Pjeras Sovanas Šony‘s (Pierre-Sovann Chauny) yra dogmatikos docentas Jono Kalvino evangelikų reformatų teologijos fakultete Provanso Ekso mieste, Pietų Prancūzijoje. Straipsnis parašytas reformatų teologijos tinklalapiui Par la foi („Per tikėjimą“) 2020 m.

Ką turi omenyje Paulius, parašęs Pirmajame laiške korintiečiams: Mat netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi (1 Kor 7, 14)?

Ši ištrauka iš karto verčia susimąstyti apie tai, kad tikintis galėtų šventinti netikintį. Šventinimą  skaitytojas krikščionis suvokia kaip vidinį, moralinį žmogaus persitvarkymą, veikiant Šventajai Dvasiai. Tačiau ši prasmė netinka nagrinėjamai ištraukai: čia nekalbama nei apie netikinčiojo sutuoktinio moralinį tobulėjimą, nei apie galimą tikinčiojo vaiko moralinį šventumą.

Pastebėtina, kad šventinimo leksika Biblijoje nenurodo tik į vidinį pertvarkymo procesą, o kur kas svarbiau – į atsidavimą Dievui: kažkas turi būti atskiriamas kai kuriam Dievo norimam tikslui; būtent tokiomis prasmėmis vartojami būdvardžio šventas giminingi žodžiai, nebūtinai su tikru vidiniu atskiriamo ar pašventinamo daikto ar žmogaus pakeitimu.

Antai, Dievui aukojamas avinėlis, t. y. atskiriamas ir pašventinamas, savaime jis nesiskiria nuo kitų, Dievui dar neskirtų avinėlių. Kunigai ar tauta Senajame Testamente vadinami šventais ta prasme, kad jie įleidžiami į Dievui skirtą garbinimą; tačiau tai nereiškia, kad jų moralinis šventumas būtinai būtų didesnis už kitų žmonių šventumą. Izraelio sūnūs vadinami šventąja sėkla (Ezros knygoje 9,2), kai tuo pačiu griežtai priekaištaujama dėl jų bedieviškumo, o apaštalas Paulius, kalbėdamas apie savo brolius, savo tėvus pagal kūną, kurie yra izraeliečiai (Rom 9, 3-4), taip pat priduria: Jei pirmkepė duona šventa, tai šventa ir tešla. Jei šaknis šventa, tai ir šakos (Rom 11, 16).

Kita vertus, netikintys izraeliečiai apaštalo vadinami šventais, nors jie atsisako pripažinti Jėzų savo Mesiju! Tiek turime pavyzdžių tokio šventumo, kuris nenurodo į vidinį moralinį nekaltumą, bet tiktai į tų žmonių atskyrimą kurios nors Dievo plano dalies vykdymui.

Būtent šia prasme, manau, reikia suprasti netikinčiojo sutuoktinio pašventinimą per tikintįjį: Dievas atskiriąs netikintįjį dėl konkretaus tikslo; žinoma, tai nenurodo į kokį nors ypatingą jo moralinį šventumą. Kyla tada didžiausias klausimas: kodėl taip yra? Ir atsakymą galime rasti Pauliaus pateiktame netikinčiojo sutuoktinio įrodyme: Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi. Šiuo sakiniu tvirtinama, kad korintiečiai jau tvirtai žinojo, kad jų vaikai yra šventi: tai nenuginčijamas faktas, kuriuo Paulius remiasi, atsakydamas į kai kurių korintiečių iškeltą klausimą, ar santuoka su netikinčiuoju iš tikrųjų nebūtų tikra santuoka prieš Dievą, o nuvestų krikščionį į nepadorią padėtį, iš kurios reikėtų išsivaduoti, paliekant savo netikintį sutuoktinį.

Kilus tokiam klausimui, Paulius atsako: Taip nedarykite! Tiesa, negalite priversti sutuoktinio likti su Jumis, jei nori išsiskirti, bet neturite patys pradėti skyrybų. O kodėl? Nes sutuoktinis, net ir tuo atveju, jei netiki, yra atskirtas dėl konkretaus tikslo suteikti Dievui šventų vaikų – Viešpačiui pašventintų atžalų.

Tada kyla klausimas, kokiu tikslu šie vaikai paskelbiami šventais? Kokio ypatingo tikslo siekia Dievas, suteikdamas tikintiesiems vaikų, net ir tuo atveju, kai sutuoktinis netiki? Prieš atsakydami turime kelti dar kitą klausimą: kuo principas, kad tikinčiojo vaikai yra šventi, korintiečių akimis tvirtesnis už faktą, kad jų santuoka paskirta Viešpaties darbui? Kaip jie tai žinojo?

Čia reikia trumpai užsiminti apie gana paplitusią interpretaciją, pagal kurią žodžiai pašventintas ar šventas esą reiškia teisėtas. Paulius esą būtų norėjęs paraginti tikintįjį sutuoktinį likti su netikinčiuoju todėl, kad santuoka lieka teisėta, nepaisant sutuoktinio netikėjimo; jis būtų pridūręs, kad patys vaikai taip pat teisėti.

Tačiau, kadangi Paulius, argumentuodamas šioje ištraukoje, pagrindžia tai, kas mažai žinoma (t. y. netikinčiojo sutuoktinio šventinimą) remdamasis tuo, kas gerai žinoma (t. y. vaikų šventumu), turime suabejoti tokio supratimo vidiniu nuoseklumu: kuo gi santuokos teisėtumą įrodo iš šios santuokos kilusių vaikų teisėtumas? Negi atvirkščiai veikia: šios poros vaikai tampa „teisėtais“ todėl, kad santuoka yra teisėta, galiojanti, „tikra“?

Juk nemanau, kad mano bendrystė su žmona sudaro teisėtą santuoką todėl, kad mūsų vaikai yra teisėti, o žinau, kad mūsų vaikai yra teisėti todėl, kad mūsų santuoka tikra. Taigi, negalimi atitikimai: pašventintas sutuoktinis = teisėtas sutuoktinis ir šventi vaikai = teisėti vaikai (be to, žodis šventas, randamas 500 ar 600 kartų Biblijoje, nė karto neaptinkamas tokia reikšme, kas jau būtų didelė leksikografijos problema), nes Pauliaus argumentas nebebūtų nuoseklus: akivaizdu, kad Paulius nesako, jog žinome, kad gyvename su teisėtu sutuoktiniu todėl, kad žinome (anksčiau), kad mūsų vaikai yra teisėti!

Vienintelė galima išeitis būtų teigti, kad Paulius žodiniu pavidalu (ar prarastame laiške) jau buvo mokęs, kad vaikai yra šventi, tai yra – teisėti. Bet kadangi apie tokį prieš tai buvusį mokymą nėra jokios rašytinės užuominos (kaip antai sakinys kaip aš jau Jūs to mokiau arba kaip aš jau Jums parašiau), galima manyti, kad tiesiog Šventasis Raštas sudaro kontekstą tokio korientiečiams neabejotino tvirtinimo, jog tikinčiųjų vaikai yra šventi.

Ir būtent tai mes randame Šventajame Rašte: mat, Biblijos pažaduose labai svarbi yra palikuonių tema. Pirmas Biblijos pažadas ir yra palikuonių pažadas (Pr 3,15). Jis nuolat kartojamas Seto, Nojaus, Abraomo, Izaoko, Jokūbo bei Dovydo palikuonių eilėje. Vaikams skiriamas dėmesys Mozės Įstatyme yra didžiulis. Net žymioje pranašystėje apie Naująją Sandorą dukart minimi Izraelio palikuonys; joje Dievas pažada, kad palikuonių eilė niekad nesiliaus (Jer 31, 36-37)!

Man atrodo, kad čia slypi Biblijos šventų (t. y. Dievo išskirtų tam tikru tikslu) palikuonių idėja. Dievas nutarė, kad Jo malonė bus perduodama iš kartos į kartą. Taip elgiasi Dievas, sakydamas rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie [jį] myli ir laikosi [jo] įsakymų (Iš 20, 6). Tai nereiškia, kad visi tikinčiųjų vaikai būtinai savo ruožtu taps tikraisiais tikinčiaisiais, bet tai rodo į Dievo valią, kad visais laikais tęstųsi palikuonių eilė, kurią Dievas išlaiko per amžius, nuo Seto laikų iki sugrįžtant Kristui.

Pereikime prie Naujojo Testamento: kaip ten traktuojami vaikai? Ogi kaip šventi, lygiai kaip visi kiti bažnyčias lankantys žmonės! Mat Paulius Laiško kolosiečiams pradžioje kreipiasi į šventuosius ir ištikimuosius brolius Kristuje, gyvenančius Kolose (Kol 1,2). Ką sutinkame tarp jo šventųjų ir ištikimųjų brolių Kristuje? Žmonas (3,18 – žmonos taip pat yra broliai!), vyrus (3,19), vaikus (3,20), tėvus (3,21), vergus (3,22) bei šeimininkus (4,1). Panašiai šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje skirtame Laiške kreipiasi iš eilės į žmonas (Ef 5,22), vyrus (5,25), vaikus (6,1), tėvus (6,4), vergus (6,5) bei šeimininkus (6,9). Abiem atvejais vaikai priskiriami šventiesiems, į kuriuos kreipiasi Paulius, o Laiške efeziečiams /Ef 6,1/ tiksliai parašyta, kad vaikai turi klausyti savo tėvų Viešpatyje.

Taigi, tikinčiųjų vaikai Senajame ir Naujajame Testamente yra išskirti Dievo darbams. Abraomo sandorai būdingas pažadas – aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs (Pr 17,7) – vis dar galioja Naujosios Sandoros laikais: Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas. (Apd 2,39) Tai yra įrodymas, kad Dievas davė ir išlaikė iki pat Naujosios Sandoros savo iš kartos į kartą perduodamą malonę. Šia prasme tikinčiųjų vaikai yra šventi nuo pat pasaulio pradžios: Dievas juos atskiria, idant niekada neužgestų tikinčioji moters (Ievos) palikuonių eilė, nuo Seto iki Kristaus sugrįžimo. Mūsų vaikai, reikia tai pripažinti, nėra būtinai šventi moraliniu atžvilgiu! Bet jie yra vadinami šventais net ir Naujajame Testamente, nes jiems yra priskiriamas priklausomybės šventumas, ypatingas pašventimas Dievo darbas bei atskyrimas konkrečiu tikslu: kad Dievo malonė tektų iš vienos kartos kitai. Šiuo pagrindu kartu su psalmininku galime karštai ir tvirtai melstis Dievui dėl savo vaikų išganymo:  Tepamato Tavo tarnai Tavo darbus ir Tavo šlovę jų vaikai! (Ps 90,16).

Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad ši ištrauka nepateikia jokio tiesioginio atsakymo į kontroversišką vaikų krikšto klausimą. Krikštas paprasčiausiai nėra apaštalo nagrinėjamas klausimas šiame skyriuje. Man atrodo, kad aukščiau išdėstytose mintyse nieko nėra, kam skaitytojas – baptistas iš principo negalės pritarti. Mano nuomone, šis tekstas negali tiesiogiai įrodyti vaikų krikšto teisėtumo. Koks vis dėlto nuostabus šio teksto interpretacijos ir tradicinio reformatų vaikų krikšto gynimo giminingumas!  Pateikta interpretacija iš tikrųjų pabrėžia tikinčiųjų vaikų statuso tęstinumą nuo Senojo iki Naujojo Testamento: tikinčiųjų vaikai yra šventi. Dievas turi planą toliau vykdyti savo malonę iš vienos kartos į kitą. Tai buvo tiesa iki Jėzaus atėjimo, tai tebėra tiesa ir dabar. Galima tada taip performuluoti klasikinį reformatų argumentą už vaikų krikštą – krikšto analogiją su apipjaustymu: iš vienos pusės, Dievas nori įamžinti savo malonę nuo kartos į kartą (o tai yra pagrindinė vaikų išskyrimo prasmė); iš kitos pusės, vaikai yra šventi kaip Senajame, taip ir Naujajame Testamente. Senojo Testamento vaikams, priėmus sandoros ženklą, kuris būtent vaizduodavo Dievo malonės (širdies apipjaustymo) suteiktą bendrystę su Dievu iš kartos į kartą, tad kuo remdamiesi neleistumėme Naujosios Sandoros vaikams priimti sandoros ženklą, kuris panašiu būdu vaizduoja Dievo malonės (Šventosios Dvasios krikšto) suteiktą bendrystę su Dievu iš kartos į kartą? Žinau, kad baptistiškų pažiūrų skaitytojas čia jau negalės pritarti, bet ,vis dėlto, verta užduoti sau tokį klausimą...

Iš prancūzų kalbos išvertė Artūras Laisis

www.parlafoi.fr    

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43678

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Romas Pukys

8 650 50302


Sigita Veinzierl
   (ilgalaikėse atostogose)

Tomas Sakas  (akademinėse atostogose)         

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas