2019 metais Seimas nusprendė pripažinti Klaipėdos Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčios su bokštu atkūrimo projektą kaip svarbų valstybei ir pasiūlė Vyriausybei įvertinti galimybę prisidėti prie sklandesnio jo įgyvendinimo. Priimtame dokumente pažymima, kad šios Bažnyčios atkūrimas yra susijęs su Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos istorinės atminties tęstinumu ir pabrėžia Klaipėdos krašto priklausymą krikščioniškam Vakarų pasauliui.

XFM radijo laidos „Ekomisija“ (vedėjas Eduardas Bytautas) svečias – ARŪNAS BAUBLYS, Baltijos regiono istorijos, archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, docentas, Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Klaipėdos regione. Pašnekovas pasakoja apie Šv. Jono bažnyčios istoriją nuo XVII a. iki šių dienų. 

Bažnyčios istorija

„Šv. Jono bažnyčios istorija yra turtinga. Ji pastatyta 1696–1706 m. Tuo metu senamiesčio salos smaigalyje apgriuvusios ir nuo dažnai pasikartojančių Dangės upės potvynių nukentėjusios bažnyčios buvo nugriautos, reikėjo plėsti gynybinius miesto įrenginius. Sklypą miesto liuteronų bendruomenės bažnyčiai paskyrė tuometinės ir dabartinės Turgaus gatvės gale. Buvo pastatyta bažnyčia, kurios vizualizacijų yra išlikę labai mažai, svarbesnė tik viena, dažnai eksponuojama interneto erdvėje ir atstatymo stende prie buvusios Šv. Jono bažnyčios. Ji buvo neapibrėžto architektūrinio stiliaus, dominavo keli. Esminis akcentas buvo maždaug 39 m aukščio bokštas, kuris jau tada tarnavo kaip orientyras įplaukiantiems laivams į Kuršių marias, Dangės uostą.

Bažnyčia egzistavo iki 1854 m. didžiojo Klaipėdos gaisro, prasidėjusio nuo Šiaurės rago, Vitės priemiesčio pusės. Jis per keliolika valandų pavertė miestą liepsnojančiu fakelu. Sudegė visos bažnyčios, išskyrus baptistų, nes ji glaudėsi priemiestyje. Šv. Jono bažnyčios atstatymas tapo Vokietijos valstybės prioritetu, kadangi per 1812-ųjų karą Klaipėda buvo vienintelis laisvas Prūsijos, kurią buvo užėmusi Napoleono kariuomenė, miestas; jame beveik metus rezidavo karališkoji pora. Jos ir atžalų, vėlesnių Prūsijos valdovų, simpatijos atmintin įsirėžė tiek, kad, pradėjus po šio gaisro atstatyti Šv. Jono bažnyčios kompleksą, atsiuntė savo rūmų favoritą ir architektą Augustą Štiulerį, kuris kritiškai pažiūrėjo į atkuriamą bažnyčią, standartizavo įvairių objektų architektūrą. Kai ką paliko, kai ką pareikalavo nugriauti ir taip per 6–7 m. atstatyta neogotikinio stiliaus katedra, kurios bokštas iškilo beveik 76 m – atitiko jūrinio miesto reikalavimus, kad iš Baltijos jūros atplaukiantiems laivams būtų gerai matyti orientyras.

Tokios formos su tam tikrais pokyčiais (laikinais remontais, įvestu šildymu, prastai įkomponuotu viešuoju tualetu greta) bažnyčia išsilaikė iki 1944 m. Yra išlikę aprašymų, kaip paskutinių pamaldų metu išplaukiantys evakuojami žmonės matė degantį bažnyčios pastatą. Kautynės mieste užsitęsė. Evakuacija vyko spalį, bet miestas buvo paliktas tik sausį. Kariuomenės daliniai specialaus naikinimo objektų nesunaikino, nes miestas buvo ginamas neblogai. Sovietinė kariuomenė buvo sustabdyta, užkardytas kelias jau spalio mėnesį. Miestas kentėjo tik nuo aviacijos antskrydžio. Bažnyčios mūrai išliko sveiki, net ir pats bokštas nebuvo labai stipriai apgadintas.

Pokariu buvo priimtas sovietinės valdžios sprendimas Klaipėdoje nugriauti visas esančias bažnyčias. Galbūt tai buvo savotiškas karinių struktūrų, turėjusių visokiausių fobijų, reikalavimas. Ilgą laiką po Antrojo pasaulinio karo jūrlapiuose šių bažnyčių vietos buvo pažymėtos. Šv. Jono bažnyčia nugriauta ganėtinai brutaliai, griuvenų likučiai išvežti. Vyresni klaipėdiečiai, ypač po karo atsikraustę į Klaipėdą, atsimena, kad toje vietoje ilgą laiką stovėjo prekybiniai barakai, po to ir jie nugriauti, kurį laiką ten buvo tiesiog aikštė.

Atgimimo metais susirūpinta miesto infrastruktūra ir bandyta spėlioti, kurioje vietoje galėjo būti bažnyčia. Archeologo Raigardo Sprainaičio, deja, jau mirusio, archeologiniai kasinėjimai patvirtino, kad jos pamatai yra išlikę, tačiau nepaaiškino, kokia jų būklė. Ten buvo pasodinta gyvatvorė, neva žyminti beveik tikslų bažnyčios kontūrą. Taip šis objektas pasiekė mūsų laikus.

Noras atkurti šią bažnyčią tvyrojo jau ganėtinai seniai. Atgimimo pradžioje buvo užuominų, kad reikėtų atkurti tai, kas yra sugriauta, nes miestas prarado savo architektūrinį veidą. Nelikusių vertikalių akcentų niekas negalėjo kompensuoti. Ir, aišku, jau nuo 1990-ųjų laisvės gūsio ši bendruomenė, buvusi gana didelė (2–2,5 tūkst.), svajojo atstatyti bažnyčią, nes atgautas klebonijos pastatas ant Jono kalnelio iš pat pradžių sunkiai tenkino jos poreikius.

