Katech. Holger Lahayne

Malonė nuostabi tuo, kad Dievas rado būdą, kaip nubausti nuodėmę, įvykdyti teisingumą ir kartu iš meilės atleisti žmonėms bei būti gailestingas. Jo mylimasis Sūnus ant kryžiaus sumokėjo už mūsų kaltę ir patenkino Tėvo teisingumą. Tokiu būdu Jėzaus aukoje „ramybė ir teisumas“ tobulai pasibučiavo (Ps 85, 11).

Žmogus kaip Dievo kūrinys privalo pilnai vykdyti Dievo įstatymą ir priimti bausmę už nepaklusnumą. Vienintelis Jėzus Kristus yra tas tobulas teisusis – dėl vienybės su Kristumi Jo teisumas dovanojamas ir mums. Heidelbergo katekizmas išteisinimą (arba nuteisinimą) apibūdina šitaip: „Dievas man, ne už nuopelnus – vien iš savo malonės, dovanoja ir įskaito tobulą Kristaus atlygį, teisumą ir šventumą, lyg niekada nubūčiau nei turėjęs, nei padaręs jokios nuodėmės, lyg būčiau išpildęs visą paklusnumą, kurį už mane įvykdė Kristus“ (60 kl).

Mūsų kaltė pašalinima ir mes skelbiami teisiais, įgyjame naują teisinį statusą. Kristaus teisumas mums įskaitomas, o ne įdiegamas ar įliejamas. Išteisinimas nėra vidinė transformacija. Dievas pakeičia tikinčiuosius iš vidaus, bet tai nėra mūsų išteisinimo pagrindas. Dievo akyse jau dabar esame visiškai švarūs. Taip yra ne dėl mūsų teisumo, o vien tik dėl Kristaus. Mus išteisinantis teisumas mums visada liks „svetimas“ (kaip pabrėždavo Liuteris) – visada bus Kristaus.

Išteisinami esame vieną kartą ir visiems laikams. Tuo tarpu mūsų kaip išteisintųjų augimas malonėje, pažanga mokinystėje yra laipsniška ir kintanti. Todėl protestantai aiškiai atskiria išteisinimą nuo šventėjimo. Dievas išteisina nusidėjėlį (Rom 4, 5) ne dėl jo gerų darbų, o vien iš savo malonės. Kalvinas ir kiti reformatorai perspėjo, kad nė mažiausia nuteisinimo dalelė nebūtų priskiriama įstatymo darbams, nes bus paniekintas Kristus ir Jo malonė. Šventėjimo procese darbai yra reikšmingi, bet dėl jų mūsų teisumas Dievo akivaizdoje nepadidėja. Geri darbai visų pirma daromi iš dėkingumo Dievui (žr. Heidelbergo katekizmo 3 d. antraštę ir 86 kl.); jie nukreipti į artimo gerovę.

„Ką turiu padaryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25) Mes nieko negalime padaryti, kad patiktume Dievui. Nieko neturime, ką galėtume pasiūlyti Dievui mainais už išgelbėjimą. Galime ir turime tik tikėti. Tikėjimu priimame Dievo dovaną. Liuteris Heidelbergo disputo tezėse rašė: „Išteisintas ne tas, kuris daug dirba, o tas, kuris į Kristų daug tiki.“ Dievo teisumas ne užsidirbamas, o „tikėjimu dovanai gaunamas“ (25). Reformatoriaus pavyzdžiu visos evangelinės bažnyčios pabrėžia, kad žmogus išganomas vien per tikėjimą. Ir tikėjimas taip nėra žmogaus nuopelnas, kuris artina jį prie Dievo. Visas žmogaus darbas – tik priimti dovaną. „Mūsų darbai negali mūsų sutaikyti su Dievu ir pelnyti malonę, bet visa tai įvyksta tik tikėjimu, kai tikime, jog mums atleidžiamos nuodėmės dėl Kristaus“ (Augsburgo tikėjimo išpažinimas, 20).

Tikėjimas yra vienintelis kelias į išganymą, o išganymas taip pat yra vieninteliame Jėzuje Kristuje. Tikėti reiškia priimti Kristų: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­tiems, kurie tiki jo vardą“ (Jn 1, 12). Ypač Apaštalų darbuose tikėjimas yra apibūdinamas kaip tikėjimas į Viešpatį arba Jėzų (pvz., 3, 16; 5, 14; 9, 42; 11, 21).

Į teologijos centrą tikėjimas buvo sugrąžintas Reformacijos laikais. Jo svarba ypač išryškinta Šmalkaldeno nuostatuose (1537 m.). Po trumpos pirmosios dalies apie Dievą, antrosios pradžioje Liuteris rašo apie Jėzaus mirties reikšmę mūsų išganymui. O pabaigoje kalba apie nuteisinimą vien per tikėjimą – pagal Liuterį, tai svarbiausias Reformacijos mokymas:

„Tad kadangi visa tai turi būti tikima, o ne pasiekiama ar įgyjama kokiu nors veiksmu, įstatymu ar nuopelnu, tai visiškai aišku, kad vien tik šitoks tikėjimas mus nuteisina, kaip Paulius Rom 3, 28 ir sako: „Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.“[...] Dėl šio punkto negalima nei nukrypti, nei nusileisti, kad ir griūtų dangus bei žemė ar kokie kiti dalykai. Ant šio punkto stovi viskas, ko mes, priešingai nei popiežius, šėtonas ir pasaulis, mokome ir kuo gyvename. Dėl to juo turime būti tvirtai įsitikinę ir neabejoti. Kitaip viskas žlugs, o popiežius, šėtonas ir visa kita mus nugalės ir liks teisūs.“

Tikėjimą galime apibūdinti kaip suvokimą, jog prieš Dievą stovime ištikti dvasinio bankroto būsenos – mūsų nuopelnų sąskaita absoliučiai tuščia. Tikėjimas nėra dorybė, dėl kurios Dievas mus apdovanotų. Nors kiekvienas žmogus į kažką tiki, gelbstintis tikėjimas nėra įgimtas. Būtina pridurti, kad ir tikėjimas pats savaime neišgano; išgano Dievas, panaudodamas tikėjimą kaip instrumentą. Tikintysis žvelgia ne į save ir savo tikėjimą, o į Dievą. Tikro tikėjimo apibūdinimui dažnai naudojamas tuščių rankų palyginimas, minimas ir A. M. Toplady‘o (1740–1778) žymoje giesmėje „Amžių Uola“ („Rock of Ages“): „Nothing in my hand I bring / Simply to the cross I cling“ (liet. Krikščioniškos giesmės, 322).

Žmogus tiki savo širdyje arba širdimi (Rom 10, 10 ir daugybė kt. eil.). Biblijoje širdis yra žmogaus, arba asmenybės, centras, todėl tikėjimo veiksme dalyvauja visas asmuo. Tikėjimas apjungia protą, valią ir jausmus; tikėjimas apima žinojimo, pritarimo ir pasitikėjimo dimensijas.

Tikėjimą galima apibūdinti kaip tikrą žinojimą. Tikrai tikintis žmogus žino, kas yra Jėzus Kristus ir ką Jis padarė (Kol 1, 6; 2 Kor 2, 14; Fil 3, 8), žino Dievo pažadus tikėjimo gyvenimui. Šį žinojimą Kalvinas pabrėžia ir savame tikėjimo paaiškinime: tikėjimas „yra tvirtas ir tikras dieviškojo palankumo mūsų atžvilgiu suvokimas, remiamas Kristuje duotojo malonės pažado tiesa ir per Šventąją Dvasią apreiškiamas mūsų protui bei užantspauduojamas mūsų širdyse.“ (Inst. III,2,7)

Bet koks kitas tikėjimas (pavyzdžiui, tikėjimas savo neribotomis galimybėmis arba likimu) neišgelbsti. Gelbstintis tikėjimas turi konkretų turinį, kuris yra Biblijos žinia ir pažadai. Bet tikėjimo gyvenime vien žinojimo neužtektų. Suvoktam tikėjimo turiniui būtina nuoširdžiai pritarti. Tikintysis „laiko, kad viskas, kas apreikšta Žodyje, yra tiesa“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, XIV,2). Jis ne vien tik žino Biblijos tiesas. Jis įsitikinęs jų teisingumu ir asmeniškai pripažįsta jas. Augsburgo išpažinimo apologijoje rašoma: „Tas tikėjimas, kuris nuteisina, nėra tik istorijos pažinimas, bet reikalauja pritarimo Dievo pažadui, kuriuo dėl Kristaus dovanai teikiamas nuodėmių atleidimas ir nuteisinimas“ (IV/48).

Evangelikai ypač akcentuoja trečią tikėjimo dimensiją – pasitikėjimą. M. Liuteris teigia: „Tikėti į Dievą nereiškia, kai tu Jį Dievu vadini tik lūpomis ir keliaklupsčiaudamas garbini, bet kai iš visos širdies Juo pasitiki ir visokio gėrio, malonės bei palankumo iš Jo lauki, nesvarbu, dirbdamas ar ilsėdamasis, gyvendamas ar mirdamas, džiaugsme ar kančioje.“ (Apie gerus darbus) Panašiai tvirtina ir J. Kalvinas: „Tikrai tikintis yra tik toks žmogus, kuris tvirtu tikrumu yra įsitikinęs, kad Dievas yra maloningas ir jam gera linkintis Tėvas; toks, kuris visko laukia iš Dievo gerumo; ir toks, kuris pasitiki jam skirtais Dievo pažadais.“ (Inst. III,2,16)  

Heidelbergo katekizmas atsakyme į 21 klausimą („Kas yra tikrasis tikėjimas?“) labai vykusiai apjungia tikėjimo aspektus ir pabrėžia jo asmeniškumą: „Tai ne vien mano aiškus supratimas, kad tiesa yra tai, ką mums Dievas apreiškė savo Žodyje. Tai ir Šventosios Dvasios manyje per Evangeliją žadinamas nuoširdus pasitikėjimas, kad Dievas ne vien tik kitiems, bet taip pat ir man vien iš malonės ir tik dėl Kristaus nuopelnų dovanoja nuodėmių atleidimą, amžinąjį teisumą ir palaimą.“

Tikime į Dievą, o ne į save. Šiais laikais ypač Naujosios minties atstovai visiškai iškreipia tikėjimo sampratą, nes ragina tikėti į dieviškąsias jėgas, kurios neva slypi kiekviename. Jau minėta R. Byrne knyga The Secret-Paslaptis persmelkta tikėjimu savimi – pats žmogus yra visatos centras; jeigu tikėjimas kreipiamas į išorę, tai tik kaip egocentriškas noras („siųsti Visatai užsakymą“). Tuo tarpu biblinis tikėjimas nėra psichotechnika, kurios dėka mes ištraukiame iš savo vidinės gelmės neregėtą ir neribotą potencialą.   

Madingas ezoterinis tikėjimas orientuotas į beasmenį Visatos Dėsnį, arba Energiją. Biblijos tikėjimas žvelgia vien tik į Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Jis yra trinitarinis tikėjimas ir veda į bendrystę su visais Trejybės asmenimis.

Tikėjimas Naujajame Testamente, kaip jau matėme, dažnai yra nukreiptas į Jėzų kaip Viešpatį (pvz., Gal 2, 16). Gelbstinčio tikėjimo centre – „Kristaus pripažinimas, priėmimas ir pasitikėjimas“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, XIV,2). Tikėjimas sujungia su Kristumi, kaip kad M. Liuteris yra gražiai pasakęs: „Jei tiki, tada turi, ką Kristus turi.“ Veikale Apie krikščionio laisvę jis naudoja santuokos metaforą:

„Tikėjimas įgalina sielą ne tik susijungti su Dievo žodžiu, pilnu malonės, bet taip pat sujungia ją su Kristumi kaip sužadėtinę su sužadėtiniu. [...] tai, ką turi Kristus, yra ir krikščionio. Visos gėrybės ir palaiminimai, kuriuos turi Kristus, priklauso ir sielai, o visas sielos ydas ir nuodėmes Kristus pasiima ant savęs. Nes jei Kristus – jaunikis, vadinasi, Jis turi pasiimti sau tai, kas priklauso Jo nuotakai, ir dovanoti jai tai, kas priklauso Jam.“

Tikėjimas žmoguje turi ir veikliąją pusę, tačiau ją kuria Šventoji Dvasia, t.y. pats Dievas. J. Kalvinas rašo: „Bet nuostabiausias Šventosios Dvasios darbas yra mūsų tikėjimas [...] Nes ji [Šventoji Dvasia] vien per tikėjimą mus veda į Evangelijos šviesą.“ (Inst. III,1,4) Tikėjimą mumyse turi sužadinti Dievas, nes mes patys to padaryti negalime. Anot J.Kalvino, „Netikėjimas širdyje glūdi taip giliai ir įsišaknijęs taip tvirtai“ (Inst. III,2,15), kad pasitikėjimas Kristumi pats iš savęs neatsiranda. Liuteris Mažajame katekizme aiškindamas tikėjimo teiginį apie Šventąją Dvasią taikliai pastebi: „Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie Jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė.“

Dvasios veikimas sujungia išteisinimą su šventėjimu. Mes jau matėme, kad jie skiriasi, kad vienas yra vienkartinis, o kitas – procesinis dalykas. Išteisinimas visiškai pašalina nuodėmės kaltę, o šventėjimas valo ir valo jos užneštą bei vis tebenešamą nešvarumą – šioje žemėje, deja, be pabaigos. Šventėjimas atsiranda tik per ryšį su Kristumi, šventėjimo pagrindinis veiksnys yra Šventoji Dvasia. Ji „daro [mus] panašius į savo [Kristus] atvaizdą“ (Heidelbergo katekizmas, 86 kl.). Trumpame Vestminsterio katekizme taikliai pastebima, kad ir „pašventinimas [arba šventėjimas] yra Dievo malonės dovana“ (35).

Išteisinimo ir šventėjimo pagrindas yra vienybė su Kristumi; abiejose dalyse veikia ir Šventoji Dvasia. Tačiau pirmojoje mes esame pasyvūs, vien tik priimantys tikėjimo dovaną. Antrojoje, šventėjime – ir tik jame! – jau galime kalbėti apie tam tikrą bendradarbiavimą su Dievu, kadangi dėl malonės ir tikėjimo dovanos tampame Dievui dėkingi ir trokštame jį šlovinti.