Dalija Gudliauskienė

1570 m. Lietuvos evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai pasirašė Sandomiro susitarimą, kuriuo įsipareigojo gerbti vienas kito tikėjimą bei apeigas, reikalui esant, – keistis kunigais bei puoselėti tarpusavio paramą sunkiais laikais. Susitarimas galioja iki šių dienų.

1570 m. balandžio 14 d. pietryčių Lenkijos mieste Sandomire buvo pasirašyta unikali trijų evangeliškų Bažnyčių ekumeninė sutartis – Consensus Sendomiriensis. Abiejų Tautų Respublikos (LDK ir Lenkijos karalystės) liuteronai, reformatai ir Čekų broliai, po gan ilgų diskusijų, sutarė vieni kitų tikėjimą laikyti esant teisingą, vienodai pripažinti Šv. Trejybės dogmą ir mokymą apie išteisinimą. Buvo sutarta dėl Sakyklos ir Stalo bendrystės, t. y., kad gali naudotis vieni kitų bažnyčiomis, dvasininkais, teikti ir priimti Sakramentus: Krikštą ir Komuniją, nors nebuvo sutarta dėl mokymo apie Viešpaties Vakarienę – Jėzaus Kristaus dalyvavimo Eucharistijos sakramente sampratos.

Sinodas Sandomire vyko 1570 m. balandžio 9-15 dienomis. Iš reformatų pusės susitarimą pasirašė Deltuvos  ministras, pamokslininkas Stanislovas Marcijanas (Marcyjan, Marcianus), kunigaikščio Andriaus Višnioveckio, kuris tuomet valdė Deltuvą, atstovas (legatas).

Dainora Pociūtė monografijoje Nematomos tikrovės šviesa rašo, kad reformatai, liuteronai ir čekų broliai, atsiriboję nuo antitrinitorių, siekė, jog 1570 metų ATR seime būtų priimtas nutarimas juos pripažinti oficialiomis konfesijomis LDK ir Lenkijos karalystėje. Evangelikams, nepaisant kai kurių nesutarimų, reikėjo bendro sutarimo, kad galėtų veikti išvien kovoje su vis stiprėjančia kontrreformacija.

Nesutariant dėl Šv. Vakarienės formuluotės, buvo įrašyta pastaba, jog kiekvienas, net netikintis, priimantis Dievo Žodžiu sujungtą duoną ir vyną, iš tikrųjų priima tikrą Sakramentą ir sakramentišką tiesą sakramentiškai, iš vidaus, šventai. Dvasiškai, išganymui Sakramentą priima tik tikintieji, neapibrėžiant, kokiai konfesijai jie priklauso, – rašo prof. D. Pociūtė.

Tačiau, jei netikintys priima Sakramentą, jis jiems – pasmerkimas. Todėl reformatai akcentuoja, kad parapijos kunigas, dalinantis Komunijoje duoną, turi žiūrėti, kad aiškūs nusidėjėliai ar netikintys nesiartintų prie Viešpaties Stalo, gelbėtų sielas nuo pražūties. Taigi, sakramentai net ir tuomet kai juos dalina blogas kunigas, nepraranda savo reikšmės, lieka Sakramentu, nes jo tikrumas ne iš dalinančio asmens, bet iš Jėzaus Kristaus. 

Deja, ATR  seimas atmetė trijų Bažnyčių pasirašytąją Sandomiro konfesiją ir nesuteikė joms oficialių Bažnyčių statuso. Buvo pasiekta tik tiek, kad evangelikai nebebuvo tapatinami su eretikais, kokiais buvo laikomi antitrinitoriai, anabaptistai.

Sandomiro susitarimu Lietuvos reformatai ir liuteronai grindė savo santykius ir Lietuvai pasiskelbus nepriklausoma valstybe 1918 metais.

Tarpukariu bendromis liuteronų ir reformatų pastangomis Kaune, Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete, 1925–1936 metais veikė Evangelikų teologijos fakultetas, kuriame dėstė ir liuteronai, ir reformatai. Fakulteto auklėtiniai – jauni, energingi dvasininkai –  pasklido po Lietuvą. Kai kurie reformatai nuėjo kunigauti į liuteronų parapijas, tai Petras Dagys ar Jonas Mizaras.

1930 m. buvo įsteigta bendra Studentų evangelikų draugija.

Tose vietovėse, kuriose gyveno ir liuteronai, ir reformatai, buvo steigiamos bendros kapinės,  kartu rengiamos tik evangelikams būdingos Kapinių šventes.

Sandomiro susitarimo dvasioje, Kelmėje reformatų kunigai aptarnavo ir liuteronus, ir reformatus, Viešpaties Vakarienėje dalindami reformatams duoną, o liuteronams – ostiją.

Pokariu, siautėjant ateizmui, Biržų liuteronai neteko savo maldos namų. Latviškai kalbančiai liuteronų bendruomenei pamaldas laikydavo iš Latvijos atvykę kunigai Biržų reformatų bažnyčioje. Lietuvoje nebuvo jokios evangelikų kunigus ruošiančios mokymo įstaigos. Gelbėjo Teologijos kursai prie Rygos universiteto, kuriuos lankė Lietuvos evangelikai – liuteronai ir reformatai. Lietuvos reformatams netekus paskutinio reformatų kunigo, senjoro Povilo Jašinsko, tarnauti reformatams Biržuose buvo pakviestas liuteronas kun. Reinholdas Moras iš Klaipėdos.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, atsikūrė ar naujai susikūrė savo maldos namų neturinčios evangelikų parapijos, kurios iki šiol naudojasi vieni kitų bažnyčiomis: panevėžiečiai reformatai  glaudžiasi pas liuteronus, Kelmės reformatų bažnyčioje tarnauja liuteronų kunigai, draugiškai sutaria šiauliečiai, bendromis jėgomis stengdamiesi išsikovoti teisę maldos namų statybai.

Lietuvos evangelikams – liuteronams ir reformatams – atsikurti padėjo Vokietijos Evangelikų bažnyčia, teikdama ne tik dvasinę, bet ir materialinę pagalbą. 1992 metais Lietuvos evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai pasirašė bendrą Partnerystės sutartį su Lipės krašto bažnyčia. Po 25 metų, švenčiant Reformacijos 500 metų jubiliejų, 2017 m. birželio 27 d. Šilutėje buvo pasirašytas Sutarties pratęsimas. Sutartį savo parašais ir antspaudais patvirtino: Vokietijos Lipės krašto bažnyčios vardu – reformatų gen. superintendentas kun. Dietmaras Arendsas (jam atstovavo kun. M. Stadermannas), liuteronų superintendentas kun. dr. Andreasas Langė ir kun. Frankas Erichsmejeris; Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vardu – vyskupas Mindaugas Sabutis ir Konsistorijos narys kun. Mindaugas Kairys; Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardu – tada buvęs gen. superintendentu kun. Tomas Šernas ir Konsistorijos prezidentas, kuratorius Nerijus Krikščikas.