Beje, reikėtų priminti dar vieną juridinę klaidą. Norint atgauti nekilnojamąjį turtą, teritorijas, buvo absurdiškai reikalaujama pateikti 1940 m. nacionalizacijos aktus. Bet Klaipėdos kraštas 1939-aisiais buvo aneksuotas, t. y. paimtas iš Lietuvos ir perėjo į nacistinės Vokietijos žinią. Labai kliudė įvairūs teisiniai procesai, reikėjo daugybės įrodymų. Deja, tenka pasakyti, kad tai buvo pirmosios torpedos, sustabdžiusios statybos laivą.

Aišku, bendruomenė nuo pat pradžių nepajėgė savarankiškai atstatyti. Buvo renkamos lėšos, ieškoma įvairių variantų. Aš įsitraukiau į šį darbą ganėtinai vėlai, jau tapęs Vokietijos garbės konsulu, buvau kviečiamas dalyvauti komitetų posėdžiuose. Maždaug iki 2010 m. bendruomenė skelbė ne vieną atstatymo konkursą. Vienu metu laimėjo, deja, jau mirusi garsi architektė Elena Nijolė Bučiūtė, labiau žinoma dėl modernaus Nacionalinio operos ir baleto teatro pastato. Jos projektas buvo tikrai įdomus, inovatyvus, bet jis kirtosi su senamiesčio dvasia, būtų labiau tikęs naujuose rajonuose arba giliau į Didžiąją Lietuvą. Atviros erdvės, plokščias stogas su buvusių karnizų imitacija ir kiti dalykai sulaukė ganėtinai daug kritikos, vėliau atsirado paminklosauginių svarstymų atkurti bent jau tūrinį, erdvinį senosios bažnyčios vaizdą.

Negaliu nepaminėti svarbaus 2013 m. Vokietijos Federacinės Respublikos prezidento Joachimo Gauko vizito į Klaipėdos kraštą. Tai buvo pirmas tokio rango pareigūno vizitas į šiuos kraštus ir apskritai labai reikšmingas įvykis Lietuvoje. Po susitikimo S. Dacho namuose sustiprėjo noras atkurti šią bažnyčią, kuri buvo matoma ne tik kaip kulto pastatas, bet ir apžvalgos aikštelė, vertikalių akcentų simbolis, vienas iš turizmo informacijos padalinių, klasikinės, kamerinės muzikos koncertų salė, socialinis centras ar muziejus. Pamažu išsikristalizavo mintis, kad geriausia būtų išoriškai atkurti bažnyčios vaizdą, panaudojant ne tradicines statybines medžiagas (nes brangu).“

Bažnyčios su bokštu atkūrimo darbai

„Atkūrimas ilgokai užsitęsė, keitėsi valdžios, pareigūnai, institucijų vadovai ir kaskart reikėdavo viską pradėti iš naujo. Dabar susigriebta ir mobilizuotos visos jėgos.

Labai džiugu, kad priimtas šis sprendimas. Nesakau, kad bus labai optimistiškai greitai daroma. Tam reikia lėšų. Nacionalinio prioriteto objektų Lietuvoje yra ir daugiau, bet tai yra ženklas, kad bažnyčia nėra tik mažos liuteronų bendruomenės, Klaipėdos savivaldybės reikalas, bet ir svarbi visai Lietuvai. Sprendimas leidžia tikėtis įvairių struktūrų, gal netgi tarptautinių organizacijų dėmesio ir paramos, nebūtinai finansinės.

Vasarą jau turėtų prasidėti archeologiniai tyrimai, atsakysiantys į vieną iš esminių klausimų, kokia likusių pamatų būklė, patikslinti, atidengti visą perimetrą, atitinkamai įvertinti, išmatuoti, ištirti ir pradėti normalius projektavimo darbus. Techninio projekto dar nėra, tik architekto Aurimo Širvio vizualizacijos. Aišku, dar reikia istorinių tyrimų, surinkti medžiagą, susijusią su bažnyčios interjeru ir eksterjeru.

Labai džiugu, kad Klaipėdos išeivijos dalis Vokietijoje stipriai padeda rinkti medžiagą. Ponas Uvė Jurkštys, mūsų miesto garbės pilietis, daug padarė, paskleisdamas žinią per įvairias organizacijas, išsibarsčiusias po Vokietijos miestus ir žemes. Norėtųsi pabrėžti išeivio Lino Skvirblio indėlį: jis pasitelkė technologines žinias bei vietinius archyvus ir sugebėjo rasti A. Štiulerio projektinius eskizus, tai labai pasitarnavo bažnyčios tūrio ir erdvės atkūrimo darbams. Tam tikra prasme tai Vokietijos mokslui suteikė tam tikrų inovatyvių dalykų, nes iki tol A. Štiulerio palikimą tyrinėjusi architektė neaptiko šių dokumentų. Greičiausiai jie 1944 m. išvežti iš Klaipėdos, vėliau deponuoti kokiame parapijos archyve (Vokietijoje nėra centralizuotų, tik žemių archyvai).

Bažnyčią numatoma atstatyti iki 2027 m. gruodžio 31 d. Jos erdvės būtų pritaikytos evangelikų liuteronų bendruomenės pamaldoms, kitoms religinėms apeigoms, kultūriniams renginiams (parodoms, koncertams, muziejui), o atstatytame bažnyčios bokšte turėtų būti erdvės, pritaikytos Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centrui.“

Parengė Kamilė Laučytė ir Ilona Petrovė

bernardinai.lt

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
     8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas