Katech. Holger Lahayne

Pastaruoju metu ypatingai daug kalbama apie sveikatą – ne dėl paūmėjusių ligų, kuriomis žmonija sirgo per amžius, o dėl naujojo „kovido“. Kai tik kaip nors iš tolo susitinkame, tuoj domimės, ar nesergame, o gal jau persirgome, ar niekas iš artimųjų ar pažįstamų nemirė ir taip toliau. Nėra nemandagu pasiteirauti kito žmogaus dėl sveikatos būklės. Kai kalbu telefonu su savo tėvais Vokietijoje, jie visada klausia „ar jūs visi sveiki?“. Jie jau senyvo amžiaus ir gerai suvokia, kad sveikas kūnas yra tikra dovana. Vyresni žmonės geriau supranta, kad esame pažeidžiami, silpstantys ir galų gale mirtingi.

Pandemijos metu dažniau ir pabrėžtinai linkime vienas kitam „būk sveikas“. Bet iš esmės tai nieko naujo. Prancūzai pasisveikina žodžiu „salut“ – nuo lotyniško žodžio salus: sveikata, gerovė (panašiai ir lietuviškas „labas“). Lietuviškas žodis „sveikinti“, man atrodo, irgi kilęs iš „sveikas/sveikata“. Visa tai nestebina, nes mūsų kūniška savijauta mums yra svarbi. Juk žmogus buvo Dievo sukurtas su kūnu ir siela, vadinasi, turėti fizinį kūną yra geras dalykas.  Deja, po nuopuolio mūsų žemiškieji kūnai tapo pažeidžiami, irstantys. Todėl Biblija, ypač Senasis Testamentas, mini daugybę ligų ir neįgalumų.

Senajame Testamente keli hebrajų veiksmažodžiai apibūdina žmogaus silpnumą, jėgų nebuvimą, skausmus. Buvo žinomi net ir sielos skausmai kaip „dejonės“ (Ps 31,11). Pranašas Jeremijas rašo: „prislėgta mano dvasia“ (Rd 3,20). Aprašomi įvairūs gydymo būdai, kartais labai konkrečiai patariama: „Tegu jie nuneša figų košės, tepatepa ja išbėrimą, ir jis [karalius] pagis“ (Iz 38,21). Paulius ragino Timotiejui dėl skrandžio gerti vyno (1 Tim 5,23). Psichikos reikšmė sveikatai irgi jau buvo gerai žinoma: „Linksma širdis ­– geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus“ (Pat 17,22).

Naujajame Testamente aprašoma, kaip Jėzus pagydė kai kurių žmonių kūnus. Bet jau Išėjimo knygoje pats Dievas tvirtina: „Esu jus gydantis Viešpats“ (Iš 15,26). Bendrai Biblijoje dominuoja labai blaivus tonas kaip karaliaus Dovydo 38 psalmėje: „Nėra nieko sveiko mano kūne..., braška mano kaulai, nes nusidėjau... nėra nieko sveiko mano kūne... Esu prie pat žūties ir nuolat kenčiu skausmą“ (žr. 4, 6, 8, 9, 11 ir 18 eil.).

Taigi, mūsų kūnai Dievui rūpi. Sveikata tikrai yra svarbus gėris, bet ar svarbiausias? Dažnai mes girdime, kaip teigiama, pavyzdžiui, vienos privačios klinikos interneto svetainėje: „Ar kas drįstų paneigti, kad brangiausias žmogaus turtas yra sveikata? Ko gero, retas, kuris prieštarautų tokiam teiginiui.“ Ar šis teiginys yra teisingas? Ar sveikas kūnas tikrai „brangiausias žmogaus turtas“? Kaip į šį klausimą atsakyti krikščioniškai?

Ieškodami atsakymo, įsigilinkime į devyniasdešimtąją psalmę – vienintelę Mozės psalmę. Šioje „Dievo žmogaus Mozės“ (1 eil.) maldoje galime išskirti penkis pagrindinius teiginius, kurie ir bus pagrindu atsakyti į mūsų klausimą apie sveikatos svarbą.

Taigi, pirmasis teiginys: Dievas yra amžinas – mes mirtingi. Mozė vaizdingai pabrėžia Dievo amžinumą. Dievas visada buvo, yra ir bus. Jis jau egzistavo prieš pasaulio sukūrimą: „Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius.“ (2 eil.) Dievo laiko suvokimas yra visai kitoks negu mūsų, kadangi ir patį laiką Jis sukūrė. Žinomi žodžiai iš 4 eilutės poetiškai išreiškia šią tiesą: „Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena.“

Tuo tarpu žmogaus gyvenimas trumpas ir labai trapus. Vėl poetiškai, bet labai taikliai Mozė pastebi, kad žmonės „lyg žolė, kuri auštant išdygsta, rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir nudžiūsta“ (5–6 eil.). Jeigu mums gerai sekasi, pasiekiame septynias ar aštuonias dešimtis metų (10 eil.), bet ir jie „greitai prabėga, ir mes išskubame“. Santykinai ilgas gyvenimas yra nepastovus, o „mes baigiame gyvenimo metus su atodūsiu“ (9 eil.).

Pirmosios vienuolika psalmės eilučių skamba gana melancholiškai. Kitaip ir negali būti. Žmogus nenori sutikti, kad tėra tik kaip kokia vystanti žolė. Jis nujaučia, kad laikinumą sukuria negalios ir mirtingumas, o tai jam atrodo nenormalu. Juk Dievas „įdiegė amžinybę į jų [žmonių] širdį“ (Mok 3,11). Visi suprantame, jog esame mirtingi, tačiau tai pripažinti, su tuo susitaikyti mums sunku. Dėl ko taip yra, netrukus pakalbėsiu plačiau.

Antrasis teiginys: Mirtis ir gyvybė – Dievo rankose. Biblija stebėtinai aiškiai tvirtina, kad Dievas kontroliuoja viską. Heidelbergo katekizme rašoma, kad Dievas „lyg savo ranka laiko dangų ir žemę su visais kūriniais“ (27 kl.). Jis valdo šalis ir jų vadovus, gamtą, žmonijos istorijos įvykius ir atskirų žmonių gyvenimus bei kasdienius sprendimus.

Šioje psalmėje pagrindinis veikėjas yra pats Dievas. „Tu grąžini mus į dulkes, sakydamas: ‘Grįžkite, mirtingieji’“ (3 eil.). Žmogus numiršta, tačiau matome, kad mirtyje veikia ir Dievas – Jis mus sugrąžina į dulkes. Tai visiškai vienareikšmiškai patvirtinama ir Mozė: „Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu“ (5 eil.). Todėl mirtis Dievui nėra jokia nemaloni staigmena, kuri Jį užkluptų netikėtai. Jis kontroliuoja ir mirtį tvirtindamas: „Aš daliju mirtį ir gyvastį, sužeidžiu ir išgydau“ (Įst 32,39).

Trečiasis teiginys: Vargingas nusidėjėlių gyvenimas. Dešimtoje eilutėje Mozė blaiviai apmąsto visą žmogaus gyvenimą. Nors kai kam pasiseka ir ilgiau pagyventi, „bet tų metų dauguma –­ tik triūsas ir vargas“. Žodžiai „triūsas“ (10 eil.), „dulkės“ (3 eil.) primena Pradžios 3 skyrių, nuopuolio istoriją. Pranešimas apie Dievo bausmę žmonėms, padariusiems pirmąją nuodėmę, buvo toks: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3,19) Prieš tai, 17 eilutėje skaitome, kad darbas, iki tol buvęs nesunkus, taps sunkia našta: „tebūna už tai prakreikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas gyvenimo dienas“.  

Dievas buvo įspėjęs Adomą ir Ievą: jeigu nepaklusite ir maištausite, mirsite (Pr 2,17). Tai, kad, atėjus metui, žmonės miršta, yra nuodėmės pasekmė. Vien dėl savo nuodėmingumo esame „mirtingieji“. Apie tai byloja ir trečiasis žodis – „vargas“ (10 eil.). Reformatams jis gerai žinomas, nes yra Heidelbergo katekizmo pirmosios dalies trumpojoje antraštėje: „Apie žmogaus vargą“ (3–11 kl.). Katekizmas sako, kad mes turime suvokti, „kokia didelė mano nuodėmė ir vargas“. Mūsų vargą sudaro nuodėmė. Todėl, kai toliau klausiama „iš ko atpažįsti savo vargą?“, turėtume suprasti „iš ko atpažįstame savo nuodėmingumą?“ 

Tačiau, dėmesio! Analizuodami 90 psalmę, negalime nepaisyti svarbaus dalyko: čia kalba Mozė, tikintis žmogus; jis meldžiasi visos Dievo išrinktosios tautos vardu. Todėl jo žodžius galime taikyti ir krikščionims. Mozė sako, kad savotiškai vargsta visi tikintieji, kadangi nuodėmė yra ir tikinčiojo gyvenimo dalis. Dievo tauta nėra paimta ar išlaisvinta iš šio nuodėmingo pasaulio – nei Izraeliui, nei Bažnyčiai Dievas nesukūrė naujo, atskiro, tobulo gyvenimo (Jn 17,15; 1 Kor 5,10). Nors ir tikime į Dievą, esame išgelbėti ir turime gyvą viltį, mes ir toliau gyvename nuodėmingame pasaulyje bei netgi prie jo prisidedame, nes nuodėmė ar senasis „Aš“ vis dar veikia kiekviename iš mūsų.

Visa tai reiškia, kad ir tikintis žmogus visąlaik gyvena mirties šešėlyje (net pačios šviesiausios mūsų dienos prabėga mirties šelėlyje). Tiesa, tikintiesiems nuodėmės yra atleistos, jiems nebegresia amžinoji pražūtis, nes jie yra Dievo vaikai ir Dievo Dvasia gyvena juose. Tai kodėl tada ir tikintieji kenčia bei miršta? Kodėl visiems „žmonėms skirta vieną kartą mirti“ (Hbr 9,27)? Tai labai svarbus klausimas, į kurį turime turėti atsakymą, ir jį duoda 9 eilutė: „Visos mūsų dienos praeina tavo pyktyje“. Žodžiai „pyktis“ ir „įniršis“ psalmėje minimi penkis kartus trijose eilutėse (7, 9 ir 11). Tiesa, kad Dievo rūstybė nebekabo grasinančiai virš tikinčiojo (Jn 3,36); mes nebesame „rūstybės vaikai“ (Ef 2,3). Bet vis dėlto tikinčiojo gyvenimas praeina Dievo pyktyje. Ir tikintiesiems tenka gyventi su tokiais skaudžiais nuodėmės padariniais, kaip kūniška mirtis. Žinoma, tikinčiojo gyvenimas praeina ir Dievo malonėje. Bet negalime ignoruoti ir 9 eilutės tiesos, kitaip netektume mirties ir ligos fenomenų paaiškinimo. 

Dėl ekonomikos, technologijos ir medicinos pažangos žmonės gerokai atitolino mirtį – gyvename vis ilgiau. Jau daug žmonių pasiekia net tik 70, 80, bet ir 90-ies metų amžių. Todėl šiandien jau keistokai skamba Jono Kalvino žodžiai iš Institutio – nors ir jie išreiškia tiesą:  

„Mūsų žmogiškąjį gyvenimą apgulusios blogybės yra nesuskaičiuojamos, jose nuolat tyko mirtis. Užtenka pasižiūrėti į save: mūsų kūnai yra tūkstančio ligų židiniai, o kiek dar ligų priežasčių jie nešiojasi ir savyje maitina! Žmogus kiekviename žingsnyje nešasi su savimi įvairiausių pavidalų pražūtį, ir nugyvena savo gyvenimą, perpintą su mirtimi!“ (I,17,11)

Dar niūriau reformatorius aprašo kasdienybę: keliones ir eismą, darbą ir ūkį, vardija audras, gaisrus, „apsinuodijimą, išdavystę ir apiplėšimą“ ir kitas negandas. Atrodo, kad viskas tik iš to ir egzistuoja, kad be perstojo mums „primena mirties artumą“. Ir nuo tos tikrovės niekur nepabėgsime: „Jei norite užsidaryti sode, apsaugotame tvirta siena, kur viskas atrodo vien tik meiliai – nuodinga gyvatė tykoja ir tenai!“ Šiandieninė visuotinė kultūra mus spaudžia nuolat jaustis laimingais; XVI-to amžiaus krikščionys suprato, kad amžinoji euforija ateis tik danguje – čia, žemėje, teks gyventi apsuptiems mirties.   

Ketvirtasis teiginys: Išminties esmė – suvokti tikrovę. Psalmės 12 eilutėje Mozė prašo Dievo: „Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį.“ Žinoma, Mozė nenori pasakyti, kad turėtume susiskaičiuoti visas savo gyvenimo dienas (Lietuvoje vidutinė moterų gyvenimo trukmė greitai perkops 30.000 dienų ribą). Kai kurie Biblijos vertimai į vokiečių (pvz., Liuterio) ar anglų kalbą šią frazę interpretuoja tiksliau: Leisk mums suvokti, koks mūsų gyvenimas trumpas ir trapus; padėk mums suprasti, kad esame mirtingi.  

„Tad mokyk mus“ – Dievo pamokymo žmonėms labai reikia. Puolęs, nuodėmingas žmogus iš prigimties nemato viso mirties grėsmingumo. Kalvinas puikiai pastebėjo, kad „mes [visi žmonės] pamirštame ne tik mirtį, bet ir tai, kad esame mirtingi, tarsi nebūtume girdėję apie tai nė žodžio.“ Tik „paviršutiniškai pripažįstame tiesą“, kad esame mirtingi, o mintys apie anapusybę netrunka apleisti mūsų protą. Todėl turime būti visąlaik mokomi (Inst. II,9,2).

Kad įgytume išminties, Dievas mums padovanoja supratimo apie save, jog Jis tikrai egzistuoja ir yra amžinas; Jis padovanoja suvokimą, kad mes nesame dievai ir kad yra riba tarp Dievo ir žmogaus; Dievas leidžia mums pamatyti ryšį tarp mirtingumo ir nuodėmės. Išminties priešingybė yra kvailumas – ir jį jau pamatome Edeno sode, Pradžios 3 skyriuje. Adomas ir Ieva galėjo matyti ir girdėti Dievą, todėl jie neabejojo Jo buvimu. Tačiau jie nepaisė ribos tarp Dievo ir savęs. Jiems patiko pasiūlymas peržengti šią ribą, patiems tapti dievais. Jie ignoravo draudimą valgyti vaisius nuo medžio sodo viduryje, neįvertindami to pasekmės – kad jų tikrai lauks mirtis. Adomas su Ieva pasielgė kvailiai.     

Išmintis nėra ypatingai didelis protingumas; išmintingas žmogus toli gražu ne visada būna didis intelektualas; tikri proto bokštai nebūtinai visada būna išmintingi. 1994 m. filme „Forrest Gump“ T. Hanksas vaidina protiškai atsilikusį vyrą, kuris vis dėlto priima morališkai teisingus ir netgi išmintingus sprendimus.

Išmintingas žmogus teisingai mato tikrovę ir veikia tikroviškai. Išmintingas žmogus iš patirties žino, koks veiksmas kokius padarinius gali sukelti tikrame gyvenime. Jis moka orientuotis šiame sudėtingame, nuodėmingame pasaulyje. Jis pripažįsta pagrindinius tikrovės faktus. O svarbiausias ir pamatinis faktas juk yra ne kas kita, kaip žinoti, kad Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, tikrai egzistuoja. Tuo tarpu „kvailys savo širdyje sako: ‘Dievo nėra!’“ (Ps 53,2).

Penktasis teiginys: Gailestingasis Dievas dovanoja džiaugsmą ir sėkmę. Kaip minėjau, iki vienuoliktos eilutės Mozės psalmės tonas yra gana niūrus. Po to, nuo 12 iki 17 eilutės, Mozė kreipiasi į Dievą su septyniais prašymais. Jis apeliuoja į Dievo gailestingumą: „Elkis gailestingai su savo tarnais!“ Mozė ir visa tauta yra Dievo tarnai (13 ir 16 eil.); Naujajame Testamente tikintieji kartais vadinami Dievo „vergais“. Todėl svarbus išminties bruožas yra tas, kad mes suprantame, jog nesame savo likimo šeimininkai; suvokiame, jog egzistuoja Dievas. Todėl, Jo prašydami įvairių malonių, turime elgtis nuolankiai. Negalime nieko reikalauti; iš tikrųjų mes neturime jokios teisės būti laimingi, turtingi, neturime teisės gyventi džiaugsme ir gerovėje (kaip priešingai teigia J. Murphy‘is ar Dalai Lama).

Psalmės pirmoje pusėje akcentuojama, kad Dievas yra Visagalis, kuris viską kontroliuoja; psalmės antroje pusėje pabrėžiamas Dievo gerumas (14 eil.). Dievas kaip gerasis patriarchas savo tarnams ar vaikams duoda daug gero; bet ir visi tie minimi dalykai – džiaugsmas ir laimė, sotumas ir sėkmė – priklauso nuo Jo. Tai Jo malonės dovanos. Malonė nėra vien tik nuodėmių atleidimas; tai ir kiekviena diena, mums kas rytą padovanojama ir kurią mes galime nugyventi laimingai ir sveikai. O šiaip visas gyvenimas teka mirties šešėlyje, bet būtent teka (ir šešėlis jo neužtemdo) tik dėl to, kad tą tėkmę palaiko Dievo malonė.

Martynas Liuteris visa tai puikiai suprato. Savo Mažajame katekizme jis aiškina Tikėjimo išpažinimo teiginį „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“. Reformatorius sako, jog Dievas davė mums kūną ir pojūčius (net sąnarius), valgį ir drabužius, šeimą, gyvulius ir visą turtą – žodžiu, „visa, kas reikalinga kūnui ir gyvybei. Jis dosniai kasdien mane aprūpina, apgina nuo visokių pavojų, sergsti nuo viso pikto ir globoja. Ir tai Jis daro iš tikro tėviško gerumo ir gailestingumo, be jokio mano paties nuopelno ar vertės.“

Žinoma, turime dirbti, kad visa tai galėtume įgyti ir turėti. „Be jokio nuopelno“ nereiškia tiesiog sėdėti ir laukti, kol gėrybės nukris iš dangaus. Reformatorius nori pasakyti, kad visa tai Dievo malonės dovanos, ir už jas „aš turiu Jam dėkoti, Jį garbinti...“ Mūsų darbų sėkmė visiškai priklauso nuo Dievo – kaip sako ir 90 psalmės 17 eilutė: „padaryk sėkmingą mūsų rankų darbą“.

Štai ir apžvelgėme pagrindinius penkis Mozės psalmės teiginius. Aš juos dar kartą pakartosiu: Dievas yra amžinas – mes mirtingi; Mirtis ir gyvybė – Dievo rankose; Vargingas nusidėjėlių gyvenimas; Išminties esmė – suvokti tikrovę; Gailestingasis Dievas dovanoja džiaugsmą ir sėkmę. O dabar grįžkime prie sveikatos – tad koks tas atsakymas į klausimą, ar sveikata tikrai svarbiausia? Jį sudarysime iš keturių pastebėjimų, kurie kyla iš mūsų aptartų penkių teiginių.

Pirmasis pastebėjimas: Apie medicinos galią ir ribas. Šiuolaikinės medicinos laimėjimai yra įspūdingi. Didžiulę pažangą yra padariusi vėžio terapija; jau galima iš dalies atstatyti aklo žmogaus regėjimą, kurčiojo klausą; intensyviai dirbama prie paralyžiaus gydymo; anksčiau buvusios mirtinos ligos šiandien jau ne tokios mirtinos (pvz., tuberkuliozė).

Tačiau visos priemonės ir pastangos, visi vaistai ir vakcinos gali tik atitolinti neišvengiamą mirtį. Jų dėka gauname šiek tiek daugiau gyvenimo dienų. Tie laimėjimai, kad ir labai reikšmingi, kūno irimo procesą, deja, tegali tik sulėtinti. Mirtingumo faktas išlieka. Jokia technologija, joks vaistas negali priversti Dievą pailginti mūsų gyvenimą. Dievas dažnai veikia per gydytojų rankas, tačiau visuomet pats nustato mirties valandą. Kartais Dievas suvereniai nusprendžia žmogų laikyti kokioje nors ligoje (pvz., Paulių su „dygliu kūne“, 2 Kor 12,7). Taigi nepamirškime, kad medicinos ir slaugos galimybės iš esmės yra ir visada liks ribotos. Taip pat ir naujoji vakcina nuo „kovido“ netaps pasaulio išganytoja.  

Antrasis pastebėjimas: Apie sveikatos apibrėžimą. Kiekvienas žmogus intuityviai žino, kas yra sveikata, o kas yra liga. Kai mes jaučiame skausmus ir negalavimus, kurie lieka ir kartojasi, sakome, kad sergame. Sveikata – tai ligos ar negalios nebuvimas. Tačiau Pasaulio sveikatos organizacija sveikatą jau kurį laiką apibrėžia kitaip: tai „visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena“. Visiškos gerovės būsena! Krikščionys su tokiu apibrėžimu negali sutikti! Nes visiška gerovė buvo tik Edeno sode iki nuopuolio. Žinoma, ateis tas metas, kai ir vėl taip bus: po antrojo Jėzaus atėjimo, Naujojoje Jeruzalėje pasieksime visiškos gerovės būseną. Tačiau kol kas, šioje žemėje visiškos gerovės turėti neįmanoma. Nuodėmingame pasaulyje tai tėra utopija. PSO, duodama suprasti, kad tobulos sveikatos būsena pasiekiama, mus klaidina ir skatina keltis tikslus, kurie nėra realistiški. Tikintis žmogus turėtų nesuklysti ir tvirtai žinoti, jog šis gyvenimas visada bus ir liks pridengtas mirties šešėlio. 

Trečiasis pastebėjimas: Apie sveiką kūną ir sveiką sielą. Kūno sveikata yra svarbi, todėl ir Jėzus gydė žmonių kūnus. Bet kai kur Biblijoje minimas ir kitas sveikumas. Apaštalas Paulius kalba apie „sveiką tikėjimą“ (Tit 1,13), taip pat nemažai apie „sveiką mokslą“, t.y. apie sveiką tikėjimo mokymą (pvz., 1 Tim 1,10). Ir Jėzus sako: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams“ (Lk 5,31). Tai puikus trumpas palyginimas. Ligoniai – tai nusidėjėliai. Nuodėmė – tai mirtina dvasinė liga. O Jėzus yra vienintelis Gydytojas. Jis yra „Žodis“ (Jn 1,1), ir Jo žodžiai gydo (1 Tim 6,3) – ir kūniškai (Mt 8,16), ir dvasiškai.

Daugelis gerai žinome lotynišką posakį: „mens sana in corpore sano“ – sveikame kūne sveika dvasia. Sveikos gyvensenos klubai mėgsta šį sakinį, tačiau dažniausiai pabrėžia tik pirmąją jo dalį: būtinas sveikas kūnas; kūniška sveikata labai svarbi; sveikatingumas yra siektinas dalykas. Deja, šio posakio autorius romėnas Juvenalis I amžiuje omeny turėjo ne fitnesą. Jam labiau rūpėjo sveikas protas, sveika dvasia.

Kūno sveikata svarbi, bet sielos sveikumas dar svarbesnis. O Biblija sako, kad mes visi dvasiškai sergame; visi turime savyje nuodėmės virusą. Kūno negalavimai gali smarkiai trukdyti, apkartinti gyvenimą, blogiausiu atveju paspartinti mirtį. Tačiau Dievo rūstybė dėl nuodėmės (žr. psalmės eilutes) žymai rimtesnė problema. Todėl, kaip turime kūno ligonines, taip turime ir sielos arba dvasios: tikinčiųjų bažnyčios yra sielos ligoninės ir sveikatingumo centrai, todėl ir jų veikla yra gyvybiškai reikalinga. Jos skelbia žinią apie Jėzų Kristų, kuris „pagydo“ žmogų amžinajam gyvenimui; jos skelbia ir aiškina Dievo žodį, kuris „gydo“ mūsų tikėjimą bei ištikimybę Dievui; jos drąsina ir padeda šalintis žalojančios nuodėmės; jos teisinga sielovada pakelia dvasią ir padeda išbristi iš sunkumų.  Devyniasdešimtoje psalmėje Mozė prašo: „Auštant pasotink mus savo gerumu“ (14 eil.). Dievas – Tėvas, Sūnus ir Dvasia – gali mus pasotinti dvasiškai. Todėl visų pirma mums reikalingas Dievas; Jis yra pagrindinė mūsų reikmė. Jis mus sukūrė, Jis išlaiko, Jis dovanoja džiaugsmo ir laimės momentus; Jis palaimina mūsų darbus. Tad kokia nauda iš sveiko kūno, jeigu siela toli nuo Dievo?

Ir ketvirtas pastebėjimas: Apie svarbiausius dalykus mūsų gyvenime. Manau, kad į klausimą, kas svarbiausia gyvenime, atsakymas jau yra aiškus. Dievas yra svarbiausias dalykas gyvenime. Tokia yra ir devyniasdešimtosios psalmės žinia. Tai didysis superlatyvas, rezervuotas vieninteliam Dievui. Dievas yra brangiausias mūsų turtas – todėl sveikata negali būti brangiausias turtas! Gali būti tik brangus, labai brangus ar panašiai, bet ne brangiausias dalykas mūsų gyvenime.

Jonui Kalvinui sveikata nebuvo aukščiausia vertybė. Kalvino sveikata buvo labai prasta; į gyvenimo pabaigą jį kankino daugybė ligų. Reformatorius mirė būdamas vos penkiasdešimt ketverių metų. Gal iš tikrųjų jis per daug dirbo, tačiau jam Ženevos bažnyčia, Evangelijos plėtra ir Dievo karalystės statydinimas buvo žymiai svarbesni troškimai negu asmeninė sveikata. Nors tai skamba šiek tiek teatrališkai, bet tiesa tokia: jis paaukojo savo sveikatą, kad ir mes šiandien galėtume mokytis jo atrastosios tiesos.

Dėl sveikatos svarbos jau gal ir įtikinau, o kaip dėl gyvybės? Bent keliais sakiniais palieskime ir šią temą – juk gyvybės tai jau tikrai niekas nedrįs nuvertinti! Žinoma, gyvybė yra labai svarbi vertybė; vertybių konflikte dažniausiai būtina rinktis žmogaus gyvybę. Bet ir vėl prisiminkime senovę, įvykius prieš 500 metų. 1521 m. pavasarį Martynas Liuteris keliavo į imperijos susirinkimą Vormse stoti akistaton prieš patį imperatorių Karolį. Spaudimas paneigti raštus ir evangelikų mokymą Liuteriui buvo didžiulis. Reformatorius nežinojo, ar gyvas sugrįš į Vitenbergą. Kaip žinome, viskas baigėsi sėkmingai, kadangi po visko jis buvo ‘pagrobtas’ į Vartburgą ir ten saugiai paslėptas. Taigi, Liuteris drąsiai žengė į „rizikos zoną“, nes jo gyvybė jam nebuvo svarbiausias dalykas. Ištikimybė Evangelijai ir Biblijos tiesoms jam rūpėjo labiau negu saugumas.

Amžinas, nemirtingas Dievas yra svarbiausias asmuo ir faktas visame pasaulyje. Toks jis turi būti ir mūsų gyvenime bei visuomenėje. Jeigu visuomenė nėra orientuota į amžinybę, jeigu Dievas rūpi tik mažumai, tada visos žemiškosios gėrybės patenka į savotišką sumaištį. Tada gali atsitikti taip, kad sveikata klaidingai virsta aukščiausia gėrybe, o į šoną nustumiama tai, kas tikrai yra vertas būti aukščiausiu. 

Labai svarbi, nors šiuo metu nuvertinama, gerybė yra krikščionių bendravimas. Tačiau atrodo, kad šiuo metu ji aukojama sveikatai. Todėl aš raginu visus tikinčiuosius išlikti budrius, kad sveikata nevirstų stabu. Dėl sveikatos pateisinama tik labai trumpam ir ribotam laikui sumažinti tikinčiųjų bendrystę – juk tikinčiųjų bendrystė yra Dievo įsakyta! Todėl viešų pamaldų nebuvimas arba nekvietimas į jas susisrinkti ypač skaudina, kai matome, kas darosi prekybos centruose – ypač prieš Valentino dieną.  

Netikinčiam žmogui tėra tik šis gyvenimas – kas jam belieka, jei ne klaidingai sureikšminti sveikatą. Tikintysis žino, kad Dievas buvo ir yra jo „užuovėja“ arba prieglauda (1 eil.). Tai žinodama, Izraelio tauta rizikavo palikti Egipto gerovės valstybę; Liuteris surizikavo keliaudamas į Vormsą; Kalvinas nevengė pabėgėlio gyvenimo rizikos. Su Dievu galime žengti į kiekvieną „rizikos zoną“, nes visas gyvenimas yra viena didelė rizikos zona. Tad kuo greičiau atnaujinkime savo sekmadieninį bendravimą, nes bendruomeninis Dievo šlovinimas atgaivina, maitina, moko ir stiprina mus amžinajam gyvenimui.

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43678

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Romas Pukys

8 650 50302


Sigita Veinzierl
   (ilgalaikėse atostogose)

Tomas Sakas  (akademinėse atostogose)         

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas