Katech. Holger Lahayne 

Vokiečių reformatorius Martynas Liuteris 1527 metais pateko į rimtą krizę. Praėjus dešimčiai metų po 95 tezių paskelbimo, kai Reformacija dar tebuvo tik labai trapus judėjimas, kai silpnos evangelinės bažnyčios grūmėsi su problemomis, o ginčiai tarp pačių evangelikų jau buvo pasiekę pirmąją viršūnę ir protestantizmui grėsmė didėjo iš popiežius bei imperatoriaus pusės – tuo sunkiu metu smarkiai suprastėjo Liuterio sveikata. Ir tarsi to dar nebūtų pakakę, 1527 m. rugpjūtį Vitenbergą, kur Liuteris su šeima gyveno, pasiekė nelemta maro epidemija.

Rugpjūčio 19 d. reformatorius savo senam draugui Jurgiui Spalatinui rašo: „Maras prasidėjo, bet kol kas jis gailestingas. Tačiau stebina žmonių baimė ir bėgimas... Tokio šėtono įžūlumo dar nesu matęs. Jis taip gąsdina žmones, net džiaugiasi, kad jų širdys nusiminę – tam, kad šį [Vitenbergo] universitetą, šį vienintelį, sunaikintų, nes jis jo ne be priežasties labiau nekenčia už visus.“ Reformatorius buvo Vitenbergo universiteto, vienas Vokietijos protestantizmo centrų, profesorius. Liuteris palikti miesto nenorėjo, nors maru jau buvo užsikrėtęs jo mažas sūnus. „Aš liksiu, ir to reikia dėl žmonių didžiosios baimės. Todėl mes su Bugenhagenu ir kapelionais esame čia vieni [iš dvasininkų]... Bet Kristus yra, kad mes nebūtume vieni. Ir Jis nugalės senąją gyvatę [velnią], žudiką ir nuodėmės žadintoją...“

Rudenį situacija dar labiau pablogėjo. Vien per dvi dienas lapkričio pradžioje mirė 12 žmonių – ir tai miestelyje su maždaug dviem tūkstančiais gyventojų. Per visą šešioliktą amžių Vitenbergas turėjo iškentėti net dešimt maro epidemijų. Tais sunkiaisiais laikais H. Cvinglis Ciuriche parašė savo „maro giesmę“, vėliau H. Bulingeris išpažinimą, o Liuteris 1527-ųjų pabaigoje ar kitų metų pradžioje sukūrė giesmę „Tvirčiausia apsaugos pilis“. Joje reformatorius interpretuoja 46-ąją psalmę. 1529 metais giesmė buvo pirmą kartą paskelbta viename giesmyne. Iki šiol ji yra viena populiariausių, galbūt žinomiausia iš visų Liuterio sukurtų giesmių, kartais vadinama visų protestantų himnu.          

46 psalmės autorius rašo apie karus ir tautų siautėjimą; trečioje ir ketvirtoje eilutėje jis aprašo chaosą pasaulyje: „nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę; net jei jų vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo“. Tokias vaizdingais žodžiais autorius nori pasakyti: net jeigu nebejaučiame pagrindo po kojų, net jeigu įvyksta patys blogiausi dalykai, net jeigu taip sunku, kad jau matome besiartinančią pasaulio pabaigą – net tada mes „nebijome“ (3 eil.).

Liuteris dažnai gyvendavo su mintimi, kad netoli pasaulio pabaiga. Dabar jį buvo užgriuvę tiek daug nelaimių, kad psalmės žodžiai apie „artimą pagalbą varguose“ (2 eil.) jam kalbėjo tiesiai į širdį. Cituotame laiške matome, kad jis buvo įsitikinęs, jog tuos vargus sukelia Dievo priešas, velnias arba šėtonas. Ir giesmėje jis išryškina velnio galią, tuo papildydamas psalmės tekstą: „Sielos priešas vis / Tyko kaip angis / Baisi jo galia, / Smarkumas ir klasta, / Jam nėr lygaus pasauly.“ (Liuteronų Krikščioniškos giesmės, 195; Evangelikų giesmynas, 180)

