Dalija Gudliauskienė

Istoriniais duomenimis, evangelikai reformatai Kaune niekada neturėjo savo bažnyčios. Reformatų tikėjimo žmonės daugiausia buvo vokiečių tautybės. Atvykę kunigai reformatams pamaldas laikydavo liuteronų bažnyčioje.

Kauno ev. liuteronų kunigo Andreae (1726-1778) parapijos protokolų knygose užrašyta, kad 1777 m. liepos 5 d., trečiadienį, liuteronų bažnyčioje prirengimo pamaldas laikė reformatų vokiečių kunigas Vladislovas Juozapas Kurnatovskis iš Kėdainių čia gyvenantiems reformatams, o liepos 6 d. – Komunijos pamaldas ir išdalė 14 komunikantų Šv. Vakarienę.* Vėliau tokių pamaldų būta dažniau.

Tarpukariu lietuvių reformatų gerokai padaugėjo, jų skaičius mieste perkopė tūkstantį. Pamaldos buvo laikomos liuteronų Šv.Trejybės bažnyčioje Muitinės gatvėje.
1930 m. birželio 24 d. Lietuvos ev. reformatų bažnyčios Sinode Biržuose buvo nutarta Kaune organizuoti atskirą reformatų parapiją, ir šis darbas buvo pavestas kun. Jonui Šepečiui, kuris tame Sinode buvo ordinuotas Papilio–Vilniaus distrikto superintendentu. Taip pat tame Sinode buvo nutarta imtis reformatų bažnyčios statybos Kaune, sudarytas statybos komitetas, į kurį, be kun. Jono Šepečio, įėjo kun. Povilas Jakubėnas, broliai kuratoriai Jonas ir Martynas Yčai bei kt.

Kun. J. Norvila leidinyje „Lietuvos evangelikų Bažnyčios Kalendorius 1990" rašo, kad Kauno bažnyčios statybos reikalų komiteto pirmininku išrinktas kuratorius, savivaldybės sveikatos apsaugos skyriaus viršininkas dr. Jonas Puodžiūnas. Mūsų laikais Panevėžio reformatų bažnyčios statybos reikalais rūpinasi jo bendrapavardis kuratorius Petras Romualdas Puodžiūnas. Gal pastarajam bus lemta išvysti pastatytą ir veikiančią savo parapijos bažnyčią Panevėžyje...

Dar 1930 m. kovą Martynas Yčas, dr. Mykolas Devenis ir Gabrielis Macys išrūpino reformatų bažnyčios statybai apie pusantro tūkstančio kv. metrų sklypą E. Ožeškienės gatvėje. Už sklypo nuomą kasmet miesto savivaldybei reikėjo atseikėti po 25 ct už kv. metrą. Be to, teko sumokėti 8000 Lt ugniagesiams, kad jie užleistų tą sklypą reformatams.
Lėšos bažnyčios statybai buvo renkamos visoje Lietuvoje. Buvo parduota žemė prie neveikiančios Deltuvos reformatų bažnyčios, 1937 m. gauta valstybės parama 25 000 Lt, bažnyčios statybai aukoti buvo kviečiami visos Lietuvos reformatai, taip pat gyvenantieji užsienyje.

Pirmąjį Kauno bažnyčios projektą parengė iškilus tų laikų architektas V. Michelevičius. Bažnyčia turėjo būti suprojektuota per du aukštus, kad po vienu stogu tilptų parapijos ir konfirmantų salės, butai bažnyčios tarnautojams – pirmame ir 192 sėdimų vietų bažnyčios patalpa - antrame aukšte. Smailiaviršūnį bokštą turėjo vainikuoti kryžius. Tačiau šio architekto projektas nebuvo patvirtintas Valstybės Statybos taryboje, įžvelgiant neatitikimų tarp projekto stiliaus ir architektūrinės aplinkos. Kaunui buvo numatyta naujo, modernaus miesto ateitis. Perprojektuoti naujai buvo pakviestas Karolis Reisonas (Kārlis Reisons, 1894–1981) – latvių kilmės Lietuvos architektas, tuo metu gyvenęs ir dirbęs Kaune.

Karolio Reisono 1937 m. suprojektuota evangelikų reformatų bažnyčia E. Ožeškienės gatvėje buvo puikios modernistinės architektūros, labai panaši į jo jau suprojektuotą ir pradėtą statyti Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga Romos katalikų Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Žaliakalnyje.

Statybos darbai buvo pradėti 1937 metų lapkritį. Statybą vykdė rangovai S. Gurevičius ir J. Judelevičius. Darbus prižiūrėjo technikas kuratorius Martynas Dilys.
Išorės statybos darbai užbaigti 1938 m., o vidus buvo įrenginėjamas dar dvejus metus. Dėl prasidėjusios sovietų okupacijos naujoji bažnyčia nebuvo pašventinta, pamaldos nepradėtos laikyti.

Pokariu buvo nugriauta viršutinė bažnyčios bokšto dalis, o nacionalizuotas pastatas paverstas tabako bei alaus fabrikų sandėliu, kuriuo naudotasi iki 1952 metų. Tų metų kovo 13 d. Kauno miesto vykdomojo komiteto sprendimu pastatas perduotas VRM Kauno specialiosios mokyklos žinion, įpareigojant jį pritaikyti valgyklai ir įrengti sporto salę.
Prasidėjus Sąjūdžio judėjimui, visoje Lietuvoje kilo tautinio ir religinio atgimimo banga, žadanti laukiamų pokyčių. 1988 metų rudenį kauniečiai reformatai ėmė burtis į parapiją. 1989 m. rugsėjo 24 d., sekmadienį, per spaudą reformatai buvo sukviesi pamaldoms į liuteronų atgautą Šv. Trejybės bažnyčią. O po pusmečio, 1990 metų vasario 25 d., kunigas Julius Norvila, neprarasdamas vilties, pakvietė kauniečius pasimelsti prie reformatams uždarytų Kauno reformatų bažnyčios durų E. Ožeškienės gatvėje.

Ir 1990 metais Lietuvos kultūros paveldo globos Kauno taryba apsvarstė evangelikų reformatų bažnyčios tvarkymo eigą ir nusprendė, kad pastatas turi būti grąžintas parapijai ir atstatytas tiksliai laikantis K. Reisono projekto, tačiau šventovė tikintiesiems nebuvo perduota. Reformatai dar ilgai glaudėsi pas liuteronus. Šiuo metu nors ir leidžiama laikyti pamaldas buvusioje VRM Kauno specialiosios mokyklos sporto salėje, pastatas tebėra Mykolo Romerio universiteto nuosavybė, juo naudojasi šios aukštosios mokyklos Viešojo saugumo fakultetas. Gal tikinčiųjų maldos bus išklausytos, juk žmonėms nežinomi Dievo planai...

* Sėjėjas, 1938, Nr. 9, 1822 psl.