Vieno vaiko istorija

Spausdinti

Emily van Dalen

Mūsų, Kauno parapijoje, yra jauna moteris, kuri yra kilusi iš skurdžių, alkoholiu pritvinkusių namų, - panašių namų, kuriuose auga nemažai vaikų. Jaunosios parapijietės šeimoje buvo keturi vaikai. Ir vieną kartą, ši, tuo metu buvusi maža, septynerių metų, mergaitė, buvo pakviesta į mažą Biblijos klubą, į namus pas moteriškę gyvenančią toje pačioje gatvelėje. Moteriškės namai taip pat buvo paprasti, be prabangos. Tačiau ši moteris buvo motina, žmogus, kuris myli Jėzų ir pastebėjusi skausmą ir pasimetimą mažosios mergaitės akyse.

Taigi vieną dieną per savaitę mažoji mergaitė turėjo ramią vietelę, tarsi užuovėją, kurioje girdėjo istorijas apie Dievo meilę, giedojo giesmes, darydavo įvairius rankdarbius. Mažoji mergaitė buvo saugi ir laiminga. Ji, nors ir trumpam laikui, bet tą vieną kartą per savaitę galėdavo pamiršti skausmą ir šeimos gėdą. Neilgai trūkus į kaimynystę atsikraustė dar viena šeima. Naujoje kaimynų šeimoje augo panašaus amžiaus mergaitė, tad mūsų istorijos herojė buvo pakviesta naujųjų kaimynų pasisvečiuoti pas juos namuose po pamokų. Naujieji kaimynai ilgainiui pasikvietė šios istorijos heroję ir į Bažnyčią, kuri labai greitai tapo mažosios mergaitės laimingu prieglobsčiu.

Bažnyčios nariai buvo mylintys vaikus žmonės, kuriem buvo džiugu matyti vaikus pamaldose. Bažnyčioje buvo ir Sekmadieninė mokyklėlė vaikams. Taigi, mažoji mergaitė augama bažnyčioje susirado gerų draugų iš krikščioniškų šeimų, kuriose buvo mokama biblijinių tiesų. Ji įsitraukė į jaunimo veiklą, dalyvavo įvairiose jaunimo grupėse ir vasaros stovyklose. Bažnyčioje jaunoji mergina atrado vyresniųjų, kurie jai tapo pavyzdžiais savo gyvenimo būdu ir kurie nuolat ragino, skatino jauną merginą atsiskleisti, naudoti savo dovanas ir gebėjimus. Ilgainiui merginos pažymiai mokykloje ėmė gerėti ir jos naujieji draugai tikino ir skatino ją stoti į universitetą, įgyti bakalauro, o vėliau ir magistro diplomus.

Ji yra vienintelė iš savo šeimos įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Šiandien ji yra ištekėjusi ir turi vaikelį, mažą dukrytę. Neužilgo mūsų istorijos herojė ir jos sutuoktinis bus konfirmuoti mūsų Bažnyčioje, o jų mažylė bus pakrikštyta.

Tokia yra istorija apie vieną vaiką. Bet aplinkui yra labai daug vaikų... Kiekvienais metais aš ir Frankas važiuojame į keletą vasaros stovyklų ir kartu leidžiame laiką su įvairaus amžiaus vaikais. Daugelis iš jų yra iš mylinčių šeimų, bet nelankančių Bažnyčios. Tai yra į Bažnyčią ateinančių tik vieną ar kelis kartus per metus. Vaikai dažnai nėra skaitę Biblijos patys ar nėra girdėję istorijų apie Dievo meilę ir ištikimybę per visą Dievo žmonių istoriją. Stovyklose yra tekę sutikti vaikų su valgymo sutrikimais, depresijomis ar nerimu. Esame sutikę jaunuolių, kurie jau turi problemų su alkoholio vartojimu. Sutinkame mažuosius, gyvenančius iširusiose šeimose, kurie nepažįsta tėvo meilės, tad jiems ypač sudėtinga suvokti ir įtikėti, kad Dievas yra mylintis Tėvas.

Visgi vasaros stovyklų metu, vaikai su džiaugsmu garbina Viešpatį. Jie išmoksta ne tik sėdėti ramiai, įsiklausyti į tylą ir susikaupti, bet ir dalyvauti pamaldose, giedoti ar vaidinti. Vaikai nėra barami, koneveikiami ar pašiepiami jei nepavyksta ramiai išsėdėti, tradiciškai gerai elgtis pamaldų metų ar kyla noras pasinaudoti tualetu, pamaldų metu. Vaikai yra mokomi, kad Bažnyčia yra Dievo numylėta šeima. Vaikai yra skatinami, grįžus iš stovyklos namo, įtraukti savo šeimos narius į Bažnyčios veiklas.

Pernai aštuonerių metų stovyklautojas buvo tiek sujaudintas perskaitytų Biblijoje istorijų, kad net paprašė savo vadovo pasiskolinti namo Bibliją. Aišku, su dideliu džiaugsmu Bibliją jam padovanojome, bet dabar mąstau kas nutiko per šiuos metus stovyklautojui. Ar tėvai jam padėjo skaityti Bibliją? Ar jis lankė Bažnyčią? Jei lankė, ar tai buvo ta vieta, kurioje vaikai yra laukiami ir priimami? Ar jo tėvai pyksta, jei jis vis dar neišmoko ramiai ir tyliai išsėdėti pamokslo metu?...

Bažnyčia yra Dievo šeima. Ji buvo įkurta iš dalies būti laukiančia ir svetinga vieta visiems – ir vaikams, ir jų tėvams. Ji buvo įkurta mokyti ir perduoti Šventojo Rašto tiesas vienos kartos kitai. Tai yra vieta, kurioje yra puoselėjamos, brandinamos vedybos ir šeimos, ir su jomis susijusios vertybės. Būtent Bažnyčioje yra rodomas krikščioniškų šeimų pavyzdys ir palaikomos šeimos, kurios patiria įvairius gyvenimiškus sunkumus. Bažnyčia buvo sukurta ir tam, kad vyresnieji galėtų atsivesti savo anūkus laimingai pagarbinti Dievą. Kai vaikai suklysta pamaldų metu ar nesielgia pavyzdingai, jie yra švelniai pataisomi, tačiau nėra jokio pykčio, pasmerkimo ar sugėdinimo.

Evangelijos pagal Morkų  9 skyriaus 37 eilutėje parašyta: “Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė“. Taigi mes būdami svetingi vaikams Bažnyčioje, taip pat esame svetingi Jėzui.

Yra keletas smulkių dalykėlių, kurie gali padėti vaikus ir jų tėvus svetingai priimti Bažnyčioje. Kiekviena parapija yra unikali ir skirtinga, todėl turi aptarti kas jiems priimtina ir tinka. Bet žemiau pateikiu kelias idėjas:

Kaune pamaldų metu, kartą per mėnesį yra giedama vaikiška giesmė. Praėjusią savaitę, kaip tik buvo tas kartas, kuomet turėjo būti giedama vaikiška giesmė. Viena jauna šeima, kurios mergaitė lanko Sekmadieninę mokyklėlę, buvo suplanavusi veiklas visam savaitgaliui, o tai kirtosi su ėjimu į pamaldas. Tačiau jų mažoji dukra pareikalavo atsisakyti dalies planų ir eiti į Bažnyčią, nes ji nieku gyvu nenorėjo praleisti vaikiškos giesmelės giedojimo.

Ši vaikiška giesmelė nebuvo tradicinė reformatų giesmę, melodija taip pat nebuvo lietuviška. Bet tai buvo vienintelė vaikiška, vaikų giedama giesmė ir tik kartą per mėnesį.

Visų kitų pamaldų metu mes giedame tradicines giesmes ir psalmes, mes kartojame Tikėjimo išpažinimą, skaitome Heidelbergo katekizmą. Vaikai jau eina į pamaldas reguliariai ir auga mokydamiesi Bažnyčios tradicijų ir Biblijos tiesų. Jie mokosi pažinti jų Dangiškojo Tėvo meilę. Taigi, manau, kad verta pamaldų metu pasakyti vaikams pamokslą ir suteikti jiems galimybę pagiedoti vaikišką giesmę. Kuomet užklysta šeimos į mūsų pamaldas, jie pastebi, kad mes mylime vaikus ir laukiame jų prisijungiant. Pamaldos yra tas laikas, kuomet visa šeima kartu garbina Viešpatį, net ir patys mažiausieji.

Žinoma ne visos mano pasiūlytos idėjos tinka kitoms parapijoms. Bet kiekviena parapija gali jas pritaikyti ar susikurti savas, kas padėtų šeimoms su vaikais jaustis patogiai pamaldose. Norėdami, kaip bendruomenė gyvuoti dar ilgus amžius, mes turime svetingai priimti visas šeimas su vaikais. Jėzus nurodė „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė(Mt 19, 14).

Ir Pakartoto įstatymo knygos 6 skyriaus 6 – 7 eilutėse randame įspėjimą skirtą tiek tėvams, tiek visoms bažnyčioms „šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje. Mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas“.