Katech. Holger Lahayne

Keturi aptarti „vien tik“ (solae) kalba apie išganymą (Kristus, malonė, tikėjimas) ir autoritetą (Raštas). Jie sudaro vadinamuosius Reformacijos principus: materialųjį – išteisinimas vien iš malonės per tikėjimą, ir formalųjį – Biblija kaip aukščiausias autoritetas. Penktas „vien tik“  atrodo tarsi priedas, ir iš tikrųjų kai kur kalbama tik apie keturis jau mūsų aptartus teiginius.

Teiginio soli Deo gloria – „vien tik Dievui garbė“ – kilmė gana mįslinga. Jį išpopuliarino žymusis vokiečių kompozitorius (liuteronas) J.S.Bachas (1685–1750), kuris po savo kūriniais parašydavo „Soli Deo Gloria“ arba „SDG“. Tačiau šis teiginys žymai senesnis, nes, pavyzdžiui, juo užbaigiamas ir lietuviškas M. Mažvydo katekizmo antraštinio lapo tekstas.

Kita vertus, soli Deo gloria yra tarsi visų solae centras, šerdis, arba karūna. Jis primena, kad pats Dievas, kuris apsireiškė Kristuje, yra Reformacijos centras; kad už išgelbėjimą ir už bet kokias kitas malones žmogus turi dėkoti vien tik Dievui, šlovinti vien tik Jį; kad išganymas vien iš malonės per tikėjimą vien Kristuje užtikrina, jog visa garbė atitenka Dievui.

Visos krikščionybės šakos labiausiai aukština Dievą. Vis dėlto reformatorių akcentas buvo išskirtinis. Paskutinieji Liuterio prieš mirtį 1546 m. užrašyti žodžiai pasako daug ką: „Mes elgetos. Tai tiesa.“ Visas išganymo palaimas gauname iš Dievo. Išgelbėjimas – tai ne mainais pagrįstas sandoris, tai ne bendradarbiavimas tarp žmogaus ir Dievo. Kaip elgeta sėdi gatvėje ir laukia išmaldų, taip ir tikintysis priima Dievo dovanas.

„Kaip man rasti gailestingąjį Dievą?“ Šis klausimas vienuoliui Liuteriui ilgai nedavė ramybės ir stūmė jį link Evangelijos atradimo per apaštalo Pauliaus eilutę iš Rom 1,17 („Teisusis gyvens tikėjimu.“). Asmeninis išgelbėjimo troškimas buvo tarsi Bažnyčios atnaujinimo variklis. Reformacijoje santykis tarp Dievo ir žmogaus vėl atsidūrė dėmesio centre.

Teisingas Dievo teisumo supratimas Liuteriui, kaip jis pats sakė, atvėrė kelią į dangų ir į rojų. Išganymo užtikrintumas ir tikra paguoda tapo vienu iš svarbiausių Reformacijos akcentų. Kitas akcentas – teisingas Dievas garbinimas. Dievas ateina pas žmogų jį išgelbėti, tačiau vis dėlto ne viskas sukasi aplink žmogų. Soli Deo gloria apsaugo nuo klaidingo žmogus sureikšminimo.

Užrašas „Vienam [vien tik] Dievui garbė“ šiandien puošia ne vienos Lietuvos reformatų bažnyčios sienas. Iš tikrųjų Dievo garbė ypatingai rūpi reformatams ir kalvinistams. J.Kalvinas savo Institutio teigia, kad tikros ir teisingos religijos bruožas yra būtent teisingas Dievo garbinimas. Garbinimas tampa neteisingu ir suteršiamas, jeigu teiginyje nelieka žodžių „vien tik“; jeigu garbė Dievui atimama, suskaidoma ir išdalijama „spiečiui mažų dievukų“. Kūrinio garbinimas „neišvengiamai sunaikina Dievo garbę“. „Jeigu mums tikrai svarbu turėti tik tą vieną Dievą, tai turime žiūrėti, kad neatimtume iš Jo nei menkiausios kruopelės garbės [...]. Kiekvienas religinis garbinimas, jei jis skiriamas kokiai nors kitai būtybei, o ne vienatiniam Dievui, laikytinas piktadaryste.“ (Inst. I,12,1–3) 

Soli Deo gloria yra išganymo viršūnė ir kartu užtikrina teisingą išganymo kontekstą. Dievo šlovė yra aukščiausias ir galutinis žmonių išganymo tikslas. Todėl J.Kalvinas  kritikuoja kardinolą Sadoletą dėl jo svarstymų apie žmogaus amžinąjį gyvenimą. „Teologiškai nėra teisinga, kad žmogus taip užimamas vien savimi. Tai netinka siūlyti žmogui jo naujojo gyvenimo pradžioje. Pradžioje labiau tinka pastanga pasirūpinti pagarbos Dievui sklaida. Juk pasaulyje visų pirma egzistuojame ne dėl savęs, o dėl Dievo“, – teigė tada dar jaunas būdamas reformatorius. „Kristaus žmogus turi siekti aukštesnių dalykų, nei vien rūpintis savo sielos gerove ir viską palenkti vien tam.“

Šimtmečiu vėliau Vestminsterio trumpas katekizmas (1648) pirmuoju klausimu ir atsakymu puikiai sujungia abu aspektus: „Koks svarbiausias žmogaus tikslas? Atsakymas: Svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis juo per amžius.“ Dievo šlovė ir garbė virš visko, nes Dievas yra visatos Kūrėjas, Išganytojas, Valdovas ir Viešpats – ne žmogus. Mes gyvename dėl Jo, dėl Dievo. Žmogus nėra nei Dievas, nei pasaulio ašis. Dievui atitenka visa šlovė, bet tuomet ir pats žmogus gauna iš to naudos, netgi pačią didžiausią naudą – amžiną džiaugsmą.

Šlovė ir garbė visų pirma yra paties Dievo bruožas. Tai visos Jo esybės tobulumo charakteristika. Dievas yra „garbės karalius“ (Ps 24,8) ir „garbės Tėvas“ (Ef 1,17), savo šlovės niekam kitam neperleidžiantis (Iz 48,11). Žmonės raginami bijoti „šlovingo ir nuostabaus Viešpaties, savo Dievo, vardo“ (Įst 28,58). Dievo rūpestis visame, ką Jis daro, – pašlovinti save. Kadangi Dievas yra vienintelis visatos centras, Jis teisėtai rūpinasi savo garbe. Tai patvirtina ir maldos pavyzdys, kurį Jėzus paliko krikščionims. Prieš prašydami ko nors dėl savęs, mes meldžiame, kad būtų pagarbintas Dievo vardas, kad Dievo karalystė ateitų ir Dievo valia įvyktų (Mt 6,9–13).

Dievas yra Dievas, o dievybės teisė yra daryti, ką nori. Kaip ir puodžius turi išskirtinę teisę daryti su savo moliu tai, kas jam patinka (Rom 9,21). Šia prasme galėtume sakyti, kad Dievas savotiškai yra savanaudis. Bet ne tik! Kadangi Jis yra Trejybės Dievas, Jame įsišaknijusi ir meilė. Dievas yra meilė (1 Jn 4,16). Bet ši meilė nepasilieka prie Jo; ši meilė ieško kito naudos. Trejybės asmenys jau prieš pasaulio sukūrimą mylėjo ir tebemyli vienas kitą. Todėl ir santykyje su žmonėmis Dievas nėra egocentriškas. Dievas pasirodė itin dosnus, atiduodamas mums savo Sūnų – taip pat Dievą – mūsų išgelbėjimui. Dievo rūpestis savimi ir kitais Jame neatsiejami.

Dievo Sūnus yra „šlovės Viešpats“ (1 Kor 2,8) ir „Dievo šlovės atšvaitas“ (Hbr 1,3). Žodis, antras Trejybės asmuo, „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę ­– šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1,14). Tačiau „daugelis juo baisėjosi, nes jis atrodė nežmoniškai sudarkytas, ir buvo nebepanašus į žmogų“ (Iz 52,14), „Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“ (Iz 53,3), nes buvo kankintas ir mirė ant kryžiaus. Nukryžiuotasis yra šlovės Viešpats!

Tokie dalykai neišsigalvojami. Po nuopuolio žmonės neužmiršo, kad yra Dievas, netgi galėjo ir tebegali pažinti jį (Rom 1,21). Tačiau patekti į šlovingosios dievybės sritį, nueiti iki „palaimingojo [Dievo] regėjimo“ geriausiu atveju tepasistengia tik darbais: aukojimais, religinėmis apeigomis, dvasiniais pratimais ir t.t. Ši vizija yra elitistinė, gnostinė ir galų gale apgaulinga, nes mes nepajėgūs užlipti iki tos viršūnės, kurioje yra Dievas: Jis „gyvena neprieinamoje šviesoje, kurios joks žmogus neregėjo ir negali regėti“ (1 Tim 6,16).  

Nuodėmingas žmogus negali įsiskverbti į šlovės pilnatvę; jei pats šlovės Dievas ateitų pas žmones, jie žūtų. Todėl paguodai grįžkime prie Liuterio Heidelbergo disputo tezių, kuriose jis atskyrė „kryžiaus teologą“ nuo „šlovės teologo“. Tam tikra prasme visi žmonės yra teologai, nes visi galvoja apie Dievą. Teisingas teologas yra tik tas, „kuris pasauliui Dievo regimą būdą suvokia kaip regimu padarytą per kančią bei kryžių“ (20). Liuteris tęsia: „Mums atskleistas, regimasis Dievo būdas – t. y. jo žmogiškumas, silpnumas, kvailybė – priešpastatytas neregimajam [...]. Kadangi žmonės Dievo pažinimu per Jo darbus piktnaudžiauja, tai Jis panorėjo būti atpažintas per kančią. Nusprendė „neregimo išmanymą“ atmesti „regimo išmanymu“, idant jie garbintų ne tokį Dievą, kaip Jis apsireiškia per darbus, o tokį, kuris paslėptas kančioje[...]. Tad nė vienam nebus pakankama, jei jis Dievą pažins Jo didybėje bei šlovėje, bet nepažinos Jo kryžiaus pažeminime bei gėdoje.“

Jėzaus gyvenime ne kartą susitinka šlovė ir pažeminimas. Pradžioje angelas ir „Viešpaties šlovės šviesa“ išgąsdina piemenis (Lk 2, 9), bet netrukus jie randa „kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (12 eil.). Jėzaus atsimainymo metu (Lk 9,28) Mozė ir Elijas „pasirodė šlovėje“ (31 eil.); debesis (34–35 eil.) nurodė į šlovingą Dievo buvimą. Tačiau prieš tai pats Jėzus pabrėžė mokiniams, kad jo kančia būtina: „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų“ (22 eil.). Dviem mokiniams pakeliui į Emausą Jėzus užduoda klausimą: „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ (Lk 24,26)

Šlovės teologai – puolę, tačiau ir vis dar religingi žmonės – ieško trumpesnių kelių. Jie piktnaudžiauja įstatymu, gerais darbais ir aukojimais tam, kad pasiektų išmintį, galybę ir šlovę – savo pastangomis pakilti į viršų, kad jau dabar pamatytų. Dievo kelias kitoks – Jėzaus Kristaus įsikūnijimas. Žodis priima žmogaus kūną ir ateina pas mus į žemę – anot C.S.Lewiso, tai ir yra tas didysis stebuklas. Žemiškas Dievo Sūnaus kelias Jį nuvedė iki kryžiaus, o krikščionys tiki, kad tai Dievo plano dalis. Jis „pasirinko, kas pasauliui kvaila“, „kas pasaulio akims žemos kilmės ir paniekintas“ (1 Kor 1,27–28). Todėl krikščionys šioje žemėje gyvena „tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5,7). Tik danguje būsime tokie kaip Jis, matysime Jį (Apr 22,1). Šioje žemėje mūsų teologija yra piligrimų teologija. Tik būdama tokia, ji taps ir šlovės teologija.

Šventoji Dvasia, trečias Trejybės asmuo, taip pat susijusi su šlove. Senajame Testamente Dievo Dvasia pasirodo debesies pavidalu, lydi tautą ir žymi šventų švenčiausiąją vietą, Dievo buvimą. Debesis buvo su izraelitais ir dykumoje, tokiu būdu „Viešpaties dvasia juos vedė“ (Iz 63,14; žr. ir Neh 9,19–20). 

Taigi Dievo garbei turi tarnauti viskas visoje visatoje, nes Trejybės Dievas yra pats savaime garbės vertas. Tai nesumenkina žmogaus, nes jis sukurtas pašlovinimui. Žmogus – geras kūrinys, apvainikuotas „garbe ir didybe“ (Ps 8,6), tačiau po nuopuolio „negarbino Jo kaip Dievo ir jam nedėkojo“ (Rom 1,21). Bet geroji naujiena jam ta, kad tikėjimu per Kristų, per patį Dievą, žmogus vėl gali būti priimtas į Dievo garbę.

C.S. Lewisas suprato, kad tai įmanoma vien tik dėl Trejybės. Tik trejybinis Dievas yra meilės Dievas, ir tik Dievas, kuris amžinybėje yra Tėvas ir turi Sūnų, gali tikrai įsūnyti ir mylėti kūrinius – žmones. Jeigu Dievas ne toks, jis greičiausiai virsta dangiškuoju despotu. Lewiso veikale Kipšo laiškai šis kontrastas išryškinamas velnių (!) žodžiais: „Mums žmogus pirmiausia yra maistas; mes siekiame įsiurbti jo sielą į save ir jos sąskaita išplėsti mūsų savanaudiškumo erdvę... Reikia susitaikyti su mintimi, kad visos Jo [Dievo] kalbos apie meilę žmonėms ir apie laisva valia pagrįsta tarnavimą Jam nėra tuščia propaganda (kaip mes mielai norėtume tikėti), o pasibaisėjimą kelianti tiesa... Jis tikrai nori užtvindyti visatą daugybe savo kopijėlių – būtybių, kurių gyvenimas kokybės požiūriu bus miniatiūrinis Jo gyvenimo atkartojimas... Mums reikia galvijų bandos, kurį galiausia taps maistu; Jis nori tarnų, kurie galiausiai taps Jo sūnumis. Mes esam alkani ir norim pasisotinti; Jis yra pilnas ir liejasi per kraštus.“

Tikintieji yra „Dievo paveldėtojai“, būtent „paveldėtojai drauge su Kristumi“. Kaip Kristus kentėjo, taip ir mes kenčiame „kad su Juo būtume pagerbti“ (Rom 8,17). Visus išganymo veiksmus Dievas atlieka „savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1,6), bet Jo tikslas kartu yra ir „daugybę savo vaikų nuvesti į garbę“ (Hbr 2,10). Trejybės asmenys pašlovina vienas kitą (Jn 17,1), Tėvas pašlovina Sūnų (Apd 3,13), o dėl vienybės su Kristumi tame procese dalyvauja ir žmonės! Mes „daromės panašūs į jo [Kristaus] atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3,18).  

Tai ir yra ta didingoji krikščionybės vizija! Ji ryškia šviesa užlieja visą tikinčio žmogaus gyvenimą: visos dienos skirtos Dievo garbei, visa veikla pašvęsta Jam. Dievas pašlovinamas ne vien tik bažnyčios susirinkime sekmadienį, bet ir profesiniame gyvenime, šeimoje ir visose kitose gyvenimo srityse. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31). Тikintysis visu gyvenimu tikintysis išreiškia dėkingumą už atpirkimą „iš tikro tikėjimo pagal Dievo įstatymą Jo garbei“ (Heidelbergo katekizmas, 91).  

Ištrauka iš „Penki ‘vien tik’ – Reformacijos idėjų santrauka“ knygoje Reformacija praeityje ir dabar (Ganytojas, 2017)

Vien Kristus („solus Christus“) 

https://www.ref.lt/pamokslai/1041-vien-kristus-solus-christus

Vien tik malonė („sola gratia“)

https://www.ref.lt/pamokslai/1053-vien-tik-malone-sola-gratia

Vien tikėjimas („sola fide“)

https://www.ref.lt/pamokslai/1054-vien-tikejimas-sola-fide

Vien tik Raštas („sola scriptura“)

https://www.ref.lt/index.php/lt/deutsch/1035-selig-sind-die-nicht-sehen-und-doch-glauben 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas