Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 4,1-5: 1Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais. 2O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi. 3Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu. 4Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to dar nesu nuteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats. 5Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.

 Toliau keliaujame 1-jo laiško korintiečiams jau 4-ju skyriumi. Šiandien skaitinys apie Kristaus tarnus ir Dievo slėpinių prievaizdus. Taigi, kas jie?

Taip, jie yra Bažnyčios mokytojai, ganytojai, dvasininkai ar dar kitaip – Dievo Žodžio tarnai. Arba kunigai. Sudėtinga pamokslauti apie savo, kolegų tarnystės ypatumus, trūkumus ar privalumus. Norėtųsi, kad tai darytų kiti. Nes kalbėdamas apie dvasininko tarnystę norom nenorom užsibrėži tikslą, nusistatai siekiamybę ar net duodi pažadą tokiu būti. O tada ir ištesėti reikia. O ką bekalbėtum ar besvajotum esi tik žmogus, tik maža didžio Dievo kūrinijos smiltelė – taip pat nuodėmingas, taip pat silpnas, taip pat nuolat klystantis žmogus...

Šiandien mes nagrinėjame 4 sk. pirmąsias 5 eilutes iš laiško, parašyto Korinto miesto parapijai. Paulius laiške moko, kad parapijiečiai turi būti kartu su savo kunigu. Tačiau jie buvo susiskaldę – Prisiminkime dažnai girdimas eilutes: „Aš esu Pauliaus, aš Apolo, aš Kefo, o aš – Kristaus.“ (1 Kor 1,12). Žinome, jog Paulius ankstesnėse laiško vietose moko, jog šis mąstymas, susiskirstymas blogas. Korintiečiai pageidavo rinktis kunigus. Tikriausiai ir mes mėgstame. Vienam patinka vienas, kitam – kitas. Trečiam - nei vienas...

Tačiau Paulius liepia korintiečiams visus kunigus laikyti Kristaus tarnais, ir Dievo slėpinių prievaizdais. O iš prievaizdų reikalaujama kad būtų patikimi. Paulius nemoko kažkam patikti, pataikauti, bet būti patikimu Jo slėpinių prievaizdu. Ką tai reiškia – kiekvienas turime pirmiausia patikti Dievui, o ne žmonėms, Jo turime bijoti, bet ne žmonių.

Be abejo yra įvairių kunigų ir būtina kritikuoti juos, jei jie nėra ištikimi Dievo Žodžio tarnai. Jėzus irgi kritikavo kunigus, fariziejus. Ir labai griežtai kritikavo: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate. Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius. Vargas jums, … Kvaili jūs ir akli!” (Mt 23,13–17)

Tačiau visgi to meto kunigai, labai įvairūs kunigai, mokė Korinto Bažnyčią. Kur buvo to meto problema? Mes tai galime suprasti ir iš anksčiau nagrinėtų šio laiško eilučių – aš Kefo, aš Pauliaus, Apolo ar Kristaus... Problema buvo ta, kad žmonės turėjo savo idėjas, savo supratimą, savo požiūrį, koks turi būti kunigas - kaip Paulius, kaip Kefas, kaip Apolas... Turi būti labai draugiškas, jautrus, turi turėti gerą balsą, klausą, iškalbą, išsilavinimą, mokėti daug kalbų, nerūkyti ir nevartoti alkoholio, turi turėti gerą žmoną, šeimą, paklusnius ir išauklėtus vaikus, arba atvirkščiai - būti viengungiu, laikytis celibato... Tačiau Paulius mus moko apie tai, ką Dievas sako žmonėms apie gerus kunigus. Taigi, mes turėtume priimti ne tuos kunigus, kurie mums patinka dėl kažkokių savo mums patinkančių asmeninių charakterio savybių, bet mums reikia žinoti, kokios savybės patinka Viešpačiui. Mes turėtume žiūrėti, kaip Dievas pagal savo vertinimo skalę žiūri į kunigą. Būtent to Paulius moko savo laiške korintiečius. Kaip liūdna, kad Bažnyčiose kunigų trūkumas. Ne tik pas reformatus. Gerų kunigų trūkumas. Ir ne tik pagal mūsų vertinimą, bet ir pagal Dievo. Kaip juos rasti, kaip išmokyti, kaip paruošti? Mums reikia žinoti kokius kunigus nori matyti Viešpats, kad galėtume mokyti jaunimą tarnauti Dievui ir Jo Bažnyčiai.

Paulius rašė: “Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba. ... Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip ant jo statyti. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Kristus.” (1 Kor 3,9-11) Kristus yra pamatas ir geras kunigas turi statyti Bažnyčią ant Jo. Ne ant savo asmeninių savybių, savo charizmos, patrauklumo, bet ant Kristaus. Tik ant Jo.

Taigi, koks yra geras kunigas? Korintiečiams Paulius atskleidžia savybes ar kriterijus kurių Dievas reikalauja iš kunigų:

(1) apie kunigo vaidmenį Bažnyčioje, parapijoje - “Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais.” Kunigas yra Kristaus tarnas. Graikiškai žodis tarnas dar verčiamas kaip vergas. Vergas, kuris siunčiamas į pačias sunkiausias, nemaloniausias ir pavojingiausias vietas. Kuris neturi teisės prieštarauti savo šeimininko norui. Kuris daro bet ką, ko pareikalauja šeimininkas.

Labai panašus pašaukimas ar paskyrimas yra ir kunigui. Jis pašauktas būti tarnu - tarnauti Kristui. Paulius rašė: “Kas gi yra Apolas. Kas gi Paulius. Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta.(1 Kor 3,5) Jiems suteiktas Dievo įsakymas eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją. Ir Jėzus kalbėjo: “Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų.(Jn 18,36) Jėzus taip pat naudoja žodį „tarnas“ aprašyti savo Apaštalus. Jėzus Pauliui davė pavedimą pakeliui į Damaską: “Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu ...” (Apd 26,16). Taigi, tarnas nėra garbės pozicija. Tačiau būti Kristaus tarnu ar net vergu geriau, nei būti pasaulio kunigaikščiu. Sąžininga Kristaus tarnystė – amžina, pasaulio kunigaikščio – laikina.

Tarno pareigybė nepatogi ir sunki dar todėl, kad dėmesys skiriamas ne jam kaip asmeniui, o tik jo atliekamam darbui. Tas pats su kunigu. Jo atsakomybė - skelbti Evangeliją, bet ne savo išmintį. Kunigas neveikia iš savęs, jis veikia tik per Kristų. Jis yra Kristaus Bažnyčios tarnas. “Aš tapau jos tarnu Dievo man duotu paskyrimu, kad jums iki galo atskleisčiau Dievo žodį.(Kol 1,25)

Tačiau kunigas yra ne tik tarnas. Taip būtų paprasčiau. Tačiau jis yra ir „Dievo slėpinių prievaizdas.“ Dievo slėpinys yra kai “pažįsti šventuosius Raštus, galinčius jus pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi.” (2 Tim 3,15) Ir dar Paulius rašė Timotiejui: “Verčiau stenkis Dievui pasirodyti tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, be iškraipymų skelbiančiu tiesos žodį.(2 Tim 2,15) Jis turi prisiminti, kad “Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.(2 Tim 3,16-17)

(2) Toliau mes pabandykime pasiaiškinti apie reikalavimus kunigui. “O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi.” Labai aiškus darbdavio reikalavimas darbuotojui. Patikimumas (arba ištikimybė). Lygiai tas pats ir Dievui. Viešpats tikrai nori turėti ištikimus darbuotojus – tarnus, skelbėjus, ganytojus. Paulius duoda daug pavyzdžių apie ištikimus tarnus, apie savo geriausius draugus, Kristaus tarnus Tichiką, Epafrą. Mes skaitome ir apie ištikimą Dievo tarną Mozę, kuriam „patikėti visi jo namai kaip tarnui, idant paliudytų tai, kas skelbiama.(Hbr 3,5). Dievui nereikia ypatingai turtingų ar išskirtinių sugebėjimų turinčių žmonių, Dievui reikia ištikimų tarnų, o ištikimybė atsiranda su teisingu požiūriu.

(3) Paulius mus moko to teisingo požiūrio. Paulius korintiečius moko pažinti kunigo širdies požiūrį. Apie tai Paulius šios dienos eilutėse sako: “Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu.” Mes labai dažnai susiduriame su tokiu požiūriu – o ką apie mus pasakys žmonės, aplinkiniai, pasaulis. Ir mums tai be galo svarbu. Prisiminkime, diskusijas, kai kita Bažnyčia pasiprašė melstis Vilniaus bažnyčios pastate. Tikriausiai pagrindinis argumentas buvo – o ką kiti pasakys! Ar mūsų nenuteis žmonių teismas. Arba daug iškyla klausimų ir abejonių apie tai, kad mes reformatai šiandien bendraujame su taip vadinamais „netradiciniais“ krikščionimis. Kažin ką apie tai galvoja aplinkiniai? Arba kaip mes atrodome būdami teismuose? Juk labai svarbu tai aplinkiniams. Bet ar ne svarbiau būti teisiųjų pusėje. Kad ir smerkiamų, ir kritikuojamų, šmeižiamų ar išjuokiamųjų? Man daugiau kyla klausimas – ką apie tai galvoja Viešpats? O Paulius atsako: „Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu.” Taigi, ką mes rinksimės – žmonių pagarbą, pripažinimą, pagyras? Ar Dievo teisumą, Jo garbę, šlovę ir Jo amžinąjį pripažinimą?

Mieli broliai ir sesės, kaip mums suprasti Dievo vertinimą apie tarnautojus, apie kunigus, mokytojus, savuosius prievaizdus ir tarnus?

Turėtume prisiminti pasakojimą apie dešimt talentų. Kurio finale Šeimininkas pasako: „Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius.“ Taigi, mielieji, visur prisiminkime, kad teisingas vertintojas visuose – ir dideliuose ir mažuose dalykuose yra tik Viešpats, “Jis veikiai ateina, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokės pagal jo darbus.(Apr 22,12) Jei mes Jam tarnausime ištikimai – Jis mus laimins.

Mielieji, tiek ilgai kalbėjau daugiausiai apie kunigų tarnystę, vertinimą, supratimą, reikalavimus jiems. Bet ką turėtų daryti eilinis parapijietis? ... Parapijos Taryboje nenutyla diskusijos kaip padėti kunigams? Taigi, kaip?

Pirma: Parapijiečiai dažnai prašo savo kunigų melstis už juos, už artimuosius, už valstybę, vyriausybę, valdininkus, ligonius ir liūdinčius, ir dar daugelį dalykų. O Paulius rašė: „Broliai, melskitės už mus“. Taigi, savo maldose nepamirškite ir kunigų, ir visų Dievo Bažnyčios tarnų, bei tarnautojų.

Antra: Atminkite, kad kunigai yra Dievo tarnai, bet ne jūsų. Jie turi daryti tai, ką liepia Dievo Žodis, net jei tai jiems ne visada patinka. Jie turi pirmiausiai skelbti Žodį patogioje ir nepatogioje vietoje; barti, raginti ar drausminti. Prisiminkite, kad pirma jo pareiga – mokyti Dievo Žodžio.

Trečia: ištikimai ir nuoširdžiai remti savo kunigus. Apaštalas Paulius rašė: “Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi nusipelniusiais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie triūsia, skelbdami žodį ir mokydami. Juk Raštas sako: Neužrišk kuliančiam jaučiui snukio ir: Darbininkas vertas savo užmokesčio.(1 Tim 5,17-18)

Ir pagaliau sekti gerais jų pavyzdžiais – kaip apaštalas Paulius laiške Kor 11,1 moko: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!” ir laiške Filipiečiams jis irgi rašė: “Broliai, visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį.(Fil 3,17). Jei laikysimės šių Apaštalo Pauliaus nurodymų, jei neiškrypsime iš Dievo Žodžio mokymo, jei skelbsime Evangeliją, Bažnyčia taps stipri ir vieninga.