Visų svarbiausias klausimas

Spausdinti

Katech. Holger Lahayne

19 „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. 20 O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. 21 Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. 22 Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

23 Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. 24 Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. 25 Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. 26 Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'.

27 Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: 28 aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. 29 Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' 30 O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. 31 Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“. (Luko 16, 19–31) 

Šiandien mūsų bažnyčioje minimas amžinybės sekmadienis. Visuomet liturginių metų pabaigoje prisimename mirusiuosius ir mąstome apie amžinybę. Istoriškai žiūrint tai gana nauja evangelinių bažnyčių tradicija. Šį ypatingą sekmadienį 1816 m. savo krašto bažnyčiai įsakymu įvedė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Vėliau tradiciją perėmė kitų šalių bažnyčios. 

Prieš du šimtus metų visiems žmonėms dar buvo savaime suprantama, kad žmogaus gyvenimas po mirties tęsiasi toliau. Mūsų dienų Izraelio rašytojas Yuval Noah Hararis savo pasauliniame bestseleryje Homo deus rašo: „Iš esmės mes, žmonės, ne tiek daug skiriamės nuo žiurkių, šunų, delfinų ar šimpanzių. Kaip ir jie, mes neturime sielos.“ Kaip Harariui, taip ir daug kam šiandien jau jokių abejonių nekyla, kad žmogaus gyvenimas baigsis mirtimi.

Biblijoje skaitome, kad Dievui žmonių gyvenimas rūpi ir šioje žemėje, ir anapusybėje. Žmogus turi kūną, kuris po mirties virsta dulkėmis, ir turi sielą – gyvybę, kuri išliks amžinai. Žmonės buvo sukurti geri, bet dėl nuodėmės viskas sugedo, todėl reikalingas išgelbėjimas. Jis prasideda jau čia, žemėje ir bus užbaigtas pas Dievą amžinybėje, kai bus atnaujinamas ir kūnas. Todėl mūsų religija, krikščionybė, teigiamai žvelgia į žemiškąjį gyvenimą ir visus sukurtus dalykus, už kuriuos turime būti Jam dėkingi. Bet kartu ir įspėja, kad didžiausi turtai mūsų dar laukia aname gyvenime.     

Luko evangelijos 15 ir 16 skyriuje Jėzus pasakoja visą eilę palyginimų apie išgelbėjimą ir turtus. Skaitome apie sūnų palaidūną, kuris iššvaisto tėvo turtą (15,11s); apie apsukrųjį prievaizdą, kuris iššvaisto šeimininko turtą (16,1s). Ir mūsų šiandienos tekste, kuris taip pat yra palyginimas, skaitome apie turtingą žmogų, kuris neteisingai elgiasi su visu tuo, ką užgyveno.

Luko 16,13 Jėzus sako: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. Mamona yra žodis iš aramėjų kalbos (mamon) ir reiškia tiesiog pinigus, turtus. Nuosavybė savaime nėra  bloga, juk tai mūsų ekonomikos pagrindas. Problema atsiranda tada, kai ji tampa Dievo konkurentu arba stabu. Po šios einančioje kitoje eilutėje pasakoma apie konkrečią tos stabmeldystės išraišką – godumą: „Visa tai girdėjo godūs pinigų farizieji ir šaipėsi iš Jėzaus“.

Nuo devynioliktos eilutės Jėzus papasakoja dar vieną istoriją, paskirdamas ją visų pirma religingiems ir godiems fariziejams. Tai ir vėl palyginimas arba išgalvota istorija, kurioje slypi daug tiesų. Ji yra trumpa, bet tiesiog meistriškai sudaryta. Keliais sakiniais Jėzus nupiešia vaizdingą sceną. Tai vienas kiečiausių ir rimčiausių iš visų Jėzaus palyginimų. Jis pasakoja apie tai, ką Mamona gali padaryti su mūsų gyvenimu, ir apie mūsų sielų likimą po mirties.

Palyginime Jėzus pasakoja apie du žmones – turtuolį ir vargšą Lozorių; trumpai aprašomi jų gyvenimai iki mirties ir po jos. Po to pateikiamas anapusybėje vykstantis pokalbis tarp turtuolio ir Abraomo. Tai labai ryškių kontrastų istorija.    

Turtuolis yra labai turtingas žmogus, nes jis „vilkėjo purpuru“, t.y. pasakiškai puošnius ir brangius drabužius. Be to, jis „kasdien ištaigingai puotaudavo“ (19 eil.). Šie žodžiai daug pasako: kasdienis šventimas reiškia, kad jis nesilaikė šabo, įsakytos poilsio ir maldos dienos; turbūt jis vertė ir savo tarnus dirbti be poilsio dienos. Jis buvo toks turtingas, kad turėjo rūmus su dideliais vartais, tačiau vargšais kaip Lozoriumi nesirūpino. Vieną dieną ir jis numirė, ir buvo palaidotas (22 eil.) – laidotuvės, be abejo, taip pat buvusios labai įspūdingos.

Dvidešimtoje eilutėje pristatomas kitas palyginimo veikėjas – elgeta. Jis „gulėjo“ prie turtuolio rūmų vartų, nes dėl neįgalumo negalėjo vaikščioti. Jo vargingumo priežastis nebuvo tinginystė – jis tiesiog neturėjo galimybės dirbti. Ir dar daugiau: jis sunkiai sirgo (kūnas buvo „votimis aptekęs“) ir nuolat „troško numarinti alkį“ (21 eil.). Išgyvendavo tik valgydamas trupinius „nuo turtuolio stalo“, o ir  tais likučiais turėdavo dalintis su rūmų sarginiais šunimis, kurie „laižydavo jo votis“. Šunys, gyvūnai, draugavo su Lozoriumi ir juo rūpindavosi, o turtuolis, kuris taip pat pažinojo Lozorių, nepadėjo.

Bet numirė abudu – ir turtuolis, ir vargšas, – ir tada viskas apsivertė. Lozorius, kuris šiame gyvenime buvo žeminamas, kuris ir fiziškai, ir psichiškai kentėjo, kuris turbūt net nebuvo normaliai palaidotas, patenka į „Abraomo prieglobstį“ (23 eil.). Abraomas buvo Izraelio tautos pradininkas, visų žydų tėvas. Jo prieglobstis– tai anapusinis rojus arba dangus, palaimos ir paguodos ‘buveinė’.   

Taigi Lozorius po mirties buvo paguostas, pagerbtas ir mylimas. Užtat turtuolis patenka į „mirusiųjų pasaulį“ (23 eil.) ar „kančių vietą“ (28 eil.). Dabar ne Lozoriui, o jam pasidaro blogai: „Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje“ (24 eil.). Ugnis ir liepsnos Biblijoje dažnai yra Dievo teismo simboliai. Kadangi po mirties fizinio kūno kaip žemėje nebelieka, neturėtume galvoti apie ‘tikrą’ ugnį, troškulį ir t.t. Tuo Jėzus čia ir kitur Biblijoje nori išreikšti dideles kančias, sielos kančias.       

Ką Jėzus šitokiu pasikeitimu arba apsivertimu norėjo pasakyti? Kad visi turtingieji, kurie šiame gyvenime puikiai gyvena, anapusiniame gyvenime labai kentės? O vargšai – atvirkščiai? Kadangi jie dabar labai kenčia, tai po mirties bus palaiminti? Deja, viskas sudėtingiau. Biblija mini nemažai turtingų ir kartu dievobaimingų žmonių. Pavyzdžiui, Izraelio patriarchai kaip Abraomas (Pr 24,35), Izaokas (Pr 26,13) ir Jokūbas (Pr 30,43) buvo labai pasiturintys, bet ir mylėjo Dievą. 

Turtuolio pokalbis su Abraomu gerai parodo, kur slypi turtingojo vyro problema. Jis turėjo pasirūpinti Lozoriumi, bet gailestį rodė tik šunys. Net po mirties jis toliau ignoruoja Lozorių, į jį nesikreipia ir nesikalba. Jis vis dar su juo elgiasi kaip su tarnu: „Atsiųsk čionai Lozorių“ (24 eil.). Turtuolis ir toliau nori visiems įsakinėti, net griebiasi taisyti Abraomo – šiuo atveju Dievo atstovo! – teologiją („Ne, tėve Abraomai...“). Jis nerodo nė menkiausios atgailos, elgiasi arogantiškai ir egoistiškai: padėk man, padėk mano šeimai (27 eil.).

Lozorius visai kitoks. Jis per visą istoriją tyli. Nors dabar galėtų papriekaištauti turtuoliui: Kodėl man nepadėjai? Lozorius, skirtingai nuo turtuolio, turi vardą. Ir tai neatsitiktinai. Tai vienintelis Jėzaus palyginimas visame Naujajame Testamente, kuriame veikėjas vadinamas vardu. Tuo tarpu turtingasis, tasai save reikšmingu laikantis žmogus, iš tikrųjų ne toks jau svarbus, nes bevardis. Be to, Lozorius – tai ne bet koks vardas. Luko graikiškame tekste jis yra „Lazaros“ – taip perteikiamas hebrajiškas „El‘azar“. Šis vardas reiškia „Dievas padėjo“. 

Ar tikrai Dievas padėjo Lozoriui? Įsivaizduokime Lozorių prie rūmų vartų: guli sergantis, neįgalus, badaujantis žmogus, kurio vardas reiškia „Dievas padėjo“ – visiškas paradoksas ir net beveik juokinga. Elgeta – o su tokiu vardu! Turbūt daug kas iš jo net šaipėsi. Lozorius yra tarsi Naujojo Testamento Jobas, kuriam Izraelio patriarchų laikais taip pat viskas buvo atimta. Bet Dievas Jobui po visų kančių viską grąžino ir davė dar daugiau. Tuo tarpu Lozoriui, ko gero, visą gyvenimą labai blogai sekėsi – ir taip iki pat mirties.

Kur gi tuomet Dievo pagalba Lozoriui? Dievo pagalba Lozoriui – įvesti jį į Abraomo prieglobstį. Atvesti jį labai arti Dievo; atvesti būti ir amžinai pasilikti būti su Dievu, tapti Jo mylimam, gerbiamam ir guodžiamam. Būti amžinoje gerovėje, ten, kur žmogui negali būti geriau.

Pasiekti šį tikslą Dievas padėjo Lozoriui jau šiame gyvenime – Jis padovanojo jam tikėjimą; viltį, kad po mirties bus geriau. Laiške hebrajams tikėjimas apibūdinimas taip: tikėjimas „įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hbr 11,1). Lozorius šiame gyvenime Dievo pagalbos beveik visai nematė; jis net vos liko gyvas. Jam žemiškame gyvenime visiškai nepasisekė. Bet būsimos paguodos danguje neregėdamas, jis pasitikėjo Dievu.  

Mes nežinome, kodėl Lozorius susirgo ir taip vargo. Bet aišku viena: jo vargas nebuvo Dievo bausmė už nuodėmes. 25 eilutėje Abraomas turtuoliui sako: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius ­tik nelaimes.“ Dievas duoda vienam žmogui gerą gyvenimą, kitam blogą. Tai Dievo suverenus sprendimas. Patarlių knygoje rašoma: „Turtuolis ir vargšas turi bendro: jų abiejų Kūrėjas yra Viešpats“ (Pat 22,2).

Minėtasis Jobas buvo teisus ir dievobaimingas žmogus, tačiau labai kentėjo. Jo žmona net ragino jį atsisakyti Dievo ir atmesti tikėjimą. Kam reikalingas toks Dievas, kuris veda į kančias ir nelaimes? Tačiau Jobas klausia: „Nėjau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ (Job 2,10) Tai – tikinčio žmogaus atsakymas.

Visa tai reiškia, kad turime labai atsargiai vertinti žmonių gyvenimus. Suserga artimas žmogus vėžiu, sutuoktinis nusižudo, sūnus tampa nusikaltėliu, brolis – alkoholiku, dukrai nesiseka išlaikyti egzaminus, o seseriai – darbe. Visa tai yra liūdna ir bloga, kai kas net tragiška, tačiau tai nereiškia, kad toks žmogus būtinai buvo prasto tikėjimo ir Dievo atmestas.

Ir atvirkščiai: sėkmingas verslininkas, apdovanojimais apipiltas menininkas, mokslininkas su visa virtine akademinių titulų, politikas, pasiekęs aukštą postą, garsus žurnalistas ar įtakingas „influenceris“ – gali būti (ir dažnai taip būna), kad, panašiai kaip palyginimo turtuolis, gyvenimo greitkelyje jie būna pakeliui į pragarą.

Žinoma, galime džiaugtis savo ir kitų laimėjimais – bet be tikėjimo Dievo akivaizdoje neliks nieko. Visi laimėjimai Dievo akivaizdoje taps pralaimėjimais. Tikintieji privalo nepamiršti į viską žiūrėti iš amžinybės perspektyvos. Nes svarbiausias klausimas yra ne „ar man sekasi gyvenime?“. Svarbiausias klausimas yra „ar man pasiseks amžinybėje?“. Ar tikiu, kad po mirties atsidursiu Abraomo prieglobstyje? Jeigu atsakymo nežinau, ar dėl jo smarkiai abejoju, arba jeigu tai nelabai nerūpi, gali būti, kad net nesu krikščionis.   

Turtuolis taip pat buvo ‘tikintis’ – kaip ir visi fariziejai tais laikais. Jis pagarbiai kreipėsi į Abraomą „Tėve Abraomai“ (24 eil.) tuo pasakydamas: juk aš izraelitas, Dievo tautos narys, apipjaustytas! Aš ne pagonis! Ir šiandien daug kas pasakytų: juk aš ne ateistas! Esu pakrikštytas, gerbiu bažnyčią, bet jos – ir Dievo – man nereikia... Turtuolio gyvenimo centre tik jis pats. Ir po mirties toks norės, kad pasaulis tik aplink jį suktųsi. Tokiems žmonėms Dievas yra tarsi galingas asistentas arba terapeutas, kuris padeda, kai reikia, patenkina norus – tačiau šiaip į gyvenimą neturėtų kištis. Tai Dievas, kuris leidžia gyventi, kaip mes norime. Tokie žmonės tiki tol, kol jiems tai naudinga.

Tikrą, gelbstintį tikėjimą galime apibūdinti dviem veiksmažodžiais: nematome ir nieko neturime. Mes Dievo nematome, dažnai ir Jo palaiminimų nesulaukiame. Bet vis dėlto Juo pasitikime. Kai būsime su Dievu danguje, Jį matysime, tada nereikės ir jokio tikėjimo. Antra, mes nieko neturime. Dievo akivaizdoje mūsų dvasinės rankos yra visiškai tuščios. Mes negalime Jam nieko duoti, dėl ko Jis mūsų pasigailėtų. Išganymas nėra pagrįstas mainais. Dvasiniai manai yra  pagonybės principas, bet ne krikščionybės. 

Mūsų reformatoriai gerai suprato, kad viską, ką turime, esame gavę iš Dievo. Tikėjimas yra mūsų neturėjimo išpažinimas (todėl tuščios rankos). Mes artinamės prie Dievo visada kaip gaunantys. Todėl ir Liuterio paskutiniai žodžiai prieš mirtį buvo tokie: „Mes elgetos. Tai tiesa.“ Tai tikra tiesa! Kiekvienas tikintis žmogus yra tarsi elgeta, kuris Dievo palankumo negali užsidirbti, tik prašyti. Jis yra tarsi Lozorius, kuris taip pat nieko neturėjo. Tačiau danguje mes turėsime viską – visą palaimą ir visą gerovę.

Todėl gyvendami šioje žemėje privalome apsispręsti, nes, ištikus mirčiai, bus per vėlu. Turtuolis, nukeliavęs anapusybėn ir lieka pragare, Lozorius – patenka į dangų. Juos atskiria „bedugnė“ (26 eil.). Šiuo vaizdu Jėzus nori pasakyti, kad situacija anapusybėje nėra pakeičiama. Tai reiškia, kad ir mes, gyvieji, mirusiems niekuo negalėsime padėti.  Jokiais Mišių pirkimais, jokiomis maldomis, jokiais minėjimais neištrauksime mirusių iš kančių vietos. Tai labai tvirtas visų evangelikų įsitikinimas.

Turtuolis teisingai suvokė, kad jam jau nepavyks nieko pakeisti. Bet jis dar nori savo brolius įspėti: „Jei kas iš numirusiųjų nueitų nas juos, jie atsiverstų“ (30 eil.). Tačiau Abraomas patikina, kad to nebus. Taip pat ir mirusieji gyviesiems niekuo negali pagelbėti. Nei šventieji, nei Marija, nei angelai mūsų neužtars.

Turtuolio broliai yra patys atsakingi už savo gyvenimą. Tiek jie, tiek kiekvienas žmogus, kol gyvas, turi ruoštis anam gyvenimui. Daryti karjerą darbe, rūpintis vaikų išsilavinimu, kaupti pensiją, apšiltinti namą ir t.t. – visa tai gerai ir svarbu. Bet pats svarbiausias ir lemiamas darbas – apsispręsti dėl amžinojo gyvenimo.

Abraomas turtuoliui primena: „Jie [broliai] turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso“ (29 eil.). Tada žydai turėjo Mozės ir pranašų knygas, Senąjį Testamentą; šiandien mes turime visą Bibliją. Tad Abraomas sakytų: tegul Dievo žodžio klauso. Jėzaus laikais ir šiandien turime Dievo žodį – tai yra dangiškasis žodis visiems. Turime klausytis Jo arba žūsime. Jis – ir vien tik jis – rodo mums kelią pas Dievą.

Tegul visi klauso Dievo žodžio! Tai ne tik pareiga, bet ir didelis iššūkis visiems bažnyčios nariams. Tam, kad visi klausytų, pirma reikia tą Žodį skelbti. Tai pagrindinė Bažnyčios misija šioje žemėje. Visi tikintieji turi dalyvauti Žodžio skelbime – žinoma, įvairiais būdais. Bet tikrai visi! Šiandien kai kas norėtų kiekvienam suaugusiam Lietuvos piliečiui po šautuvą į rankas įduoti – kad tik kiek įmanoma daugiau žmonių dalyvautų krašto gynyboje. Apsiginti karinio išpuolio atveju tikrai svarbu, tačiau kova dėl sielų amžinojo likimo yra žymai svarbesnė. Visi turime apsiginkluoti Dievo žodžiu, t.y. jį skaityti, studijuoti, bandyti suprasti – tam, kad augintumės savo tikėjimą ir Dievo žodžiu dalintumės su kitais. 

Skelbdami Žodį, mes turime dvigubą užduotį: viena vertus, turime įspėti žmones, kad pragaro pavojus yra tikras. Biblijoje ir Jėzus kalba apie amžiną pražūtį kaip, pvz., Mato 10,28: „bijokite to [velnio], kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“. Nemėginkime atvėsinti pragaro. Privalome įspėti dėl visų žemiškų pavojų, tame tarpe ir turto: „Nesikraukite lobių žemėje... Verčiau kraukitės lobį danguje“ (Mt 6,19-20).

Kita vertus, nepamirškime svarbiausio dalyko – kad iš esmės krikščioniškoji žinia yra geroji. Ir palyginime matome, kad vienas žmogus kenčia, o kitas sulaukė paguodos (25 eil.). Po nuopuolio pasaulis yra kupinas kančios, sielvarto ir nerimo. Mums visiems neabejotinai reikia paguodos, tik kur ją rasti? „Tu, Viešpatie, mano pagalba ir paguoda“, sako psalmininkas (Ps 86, 17).

Jėzaus Kristaus Evangelija yra paguodos žodis kiekvienam. Todėl ir mūsų Heidelbergo katekizmo pradžioje sakoma: „Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant? Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė...“ Išmokime šiuos žodžius, supraskime ir panaudokime pokalbiuose su netikinčiaisiais. Kad jie nepražūtų ir nenueitų, kaip tas turtuolis, į pragarą.

Jeigu suvokiame, jog esame Kristaus nuosavybė ir kad per Šventąją Dvasią jis yra mūsų Guodėjas, tai pasielgsime kitaip negu turtuolis tame palyginime. Tada neignoruosime vargšo, o suteiksime jam paguodą kaip apaštalas Paulius rašo 2 Korintiečiams: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, 4 kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.“ (2 Kor 1,3–4)