Raktai. Petro įpėdiniai. (II)

Spausdinti

Kun.Tomas Šernas

Tęsinys. Skaityti nuo pradžios

Romos katalikai mano, kad Romos vyskupas (Popiežius) yra apaštalo Petro įpėdinis, o Petras  buvęs pirmuoju Popiežiumi. Tai suteikia jam Romos katalikų bažnyčioje tam tikras ypatingas teises, kurios grindžiamos Biblija ir Romos bažnytine tradicija.

 Simono Petro svarbą pabrėžia Jėzaus žodžiai - ...Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje (Mt 16, 19).  Romos katalikai tiki, kad šiais žodžiais Jėzus paskyrė apaštalą Petrą Bažnyčios galva – pirmuoju Popiežiumi. 

Tačiau Viešpats šį “raktininko” įgaliojimą suteikia ne tik Petrui, bet ir kitiems. Evangelikai pastebi, jog Petras pirmas ištaria: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“, su šiuo išpažinimu yra tiesiogiai susijęs ir pats “raktų” davimas.  Pats išpažinimas yra dangaus karalystės raktas tiems, kas tuo tiki. Be to, Viešpats ne kartą parodo, kad jo suteikiami įgaliojimai yra skirti ne vienam išskirtiniam asmeniui, bet Bažnyčiai – pirmajai bendruomenei. Tai yra paties Viešpaties darbai, kuriais Jis stato savo Bažnyčią.

Evangelijoje pagal Joną dvidešimtajame skyriuje skaitome:

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Tai pasakęs, Jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu“.
 Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Priimkite Šventąją Dvasią.
Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos".
 (Jn 20,19-23)

Tai yra raktų galia, atrakinti  reiškia  atleisti, o užrakinti  reiškia  sulaikyti. Viešpats suteikė šiuos dangaus karalystės raktus savo mokiniams, bendruomenei.  Kodėl nužteko dangaus karalystės raktų suteikti vienam Petrui?  Nes ne Petras, bet Viešpats stato savo Bažnyčią. Jo bendruomenė yra tie, kurie tiki išpažinimu Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16,16 b.)  O šiuo veiksmu, t.y. “raktų” davimu mokiniams, Jis įgalina savo bendruomenę pradėti veikti savarankiškai.

Kita vertus, Viešpats ne kartą įvairiomis progomis, skirtinguose palyginimuose aiškino dangaus karalystės raktų lyg “veikimo instrukciją”. Apie tai skaitome:

Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad ‘dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis’.  Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
 Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. 
(Mt 18,15-18)

Taip pat šia tema sakoma:

Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų. (Mt 18,35)

Apie dangaus karalystės raktus sakoma Jėzaus pamokyme:

Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums,
 o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.
(Mt 6, 14-15)

Taip pat ir Jėzaus duotoje mūsų kasdieninėje maldoje apie tai sakoma:

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. (Mt 6, 11-12)

Ar atleidimas ir atrišimas yra tas pats, kas esti atrakinimas dangaus karalystės raktu?  Tai nėra visai tas pats. Dangaus karalystės raktas yra tikėjimas, kad Jėzus yra Kristus (Mesijas).  Jeigu tikime ir gyvename pagal šį tikėjimo išpažinimą – mums “atrakinamos durys” ar atrišama uždanga. 

Reikia prisiminti, kad šis raktas nėra nei Petro, nei mūsų rankose.  Jis duotas  Dievo Tėvo, per Jėzų Kristų :

Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.  Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje. (Mt 16,17)

Apie tai rašoma Heidelbergo katekizme, 83, 84, 85 klausimuose. Įvadinis 83 klausimas ir apibendrintas  atsakymas: Kas yra dangaus karalystės raktai?

Tai šventosios Evangelijos skelbimas ir krikščioniškoji drausmė.  Šiais dviem veiksmais dangaus karalystė tikintiesiems yra atidaroma, o netikintiesiems uždaroma.

Mums, tikintiesiems, svarbūs abu veiksmai (arba raktai). Tačiau, galvojant apie kasdieninį gyvenimą, mums labai svarbu antrasis veiksmas arba raktas. Evangelijos skelbimu tikintiesiems Petro įpėdiniams jau yra atrakintos dangaus karalystės durys. Būtent čia iškyla sena diskusija apie pigų išganymą. Esą, Dievas yra didelis ir mus mylintis, o mes tokie maži ir netobuli… Jėzus Kristus už mus pasiaukojo, mes išganomi tikėjimu, o ne darbais… Dangaus karalystė atrakinta ir visi žmonės bus išganyti…

Tačiau nėra taip paprasta. Nors  Karalystė jau atrakinta, yra daug pakviestųjų, tačiau tikintieji turi savo atsakomybę ir antrąjį raktą, kuriuo atrakinama (atrišama) ar užrakinama (užrišama). Jėzus ne kartą apie tai mokęs ir įspėjęs.  Jo išmokytoje maldoje, kurioje kreipiamės į Tėvą danguje, yra sakoma, kad Tėvas danguje atleis mums, jeigu mes atleisime savo kaltininkams.  Mūsų atleidimas - atrišimas kaltininkui yra tiesiogiai susijęs su pagrindiniu raktu - su mūsų tikėjimu ir santykiu į Jėzų Kristų. Nes galima tikėti  formaliai ir legalistiškai. Galima tuščiai tarti Viešpaties vardą, bet nei prote, nei širdyje, nei tikėjimo darbuose nesimatys Jėzaus Kristaus. Jis sako:

Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. (Mato 7,21) 

Nors Tėvas danguje per Jėzų Kristų jau atrakino vartus, bet mes galime užrakinti į ten kelią sau patiems. Evangelija pagal Luką skelbia svarbią detalę. Nepaisant suėmimo, plakimo ir tyčiojimosi, Jėzus turėjo jėgų prašyti atleidimo savo kankintojams:

Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie nukryžiavo Jį ir du piktadarius – vieną iš dešinės, antrą iš kairės.
 Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.

 O jie, mesdami burtą, pasidalijo Jo drabužius. Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Vyresnieji kartu su kitais šaipydamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei Jis – Kristus, Dievo išrinktasis!“ Iš Jo tyčiojosi ir kareiviai, prieidami, paduodami Jam rūgštaus vyno
ir sakydami: „Jei Tu žydų karalius – išgelbėk save!“
  (Lk 23, 33-37)

Jėzaus prašymas Tėvui, kad atleistų jo kankintojams, mums dar kartą aiškina Karalystės raktų veikimo būdą. Jėzus nenori ir nesuriša savo kaltininkų. Jis jiems atleidžia, kaip atleidžiama skolininkams, kaip pats ne kartą yra mokęs. Tai reiškia, kad Jis pats savęs nesuriša kankintojų jų skola jam. Nors Jis surištas ir prikaltas fiziškai, bet nesurištas dvasiškai. Tai reiškia, kad Jis laisvas.

Viršum Jo buvo užrašas graikų, lotynų ir hebrajų kalbomis: „Šitas yra žydų karalius“.
Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas!
Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė“.
 Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.
Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje
“. (Lk 38-43)

Jėzus tuo metu kentė ne tik fizinius, bet ir dvasinius skausmus. Jėzus daugiausia kentėjo dvasinius skausmus – nepriimtas, išduotas, kankintas, paliktas, visų keikiamas. Jėzus buvo niekinamas net šalia nukryžiuoto nusikaltėlio, nes pastarojo piktai širdžiai šioje situacijoje beliko tik viena paguoda – pasityčioti. Kenčiant skausmus ir baimę neatgimusi ir užkietėjusi piktavalio širdis griebiasi to, kas yra jai įprasta, įžeidinėjimais ir patyčiomis sumenkinti šalią esantį. Tuomet išdidžiai širdžiai bent trumpam grižta raminanti pirmenybės iliuzija, nes jai atrodo, jog žemindama kitą iškyla pati. Todėl šie pasityčiojimo žodžiai: Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus! turi raktinę reikšmę. Nes tai ne Kristaus atmetimas, kaip galime pagalvoti, bet širdies nuostatos demonstracija.

Jėzui prieš mirtį buvo taip sunku. Jam buvo svarbus bent vienas malonės veiksmas, bent vienas geras - atrišantis žodis. Jis sulaukė tokio žodžio.  Nusikaltėlis savo žodžiais sudrausmina kitą nukryžiuotą nusikaltėlį burnotoją. Kodėl šis nusikaltėlis nesityčiojo, bet sudraudė taip darantį? Nes jo paties širdis to norėjo. Nors šio nusikaltėlio gyvenimo darbai nebuvo verti malonės, bet žodžiai liudijo, kad jo širdis pasikeitė. Viešpats pamatė, jog tai nėra apsimetinėjimas, o tikrai atgailaujanti širdis,  Dievas ne tik girdi žodžius, bet žino širdies nusistatymą. Taip nusikaltėlis, to nežinodamas, savo veiksmu pats atrišo save. Kitaip išsireiškiant - atsirakino vartus į Karalystę.

Išganymas nėra nei pigus, nei savaime įvykstantis. Jeigu būtų taip, tai nereikėtų jokių raktų.

Laukite tęsinio.