Katech. Holger Lahayne

Kelias „Dievo Sūnausp” – vedlys į dangų

Pirmoji lietuviška knyga, 1547 m. Karaliaučiuje išspausdintas Martyno Mažvydo Katekizmas, prasideda lotyniška dedikacija „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“. Jos keletas eilučių vienareikšmiškai patvirtina visos knygelės pagrindinį tikslą: „Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčia, / Kad neprislėgtų Tavęs atsiskaitymo valandą rūsčią / Pyktis Teisėjo garbaus, sėdinčio soste aukštam“1.

Autorius, būsimas Ragainės liuteronų bažnyčios klebonas, ragina Lietuvą, t. y. savo tautiečius, nuoširdžiai tikėti Dievo žodžiu.Minimas Dievo teismas ir atsakomybė prieš Jį byloja apie Katekizmo dvasinio turinio svarbą, rimtumą ir asmeninę reikšmę kiekvienam skaitytojui.

Net virš 20 kartų visame neilgame Katekizmo tekste minimas žodis „mokslas“ šių dienų skaitytoją iš pirmo žvilgsnio gali suklaidinti: nejau Mažvydas kalba apie akademines disciplinas, humanitarinius mokslus ir apskritai apie kultūrą? Tačiau jau Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Friedricho Staphyluso (1512–1564) nepasirašytoje lotyniškoje pratarmėje bažnyčios ganytojams randame ne žodį scientia (mokslas/žinojimas bendrąja prasme), o doctrina, pavyzdžiui, doctrina coelesti – „dangiškasis mokslas“. Mažvydas turėjo omenyje krikščionių tikėjimo mokymą – ir nieko kito. Jis kalba apie dangiškas tiesas, kurias sužinome iš Dievo apreiškimo ir Žodžio.

Apskritai krikščioniškasis mokymas (t. y. tai, ką mes šiandien vadiname teologija) Bažnyčios Tėvų laikais dažnai būdavo vadinamas sapientia – „išmintis“. Theologia kaip viso krikščioniško mokymo apibrėžimas pradėtas vartoti tik nuo XII a. Viduramžiais būta ir alternatyvių sąvokų, kaip antai Augustino vartotos christiana lex – krikščioniškasis įstatymas2 (panašiai kaip Mažvydo dedikacijos mandata Dei – Dievo įsakymai, t. y. Dievo žodžiai arba visas krikščioniškas mokymas), arba fidei summa – „tikėjimo suma“, arba sacra doctrina – „šventasis mokymas“ arba mokslas.

Tomas Akvinietis XIII a. apgynė ir naujai tvirtino krikščionybės tiesų mokymo moksliškumą – šventasis mokslas yra netgi pats garbingiausias3. Jo pavyzdžiu ir Mažvydas kalba apie „šventą mokslą“ arba „krikščionių mokslą“, kurio tikslai besiskirią nuo pasaulietinio mokslo, tyrinėjančio vien šio pasaulio reiškinius. Šventas arba dangiškas mokslas nurodo į savo šaltinį, dangų bei amžinąjį gyvenimą. Mažvydo Katekizmo lotyniškoje pratarmėje rašoma: „Juk jis tik vienas, tarytum koks vieškelis, visiems lygiai ir nustato, ir parodo tikrą amžinojo išganymo kelią“4.

Vienoje lotyniškosios pratarmės vietoje net ir kiek plačiau išdėstomas „Evangelijos mokslo“ apie „Išganytoją Jėzų Kristų“ turinys: „Juk jis visus, kurie juo pasitiki, išperka nuo įstatymo prakeikimo, nuo Dievo pykčio, nuo pasmerkimo amžinąja mirtimi ir visa tai – veltui, nekeldamas jokių sąlygų ir nematuodamas, kokio vertingumo buvo ankstesnieji ar vėlesnieji darbai“. Atgailos vaisiai reikalingi, bet jie „ne tokie, kurie laimi išganymą amžinajame gyvenime“5.

Taigi lotyniškoji pradžia niekaip neleidžia suabejoti Katekizmo turiniu ir tikslu. Po jos einanti lietuviška pratarmė – pirmasis lietuviškas eilėraštis – „Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“ skamba taip: „Broliai, seserys, imkiat mani ir skaitykiat, / Ir tatai skaitydami permanykiat. / Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, / Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti. / Regėti to norėjo savo akimis, / Taip ir išgirsti savo ausimis“6.

Čia kalbama apie išganymo ir tikros religijos troškimą, apie tikrą Dievo pažinimą ir kelią į dangaus karalystę. Šis šventas mokslas veda į išganymą, nes „rodo tikrą kelį Dievo Sūnausp“7. Jo atmetimo ar ignoravimo pasekmės tikrąja prasme yra pražūtingos: „Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti, / Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti“8. Atitinkamas įspėjimas nuskamba ir kunigams: „Jei to trumpo mokslo mokyti užtruksit, / Aveles jūsų amžinai pražudysit“9.

„Be jos nebūtų ir Lietuvos“ – stabo kūrimas

Pirmąją lietuvišką knygą teisėtai galime vadinti evangeliniu traktatu. Tačiau negirdėti, kad jis šiandien būtų studijuojamas, nagrinėjamas ar naudojamas bažnyčiose. Kodėl Katekizmo eilės šiandien aptariamos beveik vien tik per lietuvių kalbos pamokas? Kodėl pirmosios eilutės „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit…“ yra paverstos lietuviškos spaudos ar raštijos pradžios šaukiniu? Kodėl Lietuvos kultūroje Mažvydo vardas padarytas tam tikra ikona, lietuviškosios tapatybės simboliu? Kodėl dėmesys visuotinai kreipiamas į jo pastangas šviesti ir kultūrinti, o ne į siekį evangelizuoti tautiečius? Ir pagaliau, kodėl visi Lietuvos mokiniai verčiami išmokti visą pirmą lietuviškos pratarmės puslapį (iki „Ir dangaus karalystėn prisiartinsit“) atmintinai? Ir viskas – tik dėl kultūrinės reikšmės, o ne dėl švento mokymo svarbos? Kodėl?

Literatūrologas ir leidėjas Saulius Žukas rašo, kad Mažvydo „knygos atsiradimas – tai jau kultūros brandos ženklas. Būtent todėl Katekizmo pasirodymo data – 1547 metai – yra sureikšminta ir tapusi nacionalinės kultūros pradžios simboliu“10. Jo kolega Albinas Jovaišas, ilgametis VU dėstytojas ir profesorius, „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit…“ komentuoja šitaip: „Pabrėžiama, kad dabar išsipildo senas lietuvių troškimas turėti savo knygas. Knygelė parodys broliams ir seserims, kaip pažinti tikrąjį tikėjimą, šiuo atveju – liuteronybę, apskritai krikščionybę. Tai pati svarbiausia eilėraščio mintis“11.

Antrasis ir trečiasis Jovaišo citatos sakinys visiškai teisingi: tikrojo tikėjimo pažinimas yra „svarbiausia eilėraščio mintis“. Deja, viską iškreipia pirmas sakinys: „…senas lietuvių troškimas turėti savo knygas“. Ar tikrai toks senas ir ar tikrai troškimas? Juk tada nei Mažojoje, nei Didžiojoje Lietuvoje tokio troškimo tikriausiai nė neegzistavo! Nebent kalbėtume apie kažkokį visai mistinį, giliai pasąmonėje slėptą troškimą ar pan. Sprendžiant iš Katekizmo, Mažvydas nei pats turėjo tokį troškimą, nei ketino tenkinti lietuvių troškimą turėti knygąKatekizme jis tekalba tik apie Dievo ir grynosios Evangelijos troškimą.

Bėda ta, kad kadaise visas akcentas buvo permestas į knygą kaip tokią ir užrašytą žodį kaip savaiminį gėrį, o svarbiausioji eilėraščio mintis liko nutylėta. Filosofas ir signataras Bronius Genzelis viename 2013 m. pranešimų teigia, kad lietuviškos pratarmės pradžioje yra „aiškiai suformuluoti knygos išleidimo tikslai“. Jis pacituoja žymiąsias keturias eilutes ir paskui paaiškina: „Ir šis kreipinys neliko be atgarsio – lietuviškai rašytas žodis prigijo. Jo svarba ta, jog suvokta – tauta negali gyvuoti be savo rašytinio žodžio, jos netenkina jokia svetimoji kalba, kad ir kuri ji būtų, ar senoji slavų, ar lotynų – yra atneštos kultūros vaisius. Mažvydas yra lietuvių literatūrinės kalbos pradininkas“12.

Žinoma, kad Mažvydas, liuteronų kunigas, kilęs iš Pietų Žemaitijos, yra vienas iš lietuvių literatūrinės kalbos pradininkų. Tačiau Genzelio teiginiuose nepaliekama nė žodžio apie tikrąją Katekizmo paskirtį, apie tikėjimo pažinimą kaip pagrindinę pratarmės mintį – jis iškart pereina prie rašyto žodžio ir knygos13. Nors jau pačioje eilučių pradžioje visai aiškiai sakoma, kad „permanyti“, t. y. suprasti arba suvokti, įsisavinti reikia ne ką kitą, o Evangeliją – šventąjį Dievo mokslą.

Kodėl profesorius šito nepastebi arba sąmoningai ignoruoja, prisidengdamas kliše „tauta negali gyvuoti be savo rašytinio žodžio“? Juk Mažvydas ne tai norėjo pasakyti. Mažvydo buvo suvokta, kad tauta negali gyvuoti be gyvojo Dievo gydančio Žodžio – štai kas iš tikrųjų buvo suvokta! Tad Genzeliui (ir ne tik jam), kalbančiam apie kreipinio atgarsį visuomenėje, buvo verta pasidomėti būtent šios, krikščioniškosios, evangeliškosios žinios plėtra tarp lietuvių. O tai, kad „lietuviškai rašytas žodis prigijo“, tai tik laimingas sutapimas, ir tiek. Iš Katekizmo aiškiai matyti, kad Mažvydui rūpėjo, jog prigytų Evangelija.

Tad teiginiai, kad tautai buvę gyvybiškai svarbu turėti savo rašytinį žodį ir kad „jos netenkina jokia svetimoji kalba“, su Mažvydo „mokslu“ ne daug ką teturi bendro ir yra smarkiai ginčytini. (Tautos, kalbos ir rašytinio žodžio santykis lietuvių atveju istoriškai yra labai sudėtingas; pavyzdžiui, tauta jau gyvavo, o Šventojo Rašto savo kalba turėjo laukti dar ilgai, net iki 1735 m., kai Karaliaučiuje buvo išspausdinta visa lietuviška Biblija.) Lietuvių kalba Mažvydui tikriausiai taip pat rūpėjo, tačiau tik kaip įrankis komunikuoti su savo tautiečiais – tik tiek, ir nieko daugiau. Tad tenka konstatuoti, kad Genzelis daro ne teksto egzegezę14, o eizegezę – jis įskaito Mažvydo tekste tai, ko ten iš tikrųjų nėra.

Bet prie tokios praktikos Lietuvoje visi jau seniai pripratę. Jau seniai pagrindine Mažvydo žinia laikoma ne Evangelija ir tikrasis tikėjimas, ne šventas arba dangaus mokslas, o knyga ir rašytas bei spausdintas žodis. Antai Vytautas Landsbergis, nuo 1996 m. – Katekizmo 450-mečio minėjimo sukakties komisijos pirmininkas, leidinyje Pirmosios lietuviškos knygos sukaktis rašo, kad jubiliejus ragina „susikaupti, pamąstyti: ką reiškė knyga tautai, valstybei, tautų bendrijai…?“15 Ką reiškia knyga kaip tokia? Geras klausimas, prie kurio, progai pasitaikius, verta pamąstyti giliau. Tačiau tai ne Mažvydo klausimas. Jo klausimai dar buvę visai kitokie.

1997 m. sausio 8 d. iškilmingame Katekizmo 450 metų sukakties minėjime Vilniaus Operos ir baleto teatre kalbą pasakė Justinas Marcinkevičius. Ja jis aplenkė ne tik Landsbergį ir Genzelį, tačiau ir bet kurį kitą, savo mintimis visus palikdamas toli toli: „Triskart palaiminta [Mažvydo] ranka, kuri štai jau 450 metų tiesia mums, lietuvininkump ir žemaičiump, mūsų RAŠTĄ. Visa Lietuva šiandien susitelkė prie tos rankos, susirinko aplink savo KNYGĄ. Nors tik nedaugelis ją matę, tačiau visi tiki, kad ji yra. Ji turi būti, nes be jos nebūtų ir Lietuvos. Todėl ir galime sakyti, kad turime du karalius: Mindaugą, sukūrusį Lietuvos valstybę, ir Mažvydą, sukūrusį Lietuvos knygą“16.

Tikrai tikinčiam žmogui šitokie rašytojo žodžiai pirmiausia turėtų pasirodyti gerokai pribloškiantys. „Triskart palaiminta“ – t. y. ne kaip nors paprastai palaiminta, o aukščiausiu lygiu (tik pažiūrėkime, ką toks trigubas laiminimas reiškia Biblijoje!); „susirinko aplink savo KNYGĄ“ („surinkimas“, nuo gr. ekklesia – Bažnyčia); Mažvydas vadinamas karaliumi, o vėliau kalboje „apaštalu“; „žegnojamės prie nedidelės pirmojo katekizmo bažnytėlės“. Krikščioniško mokslo arba tiesų perdavimas virto „[Mažvydo ranka, kuri] tiesia mums… mūsų RAŠTĄ“. Kalbama apie tikėjimą (!), kad ši knyga egzistuoja, kad jos buvimas būtinas, nes „be jos nebūtų ir Lietuvos“.

Didžiosios raidės ir labiau krikščioniškam turiniui bei pačiam Dievo žodžiui būdingos kalbinės formos tik rodo, kad Marcinkevičius komunikacijos priemonę knygą pavertė tikėjimo ir garbinimo objektu, arba, teologiškai tariant, stabu17.

Kalboje Marcinkevičius cituoja ir iš Mažvydo Giesmių krikščioniškų (1566), pirmojo lietuviško giesmyno, lotyniškos pratarmės, jos vieną sakinį išversdamas šitaip: „kad žodžio tarnyba išliktų ir mūsų kalba, ir persiduotų būsimoms kartoms“18. Tai nėra netinkamas vertimas, tačiau Marcinkevičiaus implikuojama reikšmė visos pratarmės kontekste mažų mažiausiai atrodo bent jau ginčytina. Pats autorius „žodžio tarnybą“ priskiria bažnyčios tarnautojams bei kunigams, į ją įdėdamas palinkėjimą, „kad tarp mūsų klestėtų Dievo žodžio tarnyba“19. Tuo tarpu Marcinkevičius kunigišką misiją prisiima sau pridurdamas: „Pasakyta amžiams. Norėčiau pabrėžti, kad iš šios tarnybos Mažvydas nė vieno mūsų dar nėra atleidęs. Nebent mes patys pabėgom, pasitraukėme, apleidom ar išdavėm“20.

Tokiomis kategoriškomis įžvalgomis Marcinkevičius tikrai perlenkia lazdą, kadangi visa giesmyno lotyniška pratarmė yra visai kitokios dvasios. Pats Mažvydas, liuteronų kunigas ir Evangelijos skelbėjas, visą tokį jo asmens ir kūrybos sureikšminimą bei tikrųjų ketinimų iškraipymą greičiausiai būtų pavadinęs ne kuo kitu, o stabmeldyste ir būtų griežtai pasmerkęs.

Kokios, Mažvydo įsitikinimu, yra žmonių pareigos, galima nesunkiai nustatyti skaitant jo Katekizmą. Nei Katekizmas, nei visa krikščionių teologija niekada ir niekaip nėra išreiškusi amžinos prievolės išsaugoti kalbą. Marcinkevičius (ir kiti) savotiškai sukuria naują įstatymą: trūks plyš išlaikyk savo kalbą ir perduok ją „būsimoms kartoms“. Jo akimis, tai yra nekintantis ir amžinas įsakymas, įpareigojantis be išimties visus („nė vieno mūsų dar nėra atleidęs“). Tai nestebina, nes juk ir sekuliarūs dievai turi turėti savo moralinius reikalavimus bei kelti etines normas.

Deja, tikrovėje nei kalbos išlaikymo, nei perdavimo nereglamentuoja jokie pusdieviški įsakymai. Tai dažniausiai įvyksta natūraliai. Be to, tikrovėje kartais atsitinka visai kitaip, nei Marcinkevičiaus svajose. Pavyzdžiui, žydai Jėzaus laikais buvo seniai „pabėgę“ nuo hebrajų kalbos; I a. Palestinos gyventojai daugiausia kalbėjo aramėjų (sirų) kalba; šimtmečius prieš tai Egipte gyvenę žydai kalbėjo tik graikiškai, dėl ko buvo sudarytas Senojo Testamento vertimas iš hebrajų į graikų kalbą (vad. Septuaginta).

XVIII a. airiai „apleido“ savo senąją airių (goidelų) kalbą ir perėjo prie anglų (šiandien gal tik 1–2% Airijos gyventojų moka ją), – o juk argi airiai ištirpo anglų kultūroje? XVI a. iš Prancūzijos pabėgę protestantai, hugenotai, Prūsijoje apie 1800 m. užbaigė perėjimą nuo prancūzų kalbos prie dvikalbystės tiek šeimose, tiek bažnyčiose, o XIX a. jų palikuonys jau visose Vokietijos teritorijose kalbėjo vien tik vokiškai. Ar jie nusidėjo kažkokiam kalbos išsaugojimo įstatymui?