„Nors kalnai griūtų į jūrų gelmę“ arba Liuterio giesmės žodžiais „Jei žemė bus pilna velnių, / Mus norinčių praryti“ (trečio posmelio pradžia Evangelikų giesmyne), nors įvyktų patys blogiausi dalykai, – psalmė ir giesmė tokius dramatiškus palyginimus pasirenka ne dėl siekio išryškinti velnio ir nelaimių baisumą. Dėmesio centre labiausiai norima iškelti ir parodyti tris dalykus: Dievą kaip Karžygį, Dievo miestą ir Jo kvietimą į pilį arba tvirtovę apsisaugoti.  

Dievas –  Karžygys

Pats Dievas yra šios psalmės pagrindinė tema, motyvas ir akcentas. Jis veikia ir valdo, Jis yra šalia ir saugo. Antroji eilutė skamba tarsi visos psalmės antraštė: „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė“. Po psalmės antrojo (5–7 eil.) ir trečiojo posmelio (9–11 eil.) kartojama: „Su mumis Galybių Viešpats, Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė.“

Galybių Viešpats – tai hebrajiško „Jahvė Cebaoth“ (arba „Sabaoth“) vertimas. Šį Dievo vardą dažnai randame Senajame Testamente. Ne taip paprasta pasakyti, kas tiksliai tos „galybės“ yra. Turbūt nesuklystume, jeigu įsivaizduotume dangiškų angelų kariuomenes. Todėl Jurėnas verčia „Kariuomenių Viešpats“. Kiti teikia pirmenybę Dievo galiai ir suverenumui, verčia „visagalis Viešpats“. 46 ir 47 psalmių kontekste tinka ir toks vertimas, nes Dievas kelis kartus vadinamas „Aukščiausiuoju“ (Ps 46,5; 47,3); „Jis didis visos žemės Karalius“, Jis „viešpatauja visoms tautoms“ (Ps 47,3.9). Dievas vadovauja ir dangaus kareivijai, ir žemės tautoms.

Jis yra didis Karžygys, kuris pats gina savo tautą (pvz., Iš 15,21), bet karo nemyli. Nors Biblijos Dievas vadinasi ir Galybių Viešpats, Jis nėra karo dievas kaip Arėjas ir Atėnė, Ištarė ir Indra, Toras ir Marsas. „Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta“, tvirtina psalmininkas (10 eil.). Biblijos Dievas netrokšta kraujo kaip kitos pagoniškos religijos. Jis bjaurisi žudikiškais siautėjimais. Dievas yra taikos Dievas, kuris savo ramybę nuodėmingame pasaulyje atstatys. Tai yra didžioji Biblijos tema iki pat paskutinio jos skyriaus.

Anot Liuterio, šis Karžygys yra niekas kitas kaip Jėzus Kristus. Vokiškame giesmės tekste reformatorius Jį tiesiai vadina „Herr Zebaoth“ – Galybių Viešpats. Kunigo A. Šerno šio posmelio vertimas skamba šitaip: „Jėga čia mūsų taip menka, / Mums veikiai žūti reiktų, / Jei Dievo – Karžygio ranka / Pagalbos mums neteiktų./ Tu dar klausi, kas / Narsus vyras tas? / Kristus, Viešpats mūs, / Jis Dievas ir žmogus, / Jis turi nugalėti!“

Jahvė, Viešpats – šis bene svarbiausias Dievo vardas Naujajame Testamente nuolat taikomas ir Jėzui. Jis yra Dievas ir taip pat dangiškų angelų kariuomenės vadas. Kai Jėzus buvo ką tik gimęs, piemenims pasirodė „gausi dangaus kareivija“ (Lk 2,13). Pats Jėzus prieš nukryžiavimą tvirtino, kad Tėvas jam galėtų atsiųsti „per dvylika legionų angelų“ (Mt 26,53). Kai Jis grįš teisti gyvųjų ir mirusių, Jėzus „pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24,31). Prieš siųsdamas mokinius į visą pasaulį Jis užtikrina: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28,18). Ir Apreiškimo knygos vizijoje dangiškos būtybės šlovina Jėzų – „Viešpats, visagalis Dievas“ (Apr 4,8). Taigi visagalis ne vien tik Dievas Tėvas, bet ir Dievas Sūnus.

Su tokiomis žiniomis apie Jėzų galime geriau suprasti kelias vietas Senajame Testamente. Pavyzdžiui, prie Jericho miesto izraelitų vadas Jozuė sutinka paslaptingą vyrą „su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje“. Jis prisistato: „Esu Viešpaties kariuomenės galva“. Galvotume apie angelą, bet Jozuė jį garbina ir žemę prie to vyro kojų vadina šventa (Joz 5,13–15). Tai nebuvo paprastas angelas, bet greičiausiai pats Dievo Sūnus – Dievas Karžygys.

Kariuomenių vadai istorijoje dažniausiai būdavo karaliai. Šiandien karaliai jau tėra tik valstybių reprezentantai, arba savotiškos puošmenos. Šiandienos karaliai beveik neturi jokių tikrų galių. Todėl mums sunkiau suprasti, kai sakoma, kad Kristus yra galingas karalius. Nes tik toks gali turėti patikimą tvirtovę (8 ir 12 eil.) ir geba apsaugoti. Heidelbergo katekizmo 31 klausime parašyta, kad Jėzus buvo Dievo pateptas „būti amžinuoju mūsų Karaliumi, kuris valdo savo Žodžiu ir Dvasia bei saugo ir išlaiko mus išgelbėtus.“ Panašiai kalba ir Vestminsterio trumpas katekizmas: „Kristus atlieka karaliaus tarnystę viešpataudamas mums, valdydamas ir gindamas mus bei sutramdydamas ir nugalėdamas visus savo ir mūsų priešus.“ (26)

Dievo miestas

Penktoje eilutėje minimas „Dievo miestas“. Dievo arba šventasis miestas Senajame Testamente yra Jeruzalė, Izraelio tautos centras su šventykla – Dievo ypatinga buvimo vieta. Tačiau šioje psalmėje miestas turi platesnę reikšmę. Rašoma, kad „upės srovės linksmina Dievo miestą“. Bet Jeruzalėje upių nėra! Vandenį visam miestui teikė vienintelis Gihono šaltinis. Tai ką visa tai reiškia?  

Upės srovės – tai ne fizinis vanduo, o Dievo palaimos ir gerybės. Ps 36,9 rašoma: „Tu girdai mus iš savo gėrybių upės.“ Pats Dievas Biblijoje lyginamas su gyvybę teikiančiu vandens šaltiniu. Tikintysis, Dievui paklūstantis žmogus „yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens“ – prie paties Dievo (Ps 1,3). Jėzus taip pat yra „gyvojo vandens“ šaltinis (Jn 4,10). Tikinčiųjų amžinos palaimos vietoje irgi bus tokio vandens. Nuo Dievo sosto danguje teka „gyvybės vandens upė“ (Apr 22,1).

Taigi vanduo, viena vertus, yra grėsmingas reiškinys, Dievo teismo įrankis (prisiminkime tvaną, Pr 6) – ketvirtoje eilutėje minimas vandenų šėlsmas. Kita vertus, Dievo miesto viduje vanduo yra drėkinantis, gaivinantis, gyvybę teikiantis upelis arba šaltinis – Dievo palaima ir išganymas. 

Dievo miestas – tai dieviškojo Karžygio miestas, Jo valdomas miestas. Apie šį miestą kalba ir Laiškas hebrajams: Tai „Miestas“, rašomas didžiąja „M“ raide, tai mūsų „dangiškoji tėvynė“ (Hbr 11,16). Visų laikų tikintieji į Dievą priklauso šitam Miestui, yra jo piliečiai. Pauliaus žodžiais, tai „aukštybių Jeruzalė“ (Gal 4,26).

Dievo miestas – tai ir Bažnyčia, neregimoji visų laikų tikinčiųjų Bendrija. Taip suprato dar Bažnyčios tėvas Augustinas, gyvenęs penktame amžiuje – laikais, kurie buvo tokie pat neramūs kaip Liuterio šešioliktame amžiuje. Vis daugiau germanų (barbarų) genčių puldinėjo Romos imperiją, tada jau valdomą krikščionybę išpažįstančių imperatorių. 410 metais įvyko neįsivaizduojamas dalykas: vestgotų karalius Alarikas užėmė Romą – joks priešas to nebuvo padaręs beveik aštuonis šimtus metų! Tris dienas germanų gaujos žudė, plėšikavo ir siaubė didįjį miestą. Tada pagoniškos religijos šalininkai (jų dar buvo daug) kaltino krikščionis: „Jūs dėl to kalti! Nes dėl jūsų nebebuvo aukojama seniesiems dievams.“ Atseit tos aukos būtų užtikrinę miesto ir imperijos saugumą bei gerovę. 

Pagonys metė rimtą iššūkį krikščionims. Augustinas, būdamas ir vyskupu Šiaurės Afrikoje, nusprendė apginti krikščionišką tikėjimą. 413 metais jis parašė labai storą ir svarbiausią savo veikalą: Apie Dievo valstybę arba miestą. Mintį jam padavė būtent tokios psalmyno eilutės apie Dievo miestą, kaip yra keturiasdešimt šeštojoje psalmėje.  

Savo veikale Augustinas parodo, kad krikščionys, Dievo valstybės piliečiai, yra „žmonės, gyvenantys pagal Dievą“ ir Jį mylintys. Amžinasis gyvenimas yra didžiausias gėris Dievo valstybės tikintiesiems. Tuo tarpu žemiškos valstybės piliečiai yra „atsidavę šiam pasauliui“, gyvena „pagal pasaulio išmintį“, myli tik save ir ieško „galutinio tikslo“ šiame gyvenime.

Vestgotai Romą sunaikino. Vėliau, po jų, atėjo kiti užkariautojai, palikdami tik dvidešimtąją dalį miesto gyventojų. Bet ir patys romėnai buvo miestų užkariautojai ir naikintojai – štai 70 m. jie užėmė žemiškąją Jeruzalę ir sugriovė šventyklą. Tačiau Dievo miesto, Dievo Bažnyčios, nesugriaus niekas. Dievo miestas „nebus sunaikintas“ (6 eil.). Jis amžinas.

Žemiškų valstybių piliečių teisės kartais yra atimamos. Karo metu piliečiai gali netekti būsto, turto ar gyvybės; diktatūrose žmonėms gali būti atimta pilietybė, jeigu jie patenka į valdovų nemalonę; bet ir demokratinėse valstybėse piliečių teisės neretai būna varžomos, ribojamos arba nutraukiamos kuriam laikui – kaip dabar per karantiną.

Dievo miesto pilietybė – visai kitokia! Kiekvieno tikinčio žmogaus tikroji pilietybė yra danguje, nes Jėzaus karalystė – ne iš šio pasaulio (Jn 18,36; Fil 3,20; Hbr 13,14). Šios pilietybės niekas negali atimti, jokie tironai, nei barbarai, nei karai ar mirtis. Ir šeimininkas arba miesto valdovas, Dievas, iš jo mūsų neišvarys. Atvirkščiai, iš Jo rankos niekas mūsų neišplėš (Jn 10,28). Arba Liuterio giesmės žodžiais tariant: „Jei garbę, turtus, / Žmoną ir vaikus, / Gyvybę išplėš, / Jie nieko nelaimės – / Mums lieka karalystė!“

Kvietimas į pilį

Pilys statomos tam, kad visų pirma apsaugotų jose esančius. Jų aukštos ir storos mūrinės sienos sudaro tvirtą kliūtį užpuolėjams. Dievas yra tokia „tvirtovė“ (8 ir 12 eil.). Jurėnas verčia „aukštumos pilis“. Dauguma Europos miestų formavosi aplink tokias pilis. Tada siena apjuosdavo ne tik pilį, bet ir visą miestą. Šitaip atsirado aukštutinė pilis kaip tvirtovė miesto centre arba ant kalno ir žemutinė pilis arba pats miestas. Todėl piliečiai – tai pilies teritorijos, miesto, gyventojai; tie, kuriuos saugo tos pilies sienos. Panašiai yra ir vokiečių kalboje: „Burg“ (pilis) ir „Bürger“ – piliečiai. Piliečiai yra pilies sienų saugomi gyventojai – pandemijos metu vėl matome tokių sienų svarbą (pvz., valstybės – kartais ir miestų – sienos vėl griežtai kontroliuojamos).

Žemiškos valstybės teikia apsaugą, jos yra savotiškos pilys. Kai kurios valstybės geba geriau saugoti savo gyventojus, kitos prasčiau. Tačiau visuose, ir gerose ir prastesnėse valstybėse žmonės miršta nuo Covid-19. Dieviškas miestas yra „Tvirčiausia apsaugos pilis“. Jos sienos neįveikiamos. Dėl to šėtono puolimai krikščionių neturėtų gąsdinti; „Dėl jų visai nebus baisu“, rašo Liuteris. Arba psalmės žodžiais: „Todėl nebijome“ (3 eil.). Visur ir visais laikais miršta ir tikintieji, tačiau jeigu jų tikėjimas tikras, jų sielų saugumas yra garantuojamas – amžiams.   

Pilis turi būti, nes be jos nebus apsaugos. Tačiau neužtenka tik prie pilies ateiti ir džiaugtis jos galybe. Grėsmės metu būtina į tą pilį patekti; kai artinasi priešai, reikia kuo skubiau bėgti į pilį, į tvirtovę, į miestą su sienomis. Anapus sienų, savo sodyboje ar kaime, žmonės buvo lengvas grobis plėšikams, gaujoms ir kariuomenėms. Čia tikrai reikėjo bijoti.   

Būti miesto gyventoju, tikruoju piliečiu, kadaise buvo privilegija; ilgą laiką toli gražu ne visi krašto gyventojai galėjo džiaugtis tokia apsauga. Dievo miestas, Bažnyčia, yra atvira visiems; ten netrūksta vietų. Jos pilietybė nėra nedidelio elitinio būrelio privilegija. Ji dosniai suteikiama visiems tiems, kurie tiki. Dievo miesto pilietybė neįgyjama gimstant (kaip Lietuvos) – ją reikia asmeniškai priimti. Vienintelis tos pilietybės gavimo būdas – tikėjimas.

Tikėjimu pripažįstame: Dievas yra, Jis yra Galybių Viešpats; Jo mieste, pilyje, karalystėje mes esame saugūs. Gyvybiškai svarbu suprasti, kad Dievo apsaugos pilis mums yra būtina, nes be jos mes tiesiog neišgyvensime. „Jėga čia mūsų taip menka, / Mums veikiai žūti reiktų, / Jei Dievo – Karžygio ranka / Pagalbos mums neteiktų.“ Todėl Dievo apsauga ir žmogaus asmeninis tikėjimas eina kartu, turi eiti kartu – kaip Dovydo 144 psalmėje. Tik pilies gyventojai, Dievo miesto piliečiai, gali su Dovydu kartu šukti: „Jis – mano užuovėja ir mano pilis, mano tvirtovė ir mano Gelbėtojas, mano skydas, kuriuo pasitikiu“ (2 eil.).

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
     8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas