Kun. Raimondas Stankevičius 

1 Kor 3,18-23: Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė. Parašyta:  Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje. Ir toliau:  Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos. Tad niekas tenesigiria žmonėmis! Viskas yra jūsų; ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo.

Šiame laikmetyje svarbu užsitarnauti pripažinimą, kad būtum aukštesnis, svarbesnis, visų gerbiamas. Ir dažnas tai stengiasi daryti net sąžiningam, nuoširdžiam krikščioniui neleistinomis priemonėmis. Apgaudinėdami ne tik savo aplinkinius, artimus, bet ir pačius save. Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Ar tikrai galime ranką prie širdies pridėję sakyti, jog to nedarome? Jog neapgaudinėjame nei savęs nei kitų?

Deja, dažnai apgauname patys save to net nenorėdami, nesusimąstydami, būdami neatidūs ir per daug atsipalaidavę...

Dažnas krikščionis, Dievą tikintis ir skaitantis Bibliją brolis ar sesė turi mėgstamas Šventraščio eilutes.

Kokia Jūsų, mielas skaitytojau, mėgiama Biblijos eilutė? Dauguma ką tik atradusių Kristų jaunuolių tikriausiai įvardytų eilutė iš 1-jo laiško korintiečiams 13 sk. 4 eil.: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.“ Nereikia daug gilintis, apmąstyti, išvedžioti...

Dar kažkas ir tikrai ne mažiausioji dalis įvardytų kitas nuostabias Rašto eilutes iš Evangelijos pagal Joną 3sk.16eil. “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” Tikrai ši yra nuostabaus grožio eilutė. Ir ji pasakoja mus apie mūsų išgelbėjimą. Tikrai jo laukiame, tikime, viliamės.

Kita nuostabaus grožio ir labai didelės reikšmės eilutė iš laiško romiečiams 8sk. 28 ji “Be to žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.” Labai ją mėgstu cituoti ir norėčiau ja vadovautis gyvenime. Ji pasakoja mums apie Dievo rūpestį mūsų priežiūrą. Kiekvienoje situacijoje mūsų Dievas rūpinasi mumis. Net ir tais atvejais, suspaudimais, kai rodos Dievas mus pamiršo, apleido, nusisuko nuo mūsų – netgi ir tie momentai mums išeina į gerą – nes tai irgi Dievo nuostabaus ir absoliučiai teisingo plano dalis.

Ši Rašto eilutė mums pasakoja apie beribį Dievo rūpestį mumis, mūsų priežiūrą, globa ir meile mums. Kiekvienoje situacijoje mūsų Dievas rūpinasi mumis. Netgi mums nesuprantamose situacijose. Žinome tai iš Rašto eilučių, kurios tikrai daugeliui žmonių yra mėgstamiausios. Arba bent patenka į tą mėgstamiausiųjų sąrašą.

Tikrai neabejoju, kad kažkieno mėgstamiausios eilutės yra iš 23 Ps – „Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes to tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane. – Nuostabi psalmininko – karaliaus Dovydo psalmė. Daugelis ją moka atmintinai. Nuostabios Senojo Testamento eilutės, kurios mus nukreipia ir į Naująjį Testamentą Evangeliją pagal Joną 10 sk., 11 ir 14 eil.: „Aš gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. …  Aš gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane.” Štai šios eilutės mums aiškina apie Jėzaus išganymo darbą.

Tikriausiai labai nesuklysiu sakydamas, jog kiekvienas iš mūsų turime mėgstamas eilutes iš Biblijos. Taip pat daugelis turi ir savo mėgstamus mokytojus. Ar tai blogai? Tikrai nemanau, kad tai kenkia mūsų augimui tikėjime ar Dievo mokslo pažinimui. Tačiau jei mes apsiribojame tik mums patinkančiomis Rašto eilutėmis ir tik mums patinkančiais mokytojais, o visą kitą atmesime – gerai nebus. Gal net pražūsime. Laiške korintiečiams skaitome, kad panašiai vyko ir Korinte – „Aš esu Pauliaus, aš – Apolo, aš – Kefo, o aš Kristaus.” (1 Kor 1,12). Korinto parapija, bendruomenė, Bažnyčia buvo suskilusi. Korintiečiai kalbėjo ne tik tai, kad man patinka mano mėgstamas mokytojas – pvz. Apolas ar Paulius, bet jie tvirtino, kad neklausysią kito mokytojo! Kito skelbėjo! Ir visai nesvarbu, kad jis skelbia tą pačią Dievo tiesą, Kristaus Evangeliją, bet kitaip, man nepriimtinai, nemaloniai, ne taip kaip aš noriu... Aš jo neklausysiu, atmesiu, prieštarausiu. Visų baisiausia, kad taip prieštaraudamas, prieštarauju, ne tik tam mokytojui, kurio mokymo metodas man nepatinka, bet ir skelbiamam Dievo Žodžiui. Tik Paulius yra mano mokytojas. Arba tik Apolas! O gal tik Kefas moko taip, kaip Jėzus liepė. Tačiau ne vienintelis man patinkantis mokytojas teisingai moko. Galvodamas tik apie savo mokytoją, o kitus atmesdamas – krikščionis skaldo Bažnyčią, savo bendruomenę. Ir tai labai pavojinga.

Paulius moko, kad skaldyti Bažnyčią yra kvailystė. Mes turime statyti, vienyti, stiprinti Bažnyčią – Dievo surinkimą, tačiau jokiu būdu ne skaldyti,  taip ją naikinant, griaunant. “Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip ant jo statyti.” (1 Kor 3, 10) Tegul kiekvienas! Ne tik Bažnyčios vyresnysis, seniūnas, dvasininkas, bet kiekvienas! Viešpats kiekvienam deda šią atsakomybę, nes ji labai svarbi. „Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos.” (1 Kor 3,17) Viešpats savo Žodžiu mus perspėja. Mes turime spręsti ką rinktis – paklusti Jam, ar prieštarauti, statyti Bažnyčią ar griauti, vienyti ar skaldyti. Iš tikrųjų pasirinkimo neturime. Turime vieną kelią. Bet dažnai nežinome kaip juo eiti. Nes esame iš prigimties nuodėmingi ir linkę prieštarauti Dievo planui, Dievo norams, vedimui.

Mes turime būti Bažnyčios statybininkai, o ne tik lankytojai. Kaip tapti tokiais, kurie stato, kurie teisingai stato, vienija, puoselėja Dievo Bažnyčią? Paulius mums nurodo į keturis teiginius, kurie mus pamokys semtis išminties iš visos Biblijos ir iš visų Dievą mylinčių ir skelbiančių mokytojų.

Paulius mus moko, jog turime nužeminti save “prieš Viešpatį ir jis mus išaukštins.” (Jok 4,10); mes privalome mokytis “visų Dievo nutarimų”, o ne tik jų dalies; (Apd 20,27); mes privalome klausytis visų Biblijos mokytojų ir ne tik tų, kuriuos mums siūlo. Tokiu būdu mes priartėsime prie Viešpaties ir vieni prie kitų.

Taigi,

  • Mes turime pripažinti tiesą apie save.
  • Mes mokomi įvertinti ir pasinaudoti visa Biblija ir visais Bažnyčios mokytojais ir mes turime turėti teisingą nuomonę apie kitus žmones.
  • Mes turime pripažinti, kad viskas yra mūsų. “Viskas yra jūsų; ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, - viskas jūsų.” (1 Kor 3,22)
  • Paulius mus moko apie vienybę Bažnyčioje, - mes turime pripažinti, kad Bažnyčia priklauso Kristui, o ne mums.

Pirmasis teiginys - turime pripažinti tiesą apie save. Labai dažnai ši tiesa nėra ta, kurią mes norėtume girdėti garsiai sakant. Tačiau mes turime susitaikyti ir pripažinti savo nuodėmingumą, savo bejėgiškumą, savo tuštybę, savo menkumą, savo kvailumą prieš Viešpatį.

Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė. Parašyta: Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje. Ir toliau: Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos.

Daug žmonių mano, kad jiems nereikia Biblijos. Jie mano, kad gali sužinoti viską, ką jiems reikia žinoti apie Dievą iš gamtos, mokslo, knygų, interneto, televizijos, žiniasklaidos ir iš savo minčių. Ir tame yra šiek tiek tiesos. Biblija moko mus, kad “Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai be jokio garso ir be jokių žodžių. Negirdėti jų balso, bet žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių.” (Ps 19,1-5) Gamta moko mus apie Dievą. Ir kiti Dievo kūriniai mus moko apie Dievą, bet šių žinių savaime nepakanka. Mums reikia Biblijos. Mums reikia jos išminties. Mums reikia jos tiesos. Todėl Psalmynas taip pat mus moko, kad “Viešpaties Įstatymas tobulas; jis atnaujina gyvastį; Viešpaties įsakai teisingi, jie paprastus žmones padaro išmintingus. Viešpaties įstatai teisūs; jie džiugina širdį; Viešpaties įsakymas aiškus; jis teikia akims šviesos. Pagarbi Dievo baimė tyra; ji amžinai ištikima. Viešpaties sprendimai tikri ir visiškai teisūs, brangintini labiau už auksą, net rinktinį auksą, saldesni už medų, net gryniausią korio medų. Be to, jie pamoko tavo tarną; kas jų laikosi, tas gauna didelį atlygį. ... Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys, Viešpatie, mano Uola ir mano Atpirkėjau.” (Ps 19,7-11, 14)

Tik Biblijoje mes mokomės apie Dievo įstatymą ir išgelbėjimą. Daug žmonių bando padaryti savo įstatymus savo išganymo priemonėmis. Bet mūsų tekste, Paulius sako, kad tai yra kvaila. Vietoj to, mes turime tapti kvailyste pasaulyje. Kaip tai sunku. Pasaulis kiekvieną tikintį žmogų laiko kvailiu, mažamoksliu, atsilikėliu. Pasaulis smerkia dievotus žmones, juokiasi iš jų, tyčiojasi, rodo į mokslą, į save į pasaulio išmintį. Tačiau Biblija mus moko Dievo išminties. Ir ši išmintis primena mums, kad “visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.” (Rom 3,23) Bet, jis taip pat ragina mus šiais žodžiais, “kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” (Jn 3,16) Tai Dievo išmintis. Mes turime pripažinti tiesą apie save. Mes esame nusidėjėliai, esame silpni, bet taip pat esame ir tie, kurie turi Gelbėtoją.

Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmės, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.” (1 Jn 1,8-9)

2) Antrasis Pauliaus teiginys, kad mes turime įvertinti ir pasinaudoti visa Biblija ir visais Bažnyčios mokytojais. Ir tai yra labai svarbu, nes mes turime turėti teisingą nuomonę apie kitus žmones.

Tad niekas tenesigiria žmonėmis!”

Kai mes nutariame, apsisprendžiame klausyti vieno mokytojo, sekti tik juo, o kitus atmesti, neklausyti – mes juos sumenkiname, o tą vieną – išaukštiname. Jis mūsų akyse tampa geresnis už kitus, protingesnis, išmintingesnis. Ar tai teisinga? Ar to moko Paulius? Išaukštindami vieną SAVO mokytoją, koks dievotas jis bebūtų mes jį nevertai iškeliame, nevertai atiduodame šlovę, kurios ne visada jis nusipelno, nes Žodis sako, kad mes turime žiūrėti ne į mums patikusį asmeninį mokytoją - kunigą, psichologą, filosofą, mąstytoją, rašytoją, politiką ar ekonomistą, bankininką ar verslininką, bet į Jėzų. Ne į kitus nuodėmingus ir tikrai netobulus žmones, bet tobuląjį Jėzų. Taip mes “ištvermingai bėgame mums paskirtose lenktynėse žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų.” (Hbr 12,1-2) O apie save ir savo mokytojus turime laikytis Pauliaus pamokymo – „nuolankiai vienas kitą laikyti aukštesniu už save.” (Fil 2,3) Taigi, mano mėgiamas mokytojas nėra aukštesnis už kitus, skelbiančius Dievo Žodį, Kristaus Evangeliją, taip pat ir aš, nesu didesnis ir vertesnis už kitus savo tikėjimo brolius ar seses, kokias pareigas aš beužimčiau.

3) Trečiasis teiginys, kad mes turime pripažinti, kad viskas yra mūsų.

Viskas yra jūsų; ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, - viskas jūsų.” (1 Kor 3,22) Kukliesiems iš karto kyla prieštaravimas, kad tiktai ne viskas yra mano ar mūsų. Deja, taip – ir mūsų. Mūsų yra ir gėris, Dievo malonės dovanos, deja mūsų yra ir išbandymai, sunkumai, ligos ir pralaimėjimai – viskas yra mūsų. Ir nuodėmės, kurias mes darome irgi yra mūsų.

Su Biblija - taip pat. Kodėl mes norime skaityti, mokytis tik iš dalies Biblijos, kai viskas yra mūsų? Visa Biblija yra duota mums. Nesiūloma tik pasirinkti patinkančias, gražiausias eilutes, tačiau Biblija, Dievo Žodis yra visas teisingas ir reikalingas – „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui,...“. (2 Tim 3,16) Kodėl mes norime tik vieno mokytojo, kai galime mokytis iš daugelio? Kodėl mes vadovaujamės viena Rašto eilute, kai turime visą Bibliją?

4) Ketvirtasis teiginys, kad Paulius mus atkakliai ir kantriai mus moko apie vienybę Bažnyčioje, jog mes turime pripažinti, kad bažnyčia priklauso Kristui, o ne mums.

bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo.”

Cituoju atsakymą į 1-ąjį Heidelbergo katekizmo klausimą: “Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė. Jis brangiu savo krauju už visas mano nuodėmes tobulai sumokėjo ir išvadavo mane iš visos velnio galybės.” O apaštalas Paulius rašė, kad “jūs esate pašaukti priklausyti Jėzui Kristui.” (Rom 1,6) Taigi, Bažnyčia priklauso Kristui, o ne mums.

Jei tai aiškiai ir sąžiningai įsisąmoninsime, „įsikalsime“ į galvas ir priimsime į širdis, patirsime daug malonės dovanų ir suprasime kokia didžiulė ir neišmatuojama palaima mums tenka iš Kristaus, kai jam priklausome. “O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.” (Gal 3,29) Viešpats, pažadėjo Abraomui: “Palaikysiu Sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs per jų kartas kaip amžiną Sandorą – būti tavo ir tavo palikuonių po tavęs Dievu.” (Pr 17,7) Ir apaštalas Paulius rašė, kad, “Mes jums skelbiame gerąją naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų. <…> Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų.” (Apd 13,32-33) ir dar “Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.” (Rom 6,23) “Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai.” (Apd 16,31) Tai yra didžiausias palaiminimas tiems, kurie priklauso Kristui.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas