Thomas Schirrmacher

Klausimas, ar Naujojo Testamento laikais ir toliau galioja Dešimt Dievo įsakymų, ar tik tie, kurie aiškiai patvirtinami ar naudojami Naujajame Testamente, devynių iš dešimties įsakymų atveju yra nesvarbus, nes devyni iš dešimties Naujajame Testamente aiškiai cituojami arba patvirtinami.

Vienintelis iš dešimties įsakymų, kuris, daugelio nuomone, Naujajame Testamente nekeliamas ir netęsiamas, yra ketvirtasis įsakymas – šabo įsakymas. Klausas Bockmühlas taikliai pastebi: „Atrodo, tai yra apeigų įstatymo dalis, kuri atklydo į moralinį įstatymą“ (Christliche Lebensführung: Eine Ethik der Zehn Gebote).

Be to, prie šios problemos prisideda sunkumas, kad šiandien šventinių pamaldų diena – ne šabas, o sekmadienis. Klausimas, kaip Naujajame Testamente elgiamasi su šabo įsakymu, labai svarbus dėl elgesio su Senuoju Testamentu apskritai, nes „jis dažniau nei bet kuris kitas įstatymas paliudijamas ir Dekaloge užima daugiausia vietos“ (H.W. Wolff, Anthropologie des Alten Testaments).

Tezė: Čia atstovaujama pozicijai, kad šabo įsakymas Senajame Testamente turėjo apeiginį ir moralinį aspektąApeiginis aspektas išsipildęs Kristuje, net jeigu, anot Rom 14, pavieniai tikintieji neverčiami laikėsi jo ir toliau. Tuo tarpu moralinis aspektas, suteikiantis turinį septynių dienų ritmui su viena diena pamaldoms ir ramiu, poilsingu atsigręžimu į savo darbą, toliau Dievo požiūriu nustato struktūrą laikui.

Kad moralinis šabo įstatymo aspektas išlieka galioti, galima pateikti tokius argumentus:

– šabas buvo prieš paskelbiant Dešimt įsakymų, jis galiojo ir nežydams;

– Jėzus ir Naujasis Testamentas patvirtina šabą;

– todėl sekmadienis ir kilęs iš Naujojo Testamento.

Šie argumentai čia toliau išplėtojami ir papildomi keliais pasvarstymais apie sekmadienį.

Tezė: Šabas buvo dar prieš paskelbiant Dešimt įsakymųPr 2,2–3 pasakojimo apie pasaulio sukūrimą pabaigoje sakoma: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo pabaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų“. Pirmame Dešimties įsakymų variante tai imama kaip pagrindas šabo įsakymui: „Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (Iš 20,8–11). Panašiai šabo įsakymas pagrindžiamas ir Pr 31,17: „Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, o septintąją dieną atsikvėpė ir ilsėjosi“.

Puritonų teologas Johnas Owenas (1616–1683) nurodė, kad žodžiai, perteikti kaip „šventa“, „dirbti“ ir „kurti“, sukūrimo pasakojime ir Dekalogo šabo įsakyme yra tie patys.

Tuo tarpu antrame Dešimties įsakymų variante Įst 5 šabo įsakymas grindžiamas Izraelio išvadavimu iš Egipto. Šabo ištakos – sukūrimas (Iš 20,8–11), o šabo tikslas, kurį jis nurodo, – išgelbėjimas (Įst 5,15). Šiaip ar taip, socialinis antro Dešimties įsakymų varianto šabo įstatymo kaip apsaugos vergams ir t.t. pagrindimas (Įst 5,12–15) jau yra ir pirmajame variante. Abiem atvejais šabo įsakymas galioja ir svetimšaliams („ateiviams“), taigi ne tik žydams.

Jėzus ir šabas

Tezė: Jėzus nelaužė šabo, o tik rėmėsi išimtiniais Senojo Testamento potvarkiais.
Jėzus mokė šabo dieną (Mk 1,21; 6,2; Lk 4,16. 31) ir šiaip visais atžvilgiais laikėsi šabo. Nė viename susikirtime su fariziejais dėl šabo Jėzus šabo neatšaukia. Kas kartą kalbama apie tai, kas per šabą leidžiama ir kas ne, ir tai klausimas, kuris visai nebūtų kilęs, jeigu Jėzus būtų atšaukęs šabą.

Jėzus gydė šabo dieną

– žmogų padžiūvusia ranka: Mt 12,8–14; Mk 3,1–6; Lk 6,6–11;

– silpną moterį: Lk 13,10–17;

– vandenlige sergantį žmogų: Lk 14,1–6;

– vyrą prie Betzatos maudyklės: Jn 5,1–18; (plg. taip pat Jn 7,21–24).

Jėzus klausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti? Bet anie tylėjo“ (Mk 3,4), nes Rašto aiškintojai gerai žinojo, kad Senajame Testamente tai nedraudžiama. Mt 12,11–12 Jėzus klausia panašiai: „Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per šabą įkris į duobę, nestvers jos ir neištrauks?! O kiek daug brangesnis už avį žmogus! Taigi leistina daryti gera šabo dieną“ (panašiai jaučio atveju Lk 14,5). Gelbėti gyvulius šabo dieną, žinoma, buvo leidžiama ir Senojo Testamento laikais. Lk 13,15 dėl gydymo nurodo įprastą ir, žinoma, leidžiamą jaučių ir asilų girdymą per šabą.
Mt 12,5 Jėzus klausia: „Arba gal neskaitėte Įstatyme, jog per šabą kunigai pažeidžia šabo poilsį ir nenusikalsta?“ Jėzus visuose tekstuose mini biblinių įsakymų pavyzdžius (kunigystė, apipjaustymas, gelbėti gyvybę, pagirdyti gyvulius ir t.t.), kurie stovi aukščiau nei šabo įsakymas. Tai ypač aišku Mt 12,5, nes Jėzus pabrėžia, jog kunigai „pažeidžia“ šabo poilsį ir vis tiek „nenusikalsta“.

Mk 2,23–28 (Mt 12,1–7; Lk 6,1–5) Jėzus pagrindžia tai, kad jo mokiniai skynė varpas, nurodydamas Dovydą, kuris išalkęs galėjo valgyti padėtinės duonos šventykloje (Mk 2,25–26; Sam 21,4–7).

Jn 7,23 Jėzus sako: „Jei galima žmogų apipjaustyti šabo dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad aš visą žmogų išgydžiau šabo dieną?“ Taigi tas įsakymas buvo viršesnis, kaip ir apipjaustymo įsakymas svarbesnis už šabo įsakymą.

Jn 5,18 kalbama, kad Jėzus „nepaisydavo šabo“. Tačiau tekste tai yra fariziejų požiūris. Jn 9,16 tai dar aiškiau, nes ten fariziejai apie Jėzų sako: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. Tai, žinoma, buvo fariziejų pažiūra į Jėzų. Todėl Frédéricas Godet teisus rašydamas: „Čia kaip ir 5 skyriuje Jėzus pamynė ne Mozės šabą, o fariziejišką jo karikatūrą“ (Das Evangelium des Johannes). Pats Jėzus niekur nesako atšaukiąs šabą.

Kad „gailestingumo darbai“ sekmadienį leistini, net aiškiai pageidautini, Bažnyčios istorijoje visada buvo savaime suprantama. Airių Bažnyčios tekstas, kuris parašytas vėliausiai IX a. ir kur dėstoma, ką galima daryti sekmadienį, kaip išimtis, pavyzdžiui, įvardija gydytojo ir medicininę priežiūrą, gaisro gesinimą, melžimo vietos išsaugojimą ir gyvulių laikymą, svečių vaišinimą, gynimąsi ir ginklanešystę. Naujasis katalikų katekizmas išvardija bene visas gailestingumo rūšis, šeimos pareigas ir visas svarbias visuomenines užduotis (2185).

Jėzus ir Naujasis Testamentas patvirtina šabą

Šiuo atžvilgiu Mk 2,27–28 dažnai suprantama kaip Jėzaus šabo atšaukimas: „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“. Posakis „šabo Viešpats“ (taip pat Mt 12,8) suprantamas taip, tarsi Jėzus būtų galėjęs savavališkai elgtis su šabu arba jį atšaukti. Bet kodėl tada Jėzus dėl savo ir savo mokinių elgesio pateikia argumentus iš Senojo Testamento? Ar „šabo Viešpats“ veikiau nereiškia, kad Jėzus save pavadino Viešpačiu, kuriam skirtas šabas, taigi paskelbė esąs Dievas, kuriam reikia tarnauti? Ar čia negalėtų glūdėti sekmadienio pavadinimo „Viešpaties diena“ (Apr 1,10) šaknys?

Jei žmogus ir nesukurtas šabui, kaip ir išvis visi įsakymai turi tarnauti žmogui, o ne egzistuoti dėl savęs pačių, vis dėlto čia Jėzus patvirtina, kad šabas buvo sukurtas žmogui.

Juk ir Bažnyčių istorijoje niekad nebuvo nustojusi galioti bendra moralinė pareiga vieną iš septynių dienų paskirti Dievui.

Sekmadienis

Bendras vokiečių evangelinių bažnyčių sąjungos (EKD) ir Romos katalikų bažnyčios pareiškimas gerai apibendrina tradicinę krikščionišką poziciją: „Kadangi Jėzus Kristus ‘pirmą savaitės dieną’ (Mk 16,2) buvo prikeltas iš numirusių, krikščionys švenčia sekmadienį kaip Viešpaties dieną. Šabo prasmė buvo įimta į sekmadienio šventę. Jėzaus Kristaus prisikėlimas – naujo kūrimo pradžia. Kas švenčia sekmadienį, tas išpažįsta: Kristus prisikėlė, Kristus gyvena. Mūsų laikinas gyvenimas priimtas į amžiną Dievo gyvenimą. Sekmadienis kaip pirmoji savaitės diena dar ir išreiškia džiaugsmą senu ir nauju sukūrimu“ (Den Sonntag feiern: Gemeinsames Wort der Deutschen Bischofskonferenz und des Rates der Evangelischen Kirche in Deutschland, 1984).

„Sekmadienio šventimu įgyvendinamas moralinis Senosios Sandoros įsakymas, tokiu pačiu periodiškumu ir tokia pat dvasia kiekvieną savaitę garbinant savo tautos Kūrėją ir Atpirkėją“ (KBK, 2176).

Sekmadienis Naujajame Testamente

Tezė: Sekmadienio atsiradimas kildintinas iš paties Naujojo Testamento. Ten sekmadienis pirmiausia yra pamaldų (garbinimo) diena.

Net katalikų bažnytinė teisė remiasi tuo, kad sekmadienis kyla iš apaštalinės tradicijos, taigi jo laikomasi pagal apaštalinę tradiciją ir jis nėra Bažnyčios įvestas tik poapaštaliniais laikais.

Štai Emauso mokiniai laužė su Jėzumi duoną prisikėlimo dieną, taigi sekmadienį (Lk 24,13. 30). Jėzaus mokiniai susirinko „pirmosios savaitės dienos vakare“ (Jn 20,19), kai pas juos atėjo Jėzus. Kitą kartą jie susirinko „po aštuonių dienų“ (Jn 20,26), taigi vėl tą pačią savaitės dieną, šįkart su mokiniu Tomu, ir vėl pas juos atėjo Jėzus. Taip pat Sekminės (Apd 2) pasitaikė sekmadienį, nes praėjo 50 dienų po šabo, ir įdomu, kad bendruomenė šį sekmadienį jau irgi buvo susirinkusi (Apd 2,1).

Apd 20,6–11 pranešama apie labai ilgas, naujatestamentines pamaldas. Apd 20,7 šablonišku posakiu aprašoma tai, kas turbūt jau buvo visuotinai įprasta: „Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužti duonos…“. Tipiška 7 eilutės formuluotė, kuri leidžia daryti išvadą apie jau tvirtą įprotį, yra ir sekmadieninių pamaldų, ir Vakarienės šventimo per kiekvienas sekmadienines pamaldas įrodymas, nes sakoma „…mums susirinkus laužti duonos“ (Apd 20,7). Presbiterijonas Robertas L. Dabney nurodo, kad Paulius jau buvo Troadėje „septynias dienas“ (Apd 20,6), tačiau tik „pirmą savaitės dieną“ (Apd 20,7) ventė pamaldas.

Pasak 1 Kor 16,1–2, sekmadienį dera atidėti santaupas: „Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus“. Reikia atsižvelgti į tai, kad aukoti pinigų visuomeniniams ir bažnytiniams tikslams Biblijoje yra garbinimas (plg. Fil 4,18; arba pasakymą „maldos Dievui“ 2 Kor 9,12). Todėl aukų rinkliava Viešpaties darbui visais laikais buvo ir tebėra sudėtinė sekmadieninių pamaldų dalis.

Čia galėjo būti kalbama apie Naujojo Testamento dešimtinę, nes suma čia gali būti išskaičiuota iš „kiek galėdamas“, taigi turbūt čia nekalbama apie vienkartinę auką ar savanorišką didesnę sumą. Vėliau Naujojo Testamento dešimtinė buvo mokama bendruomenei ir tvarkoma vyresniųjų ir diakonų, kurie atitinka kunigus, ir čia ypač sutampa kunigų ir diakonų – kaip tik rūpinantis vargšais – uždaviniai.

Apr 1,10 Jonas rašo: „Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau…“ „Viešpaties diena“ (graikiškai kyriake) greitai vietoj žydiško pavadinimo „pirmoji savaitės diena“ tapo įprastu pamaldų dienos pavadinimu, prieš daug vėliau išstumiant jį „sekmadieniui“. Iki šiol naująja graikų kalba šeštadienis yra sabbado, o sekmadienis – kyriake (o savaitgalis – sabbadokyriake). Per lotynišką „Viešpaties dienos“ vertimą dominica šis pavadinimas pateko ir į prancūzų (dimanche), ispanų (domingo) ir italų (domenica) kalbas.

Wilfridas Stottas straipsnyje apie žodį kyriake Apr 1,10 įrodė, kad „Viešpaties diena“ čia nereiškia nei Senojo Testamento Viešpaties dienos, nei Velykų ar Prisikėlimo dienos, o būtent sekmadienį[9]. Juk ta sąvoka bent iki 450 m. po Kr. buvo vartojama tik krikščionių Bažnyčios. Kad kaip „Viešpats“ turimas omenyje Jėzus Kristus, rodo vienintelė paralelė šaknies „kyriak-“ buvimui Naujajame Testamente 1 Kor 11,20 („Viešpaties vakarienė“). Johannesas Kosnetteris netgi išveda, kad „Viešpaties diena“ atsirado lygiagrečiai „Viešpaties vakarienei“, nes sekmadienį (taigi kiekvieną) buvo švenčiama Viešpaties vakarienė (Der Tag des Herrn im Neuen Testament), kaip įrodo ir Apd 20,7 ir kaip Bažnyčia tai išlaikė per šimtmečius.

Pirmoji savaitės diena (sekmadienis) Naujajame Testamente

Lk 24,13–32: „Emauso mokinių“ susitikimas su Jėzumi (prisikėlimo diena).

Lk 24,33: vienuolika mokinių vienu metu buvo „susirinkę“.

Lk 24,36; Jn 20,19. 26: Jėzus pasirodo tarp susirinkusių mokinių. Mažiau vienareikšmiškai: Mk 16,14–15.

Apd 2,1: bendruomenė buvo susirinkusi Sekminių dieną; Dvasios išliejimas įvyko per Sekmines, taigi pirmą savaitės dieną.

Apd 20,7: „Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužti duonos…“

1 Kor 16,2: „Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas jūsų teatideda susitaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus“.

Apr 1,10: „Aš turėjau pagavą Viešpaties dieną…“

Be abejo, Naujajame Testamente esama tik pranešimų apie tai, kad krikščionys pirmąją savaitės dieną šventė pamaldas, ir nėra nurodymų tai daryti – išimtis tik nurodymas 1 Kor 16,2 pirmą savaitės dieną rinkti pinigus. Taigi klausimas iš esmės priklauso nuo to, kiek norima pranešimus apie Naujojo Testamento bendruomenės praktiką imti sau kelrodžiu ir ar reikalaujama ar ne septintosios dienos įsakymo Dešimtyje įsakymų.

Į klausimą, ar moralinis įsakymas įpareigoja laikytis sekmadienio, ar tik septintosios dienos, kuri tradiciškai kaip tik ir pasitaiko sekmadienį, dar reformatorius Jonas Kalvinas atsakė, kad dieviškasis įsakymas įpareigoja tik kas septintą dieną pailsėti. Tuo tarpu tam panaudoti sekmadienį, jo manymu, yra žmogiškas įsakymas, kuris nors ir yra protingas ir esti Jėzaus Kristaus prisikėlimo garbei, bet nėra absoliučiai saistantis.

Žinoma, kadangi tokią dieną nustatė valstybė, nukrypimas nuo šios dienos reikštų ir prarasti Senajame Testamente tokį svarbų socialinį šabo elementą (darbininkų, gyvulių apsauga ir pan.).

Apibendrinimas: amžinai galiojąs įsakymas liepia tiksliai: „Šešias dienas dirbsi, bet septintą dieną turi ilsėtis“ (Iš 34,21). Taigi amžinai galiojąs moralinis Dievo įsakymas Dešimtyje įsakymų apima tai, kad kas septinta diena būtų skirta poilsiui ir pamaldoms, bet nenurodo, koks kalendorius ir kokia savaitės diena turi būti tam naudojama.

Šabo ir sekmadienio socialinė reikšmė

Otto Thelemannas gerai apibendrina tris skirtingus šabo reikšmės lygmenis:

a) Apeiginis. 1. Tai buvo senosios sandoros ženklas. Iš 31,17: Amžinai jis bus ženklas tarp manęs ir izraelitų. Todėl eil. 15: Kas šabo dieną dirbtų bet kokį darbą, bus nubaustas mirtimi. 2. Jis tarnavo kaip priminimas apie Sukūrimą, apie Izraelio išėjimą iš Egipto ir Įstatymo davimą Sinajuje. 3. Jis buvo skirtas pamaldų susirinkimams.

b) Socialinis. 1. Septintą dieną reguliariai stojantis poilsis turėjo suteikti kūnui ir sielai reikalingą atsipalaidavimą ir atgaivą, kad žmogus nuo darbo nemirtų. 2. Įsakymas turėjo būti apsauginė priemonė tarnaujantiems (sūnui ir dukrai, vergams ir vergėms, taip pat svetimiesiems, ne izraelitams, taip pat galvijams) prieš išnaudojimą. Šabas turėjo padaryti gera darbininkams. Mk 2,27: Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui.

c) Moralinis. Jis turėjo sutrukdyti, kad žmogus nepražūtų žemiškoje veikloje, ir paskatintų jį ieškoti aukštesnių gyvenimo vertybių bendrystėje su Dievu (Handreichung zum Heidelberger Katechismus, 1892).

Dabar imsimės socialinio aspekto. Nedera sumenkinti šabo kaip socialinės apsaugos paskirties. Hansas Walteris Wolffas dėl socialinės reikšmės nurodo, kad vergas bei vergė turėjo ilsėtis „kaip tu“ (Įst 5,14).

„Taigi poilsio dienos įsakymas atveria visų žmonių lygią padėtį prieš Dievą… Mintį, kad poilsio diena pirmiausia turi išeiti į gera silpniems visuomenės nariams, vėl kelia Naujasis Testamentas. Vienoje iš minėtų vietų apie pirmąją savaitės dieną (1 Kor 16,2), ši diena turi tarnauti rinkliavai ir pinigų taupymui tiems, kam reikalinga pagalba Jeruzalėje. Jėzus pabrėžė, kad šabas padarytas žmogui (kuriam reikia padėti!), o ne žmogus šabui (Mk 2,27)“ (Anthropologie des Alten Testaments).

Šis požiūris nenaujas. Jau Kalvinas ir Liuteris šabo įsakyme matė ir socialiai priklausomų žmonių gynimą. Karlas Barthas dėl socialiai priklausomųjų gynimo taip pat nurodo Jėzaus ištarmę Mk 2,27, kad šabas padarytas žmogui. Žinoma, socialinė ir moralinė šabo bei sekmadienio reikšmė neatskiriamai susijusi su apeigine. Tai, kad ne darbas, kad ir koks svarbus Biblijoje, o Dievas yra aukščiausia vertybė, žmogus išreiškia atsisakydamas dirbti ir užuot dirbęs surengdamas šventą susibūrimą Dievo garbei. Šabas Senajame Testamente buvo diena, į kurią susitelkdavo dauguma apeigų, net jei kai kurios iš jų būdavo švenčiamos ir kitomis dienomis. Panašiai ir Vakarienė visai galėjo būti švenčiama ir bet kurią savaitės dieną (pavyzdžiui, Apd 2,42), bet pirmiausia žymėjo kassavaitinį sekmadienį (pavyzdžiui, Apd 20,11). Todėl Vakarienė Naujojo Testamento laikais galėjo būti sudėtinė kiekvienų sekmadienio pamaldų dalis. Bet lygiai svarbi ir laiko suskirstymo šabu/sekmadieniu reikšmė, nes reguliarūs laiko suskirstymai yra ne savavališkos nuostatos, kurias būtų galima be didelių permainų ir pakeisti, bet giliai visuomenę formuojantys dalykai.

Visos Dievo duotos institucijos, būtent individas, šeima, darbas (ekonomika), bendruomenė (Bažnyčia) ir valstybė, kaip kiekvienas gali įsitikinti kasdienybėje, giliai yra formuojamos tolygaus septynių dienų ritmo su laisva švenčių diena. Todėl anglikonas Ray Suttonas kalba apie „liturginę laiko struktūrą“, o Aurelijus Augustinas apmąstė laiką prieš šabą ir taip krikščioniškame laike sujungė nepertraukiamumą ir pažangą.

Neatsitiktinumas tai, kad antikrikščioniški judėjimai nuolat bando įvesti kitą dienos ritmą. Prancūzų revoliucija 1793 m. įvedė dešimties dienų ritmą, kuris galiojo 12 metų (1793–1805). Rusų revoliucija įvedė penkių dienų ritmą, galiojusį 11 metų. Abiem atvejais dėl prastos patirties grįžta prie septynių dienų ritmo. (Net pakeitę dienų skaičių, abu judėjimai negalėjo išsilaisvinti nuo krikščioniškų šaknų, nes buvo išlaikyta tipiškai judėjiška-krikščioniška vienos nedarbo dienos mintis).

Todėl sekmadienio šventimui mūsų visuomenėje tinka ir stiprus liudijimo visais lygiais pobūdis. Viešos sekmadieninės Bažnyčių pamaldos kaip ir anksčiau yra žinomiausia krikščionių gyvenimo išraiška savo aplinkos atžvilgiu.

Pamaldos ir pamaldos

Kristus ypač mėgo gydyti per šabą, nes šabas skirtas išganymui ir poilsiui nuo bet kokio darbo ir visokio blogio Dievo akivaizdoje. Reguliari švenčių diena turi labai daug ką bendra su išganymu, Gerąja Naujiena ir tarnyste dėl Evangelijos.
Katalikų Bažnyčiai sekmadienis – Eucharistijos šventimo ir pamaldų/garbinimo diena; poilsio diena – bet tai sąmoningai antroje vietoje – ir solidarumo diena. Panašiai švenčia ir anglikonų Bažnyčia.

Sekmadieninių pamaldų reikšmė dažnai diskutuojama nurodant, kad pagal Rom 12,1 visas krikščionio gyvenimas turįs būti „garbinimas“. Iš tikrųjų visas gyvenimas, įskaitant šešias darbo dienas, nėra nei vien tarnavimas Dievui, nei maištas prieš jį. Tačiau Biblijoje esama abiejų. Kad gyvenimas yra garbinimas, pagal Dievo įsakymą išreiškiama kaip tik tuo, kad krikščionių bendruomenė kartu susirenka, kartu klauso Dievo žodžio, kartu meldžiasi, kartu gieda ir kartu švenčia Vakarienę kaip sandoros ženklą. Nedera priešstatyti dalykų, kurie Biblijoje susieti. Ne nors, bet kadangi ir šešiadienis darbas yra garbinimas, bendruomenė švenčia tam tikra tvarka surikiuotas pamaldas. Ne nors, o kadangi bendruomenė visada yra Kristaus Kūnas, šio Kūno sukūrimas ir išlaikymas per Jėzaus mirtį kartu švenčiamas Vakarienėje.

Tas pats galioja šlovinimui kaip svarbiausiai pamaldų sudėtinei daliai, nes šlovinimas turi formuoti visą kasdienį gyvenimą.

Sykiu tai, kad ypatingos, surikiuotos ir bendros pamaldos, „šventasis susirinkimas“, pagal Dievo įsakymą pareiga yra tik septintą dieną, vadinasi, Dievas kaip pamaldų (garbinimo), apimančio visą gyvenimą, nesupranta nepertraukiamo giedojimo, meldimosi ar buvimo susirinkus. Oficialių pamaldų apribojimas viena savaitės diena kaip tik ir padaro galima, kad ir kasdieninis darbas vis dėlto atitinka Dievo valią ir kad ne tik vienuoliškas gyvenimas gali būti suprastas kaip nuolatinės pamaldos (garbinimas).

Todėl Karlas Barthas savo etiką pradeda samprotavimais apie šventadienį (šabą ir sekmadienį): „Šventadienio įsakymas paaiškina visus kitus įsakymus. Todėl jam priklauso priešakinė vieta“. Jis rašo: „Tai nebuvo revoliucija prieš sukūrimo tvarką, bet įvyko kuo giliausiai sutariant su tuo, kas Iš 20,8 ir toliau bei Pr 2,1 ir toliau pasakyta pagrindžiant šabo įsakymą, kai Naujojo Testamento krikščionija, nekeldama dėl to daug triukšmo, bet, matyt, kaip visiems suprantamą dalyką pagal 1 Kor 16,2, Apd 20,7 šį reguliarų šventadienį pradėjo pirmą savaitės dieną“ (Die Kirchliche Dogmatik, III/4).

Ray R. Suttonas šabo ir sekmadienio santykį, mano manymu, irgi tinkamai suderina; jis rašo: „Taigi Senojo Testamento šabas buvo nuskaistintas ir susijungė su nauja Viešapties diena (Apr 1,10)“ (The Saturday Night Church and the Liturgical Nature of Man).

Apibendriname 1647 m. Vestminsterio tikėjimo išpažinimo 21,7–8. punktu:

„Natūralu, kad Dievo garbinimui turi būti skiriama laiko, taigi ir Dievas savo Žodyje davė  amžiną moralinį įsakymą visiems žmonėms visais laikais vieną dieną iš septynių laikyti šventą Viešpačiui. Nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus prisikėlimo ši Šabo diena buvo paskutinė savaitės diena. Po Kristaus prisikėlimo ji tapo pirma savaitės diena [t.y. sekmadienis], Šventajame Rašte vadinama Viešpaties diena, ir ji liks iki pasaulio pabaigos kaip krikščionių Šabas.

Šabo diena pašvenčiama Viešpačiui, kai žmonės širdyse jai nusiteikia, iš anksto sutvarko kasdienius reikalus ir ne tik visą dieną laikosi švento poilsio nuo savo darbų, pokalbių ir minčių apie žemiškus užsiėmimus bei pramogas, bet ir visą laiką skiria viešam ir asmeniškam Dievo garbinimui bei vykdo būtinas pareigas ir gailestingumo darbus.“

„Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną – šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms, tai džiaugsiesi Viešpatyje, ir aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų, pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu, – taip kalbėjo Viešpaties lūpos“ (Iz 58,13–14).

Šaltinis: Thomas Schirrmacher, Religijos mokslas (2004); „Prizmė“ 2003/1, www.prizme.lt 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas