katech. Holger Lahayne

„Bažnyčios sekuliarėjimas pagal liberaliojo protestantizmo modelį yra ne pirmasis žingsnis į modernizaciją, o paskutinysis prieš  susinaikinimą.“ Kardinolas Ludwigas Gerhardas Mülleris (Römische Begegnungen)

„Bažnyčia turi nuolat reformuotis“

„Reformacija visiems“ – tokia antrašte 2017 metais, prieš pat Reformacijos dieną pasirodė vokiečių katalikų savaitraščio „Christ in der Gegenwart“ (CIG) vedamasis straipsnis (2017/44). Tame numeryje žodis buvo suteiktas ir Jürgenui Moltmannui, vienam žinomiausių Vokietijos protestantų teologų. Kūrėsi įspūdis, tarsi redakcija būtų sąmoningai sumaniusi imti pavyzdį iš evangelikų. Diskusijas apie Bažnyčios ateitį užsimota pažadinti devyniomis tezėmis su antrašte „Kaip atnaujinti krikščionišką tikėjimą?“ Praeitų metų pabaigoje šio straipsnio vertimas į lietuvių kalbą paskelbtas ir žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ (2018/8, p. 9–13). [https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2019/04/NZ-A-2018-Nr-8-PRENUMERATA-2.pdf]

Straipsnio pradžioje minimas Martynas Liuteris ir jo 1517 metų tezės, sukėlusios Reformaciją. Jų dvasios persmelkta pirmoji iš devynių straipsnio tezių skelbia: „Bažnyčiai būtinas kalbos proveržis tiek į vidų, tiek į išorę“. Komentare netgi gana liuteroniškai priduriama, kad „Žodis kuria tikrovę“. Krikščioniškos žinios suprantamumo akcentavimui arba minčiai, kad „Bažnyčia turėtų tapti vertimo eksperte“, galima tik pritarti. Pagirtinai tvirtinama, kad „teologijos pagrindinis tikslas turėtų būti tikėjimą išreiškiančios ir įgalinančios kalbos sukūrimas“.

Romos katalikų ausims protestantišai galėtų nuskambėti ir šeštoji tezė, reikalaujanti, kad Bažnyčia būtinai turinti „tapti demokratiška“. Tačiau vėliau tenka suklusti, kai komentuojama, jog katalikų Bažnyčia turinti eiti Vakarų Europos evangelikų bažnyčių pėdomis: „Lyčių lygybės principas, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turėtų būti visiškai įgyvendintas Bažnyčioje... Reikia moterims suteikti teisę užimti vadovaujančius postus Bažnyčioje!“

Ar tai visai protestantiškas tekstas? Straipsnio tezių įvado pirmas sakinys pradedamas mintimi „Bažnyčia turi nuolat reformuotis...“ Evangelikui beveik iškart ataidi lotyniškasis Ecclesia reformata semper reformanda [est] – reformuota bažnyčia turi nuolat reformuotis. Bet šis šūkis tik XX amžiuje sukurtas K. Bartho. Ecclesia semper reformanda (be „reformata“) šaknys galimai siekia Bažnyčios tėvo Augustino laikus, o jis staipsnyje tikrai minimas. Dabar šūkis dažnai siejamas su protestantizmu, nors XVI a. Reformacijos metu, kaip nekeista, jis didelės reikšmės neturėjo.   

Lotynišką frazę apie bažnyčios būtinybę nuolat reformuotis vienas pirmųjų paminėjo Nyderlandų pamokslininkas ir poetas Jodocus van Lodensteinas veikale Ziono pastebėjimai (1675), kur jis savo šalies reformatų Bažnyčią tiesiai pavadino ne reformuota, o „deformuota“. Šis kalvinistas ir pietistas bažnyčią lygina su „vis užsidegančiu namu“, dėl ko būtina „nuolat išlikti pasirengus jį pataisyti“.

Lodensteinas ir kiti buvo įsitikinę, kad reformuota Bažnyčia nuolat reformuojasi pagal Dievo žodį, kuris vienintelis yra neklystantis. Visų pirma Žodis turintis taisyti Bažnyčią ir jos narius. Apie užrašytąjį Dievo Žodį, Šv. Raštą, kalba ir antra vokiečių žurnalo redakcijos tezė: „Bažnyčia turėtų aiškiai pasakyti, kad Šv. Rašte esantis Dievo žodis pasireiškia žmogaus žodyje.“ Nors ir ši tezė liečia protestantams labai artimą temą, tačiau čia jau išryškėja ir visų jų pagrindinė yda.

„Apsišvietusi pasaulėžiūra“

Šios tezės pavadinimas problemų nekelia, netgi atvirkščiai. Žinoma, kad Rašte Dievo žodis kartu yra ir žmogaus žodis. Teologijos istorijos kontekste tai nieko naujo. Bėda ta, kad pirmame tezės komentaro sakinyje šis tradicinis Bažnyčios supratimas pakeičiamas nauju. Autoriai teigia, kad būtina atsižvelgti į Apšvietos pasaulėžiūrą: „Visose Bažnyčios srityse... svarbiausia turėtų būti Šv. Rašto supratimas, kuriam įtaką darytų mokslo pasiekimai ir apsišvietusi pasaulėžiūra. Tai reiškia, kad reikia rimtai žiūrėti į istorinę-kritinę egzegezę ir aiškiai pasakyti, jog Šv. Rašte esantis Dievo žodis yra perteiktas žmogaus žodžiais.“

Be abejo, Biblijos žodžiai yra ir žmonių, nes juos užrašė paprasti žmonės. Tekstams įtaką darė jų asmeninės savybės, laikmetis ir gyvenamoji aplinka. Biblijos kalba savaime nėra nei šventa, nei kaip nors kitaip ypatinga. Todėl tezės komentare teisingai rašoma, kad „Šv. Rašto autoriai buvo rašytojai, kurie komponavo ir taisė savo tekstus. Jie kalba apie Dievą, Kristų ir pasaulį savo laikmečio kalba.“ Problema atsiranda, kai toliau pridedama, kad „mūsų pažinimo horizontai yra kitokie“. Kokie? Pažangesni? O mūsų pasaulėžiūra jau yra „apsišvietusi“ – labiau apsišvietusi? Kad jau yra žinoma apie Biblijos tekstų „prieštaringumą“ – ar tikrai? Tuo aiškiai implikuojama, kad dėl žmogiškumo įtakos Biblijos žodžiai mums mūsų dabartyje ne visada sako tiesą.   

Tezių autoriai jau nedrįsta aiškiai pasakyti, kad Biblija yra ir žmonių, ir Dievo Žodis. Jie tuo jau nebetiki. Jie netiki, kad užrašytasis tekstas visa savo apimtimi yra Dievo kalbėjimas, kad pats Dievas visus autorius įkvėpė; kad Jis juos per Šv. Dvasią paslaptingu būdu taip vedė, jog jų žodžiai tapo ir Jo paties žodžiais. Anot tezių autorių, Biblijos tekstai jau tik „kvėpuoja Dievo dvasia“. Nors tai dar šiek tiek panašu į tradicinę leksiką, su tradiciniu Rašto supratimu apie visų žodžių įkvėpimą, deja, jau nieko bendro nebeturi.

Kaip atnaujinti krikščionišką tikėjimą? CIG redakcija įsitikinusi, kad būtina nusilenkti šiandienos mokslo laimėjimams, tęsti Biblijos kritikos pastangas ir remti visą judėjimą, kuris kartu su Apšvieta jau yra įžengęs į protestantiškas bažnyčias.

Tikėjimas protu

Jau XVI amžiaus pabaigoje antitrinitorius F. Socinis (1539–1604) ėmė žiūrėti autoriteto atžvilgiu į Šv. Raštą kaip į bet kurią kitą knygą. Anot jo, kol Biblija istoriškai patikima, ji turi autoritetą. Bibliją jis pastato į bendrą eilę su visais istorijos vadovėliais. Socinis, tiesa, dar neneigia Biblijos patikimumo, tačiau savo mintimis pažadina nemenką kritikos potencialą, kuris visu savo pločiu išsivysto po 150 metų. Dar vėliau, XIX a. viduryje, Čarlzui Darvinui kaip savaime suprantama atrodo, kad Senasis Testamentas „dėl savo akivaizdžiai klaidingo požiūrio į pasaulio istoriją... niekuo nėra patikimesnis už šventąsias induistų knygas ar bet kokias barbariškas religijas“ (The Autobiography of Charles Darwin).

Apšvietos epochos pradžioje Dž. Lockas (1632–1704) Trejybės Dievo buvimu dar taip pat neabejoja. Dar tiki ir stebuklais, ir apreiškimu. Tačiau jis jau klausia, kaip nustatyti, kas yra Dievo apreiškimas. Kadangi apie apreiškimą sprendžia žmogaus protas, tai kas prieštarauja protui, negali būti laikomas tikru dievišku apreiškimu. Veikale Krikščionybės protingumas (1695) britų filosofas rašo: „Joks teiginys negali būti pripažintas dievišku apreiškimu,.. jei jis prieštarauja mūsų aiškiam, intuityviam žinojimui.“ Jis žmogaus protą jau paverčia galutine instancija.

Dar vėliau apie Senąjį Testamentą labai skeptiškai atsiliepia H. S. Reimarusas (1694–1768), kuriam Jėzaus prisikėlimas atrodo esąs „mokinių išgalvotas“. Savo veikale Protingai Dievą garbinančių apologija arba ginamasis raštas (leidžiamas nuo 1774 m.) jis rėžia: „Tikrai nerastume pasaulyje jokios kitos knygos ar istorijos, tiek pilnos prieštaravimų, su tiek įvairiausių ir gėdingiausių Dievo vardo piktnaudžiavimų: kur visi veikėjai, pavadinti Dievo žmonėmis, garbę ir dorą mylinčiai dvasiai savo veiksmais būtų sukėlę šitiek pasipiktinimo, pasibjaurėjimo ir problemų... Ji [Senojo Testamento istorija] sudaryta iš kvailysčių, begėdysčių, apgavysčių bei žiaurumų audinio...“

Dar žymesnės įtakos krikščionybės bei apskritai religijos sampratai padarė I. Kantas (1724–1804). Fakultetų ginče (1794) garsusis Karaliaučiaus filosofas aiškina, kad filosofų darbas krikščioniško mokymo kilmę bei teisingumą „šaltu protu viešai patikrinti bei įvertinti, nesibaiminant tiriamojo dalyko šventumo...“ Kad filosofai „laisvi“ „Biblijos tikėjimą... bet kada atiduoti proto kritikai“. Anot Kanto, Biblija, be abejo, nėra neklaidinga, „nes šventieji Rašto sudarytojai, būdami žmonės, galėję ir suklysti“. Taip pat jis įsitikinęs, kad protas turi teisę „Rašto vietą aiškinti sutinkamai su savo principais...“ Protas yra vienintelis visų dalykų matuoklis. Todėl religija privalo „a priori vystytis iš proto“. Protas (o ne pati Biblija!) daro išvadą: „Religijoje viskas priklauso nuo veikimo“.

Nedideliame veikale Ką reiškia: orientuotis mąstyme? (1786) filosofas pastebi: „Tik grynasis tikėjimas protu yra kelrodis arba kompasas, pagal kurį spekuliatyvusis mąstytojas gali orientuotis protu klajodamas viršjuslinių objektų lauke...; ir šis tikėjimas protu yra tai, kas kiekvienam kitam tikėjimui, net kiekvienam apreiškimui privalo tapti pagrindu.“ Protas yra „paskutinysis tiesos nustatymo rodmuo“. Kyla klausimas, ką ši švietėjiškoji religijos samprata turi bendro su krikščionybe?

Vokiečių filosofas H. G. Gadameris (1900–2002) apibendrina: „Tad išsivystė tokia bendroji Apšvietos tendencija, kad negalima jokio autoriteto laikyti autoritetu tol, kol jis nepatvirtintintas proto teismo. Taip ir šis rašytinis palikimas, Šventasis Raštas, kaip ir visa kita istorinė medžiaga, negali būti tiesiog pripažįstamas, kadangi jo medžiagos galimas teisingumas priklauso nuo patikimumo, kurį jums patvirtina protas. Ne perteiktas tekstas, o protas yra aukščiausias bet kokio autoriteto matas.“ (Tiesa ir metodas, 1961)

Apšvietos mitas

Vis dėlto antrosios CIG tezės paaiškinime įtikinėjama: „Moderniame pasaulyje tikėjimas gali išlikti tik tuo atveju, jei bus atsižvelgiama į pažinimo vaisius [tiksliau: į Apšvietos vaisius; vok. „Früchte der Aufklärung“]. Reikėtų atsisakyti magiško Biblijos supratimo, kad jis yra pažodinis Dievo žodžio atkartojimas ar vizijose apreikštas tekstas.“

Tuose dviejuose sakinuose autoriai duoda suprasti, kad paties Biblijos teksto žodžiai savaime nėra Dievo žodžiai. Su aiškiu tikslu menkinti tradicinį supratimą, įpinamas žodis „magiškas“, nes po Apšvietos bet kokia magija rimtiems mąstytojams tapo draudžiama. Pridedamos ir visai nereikalingos sąvokos „pažodinis“ ir „atkartojimas“. Žodžių gausa aiškiai siekiama apeiti neišvengiamą klausimą: ar tai, ką regime užrašyta Biblijos puslapiuose, galime teisėtai ir pagrįstai vadinti tikru Dievo žodžiu? Deja, tenka konstatuoti, kad tezių autoriai, panaudodami seną triuką, po švietimo kauke skleidžia  propagandą, kuri labiau sumaišo protą, negu apšviečia.

O ir pati „Apšvieta“ yra propagandinė sąvoka. Ji atsirado XVIII a. pabaigoje su tikslu tariamai iki tol egzistavusiam nelaisvam mąstymui, mesti kuo neigiamesnį šešėlį. O kur gi tuo laiku matyta daugiausiai nelaisvės? Aišku, kad krikščionybėje, jau kuris laikas vaizduotoje prietaringumo ir naivumo irštva. Visa bėda, kad, be I. Kanto, nė vienas iš vadinamųjų „švietėjų“ neturėjo tam pakankamai parako, t.y. nesugebėjo pateikti jokio įtikinamo filosofinio argumento.

Apžvietos sąvoką sugalvojo krikščionybės priešininkai, siekdami ją parodyti kaip tamsybių (naivumo, netolerancijos, neišmanymo) šalininkę. Laimei esą XVIII a. pagaliau pabudęs protas, kuris priekin išvedė tokius pažangius dalykus, kaip gamtos mokslai, filosofija ir įtvirtino religijos bei minties laisvę. O visi, pasivadinusieji „švietėjais“, pareikalavo mažų mažiausiai pasaulio pažangos kūrėjų titulo. Užmeskime akį į bet kurį istorijos vadovėlį ir pamatysime, kaip visi patvirtina būtent šią sėkmę.

Tačiau atrodo tiesiog absurdiška, kad tariamame proto amžiuje taip iškrypo pats protingumas: protinga ir priimtina pradėta laikyti tai, kas atitinka tik tam tikros vienos epochos pasaulėžiūrą. CIG antros tezės paaiškinime sakoma, kad krikščioniškas tikėjimas privalo perimti modernaus pasaulio įsitikinimus, atsižvelgti į jo „pažinimo vaisius“. Šioje dvasioje ir teologas R. Bultmannas (1884–1976) pareiškia: „Juk negali sykiu jungtis elektros lemputės ar radijo aparato, susirgus, ieškotis modernios medicininės pagalbos ir tikėti Naujojo Testamento dvasių bei stebuklų pasauliu. O tas, kuris mano, jog jam to reikia, tegu žino, kad jeigu jis visa tai vadina krikščionybe, tai šitaip būtent jai užkerta kelią skleistis dabarties pasaulyje aiškiai ir suprantamai.“ (Naujasis Testamentas ir mitologija, 1941)

Ar tikrai šiandien neprotinga „tikėti Naujojo Testamento dvasių ir stebuklų pasauliu“? Juk protingu koks nors įsitikinimas ar nuomonė laikytina tada, kai, ieškant tiesos, viskas padaroma teisingai ir visi teiginiai tarpusavyje dera. Klausti, ar kažkas neprieštarauja protui, nereiškia klausti, ar kažkas neprieštarauja kokiai nors pasaulėžiūrai, ar prielaidai – juk kiekvienos pasaulėžiūros, ar prielaidos protingumą taip pat derėtų tikrinti. Klausimas, ar protinga laikytis teistinės pasaulėžiūros, keltinas lygiai taip pat, kaip ir klausimas, ar protinga laikytis ateistinės pasaulėžiūros. Kai „protingumą“ siejame tik su kokia nors viena pasaulėžiūra, elgiamės ne protingai, o propagandistiškai!   

Iki pamėlynavimo kartodami, kad „neprotinga tikėti stebuklais“, gal ir pasieksime pritarimo, jog stebuklų tirai nėra, tačiau tai padarysime ne proto dėka, o perkalbėdami ir indoktrinuodami. Būti kuo nors įsitikinus proto dėka, reiškia būti įsitikinus dėl gero pagrindimo ir stiprių argumentų.

Dievo padiktuotas?

Tačiau CIG antroji tezė ir komentaras nei gero pagrindimo, nei stiprių argumentų nepateikia, tik reikalauja negrįžti į tamsiuosius amžius iki Apšvietos. Toliau diskredituojama Biblija teigiant, „kad daugelis Biblijos tekstų bei tikėjimo išpažinimas yra teologinių ginčų rezultatas, kurio turiniui įtaką darė politinės, ekonominės realijos ir kova dėl valdžios.“ Kodėl čia suplakama „tikėjimo išpažinimas“ (koks?) ir Raštas? Ir apskritai kas tai per argumentas? Iš tikrųjų, pvz., Petras ir Paulius tam tikru metu ir tam tikrais itin svarbiais klausimais kurį laiką nesutarė. Ginčai bei kitos aplinkybės išties darė įtaką jų raštams. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad Naujojo Testamento raštai savo teiginiais prieštarautų vienas kitam ar pan. 

Užuot paieškoję gerų argumentų ir įrodymų, jie traukia pabodusį lozungą „Biblija nėra padiktuota“ ir visiems tradiciškai mąstantiems klijuoja fundamentalistų etiketę. O tokie tai jau, suprask, Bibliją traktuoja kaip musulmonai Kuraną: „Fundamentalistinis, pažodinis Šv. Rašto supratimas būtų panašus į griežtą Korano aiškinimą, kur laikoma, kad kiekvienas teksto žodis yra Dievo tiesiogiai padiktuotas.“

Taip, Biblija kaip tokia nėra Dievo padiktuota. Tiesa, esama pranešimų, kur pats Dievas perdavęs kai kuriems žmonėms tikslius žodžius, kad šie juos užrašytų. Tačiau bendrai autoriai tik aktyviai dalyva­vę Šventojo Rašto tekstų užrašymo ir surinkimo procese. Dievas rašytojų asmenybes ne išjungė, o kaip tik įjungė ir jokios prievartos netaikė. Kaip jau sakyta, žmonės kalbėjo ir rašė savo stiliumi, pagal savo patirtį ir istorines aplinkybes, o Dievas tuo pat metu juos panaudojo užrašyti savo Žodį. Vykstant rašymui, Jis budėjo, kad būtų perteikta Jo valia, dėl to kiekviena užrašyta raidė yra Jo įkvėpta.

Tuo tarpu Kuranas tariamai yra parašytas paties Dievo ir vien tik jo bei nuleistas arba atsiųstas į žemę iš dangaus. Joks žmogus nedalyvavo jo atsiradime, todėl Kuranas neturi savo istorijos, o jo kalba laikoma tobula ir šventa. Muchamedas tik priėmęs Kuraną (iki šiol teigiama, kad Muchamedas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti) – apie tikrą teksto diktavimą islame negali būti nė kalbos!

Reikia pripažinti, kad Bažnyčios istorijoje – nuo Justino, Tertulijono, Origeno ir Augustino iki Reformacijos ir XVII a. protestantų scholastikų – buvę momentų, kai kas nors imdavosi labiau akcentuoti žmogiškųjų autorių pasyvumą ir įpindavo „padiktavimo“ idėją. Tačiau šiandien toks „mechaninis įkvėpimas“ jau atmetamas net ir konservatyvių teologų. Būtina pastebėti, kad užuominos apie įkvėpimą diktuojant nesiekė nurodyti nei rašančiųjų dieviškojo vedimo būdo, nei psichinės jų būsenos. Tai tesanti minimų teologų vaizdinė kalba, kuria jie siekę patvirtinti dieviškojo vedimo faktą bei rezultatą.

Apšvietos vaisiai

Istorinė-kritinė egzegezė – Biblijos interpretavimas Apšvietos dvasioje – CIG tezių autoriams atrodo esanti būtina priemonė gyvybingai Bažnyčios raidai ateityje. Jos metodiką XX a. pradžioje susistemino sociologas bei teologas E. Troeltschas (1865–1923), suformuluodamas analogijos, kritikos ir koreliacijos principus.  

Galima sutikti su teiginiu, kad „reikia rimtai žiūrėti į istorinę-kritinę egzegezę“ – bet rimtai reikia žiūrėti taip pat ir į jos vaisius. Ir šioje srityje broliams katalikams gali padėti protestantų patirtis. Nes Europos evangelikai gana anksti įsileido Apšvietą į savo bažnyčias, perimdami Biblijos kritiką ir išsilaisvindami iš senų dogmų bei konfesijų rėmų. XIX a. gimusi liberalioji teologija, kurioje visas dėmesys buvo nukreiptas į moralinį mokymą, reformatų bažnyčias netruko paversti pirmosiomis savo aukomis.

Nyderlanduose teologinis liberalizmas bene pirmiausiai ėmėsi kurstyti aršius ginčus, atvedusius prie bažnydinio skaldymosi. Konservatyvesniųjų kalvinistų teologijos profesorius H. Bavinckas (1854–1921) 1902 m. apie liberalius kunigus taip pasakoja: „Dažnai atsitikdavo taip, kad jie net neturėdavo ko pamokslauti, kadangi Biblijos kritika prarydavo jų jėgas ir sunaikindavo Evangelijos didybę […]. Nepatenkinti tokia padėtimi, daugelis metėsi ieškoti išeičių, pereidami į politiką, diakoniją arba humanitarinę veiklą, šitaip nustodami būti Dievo žodžio tarnai bei Dievo slėpinių valdytojai.“

Vokietijoje žinomas reformatų profesorius A. Zahnas (1834–1900) viename tekstų, pavadintų „Die Ursachen des Niedergangs der reformierten Kirche in Deutschland“ (Vokietijos reformatų bažnyčios žlugimo priežastys, 1881) taip pat skundžiasi: reformatų konfesija jam atrodanti „tarsi nušluota nuo vokiečių žemės“. Tame straipsnyje Zahnas ne tiek svarsto apie Biblijos kritiką, kiek bando prasikasti giliau ir atranda, kad „viena pirmųjų Vokietijos reformatų bažnyčios žlugimo priežasčių“ galėjęs būti „bendrosios reformatoriškosios pasaulėžiūros apie Dievo santykį su žmogumi“ atmetimas. Žmogus Dievą visiškai „nustūmė į šalį“. „Naujas požiūris į pasaulį buvo sutiktas aplodismentais – pagoniškasis požiūris, į sostą pasodinantis sužmogintą dievą.“ Ir būtent šis, naujasis, požiūris „ir sugriovęs reformatų Bažnyčią.“

O reformatų bažnyčia, Zahno nuomone, kadaise buvusi Dievo dosniai „apdovanota didžiausiomis gėrybėmis“, netgi „karūnuota tiek kančiomis, tiek didžia gerove“. Tuo skaudesnis dabar jos krytis iš šitokių teologinių aukštumų: būtent ji „garmėdama žemyn, demonstruoja šlykščiausius sugedimo pavidalus“. Zahnui reformatų žlugimas „daugiausiai pasibaisėjimo sukelia“ būtent Šveicarijos reformatų kantonuose. Prisiminęs šios šalies XVI ir XVII a. reformatorius ir palyginęs su savo laikmečio situacija jis iš gėdos tenorįs „skradžiai žemę prasmegti“.  

Iš tiesų Šveicarijos reformatų bažnyčios anksti atsivėrė teologiniam liberalizmui, XIX viduryje atsikratė visų tradicinių išpažinimų. Kitaip negu Nyderlanduose, Škotijoje ar Amerikoje, čia neatsirado stipresnio pasipriešinimo ar naujų konfesinių reformatų denominacijų. Nespaudžiama nei karų, nei okupacijų ar revoliucijų, nepatyrusi ir priešiškos valdžios ar ateistinių grupių spaudimo, Šveicarijos reformatų bažnyčia susižlugdė pati.   

Zahno laikais dar buvę gausesnio priklausymo bažnyčiai. Šimtu metų vėliau – sumažėjimas jau ir plika akimi matomas. Šiandien reformatai, sudarydami 24 proc. visų šalies gyventojų, yra sumenkę iki trečdalio. Gyventojų be konfesijos (ir Romos katalikų) skaičiai jau aplenkė reformatų. Ženevoje – Jono Kalvino mieste! – reformatai tesudaro viso labo tik 8 proc. (musulmonai jau 6), o Romos katalikai juos lenkia jau net kelis kartus (virš 30 proc.) Nedaug geresnė situacija Bazelyje (15 proc. reformatų). Ciuricho mieste ir kantone reformatų skaičius sumažėjęs nuo 94 proc. 1850-aisiais iki 21 proc. šiandien. Ciuriche, Ženevoje ir Lozanoje Romos katalikai reformatus aplenkė jau prieš kelis dešimtmečius. Vienintelis savotiškas reformatų forpostas išliko Berno mietas ir kantonas, kuriame reformatai sudaro 50 proc. visų gyventojų.

Tokio mažėjimo priežastis, žinoma, nėra vien tik teologinis liberalizmas. Tačiau Bavinckas teisus sakydamas, kad tokiose bendruomenėse dvasininkai „nebeturi ko pamokslauti“, kadangi nebetiki nei į Dievą, nei į neklystantį Dievo žodį. Evangeliškos bažnyčios pastatytos ant Žodžio galios. Naikindamos ją, jos gyvybę atima ir sau.

Ir tai ne nuomonė ar spekuliacija. Jau dešimtmečius pastebima, jog bažnyčios, kurios įgyvendina tai, apie ką svajoja CIG, smarkiai ir nesulaikomai menksta visame pasaulyje. Tuo tarpu denominacijos, kurios liko ištikimos Biblijos autoritetui ir yra teologiškai konservatyvesnės, auga. Tai yra faktas ir bemaž vienintelis, dėl kurio jau nesiginčijama. Tereikia tik akis atverti. Tad siūlymas „rimtai žiūrėti į istorinę-kritinę egzegezę“ yra ne kas kita, kaip puikiausias receptas žlugdyti bendruomenes. 

Šių metų rugpjūčio 29 d. Šveicarijos evangelikų bažnyčių sąjungos (SEK, šalies reformatų bažnyčios) taryba nusprendė į bažnytinę teisę perimti naują civilinės santuokos supratimą. Tai reiškia, kad parapijose bus tuokiamos ir tos pačios lyties poros. SEK delegatų suvažiavimas lapkričio 5 d. patvirtino šį sprendimą. Kas gi kita, jei tai ne Biblijos neklaidingumo ir istorinių išpažinimų atmetimo išraiška?

Naujasis ekumenizmas   

J. Greshamas Machenas (1881–1937), ilgametis JAV Princetono seminarijos profesorius, vėliau vienas iš Vestminsterio teologinės seminarijos įkūrėjų, 1923 išleido knygą, lyg bomba trenkusią į savosios presbiterijonų (reformatų) bažnyčios gretas: Christianity and Liberalism (Krikščionybė ir liberalizmas). Pagrindinė knygos mintis skelbia: protestantiškasis liberalizmas, kuris tuo metu sėkmingai tęsė savo pergalingus žygius per bažnyčias, yra „kitokia religija“ nei krikščionybė; liberalizmas iškelia „visiškai kitokį religinio tikėjimo tipą“. „Liberalizmas išganymą (jei apie tokį apskritai kalba) randa žmoguje. Krikščionybė jį randa Dievo veikime.“ Liberalieji protestantai, kad ir kur jie būtų – tarp anglikonų, metodistų ar reformatų, skelbia savęs išganymą. O tai iš esmės priešinga krikščionybės mokymui.

Machenas kaip ištikimas istoriniam kalvinizmui, žinoma, nevengia Romos katalikų Bažnyčios kritikos. Bet jis pabrėžia, kad katalikybė vienareikšmiškai yra krikščionybės forma. Nes Roma išlaikė aiškią ištikimybę supranatūralizmui; protestantų liberalai antgamtiškumo elementus pašalinę beveik visus iki vieno. Ta prasme Romos katalikai kaip krikščionys jam žymai artimesni negu savieji „pagonys“ (Zahno sąvoka, žr. viršuje).

Deklaracijoje „Evangelikai ir katalikai drauge“ (1994) rašoma: „Mes drauge tvirtiname, kad krikščionys turi mokyti ir gyventi paklusdami Dievo Dvasios įkvėptiems Raštams, kurie yra neklystantis Dievo žodis.“ Taip sako (ir taip galvoja) kai kurie evangelikai ir kai kurie Romos katalikai. Pastaruoju metu daug katalikų teologų į Dievo žodį žiūri žymiai rimčiau negu kai kurie evangelikai, tarp kurių tokios sąvokos kaip „Žodžio neklystamumas“ atmetamos stačiai su pasibjaurėjimu.

Vadinasi, septintoji CIG tezė „Ekumenizmas – krikščionybės ateitis“ yra teisinga? Deja! Deja, žurnalo redakcija galvoja apie visai kitokį ekumenizmą. Tikrosios krikščionybės ateičiai gali patarnauti tik tų tikinčiųjių ir tų bažnyčių vienybė, kurie dar rimtai žiūri į Dievo žodį. Palyginus su Vakarų Europa, Lietuvoje tokių dar yra stebėtinai daug. Todėl turėtume paskubėti ir, kur tik įmanoma bei prasminga, kooperuotis žymiai intensyviau, (pvz., sprendžiant daugelį etikos klausimų, saugant gyvybę, ginant šeimos institutą ir kt.)

Krikščionys gali ir turi mokytis vieni iš kitų. Mokymasis iš klaidų yra ir svarbus bendradarbiavimo elementas. Tad kai CIG redakcija kviečia „diskutuoti apie tikėjimo ir Katalikų Bažnyčios atnaujinimą“ – o toks kvietimas jau pasirodė ir Lietuvoje – tai mes, Lietuvos evangelikai reformatai, norime katalikams broliškai patarti: nedarykite taip, kaip jie sako. Nebandykite vokiečių žurnalo siūlomu būdu atnaujinti tikėjimo – tai į geresnę Bažnyčios ateitį tikrai nenuves! Mes iš savo konfesijos istorijos skaudžios patirties tai gerai žinome. Jeigu naujinti, tai atnaujinkite savo Bažnyčią Dievo žodžiu! Būkite išmintingi ir nekartokite mūsų klaidų!