Daugelis ir iš lietuvių gerai žino, kaip sunku kalbą išlaikyti emigracijoje. Kartais jos nepavyksta perduoti jau net vaikams. Įvairiais būdais žmonės taikosi prie vietinių kultūrų, taip pat ir keisdami protėvių kalbas (antai olandų kilmės afrikanų kalba Pietų Afrikoje) arba „perdirbdami“ vietines ir susikurdami naujas (Rytų Europos žydų jidiš, Antilų salų kreolų). Žinoma, gaila, kai tėvų kalba neišsaugoma, bet ar tikrai tai laikytina išdavyste? Ar dera emigravusius tėvus vadinti išdavikais, jeigu jų vaikai dėl bendravimo mokykloje ir kitur geriau kalba angliškai ar vokiškai negu savo tėvų kalba?

Išdavystė – ne nauja tema Marcinkevičiui. Nerija Putinaitė knygoje Skambantis molis cituoja žodžius iš Jono Lankučio knygos Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija (1977), kur šis „pastebi, kad [pjesėje Mažvydas] herojaus lūpomis autorius skelbia žinią: „Tėvynė niekados neatleido ir neatleis išdavystės tiems, kurie palieka ją, laikydami tuos ar kitus dievus aukščiau už ją““21. Sudievinta Kalba pastatoma greta dievinamos Tėvynės. Putinaitė ir pati konstatuoja, kad rašytojo pjesėse Mažvydas ir Katedra „aptinkame totalinę Tėvynės idėją, jos absoliutų liepimą asmeniui“22. Marcinkevičiaus Mažvydas taria: „Tik pareiga / Mane čia atvedė ir čia paliko. / Bijau prisipažinti, kad ne dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast. / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir, gal būt, gyvybę“23.

Taigi kas liepia amžiams išsaugoti lietuvių kalbą ir ją būtinai perduoti? Istorinis Mažvydas? Ne. Ne istorinis Mažvydas, o Marcinkevičius ir jo bendraminčiai. Istorinis Mažvydas ragina tikėti į Jėzų Kristų. Visiems ir visais laikais.

„Apvilkta religinio turinio kevalu“ – sovietų pasisavintas Mažvydas

Pirmasis Katekizmo sukakties minėjimas buvo surengtas dar ankstyvuoju sovietmečiu. Domas Kaunas knygoje Pirmosios lietuviškos knygos sukaktis rašo: „Paguodą ir viltį teikė lietuviškos knygos 400-metis. Nors laikai buvo niūrūs ir neramūs, 1947-uosius Tėvynėje ir svetur vadinome Lietuviškos knygos metais ir rašėme didžiąja raide“24. Genzelis savo minėtame pranešime taip pat primena, kad „1947 metais buvo iškilmingai minimas Pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejus. Naujai perleista, knyga tapo prieinama plačiajai visuomenei. Per visą sovietų aneksijos laikotarpį M. Mažvydo išleistas „Katekizmas“ žadino lietuvių savimonę“25.

Skamba taip, tarsi Stalinui dar gyvam esant ir siaučiant žiauriajai komunizmo įtvirtinimo mašinerijai, komunistai staiga būtų pasidarę arba neapsakomai geranoriški ir tolerantiški, arba pavirtę visiškais kvailiais. Nejau Stalino parankiniai būtų norėję ir leidę, kad lietuviams būtų teikiama „paguoda ir viltis“ bei žadinama jų savimonė? Kodėl nutylima ir aiškiai nepasakoma, kad sovietai labai kryptingai ir sąmoningai kūrė sovietinį Mažvydą, šaltakraujiškai pasisavindami Katekizmą savo tikslams ir visiškai iškreipdami jo žinią?

Tais jubiliejiniais metais buvo išleista ir jubiliejinė straipsnių rinktinė Senoji lietuviškoji knyga26 su to meto garsiausių lietuvių kultūros veikėjų (Kosto Korsako, Povilo Pakarklio, Marcelino Ročkos, Juozo Senkaus ir kt.) rašiniais. Nepasirašytoje knygos pratarmėje rašoma: „Ši sukaktis – svarbus kultūrinis įvykis lietuvių tautos gyvenime. Ji žymi apskritai lietuvių raštijos pradžią, jos keturių šimtų metų vaisingos raidos užuomazgą. Pirmoji lietuviška knyga turi šiandien mums visokeriopos reikšmės, toli prašokančios jos turinio religinį pobūdį“27. Visas dėmesys čia skiriamas pirmosios lietuviškos knygos lietuvių literatūros pradams: „Čia mes randame pirmąjį eilėraštį lietuvių kalba, pirmuosius eiliuotus vertimus, pirmuosius ritmikos ir rimavimo pavyzdžius, pirmuosius mėginimus panaudoti tropus, figūras, palyginimus ir kitas stilistines meninės išraiškos priemones“28. Cituojamas rusų rašytojas Maksimas Gorkis: knyga kaip tokia „gal būt yra labiausiai sudėtingas ir didžiausias stebuklas iš visų stebuklų, sukurtų žmonijos savo kelyje į laimę ir būsimąją galybę“29. Ir čia – Mažvydo knyga verčiama stebuklu, padaroma net Dievo konkurentu ir naujuoju stabu. Katekizmo religinis pobūdis traktuojamas kaip „epochos žymė“: „Ir pirmoji lietuviška knyga, nors ir apvilkta šitokiu religinio turinio kevalu, iš tikrųjų yra vaisius to meto visuomeninio gyvenimo veiksnių, pagimdžiusių reformacijos sąjūdį, yra reikšmingas ir brangus kultūrinis praeities palikimas, nusipelnąs visokeriopo dėmesio ir vertinimo“30. Mažvydo veikalo esmė tariamai nėra tai, ko norėjęs pats autorius; tai viso labo esąs tik kevalas. Esmė slypi visai kitur, daug giliau. „Buržuazinių mokslininkų“ darbai, esą dažnai idealizavę Katekizmo religinį turinį, davė „iškreiptą, neteisingą mūsų senosios literatūros pradžios bei tolimesnės jos raidos vaizdą“31.

Komunistai – didieji dialektikos meistrai – gerai žinojo, kaip viską apversti aukštyn kojomis. Sovietinės literatūros grandai, kurie teigė gerbią žodį, iš tikrųjų jį labiausiai iškraipydavo ir paniekindavo, kartais net gudriai juo manipuliuodami, kaip matome visuose rinktinės straipsniuose. Štai Korsakas, komentuodamas pirmas keturias Mažvydo lietuviškosios pratarmės eilu­tes rašo: „Kad čia tas „makslas“, kurio „tewai… negaleia ne wenu budu gauti“, reiškia ne vien bet kuriomis priemonėmis skleidžiamą krikščionybės mokslą, o būtent jo skelbimą raštu bei skaitymu, rodo tolimesnės eiliuotosios prakalbos eilutės…“32 (toliau cituoja eilutes nuo „Regėti to norėjo savo akimis“ iki „Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkiat“).

Ar Mažvydo teksto pirmosios keturios eilutės reiškia tai, ką jos sako? Ne, įsitikinęs Korsakas. Mažvydo nuomone, didžioji problema, kad žmonės neturėjo Evangelijos ir „nė vienu būdu“ negalėjo jos gauti, buvo sprendžiama būtent sukuriant tą „būdą“, pradžioje bent nedidelį ir paprastą: svarbu, kad tik lietuvius šventasis mokslas pasiektų. Būdamas kunigas, Mažvydas laikėsi nuostatos, kad žmonėms būtina vienaip ar kitaip perteikti Evangeliją: tiesiogiai – pamokslaujant per pamaldas, ar per netiesiogines priemones, kaip užrašyti tekstai ar knygos. „Būdo“ pavidalas čia tikrai nebuvo esminis klausimas. Bet Korsakas su tuo nesutinka. Žinoma, Katekizmas sukurtas tam, kad skaitytojai skaitytų tekstą. Bet Korsakas duoda suprasti, kad Katekizmo eilių akcentas būtent yra raštas ir jo skaitymas. Kad žodžiai „jūsump atėjo“ būtent byloja apie atėjusį raštą kaip tokį, apie raštijos pradžią. Ir nesvarbu, kad Mažvydas sako, jog „štai eina jusump žodis Dangaus Karalystos“, o priemonė jam ateiti tebuvusi knyga ir daugiau nieko.

Korsakas drąsiai imasi ir dekonstruoja Mažvydo Dangaus karalystės sąvoką: „Kad čia „szadis dągaus karalistas“, ar kaip toliau sakoma, „dewa szadis“, lygiai taip pat reiškia ne tik protestantizmo mokslą, o ir apskritai skaitymo bei rašto mokslą, kurį žmonės „Regiety to nareia sawa akimis“, rodo ir šios tolimesnės prakalbos eilutės…“33 (toliau cituoja eilutes nuo „Šitai turit trumpą mokslą krikščionystės“ iki „Be kurio platesnis mokslas negal stovėti“).

Jau tiek priskleidęs miglos, Korsakas dabar net tiesiai išdrįsta paneigti, kad „Dangaus Karalystės žodis“ ir „Dievo žodis“ reiškia tą, ką reiškia Katekizme. Esą Mažvydas kalbėdamas apie „Dievo žodį“, omenyje turėjęs būtent bendrąjį „skaitymo ir rašto mokslą“34. Žinoma, kad ir krikščionišką mokymą, jeigu jis užrašytas, galima „skaityti“, perskaityti ir išmokti, tai ragina ir pats Mažvydas. Bet Korsakui jokio krikščioniško mokymo visai nė nereikia, todėl jis taip gudriai sumaišo, iškreipia, išverčia Mažvydo žodžius, kad jie pavirsta absoliučiai kitareikšmiais.

O tada prieinama prie tokios išvados: „Netenka abejoti, jog čia kalbama ne vien apie „maksla kriksczianistes“, bet ir apskritai apie žmonių pramokymą skaityti, be ko, kaip teisingai autoriaus nurodoma, „platesnis makslas negal stawieti““35. Deja, tenka nepritarti, nes Mažvydo būtent kalbama „vien tik“ apie „mokslą krikščionystės“. O skaitymas viso labo tėra tik būdas prie to prieiti. Be to, Mažvydo „platesnis mokslas“ nėra skaitymo, švietimo, literatūros ar bet koks sekuliarus mokslas, kaip duoda suprasti Korsakas. Pats Katekizmo išdėstymas yra „trumpa“ santrauka kertinių ir svarbiausių teologijos tiesų, ant kurių būtina statyti gilesnį katechetinį ir, žinoma, visą krikščionišką, teologinį mokslą.

1948 m. išėjo Vinco Mykolaičio-Putino parengta Mažvydo Katekizmo apžvalga Pirmoji lietuviška knyga. „Kuk­li Mažvydo knygelė pradėjo modernaus kultūrinio gyvenimo veiksnio – spaudos reiškimąsi lietuvių tautinės kultūros dirvoje“36, – teigė žymusis rašytojas. Ji sudaro „mūsų nacionalinės kultūros pirmą laimėjimą“37. Mykolaičiui, kaip buvusiam teologinės seminarijos studentui ir vienam svarbiausių to meto intelektualų, buvo žinoma, kad katekizmai paprastai būna religinio žanro leidiniai. Dėl Mažvydo jis vis dėlto mano, kad „visa tai rodo šio pirmojo didaktinio lietuviško eilėraščio autorių buvus humanistinio amžiaus žmogų, nekentusį atgyventų prietarų, karštai mylėjusį mokslą ir supratusį didžiulę knygos reikšmę“38. „Karštai mylėjusį mokslą“ – čia Mykolaitis tikrai neturi omenyje Mažvydo meilės šventajam mokslui, o būtent tokiam mokslui, koks buvo mylimas sovietmečiu – mokslui kaip reiškiniui, kaip gėriui savaime.

Apie Katekizmo lietuvišką pratarmę Mykolaitis pastebėjo: „Jau matėme, kaip jame atsispindi kultūrinė lietuvių tautos aplinka XVI a. ir paties autoriaus noras skleisti šviesą, mokslą ir raštą tamsoje tebeglūdinčiai liaudžiai“39. Ir čia mokslas – žinoma, sekuliarusis – tvirtai įpinamas į vieną grandinę su šviesa ir rašto sklaida. Todėl, prisimenant, kad Katekizmo mokslas yra vien tik šventas dalykas, belieka tik stebėtis, kaip jau LSSR pradžioje suspėta taip sėkmingai jį pasisavinti, išvalyti nuo krikščioniškumo ir paversti sovietinės santvarkos įrankiu.

Pasisavino sovietai ir visą Reformaciją. „Pirmąją lietuvišką knygą pagimdė humanizmo ir reformacijos sąjūdis, kaip kūrybinė pažangos ir atnaujinimo valia, o tos knygos jubiliejų minime tarybinės socialistinės santvarkos metais“40, – teigė Mykolaitis. Pažanga buvo komunistų sukonstruotas tiltas tarp Reformacijos ir jų santvarkos.

Savo knygelės pabaigoje Mykolaitis rašė: „vėl prabyla į mus atmintinais žodžiais, kurių nesigėdytų nė vienas geniališkiausias visų laikų kūrinys: Broliai, seserys, imkite mane ir skaitykite…“41, – o kitos eilutės nepridėjo, nes permanyti nereikalinga, netiktų, būtų per daug pavojinga. Todėl iki pat šių dienų vaikai mokyklose pratarmę tik iškala atmintiniai, nieko nei permanydami, nei suvokdami, apie ką Mažvydas iš tikrųjų rašė ir ko troško.

1947–1948 m. suformuotas Mažvydo ir jo veikalo suvokimas bei interpretavimas uždavė toną daugeliui atei­nančių dešimtmečių. Ataidi ir iki 1988 m. Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatijos, kurioje randa savo vietą ir Reformacijos veikėjai Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Radvila Juodasis, Jonas Bretkūnas ir Andrius Volanas, ir antitrinitoriai Georgijus Blandrata, Petras Gonenzietis ir Simonas Budnas. Įvade rašoma, kad „pažangi visuomeninė mintis į ateizmą […] ėjo per tarpines grandis – per vienos religijos kritiką iš kitos religijos pozicijų, per deizmą, panteizmą, laisvamanybę, klerikalizmo kritiką. Tai kartu buvo ir istorinės ateizmo tapsmo formos“42. Svarbiausia buvo parodyti, „kad katalikybė nėra imanentiška lietuvių tautai“43. Reformatorių „[k]ova prieš viešpataujančią katalikybės religinę sistemą griovė dogmas, skynė kelią ateistinių idėjų formavimuisi ir plitimui“44. Kadangi „ateistinės minties brendimą skatino mokslas“45, – o Mažvydas „mokslą“ dar ir kaip akcentavo! – tai šis liuteronų kunigas, vadinasi, jau dalyvavo ateizmo kūrime.

Putinaitė apie šį fenomeną rašo: „Donelaitis, Mažvydas ir kiti protestantų kunigai buvo įvardijami kaip kovoję su liaudies (ir tautos) neraštingumu, kurdami raštą ir klodami kelius liaudies išsilaisvinimui, taip pat ir iš religinių prietarų. Liuteronų ar reformatų raštingumas buvo priešpriešinamas kontrreformacinei katalikybei kaip „tamsai“. Taip buvo užklojami ar užmaskuojami katalikybės civilizaciniai nuopelnai Lietuvos istorijai“46.

Kada desovietizuosime Mažvydą?

1988 m., dar sovietmečiu, vadinamoji respublikinė biblioteka buvo pervadinta ir gavo Martyno Mažvydo – evangelikų kunigo! – vardą. Tais pačiais metais šiandienė Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazija47, švęsdama mokyklos penkiasdešimtmetį, pasidovanojo du vitražus: vieną, skirtą Mažvydo Katekizmui, kitą – katalikų kunigo Mikalojaus Daukšos 1599 m. Postilei. Komunistai net šitokio jubiliejaus proga didžiuliuose vestibiulio languose įamžino du krikščioniškos minties veikalus! Ką čia ir bepridursi, turbūt tikrai, kaip sako Genzelis, norėta paguosti tikinčiuosius ir suteikti jiems viltį…

Sąjūdžio laikais ir nepriklausomybės pradžioje nemažai krikščionių pastebėjo, kad sovietai buvo iškreipę Katekizmo žinią. 1993 m. Tikėjimo žodis Mažvydo veikalą išleido naujai. Leidinio įžangoje tuometinis Bažnyčios vadovas pastorius Giedrius Saulytis teisingai rašė, „kad dvasinė pirmosios lietuviškos knygos pusė nebuvo pakankamai įvertinta, o daugeliu atvejų – ir visai nutylėta“48.

Tikėjimo žodis49 anksti atkreipė dėmesį į šią problemą. Deja, nuo to laiko plačiau beveik niekas nepasikeitė. Kaip į šventą mokslą buvo įgrūstas kitas turinys, taip liko iki šiandien. Nes tai ir yra užrašytojo žodžio ypatingoji savybė – išlaikyti savo reikšmę. Todėl sovietinė Mažvydo interpretacija per įvairius straipsnius ir knygas iki šiol vis dar su mumis. Būtų įdomu padaryti apklausą, pavyzdžiui, tarp studentų, paklausiant: apie kokį mokslą Mažvydas kalba savo Katekizmo pratarmėje? Galima spėti, rezultatai pradžiugintų kalbininkus, bet ne dvasininkus.

Seniai jau laikas Mažvydą desovietizuoti, sugrąžinti jam tikrąjį veidą, sąmoningai išryškinti jo kaip dvasininko tapatybę ir jo pagrindinio veikalo teologinę žinią. Evangelikai privalo susiimti ir pagaliau pereiti prie reformatorių požiūrio į knygas ir raštiją apskritai, kai būdavo pabrėžiama jų funkcinė svarba ir leidiniai nebūdavo laikomi gėriu savaime; kai knygos galėjo ir turėjo tarnauti Evangelijos sklaidai. O tai padarius, dar ir pergalvoti, kad pagarba raštams ir knygoms reiškiama ne juos sudievinant, o skaitant atvertomis akimis, be ideologinių užsklandų, nuoširdžiai, bandant suprasti, „permanyti“, ką jie iš tiesų sako. Patirtume daugybę naudos, jei šitaip šiandien perskaitytume ne tik Mažvydą, bet ir Liuterį, Cvinglį, Kalviną, Bulingerį ir kitų didžiųjų mokytojų raštus. Deja, atrodo, kad kol kas mums dar rimtai neparūpo nei jų turiniai, nei sklaida, nei vertimai…

Lietuvos evangelikai pagaliau privalo susiimti ir atlikti savo namų darbus – atsikovoti Mažvydo palikimą. Bet, ko gero, dar svarbesnė užduotis yra susijusi su paties mokslo supratimo atitaisymu. Kai sovietai pasisavino Katekizmą, pašalindami iš švento mokslo teologiją ir paversdami sekuliariu mokslu, jie sugriovė ir paties mokslo sampratą. Toks būdas apsieiti su tekstais prieštarauja esminiams mokslo principams, todėl iš tikrųjų yra antimoksliškas. Negali būti nieko moksliško, kas neatitinka tyrimo objekto, kas jį iškreipia, perverčia, sugadina. Katekizmo atveju (kaip ir visų kitų leidinių) pats tekstas nurodo, kaip nori būti suprastas. Gyvenamojo meto naratyvai ir populistiniai lozungai bet kokiam moksliškumui tik baisiausiai kenkia. Vokiečių liuteronų teologas Adolfas Schlatteris (1852–1938) teisingai pabrėžė, kad viso mokslo pagrindas yra „grynas ir švarus stebėjimas, siekiant suvokti tikruosius procesus“. Nesvarbu, ar tiriame gamtos reiškinius, istorijos faktus, ar teologijos doktrinas: „Mokslas yra, pirmiausia, atidžiai žiūrėti, antra – atidžiai žiūrėti, trečia – atidžiai žiūrėti ir visada bei nuolat žiūrėti atidžiai“50.

Tad „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit…“51 ir pagaliau atidžiai pasižiūrėkit, kas iš tiesų toje pirmojoje lietuviškoje knygoje parašyta. Pagaliau „permanykit“, ką norėjo pasakyti Mažvydas, o tada jau skleiskit žinią apie jo mokslo paskirtį ir vertę.

1 Martynas Mažvydas, „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“, iš lotynų kalbos vertė Regina Koženiauskienė, in: Regina Koženiauskienė, XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas, 1990, p. 69.

2 Aurelijus Augustinas, De vera religione (apie 390), XXVII, 20; šiame veikale teologijai nusakyti vartojamos ir lot. sąvokos religio bei fides.

3 Žr. Summa theologiae I, q. 1, a. 2–5.

4 [Friedrich Staphylus], „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė“, iš lotynų kalbos vertė Marcelinas Ročka, in: Martynas Mažvydas, Katekizmas: Fotografuotas ir transponuotas tekstai, parengė Bonifacas Stundžia, Ritutė Šepetytė, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 17.

5 Ibid., p. 23–25.

6 Martynas Mažvydas, „Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“, in: Martynas Mažvydas, Katekizmas, p. 27.

7 Ibid., p. 31.

8 Ibid., p. 29.

9 Ibid., p. 35.

10 Saulius Žukas, Pirmoji lietuviška knyga, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 39.

11 Albinas Jovaišas, Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas, antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 104.

12 Bronislovas Genzelis, „Mažvydo kūryba ir tautinis identitetas“, in: Lietuvos evangelikų kelias, 2013 nr. 3, in: http://reformacija.lt/wordpress/mazvydo-kuryba-ir-tautinis-identitetas.

13 Panašiai žr. Bronislovas Genzelis, Lietuvos kultūros istorija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universtitetas, 2019, p. 92.

14 Gr. exēgesis – aiškinimas.

15 Vytautas Landsbergis, „Pradžia daugelio pradžių“, in: Pirmosios lietuviškos knygos sukaktis: Dokumentai, bibliografija, kronika, sudarytojas Domas Kaunas, Vilnius: Pradai, 1998, p. 16.

16 Justinas Marcinkevičius, Kalba Pirmosios lietuviškos knygos 450 metinių minėjime Operos ir baleto teatre, Vilnius, 1997-01-08, in:  http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Renginiai/00000009.lt.htm.

17 Kalba Operos ir baleto teatre nebuvo vienintelis kartas, kai rašytojas taip pasireiškė. 1997 m. jubiliejinio Katekizmo leidinio pratarmėje Marcinkevičius taip pat nė žodžio nepratarė, kad atėjo „žodis dangaus karalystos“ (Justinas Marcinkevičius, „Nu schitai wiss iusump ateia“, in: Martynas Mažvydas, Katekizmas, 1997, p. 7–10); nė žodžio apie Dievą, Evangeliją ar pan., tik kartą paminimas žodis „krikščioniška“. Tuo tarpu iškeliamas ir išliaupsinamas RAŠTAS, be abejo, visai neatsitiktinai tris kartus užrašytas vien didžiosiomis raidėmis – taip, kaip Biblijoje rašomas žodis VIEŠPATS. Katekizmas vadinamas „Pramote“, o jį skaitantysis tarsi geria „iš kalbos versmės amžinosios“. Knyga suasmeninama ir hipostazuojama teigiant, kad „niekas tiek nekentėjo kartu su žmogumi kaip knyga“. Knygoje – ne Dieve ar Jo Žodyje – galime rasti „pastogę“ ir „tvirtovę“. Mažvydas virsta išganytoju, kuris „išgelbėjo mūsų kalbą“, kuris „suteikė mums balsą amžinybėje“, kuris „kaip koks apaštalas kreipiasi į mus“. Taip pat Marcinkevičius rašo apie „knygos saulę“ ir Mažvydo „įžiebtą šviesą“, pratarmės pabaigoje be užuolankų pašlovindamas ir stabmeldiškus ritualus: „Prie Knygos, prie savo kalbos ir rašto lenkiamės lyg prie šventosios ugnies“ (Ibid., p. 10). Įžūlumas – pribloškiantis! Juolab kai ne kas kitas, o būtent Reformacijos šalininkai, evangelikai kaip Mažvydas, visuomet pabrėžė, kad lenktis galima tik dieviškiems dalykams, o ne sukurtiems. Iš protestantiškos perspektyvos vertinant, yra visiškai aišku, kad knyga, raštas ir panašūs mūsų rankų tvariniai, kad ir labai vertingi, negali nei tiesiogine, nei perkeltine prasme būti garbinimo objektai, kuriems reiktų nusilenkti. Tačiau, regis, Reformacija rašytojui visai nerūpi. „Jos sėkla, reformacijos vėjų atpūsta mūsų kraštan, sudygo…“ (Ibid., p. 7) – pagal Marcinkevičių evangeliško judėjimo atpūsta sėkla yra tiesiog knygos ir tiesiog rašto. Šitaip Marcinkevičius viską apverčia aukštyn kojom: Reformaciją paverčia knygos ir rašto įrankiu, pagalbininke, nors iš tikrųjų viskas buvę atvirkščiai.

18 Justinas Marcinkevičius, Kalba Pirmosios lietuviškos knygos 450 metinių minėjime.

19 Lot. ut floreat minsterium Verbi Dei intra nos; žr. Guido Michelini, Mažvydo „Gesmes Chriksczoniskas“: Pirmas lietuviškas giesmynas, Vilnius: Versus aureus, Lietuvių kalbos institutas, Università degli studi di Parmá, 2007, p. 105.

20 Justinas Marcinkevičius, op. cit. Per vieną šių metų renginį teko girdėti iš vieno žinomo Lietuvos kultūros ir istorijos žinovo Marcinkevičiui smarkiai pritariančius žodžius, esą Mažvydas minėtos pratarmės būtent tame sakinyje linki, kad lietuvių kalba būtų perduota ir liktų amžinai. Tačiau Mažvydo tekste šito nėra. Juk Mažvydas čia kalba apie šlovę amžinam Dievui!

21 Nerija Putinaitė, Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, p. 293.

22 Ibid., p. 292.

23 Justinas Marcinkevičius, Mažvydas, Vilnius: Vaga, 1977, p. 129–130.

24 Domas Kaunas, „Didžioji knygos šventė“, in: Pirmosios lietuviškos knygos sukaktis, p. 18.

25 Bronislovas Genzelis, „Mažvydo kūryba ir tautinis identitetas“.

26 Senoji lietuviškoji knyga: Pirmosios lietuviškos knygos 400 metų išleidimo sukakčiai paminėti, atsakingasis redaktorius Vincas Mykolaitis, Vilnius: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, Lietuvos TSR Mokslų Akademija, Lietuvių literatūros institutas, 1947.

27 „Pratartis“, in: Ibid., p. 5.

28 Ibid.

29 Ibid., p. 6.

30 Ibid.

31 Ibid., p. 8.

32 Kostas Korsakas, „Pirmoji lietuviška knyga“, in: Ibid., p. 17.

33 Ibid., p. 18.

34 Ibid.

35 Ibid.

36 Vincas Mykolaitis, Pirmoji lietuviška knyga, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948, p. 6.

37 Ibid., p. 22.

38 Ibid., p. 25.

39 Ibid., p. 34.

40 Ibid., p. 39.

41 Ibid., p. 41.

42 Antanas Gaidys, Liuda Vileitienė, „Įvadas“, in: Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija: Religijos kritika, laisvamanybė ir ateizmas Lietuvoje, sudarė Liuda Vileitienė, Vilnius: Mintis, Lietuvos TSR Mokslų Akademija, Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1988, p. 7.

43 Ibid.

44 Ibid., p. 8.

45 Ibid.

46 Nerija Putinaitė, „„Reformacija“ sovietinės ateizacijos akiratyje“, in: Reformacija praeityje ir dabar: Idėjos, istoriniai pėdsakai, perspektyvos, sudarė Holger Lahayne, Vilnius: Ganytojas, 2017, p. 26.

47 Šis vardas suteiktas 1994 m.

48 Giedrius Saulytis, „Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai…“ pranašiška žinia Lietuvai“, in: Martynas Mažvydas, Katekizmas, Vilnius: Tikėjimo žodis, 1993, p. 5.

49 Nuo 2018 m. „Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija“ (LEBB).

50 Adolf Schlatter, Atheistische Methoden in der Theologie, Wuppertal: R. Brockhaus, 1985 [1905], p. 13.

51 Šiuo metu rekonstruojamame Reformatų skvere Vilniuje numatyta vieta paminklui Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams. Mažvydo stelai Lietuvos ev. reformatų dvasininkai pasiūlė šią citatą iš Katekizmo (kalba šiuolaikinta): „Tasai mokslas rodo tikrą kelią prie Dievo Sūnaus, / Mūsų išganytojo Jėzaus Kristaus. / Šitą Sūnų ir Tėvą tikrai pažinsit, / Jei tą mokslą gerai mokėsit ir permanysit“, Deja, mokslininkų grupė nusprendė palikti visiems atpažįstamą pratarmės pradžią.

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas