Kun. Tomas Šernas

Apibrėžiant kurios nors krikščoniškos konfesijos tapatybę, arba jas tarpusavyje lyginant, iškeliami skirtingi argumentai. Romos katalikai didžiuojasi daugumu, apaštališkąja sukcesija, popiežiaus neklaidingumu, Marijos apsireiškimais ar kitais, evangelikui stebėtinais tapatybės dalykais. Stačiatikiai nurodo į seniausios ir gražiausios liturgijos svarbą, dar kiti pabrėžia, jog žegnonė yra teisinga ne trimis, bet tik dvejais pirštais.

Audronė Pečiulytė

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė

Reformacija prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI a. labai ryškiai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių. Visuomenėje ypač ryškiai buvo subrendęs švietimo institucijų ir mokymo turinio reformos poreikis.

Dainora Pociūtė

2014-07-15

Kiekvienas pasiūlymas ir sprendimas turi savo laiką. Aiškindamasi ankstyvosios LDK reformacijos anatomiją tam tikru požiūriu savo žodynui taip pat taikiau moratoriumo sąlygas. Šiuo metodu siekiau ne tiek atriboti, kiek nesupainioti istorinių ir istoriografinių kultūros bei sąmoningumo istorijos kategorijų. Tai sudėtingas kelias, verčiantis sustoti ties įvairiausio pobūdžio detalėmis, bet jis suteikė daug atradimo džiaugsmo.

Viktorija Liauškaitė

Liepos 8 d. Vilniaus ev. reformatų bažnyčioje vyko poeto, vertėjo, publicisto, evangelikų reformatų Bažnyčios superintendento kunigo Adomo Šerno 130-ųjų gimimo metinių minėjimas.

Pranešimą apie šią iškilią asmenybę skaitė žurnalistė Aurelija Arlauskienė, vargonavo Muzikos ir teatro akademijos absolventė Aušra Pačegonytė, giesmėmis vakarą papuošė jungtinis Vilniaus ev. reformatų Giesmės ir Pagirių dainorių choras (vadovė Janina Pamarnackienė) bei Henrikas ir Birutė Barauskai.

 Dainora Pociūtė-Abukevičienė

1543 m. Andrea Vesalijus (1514-1564), Abraomo Kulviečio bendraamžis, publikavo savo revoliucinį medicinos veikalą „Septynios knygos apie žmogaus kūno sandarą“ („De humani corporis fabrica libri septem“),
kuriame žmogaus kūno anatomija pirmą kartą Vakarų medicinos istorijoje buvo analizuojama remiantis tikrais žmogaus kūno pavyzdžiais ir disekcijomis, o ne nuo antikos įprastomis žmogaus ir gyvūnų organizmų analogijomis.