaus Kristaus mokymus". 

Reformacijos laikotarpiu atsiradę "antitrinitoriai" jau ne tik šaipėsi, bet ir ėmė griauti šį seną krikščionijos susitarimą. Pirmiausiai jie pradėjo reikštis Lenkijoje, Lietuvoje ir Transilvanijoje. Pagrindinis puolimo objektas – Jėzaus Kristaus tikrasis ir visiškas dieviškumas. P. Gonezijus (1530–1575) neigė Sūnaus buvimą iš savęs, kurį jis priskyrė tik Dievui Tėvui. G. Blandrata (1516–1588) tvirtino Sūnų nesant lygų Tėvui, kuris vienintelis yra tikrasis Dievas. O Atanazo ir Nikėjos išpažinimų mokymą apie dvejopą Kristaus prigimtį – dievišką ir žmogišką – išvis atmetė. 

Simonas Budnas (1533–1593) taip pat griežtai neigė Nikėjos išpažinime įtvirtintą Trejybės dogmą apie vieną Tėvo ir Sūnaus prigimtį, Jėzų laikė žmogiškos prigimties Dievo sūnumi, Tėvo siųstu būti mokytoju žmonijai. Budnas atmetė ir Kristaus dieviškumo preegzistenciją. Nikėjos išpažinimo mokymo apie vieną Tėvo ir Sūnaus prigimtį šalininkus jis laikė klastingais ir sąmoningai Bibliją iškraipančiais asmenimis. D. Pociūtės Budno mokymo apžvalgos santraukoje rašoma: "Kristus Dievo valia ir stebuklingu būdų gimė iš žmogaus giminės, kaip tikras žmogus, ir turėjo vieną žmogišką prigimtį..." (Nematomos tikrovės šviesa) 

325 m. Nikėjos susirinkimo priimtas tikėjimo išpažinimas akcentavo Tėvo ir Sūnaus vienesmiškumą, vėliau Konstantinopolio surinkimas pridėjo sakinį apie Dvasią – ir visa tai, visų trijų asmenų dieviškumas, tapo Trejybės dogmos šerdimi. Visi reformatoriai, greta jų ir A. Volanas Lietuvoje, priešinosi antitrinitorių teiginiams, nes juose įžvelgė pavojų ir visam išgelbėjimo mokymui. Baptistų teologas E. W. Lutzeris šitaip aprašo Nikėjos įvykių reikšmę, neblėstančią iki šių dienų: 

"Nors Nikėjoje buvo ginčytasi tik dėl tų dviejų graikiškų žodžių 'panašus’ ir 'vienodas’ [ar Tėvas ir Sūnus yra tos pačios, ar tik panašios prigimties], tas ginčas buvo be galo svarbus. Visi pastarųjų šimtmečių teologai laikėsi įsitikinę, kad nebuvo nė vieno disputo apie moralės bei visuomenės problemas nė ištolo tokio svarbaus, kaip Nikėjos ginčas dėl Kristaus dieviškumo. Nes tikrasis klausimas buvo tas, ar Kristus iš tiesų yra tikras žmonijos Gelbėtojas. Jeigu Kristus tik didžiausias ir tauriausias iš visų kūrinių, tai Dievas yra tik netiesioginis išganymo dalyvis... Ar išgelbėjimas apskritai būtų buvęs įmanomas, jeigu kančią būtų Dievas uždėjęs vienam iš savo kūrinių? Ne. Tik pats Dievas gali žmogų sutaikyti su savimi. Dėl to anglikonų vyskupas Moule’ė [1841–1920] labai taikliai pastebi: 'Gelbėtojas, kuris nėra visiškai Dievas, būtų buvęs lyg tiltas, kuris pasibaigia prieš pat krantą’." (The Doctrines That Divide) 

Žymus reformatų teologas Karlas Barthas (1886–1968) priklauso prie XX amžiaus kovingųjų Trejybės gynėjų. Iš karto po II Pasaulinio karo jis sugrįžo į akademinę veiklą Bonos teologijos studentams pristatydamas platų paskaitų ciklą apie Apaštalų tikėjimo išpažinimą. Netrukus visa tai pasirodė ir knyga – Dogmatik im Grundriss (Dogmatikos apybraiža). 

Paskaitoje apie "vienatinį Sūnų" Barthas pasisako ir apie Trejybės mokymą bei Nikėjos tikėjimo išpažinimą. "Daug skųstasi ir bartasi dėl šios formulės", kuri tuo laiku buvo naudojama Trejybei apibūdinti (tikime "Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu"). Skundai jam pasirodę nieko verti: "Tie piktinimaisi dėl vadinamosios 'ortodoksijos’ nėra nieko daugiau, kaip 'vilkų staugimai’, prie kurių išsilavinusiam žmogui nederėtų dėtis. Nes šitaip bartis mūsų patriarchus, man atrodo, yra barbariška. Manyčiau, kad jei net ir nesi krikščionis, turėtum surasti bent tiek pagarbos, jog atpažintum, kad čia problema apibūdinta tikrai nuostabiu būdu." 

Teigiama, kad žodis "Trejybė" nėra užrašytas Biblijoje. "Bet juk daug kas, kas teisinga ir pravartu žinoti, nėra paraidžiui užrašyta Biblijoje." Anot Bartho, Dievas nori Biblijos apreiškimu mums kalbėti taip, "kad patys suprastume. Juk Bažnyčia visais laikais turėdavo aiškinti, kas pasakyta Biblijoje. Ir turėdavo tai padaryti kitomis kalbomis, nei graikų ar hebrajų bei kitais žodžiais, nei užrašytieji. Toks paaiškinimas ir yra šioji formulė, kuri labai pasiteisino, kai klausimas buvo puolamas. O juk ginčijamasi buvo dėl vienos raidės, dėl jotos: arba kalbama apie patį Dievą, arba apie dangišką ar žemišką būtybę. Tai nebuvo šiaip sau klausimas, nes šia jota buvo grumiamasi dėl Evangelijos esmės [gr. kalboje žodžių "tos pačios" ir "panašios" prigimtis skiriasi tik viena raide "i", gr. jota]. Arba Jėzuje Kristuje mes turime reikalą su pačiu Dievu, arba tik su kūriniu. Dieviškų būtybių religijos istorijoje būta ne vienos. Tad jei čia senoji teologija grūmėsi iki kraujo, vadinasi žinojo, dėl ko. Nėra ko slėpti, kad tame ginče būta ir nepamatuoto žmogiško įkarščio. Tačiau tai ne taip labai įdomu, nes ir tikintieji nėra angelai. Kai reikalas iškyla dėl svarbiausių dalykų, juk nešauksi 'Ramybės, ramybės, mieli vaikeliai!’, o visu aštrumu varysi ginčą iki pačios pabaigos. Aš net šitaip pasakyčiau: ačiū Dievui, kad tomis dienomis mūsų protėviai, nors ir išmokyti graikiškos kultūros, bet kartu ir neišmanėliai bei silpni, vis dėlto išdrįso stoti į šią kovą." 

Ortodoksinį tikėjimą šiandien gina protestantai, katalikai ir stačiatikiai. Jie visi palaiko Kristaus dieviškumą – tiksliau, tie iš jų, kurie dar ištikimi Biblijai ir savo teologiniam paveldui. Gaila, kad ant patristikos išpažinimų pagrindo jau toli gražu ne visi evangelikai stovi. Kai dalis Reformacijos istorikų atvirai simpatizuoja antitrinitoriams ir kai ši eretinė srovė neretai vienareikšmiškai priskiriama Reformacijai, Romos katalikams belieka tik pasitvirtinti savo senus nuogąstavimus: visada žinojome, kad tas protestantizmas prie gero nenuves: štai, jie ir nesugeba išsaugoti Trejybės. 

Iš tikrųjų reikia sutikti, kad evangelikams ne visada pavyko ir pavyksta nubrėžti linijos tarp ortodoksiškumo ir heterodoksiškumo; kai kurie netgi sąmoningai trina šią ribą, flirtuodami su klaidingais mokymais. Toli gražu ne visi mato antitrinitorių ir iš jų išaugusių srovių kaip socinizmo ir unitarizmo pavojų bažnyčioms, jomis žavisi kaip pažangos, racionalumo ir liberalumo švyturiais. Šiuo metu tai vienas iš didžiausių iššūkių Lietuvos evangelikams, tad Bartho minėta kova dar nesibaigė. 

Tačiau tai ne viskas, nes puolamas ne vien tik Jėzaus dieviškumas. Pavojus gresia ir jo žmogiškumui. Prie šios fronto linijos su ypatinga galia šiais metais stovi ką tik pagirtieji Romos katalikai. Žinoma, jie patys sakytų, kad dėl nieko nesigrumia, nes niekas iš jų tiesiai neneigia, kad Jėzus buvo ir yra tikras žmogus. Ir jie būtų teisūs, jeigu ne Marijos kultas. Marijos kultas ir jos sureikšminimas faktiškai nustumia žmogiškąjį Jėzų į šoną. Tokiu būdu subtiliai, o kartais jau ir ne taip subtiliai, sumenkinama ir savotiškai papildoma Trejybė. 

Žmogus Tėvo dešinėje 

Heidelbergo katekizmas antros dalies pradžioje puikiai išdėsto Tarpininko, kuris galutiniai išspręstų žmonių problemą, tapatybę. Jis turi būti tikras Dievas ir tikras žmogus (15 kl.). Toks buvo ir yra "mūsų Viešpats Jėzus Kristus, padovanotas mums visiškam atpirkimui bei teisumui" (18 kl.). 

Biblija daug kur patvirtina Jėzaus dieviškumą (pvz., 1 Jn 5,20), dėl to ir Patristikos, ir Reformacijos išpažinimai vienareikšmiškai skelbia: jis yra Dievas, antrasis Trejybės asmuo. Katekizmas pabrėžia, kad jis turi būti taip pat tikras ir teisus žmogus, nes "Dievo teisingumas reikalauja, jog už nuodėmę sumokėtų nusidėjusioji žmogaus prigimtis. O tas, kuris pats yra nusidėjėlis, negali už kitus atsiteisti" (16 kl.). Didysis stebuklas įvyko: tokiu žmogumi tapo antrasis Trejybės asmuo. T.y. tas asmuo, kuris buvo ir yra amžinasis Žodis, priėmė žmogaus pavidalą ir prigimtį. Šis stebuklas vadinamas įsikūnijimu arba inkarnacija. 

Visos keturios evangelijos pabrėžia Jėzaus tikrą žmogiškumą. Jis turėjo žmogišką kūną ir dėl to juto alkį, troškulį ir skausmą; jis turėjo miegoti, gebėjo verkti, prakaituoti ir kraujuoti. Jėzus turėjo žmogiškas emocijas kaip džiaugsmas, pyktis ir liūdesys. Kai mirė jo draugas Lozorius, jis "labai susigraudino" ir "pravirko" (Jn 11, 33.35). Prieš nukryžiavimą jis jautė didžiulę baimę, mirtinai sielvartavo, jautėsi silpnas, netgi Dievo paliktas. 

Jėzus nugyveno tą gyvenimą, kuris buvo skirtas Adomui: žmogiškas gyvenimas be nuodėmės, be maišto prieš Dievą. Ir Adomo, ir Jėzaus gyvenimas buvo paženklintas ribotumo ir silpnybės. Klystame, jeigu manome, kad Jėzui buvo lengviau negu mums. Per visą gyvenimą jis buvo gundomas, kartais net labai intensyviai (Mt 4). Ypatingai sunku jam buvo gyvenimo pabaigoje, Getsemanėje, prieš suėmimą. "Mano siela mirtinai nuliūdusi", pripažino jis mokiniams, dėl to ragino likti kartu ir palaikyti. Jėzus jautėsi silpnas ir labai bijojo mirti. Koks gi žmogus trokšta mirti? Bet Jėzus pakluso Tėvui: "Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė [mirtis ant kryžiaus]. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!" (Mt 26, 38–39) 

Jėzus tikrai geba "atjausti mūsų silpnybes", kaip rašoma Hebrajams 4, 15, kadangi jis buvo "visais atžvilgiais panašiai išmėgintas" (Jurėno vert.) kaip mes. Eilutė dar tvirtina, kad gyvendamas žemėje, Jėzus nenusidėjo – niekada, nė vieno karto (žr. ir Hbr 7, 26; Jn 8, 46; 2 Kor 5, 21). Visada darė tai, kas patiko Tėvui, todėl jam niekada nereikėjo prašyti atleidimo. Jeigu jis būtų padaręs bent vieną nuodėmę, būtų miręs už ją, o ne už mūsų nuodėmes. Bet Jėzus mirė būdamas visiškai nekaltas. 

Jėzaus tikrasis dieviškumas ir tikrasis žmogiškumas yra esminiai dalykai išganymo atžvilgiu. Tačiau kaip atsirado dieviškumo neigėjų, taip ir žmogiškumo. Kai kurie svarbūs XVI a. Nyderlandų anabaptistų vadovai kaip M. Hofmanas, D. Filipsas ir M. Simonsas teigė, kad Jėzaus žmogiškasis kūnas kilęs iš dangaus; jo žmogiškas kūnas yra "dangiškas". Jie neneigė, kad Jėzus turi žmogišką prigimtį, tačiau ji esą nekilusi iš Adomo palikuonių. Jėzus gimęs Marijos kūne, tačiau žmogiška prigimtis atėjusi ne iš jos. Silezijos reformatorius K. f. Švenkfeldas taip pat mokė, kad Jėzaus žmogiškumas visai kitoks negu kitų žmonių, kad jo kūnas negali nebūti dieviškas, kadangi kūniškumas ir viskas, kas sukurta, atskiria nuo Dievo. 

Kiti reformatoriai griežtai atmetė tokius klaidingus mokymus. Belgų išpažinimas(1562) smerkia ereziją, "pagal kurią neigiama, kad Kristus iš savo motinos gavo žmogaus kūną" ir tvirtina, kad "pagal kūną Jis – Dovydo palikuonis, kūnu kilęs iš Dovydo palikuonių, mergelės Marijos įsčių vaisius, gimęs iš moters, Dovydo palikuonis, Jesės šaknis, iš Judo giminės, pagal kūną kilęs iš žydų, Abraomo palikuonis, nes priėmė Abraomo sėklą ir tapo kaip ir mes." (XVIII). 

Po prisikėlimo Jėzus įgijo kitą, t.y. pašlovintą ir atnaujintą kūną, bet vis dėlto tą patį tikrą kūną (apie tai byloja ir nukryžiavimo žymės). Praėjus kelioms savaitėms po Velykų jis buvo paimtas į dangų, kur iki šiolei kūniškai yra ir pasiliks "iki visų dalykų atnaujinimo meto" (Apd 3, 20–21). Kai Jėzus buvo paimtas, angelai tvirtino mokiniams: "Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų." (Apd 1, 11) 

Jis buvo paimtas į dangų kaip žmogus, grįš pas mus kaip žmogus, dėl to jis buvo ir yra žmogus. Iš to Antrasis šveicariškasis išpažinimas (1566) daro išvadą: "Taip pat nemanome ir nemokome, kad Kristaus kūnas po išaukštinimo liovėsi egzistavęs ar buvo sudievintas, ir netgi taip sudievintas, kad prarado savo ypatybes, būdingas kūnui bei sielai, vėl visas pasitraukė į dieviškąją prigimtį ir tapo viena substancija." (XI, 8) 

J. Kalvinas aptaria tuos klausimus savo Institutio (II,16,14–15) ir taip pat akcentuoja, kad pagal kūną Jėzus dabar nebėra tarp žmonių. Jis cituoja Augustiną: "Taigi jo dieviškosios didybės atžvilgiu, Kristų visada turime tarp mūsų. Bet jo žmogiškosios būties atžvilgiu galioja jo žodžiai, ištarti mokiniams: 'Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs, o mane ¬ ne visuomet’ (Mt 26, 11). Tad Bažnyčia jį kūniškuoju pavidalu teturėjusi savo tarpe vos keletą dienų – dabar turi tikėjime, tačiau akimis jau neberegėdama." 

Šiuo metu Jėzus yra Dievas ir žmogus, ir sėdi Tėvo "dešinėje" (Hbr 1, 3 ir kt.) – ne žemiau už Tėvą ir ne aukščiau, taip pat ir ne už Jo, bet šalia. Jau dabar jam pavaldus ir visas pasaulis (Ef 1, 20–23). Nors jis yra Karalius ir Valdovas, tačiau jis ir vis dar yra tikras žmogus. Jeigu manome, kad Tėvas mūsų negali suprasti, kadangi niekada nebuvo žmogus, į pagalbą jam ateina Jėzus Kristus, tikinčiųjų brolis (Rom 8, 29). Jis žemėje pasidarė "viskuo" panašus į juos (Hbr 2, 17), tad dabar gali užtarti. Mes turime "Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų." (1 Jn 2, 1; žr. ir Rom 8, 26–27; Hbr 7, 25; 9, 24) Todėl ir esame raginami: "Visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto" (Hbr 4, 16). 

"Ji yra mūsų mama" 

Pateiktasis kristologijos eskizas reikalingas tam, kad pamatytume aiškų skirtumą nuo katalikų teologijos ir pamaldumo. Nes tas skirtumas yra labai didelis: Romos bažnyčia pagrindine žmogiška atstove ir tarpininke danguje yra padariusi Mariją, Jėzaus motiną. Dangiškasis Jėzus telikęs beveik vien tiktai Dievas. Nors jo žmoniškumas tiesiai neneigiamas, tačiau nustumiamas į šalį Marijos tariamai tikresniu žmogiškumu. 

Šįmet, švenčiant Trakų Dievo Motinos ("Lietuvos Globėjos") paveikslo karūnavimo jubiliejų, iš pamokslaujančio kunigo miesto bazilikoje buvo galima išgirsti tokią formuluotę: "Marija ir Sūnus, žmogus ir Dievas". Kitaip sakant, žmogus – tai Marija, o Sūnus – Dievas. Žinoma, Jėzus yra Dievas, o Marija yra žmogus, tačiau tokiu būdu žmogiškumas – kad ir netiesiogiai – priskiriamas vien tik jai. 

Visiems krikščionims Marija yra tikėjimo pavyzdys ir, be abejo, drauge su visų laikų tikinčiųjų sielomis jau dabar yra pas Dievą danguje. Tačiau katalikų teologijoje Marija yra ir daug daugiau: visatos, dangaus ir gailestingumo karalienė. Ji, "baigusi žemiškojo gyvenimo kelionę, su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų dar artimesnė savo Sūnui." (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 966) Vatikano II susirinkimo Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium rašoma: "Paimta į dangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas. Savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais." (62) 

Liaudies pamaldumo giesmėse šiai pozicijai antrinama: "Juk mes, nuodėmių slegiami, / Piktumo karščio išdžiovinti, / Einame prie Tavęs, gaivinančio vandens šaltinio, / Fontano, iš kurio trykšta Dievo malonės". Marija laikoma "laimės vartais", pro kuriuos reikės praeiti. Jos tarpininkavimas būtinas: "Mes tiesiam į Tave rankas, / Pagalbos prašome Tavęs. / Nes žinome gerai, / Tik tikime tuo būtinai, / Kad nė vienas po žemiškos kovos / Amžino atilsio nepažinos, / Jeigu ne Tu, Tarpininke mūsų, / Užtarėja mūsų... Rojun niekas neįžengia, / Kas Tavęs, mergele, vengia." (Trakų Dievo Motinos stebuklai, 2013; II ir III giesmė) 

Panašiai pasisako ir bažnyčios vadovai. Popiežius Benediktas 2012 m. Žolinės pamoksle teigė: "Marija artima, moka klausyti, geba padėti, ji mums visiems artima... ir Dievas artimas, ir Marija, susijungusi su Dievu, yra labai artima; jos širdis tokia atvira, kaip paties Dievo." Dievas 'tik’ artimas, o Marija labai artima, atseit dar artimesnė. Nes ji – žmogus; ji savo motiniškos meilės dėka mus tikrai supranta. 

Benedikto įpėdinys Pranciškus Fatimoje praeitų metų gegužės 12 d. Mariją pavadino "karaliene" ir "keliu, vedančiu pas Dievą"; Jos šviesa rankomis [Jo – Dievo – šviesa jos rankomis...] perduodama mums. "Būk pasveikinta, mūsų gyvenime ir mūsų palaima, būk pasveikinta, o mūsų viltie, mergele piligrime, visatos karaliene!" Popiežius taip pat prašė: "pažvelk į džiaugsmus žmogaus, keliaujančio į savo dangiškąją tėvynę... pažvelk į skausmus žmonijos, lūdinčios ir raudančios šioje ašarų pakalnėje. Savo būties gelmėse, savo tyrojoje širdyje išpuošk mus savo karūnos deimantų spindesiu... Savo maloninguoju žvilgsniu tu sustiprini Dievo vaikų viltį." 

2013 m. gegužės 4 d., praėjus porai mėnesių nuo pontifikato pradžios, Pranciškus meldėsi Romos Didžiosios Švč. Marijos bazilikos koplyčioje prie Marijos ikonos šiais žodžiais: "Marija yra motina, o motina pirmiausiai rūpinasi savo vaikų gerove, kaskart stengiasi apglėbti vis didesne ir švelnesne meile. Dievo motina rūpinasi mūsų gerove." Ji mums padeda konkrečiais dalykais: "augti, nesibaiminti gyvenimo ir būti laisviems". "Motina rūpinasi savo vaikais, idant jie didesni užaugtų, taptų stipresni, pajėgūs prisiimti atsakomybę, būtų aktyvūs gyvenime, siekiantys aukštų idealų... ji padeda mums augti ir žmogiškume, ir tikėjime, būti stipriems ir nepasiduoti pagundai tapti paviršutiniškais žmonėmis ir tikinčiaisiais..." 

Ji "ugdo pasipriešinti gyvenimo sunkumams". Ji tai gali, nes ir pati "Marija savo gyvenime patyrė daug nelengvų akimirkų... Ji tarsi geroji motina yra mums artima, idant gyvenimo sunkumų akivaizdoje, akivaizdoje ir mūsų pačių silpnybių bei nuodėmių, niekada drąsos neprarastume: ji suteikia mums jėgų, ji parodo mums savo Sūnaus kelią." Remdamasis Jn 19, 26–27, popiežius teigia: "Viešpats atiduoda mus į mylinčias ir švelnias motinos rankas, idant pajustume jos pagalbą, kai susiduriame ir kovojame su mūsų žmogiškojo ir krikščioniškojo kelio sunkumais; nėra ko baimintis sunkumų, juos su motinos pagalba galime nugalėti." Pranciškus maldą baigia gyriumi Dievo motinai: "Tegyvuoja Dievo motina! Ji yra mūsų mama. Atsiduokime į jos rankas, idant ji tarsi motina geroji mus globotų." 

Marija rūpinasi, apsaugo, padeda, auklėja, atjaučia, veda, drąsina. Visų šių teiginių santrauka paprasta: Marija mums, žmonėms, pateikiama artimesnė už Trejybės Asmenis. Ji taip pat danguje kaip Jėzus, taip pat turi kūną, taip pat daug patyrė, ji apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Marija tikrai laikoma dangiškąja užtarėja, padėjėja, pagalbininke, tarpininke. Vietos Sūnui jau beveik ir nebelieka... Marijos žmogiškosios (ir motiniškosios) savybės beveik visai užgožia Jėzaus žmogiškumą. Nors Jėzaus išganymo veikla neneigiama (ir joje Marija tariamai dalyvavusi!), bet jo tolimesnė pagalba tikintiesiems menkinama ir praktiškai netenka prasmės. Taip Trejybė užpuolama iš visai netikėtos pusės. 

Kur visa tai nuveda, rodo giesmė (I) iš cituotos knygos: "Mes bijome teisingo Tavo Sūnaus pykčio, / Todėl iš savo rūmų bėgame į kelią. / Kur, Gailestingoji Panele, mes pabėgsime? / Kur nuo Tavo Sūnaus pykčio pasislėpsime?" Perfrazuojant Ps 139, pabrėžiama, kad Dievas yra visur esantis; Jis mus visur pasiekia, visur "mus užklups Dangaus rūstumas". Toliau giedama: "Neturėdami nuo Dievo pykčio kuo užsidengti, / Tavo apgynimo šaukiamės, Mergele, / Tavimi lyg stipriu skydu prisidengiame, / Nes Tu esi gynėja, Tu – pasaulio skydas". Pabaigoje: "Tegul už bjaurias nuodėmes mums bus atleista, / Tegul jos Tavo vandenyse lieka panardintos. / Tegul mus uždengia, Mergele, Tavo šventumas, / Kad mūsų nepaliestų Tavo Sūnaus pykčio strėlė." 

Tai didelę nuostabą keliantys teiginiai. Marija – užtarėja, padėjėja, pagalbininkė ir tarpininkė, tapusi tikra išganytoja, tiesiogiai besiskverbiančia į Sūnaus išganančiąją veiklą. Teigiama, kad Sūnus vis dar pyksta ant savo išganytųjų žmonių, ant tikinčiųjų – neįtikėtina, bet taip kalbama apie Sūnų! Biblinė tiesa, kad Jėzus yra tapęs tikinčiųjų broliu, kad per tikėjimą esame vienybėje su juo, kad galime drąsiai prieiti prie jo malonės sosto – šios tiesos šioje giesmėje nė kvapo. Galima drąsiai tvirtinti, kad giesme Jėzaus Kristaus išganytojiškoji veikla tiesiog apšmeižiama. Dar daugiau – tai grynas piktžodžiavimas! Todėl jau be užuolankų tenka pripažinti, kad šitokio išpažinimo niekaip negalima vadinti nei teisinga religija, nei jį apskritai suderinti su krikščionybe. Biblijos žinia įžūliai iškreipiama, nes Ps 139 yra paguodos, o ne pykčio giesmė ("net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai laikys tavo dešinė", 10 eil.). 

Kai kurie katalikai (ypač "evangeliniai katalikai") tokius iškreiptus teiginius mieliai priskiria "liaudies pamaldumui", kurio formos tikintiesiems neprivalomos. Tačiau tai iš esmės nieko nekeičia. Reikia nepamiršti, kad būtent praktinis pamaldumas atvedė prie Marijos dogmų, nes iš Biblijos jos niekaip nekyla. Be to, būtina pabrėžti, kad, iš evangelikų pusės žiūrint, net ir baisiausios liaudies pamaldumo apraiškos Romos nėra nei smerkiamos, nei tramdomos, o vien tik ramiai toleruojamos. Netgi dar daugiau – bažnyčios hierarchai šį pamaldumą dažnai vertina itin pozityviai (žr., pvz., Pranciškaus Evangelijos džiaugsmas, 122–126). 

Marijos sureiškminimas šiandien yra bene rimčiausias iššūkis krikščionių vienybei. R. Cantalamessa su tuo nesutiktų. Knygoje Marija – Bažnyčios veidrodis (2001) kapucinų vienuolis rašo: "Jėzus užtaria mus Tėvui, Marija užtaria Sūnui... Ji yra tarpininkė savo užtarimu." Popiežiaus rūmų pamokslininkas teigia, kad toks Marijos titulas – tarpininkė – "gali pasidaryti suprantamas ir broliams protestantams". Deja, tenka nuvilti brolį kataliką. Evangelikams ši žinia nėra suprantama ir niekada nebus, nes jie turi geresnę žinią. Evangelikams artimas yra Trejybės Dievas, tokiu tapęs vien tik Kristaus aukos dėka. Ir evangelikams nieko daugiau nereikia! 

Heidelbergo katekizmas pabrėžia, kad Tėvas nėra vien tik "visagalis Dievas", bet taip ir tikinčiųjų "ištikimas Tėvas". "Juo aš taip pasitikiu, kad neabejoju, jog Jis aprūpins mane viskuo, kas būtina kūnui ir sielai, o visi sunkumai, kurių jis duoda šiame gyvenime, pakryps į gera." (26) Dievas Tėvas viskuo aprūpina, o ne Marija. 

Sūnus "išpirko mus vienintele savo kūno auka ir visuomet mus užtaria pas Tėvą; jis paskirtas ir būti amžinuoju mūsų Karaliumi, kuris valdo savo Žodžiu ir Dvasia bei saugo ir išlaiko mus įgytame išgelbėjime" (31). Jėzus Kristus užtaria ir saugo, ne Marija. 

Šventoji Dvasia Biblijoje vadinama Globėja, Padėjėja ir Guodėja (Jn 14, 26; 15, 26; 16, 7; tokie gr. "parakletos" vertimai). Ji "guodžia mane ir pasiliks su manimi per amžius" (53). Maldoje "prašome mus išlaikyti ir sustiprinti savo Šventosios Dvasios galia, kad pajėgtume jiems [pagundymams] tvirtai pasipriešinti ir nesukluptume šioje dvasinėje kovoje" (127). Šventoji Dvasia padeda, guodžia ir sustiprina, ne Marija. 

Marija yra Jėzaus motina, tokia ir liks. Ji nėra dangaus karalienė ir neturi jokių galių būti "Lietuvos Globėja". Vien Dievo Sūnus, žmogus ir Dievas Jėzus Kristus, suvereniai valdo visas šalis ir yra savo Karalystės, savo išrinktosios tautos, ypatingasis Vadovas ir Globėjas, savo Bažnyčios Galva. Vien Jėzus Kristus "savo galia laiko mus ir apgina nuo visų priešų" (51). Einant 501-iesiems metams po Reformacijos, visų protestantų šūkis "solus Christus" – vien Kristus – tebėra aktualus ir šiandien.