Darius Širvys

Kas aš? Vienišas klausimas iš manęs šaiposi, – to savęs klausė eilėraštyje paskutinėmis gyvenimo dienomis nacių kalėjime buvęs liuteronų pastorius Dytrichas Bonheferis. Tikrasis kvailys, iš kurio dievai pasityčioja arba jį suniokoja, yra tas, kuris nepažįsta savęs, – iš tamsios celės draugui rašė britų rašytojas Oskaras Vaildas. Kodėl kritiniais gyvenimo momentais žmonės bando save pažinti, nori įminti žmogiškos prigimties paslaptį? Kodėl jie to neišsiaiškino anksčiau? O gal tai ne toks paprastas ir pačiam atsakyti per sunkus klausimas?

Šventojo Rašto išmintis kviečia sunkius klausimus atnešti Dievo akivaizdon. Būtent taip ir daroma Naujojo miesto katekizmo 4 klausimu: Kaip ir kodėl Dievas mus sukūrė? Ir štai koks atsakymas: Dievas mus, vyrus ir moteris, sukūrė pagal savo atvaizdą, kad Jį pažintume, mylėtume, gyventume su Juo ir Jį pašlovintume. Tad mums, Jo sukurtiems, dera gyventi Jo šlovei. Bet ką gi iš tikrųjų mes žinome apie save?

Nuostabus statinys

Kartą išsiruošėme pasižvalgyti po LDK istoriją menančias apylinkes. Kelionėje autobusas tik kartais sustodavo prie gražių pastatų, dažniausiai – prie kokio žole apaugusio piliakalnio, griuvėsių ar akmenų krūvos. Jei ne gerai istoriją išmanantis vadovas, būčiau nusivylęs. Pasilypėjęs ant akmens ar laiptelio, su mokslininkui būdingu užsidegimu jis pasakojo apie čia kadaise gyvenusius žmones, įvykius, didingas pilis ir ištaigingus rūmus. Galėjau pasijusti kaip į Trakų pilį žvelgiantis Maironio lyrinis herojus – šlovinantis širdies akimis matomą praeities didybę ir sykiu apraudantis nūdienos vargą. Tai didžiausias mūsų žmogiškumo paradoksas – esame nuostabios pilies griuvėsiai. Bet pridėkime – su Viltimi būti atstatyti.  

Kaip iš akmenų krūvos negali spręsti apie statinio vertę, taip ir apie žmogų negali spręsti tik į jį pažvelgęs. Kad ir kaip dėl jo „iš skausmo verktų širdis“, reikia istorijos apie tai, kaip buvome sukurti, bei kas nutiko, kad sugriuvome ir byrame. Psalmininkas sako girsiąs Viešpatį, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai yra sukurtas (žr. Ps 139, 14a). Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino (Ps 139, 14b). Apie kokius darbus taip gerai žino jo siela? Nedvejoju, jog jis apmąsto svarbiausiąjį – Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis (Pr 1, 27). Tad nors pelėsiais ir kerpėm apaugusi, griūvanti ir byranti – vis dėlto žmogus yra šlovinga pilis. Sugriuvusi per Adomą ir prikelta naujam gyvenimui per Kristų.

 Biblinė istorija, jog vyrai ir moterys buvo sukurti pagal Dievo (Kūrėjo) atvaizdą, suteikia kiekvienam iš mūsų prigimtinį orumą ir išskirtinį statusą, tarsi būtume koks valstybės saugomas paveldo objektas. Jei istorija „prakalbina akmenis“, tai Dievo žodis atskleidžia, kaip buvome sukurti ir kas, nežiūrint nuopuolio, esame. Kaip negali stovėti prie didingos pilies griuvėsių ir negalvoti apie istoriją, taip, pasak Jono Kalvino, „niekas negali svarstyti apie save, nenukreipdamas savo apmąstymų Dievo, kuriame gyvena ir juda, link.“ „Juk akivaizdu,  toliau rašo reformatorius,  kad orumą suteikiantys gebėjimai priklauso visai ne mums, ir kad visa savo stiprybe ir dorybėmis esame skolingi Dievui“ („Krikščioniško tikėjimo pagrindai“, I knyga., I, 1).

Gilus šulinys

Po sunkios kelionės Jėzus atsisėdo prie šulinio. Mokiniams išėjus pirkti maisto, per pačią vidudienio kaitrą prie šulinio pasisemti vandens atėjo samarietė. Tai buvo geriausias laikas nieko nesutikti, bet – sutiko. Prie šulinio sėdi vyras, žydas ir dar prašo iš gilaus šulinio pasemti vandens! Dyvų dyvai – moteris neatsistebi tuo, ką girdi. Jis prašo gerti, bet sakosi pats turįs „gyvojo vandens“. Gal „kabina“? O moteriškė čiauška toliau: „Oi, ponuli, juk neturi kuo pasemti, o šulinys – gilus, iš kurgi tu paimsi „gyvojo vandens“?“ Gal būtų ir toliau taip kalbėjusi, bet Jėzus ją sustabdė. Ne, Jis kalba ne apie šį vandenį! Jo šulinys kitoks, Jo šulinys labai gilus. Samarietė „nepagauna kampo“, bet vis tiek prašo: „Duok man to vandens!“ (Juk papildomas šulinys neprošal!). Netikėtai Jėzus liepia jai atsivesti vyrą, ši sako: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus: „Čia tu gerai pasakei, nes turėjai penkis, o tas, kuris dabar su tavimi, nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Ne, Jėzus neflirtuoja, Jis – pranašas! Dar daugiau: Jis – Dievo Sūnus, Kūrėjas, kuris žino visas tavo gyvenimo detales, ir net tai, dėl ko tu esi šiame pasaulyje.     

Dievas mus, vyrus ir moteris, sukūrė pagal savo atvaizdą, kad Jį pažintume, mylėtume ir gyventume su Juo... Ši buitiškai perpasakota istorija iš Evangelijos pagal Joną 4 skyriaus parodo, kaip stipriai kiekviename žmoguje glūdi noras pažinti, mylėti ir gyventi. Samarietė buvo pažinusi net penkis „oficialius“ ir vieną „neoficialų“ vyrą. Jos noras mylėti ir būti mylimai buvo toks stiprus, kad ji peržengė moralės ribas. Ji manė, jog pažinimo džiaugsmą ir intymią meilę įmanoma atrasti tik santykiuose su vyrais, todėl kasė ir gėrė vis iš naujo šulinio. Gėrė ir vėl troško. Žvelgdamas į šią nelaimingą moterį, Jėzus mato brangų, iki skausmo ištroškusį savo kūrinį ir rodo į dar giliau esantį Dievo troškulį bei kviečia pas save. Palikęs Gyvojo vandens šaltinį, žmogus ir toliau kasa šulinius, ieškodamas to, ką gali suteikti tik Dievas (žr. Jer 2, 13). Viešpats sukūrė mus iš meilės – intymumui, grožiui, džiaugsmui, ir, anot Augustino, mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje (A. Augustinas „Išpažinimai“ I, 5). 

Tikrasis grožis

Pasak teologo Džonatano Edvardso (1703–1758), Dievą geriausiai apibūdina Jo grožisDievas ir yra Dievas, nes yra išskirtinis, aukščiau visų, pirmiausia – dėl savo dieviškojo grožio. Būtent grožio sąvoka tobulai sujungia Dievo savybes – visagalybę, malonę, rūstybę, amžinybę ir daugelį kitų. Nors grožis atrodo susijęs tik su regimais dalykais, siela turi estetinį pojūtį tam, kas plika akimi nematoma. Moralinis gėris yra estetiškas, gražus. Juk apie elgesį, gyvenimo būdą mes taip pat sakome „gražu“ arba „bjauru“. Todėl širdis geba džiaugtis Dievo grožiu, aukščiausiuoju gėriu, kitaip tariant, – Jo šventumu. Tad žmogus yra ne stumiamas, bet traukiamas prie grožio – iš tamsos į šviesą, iš chaoso į tvarką, iš kakofonijos į harmoniją. Ir tam, kas gražu, širdis noriai paklūsta – taip mes jau sukurti. Nuodėmė yra netikras grožis, jos bjaurumas pridengtas papuošalais, kad viliotų ir galiausiai pražudytų. Todėl nuomonė, jog šventumas yra kažkas nuobodaus, o nuodėmė yra „faina“, yra daugiau nei nesusipratimas, tai – melas. Krikščioniškas pašaukimas yra regėti Viešpaties grožį ir gėrėtis Juo per amžius. Šis pasigėrėjimas kyla iš Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – pažinimo, tad esame, kad Jį šlovintume, mums, Jo sukurtiems, dera gyventi Jo šlovei.

Homero epinėje poemoje „Odisėja“ pasakojama, kaip jūreiviams, grįžtant namo, teko plaukti pro vieną itin pavojingą, kaulais nusėtą salą. Išgirdę sirenų (moterų-paukščių) giedojimą, jūreiviai šokdavo į vandenį, kad tik būtų arčiau to grožio, bet tėkšdavosi į uolas. Jų giesmių grožis traukė, kerėjo, bet nešė mirtį. Tokia yra nuodėmės esmė. Įspėtas dėl šio pavojaus, Odisėjas liepė draugams pririšti jį prie laivo stiebo, o šiems – prisipilti į ausis vaško, kad nieko negirdėtų. Vis dėlto sirenų dainavimo įveiktas, kapitonas davė ženklą jį atrišti, bet draugai, prisiminę vado nurodymus, tik dar tvirčiau jį surišo. Tik nutolus nuo salos, bendražygiai išsiėmė iš ausų vašką ir atrišo Odisėją. Nemažai krikščionių mano, kad panašiai turėtume kovoti su nuodėme – sulaikyti save nuo to, ko norisi, valios jėga „prisirišdami prie stiebo“.

Bet kita antikinė legenda byloja, kad Jasonas ir argonautai savo kelionėje sirenų vilionėms pasipriešino kitaip. Plaukdami pro sirenų salą jie taip pat girdėjo viliojančias dainas, kurios nepaprastai stipriai juos traukė. Ir nežinia, kaip būtų pasibaigusi jų kelionė, jei ne dainius Orfėjas! Jis palietė auksinės kitaros stygas ir savo daina įveikė sirenų dainų burtus. Vyrų ausys išgirdo gražesnę melodiją, jų sielas pakerėjo skambesnis balsas, jų širdis sužavėjo gyvenimo giesmė. Tai puiki iliustracija, kaip laimi tikrasis grožis (šventumas), o ne apgaulingo grožio kerai! Tikro, dieviško šventumo išsiilgęs psalmininkas sako: Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir vieno trokštu – gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą (Ps 27, 4).

------

Kas aš? Tas ar anas?
Argi šiandien aš – tas, o rytoj – kitas?
Ar esu drauge ir tas, ir kitas? Prieš žmones – veidmainis,
O prieš save patį – niekingas aimanuojantis silpnuolis?
O gal tai, kas manyje dar likę, panašu į sumuštą armiją,
kuri netvarkingai traukiasi nuo jau laimėtos pergalės?
 
Kas aš? Vienišas klausimas iš manęs šaiposi.
Kad ir kas būčiau, Tu mane pažįsti, esu Tavo, Dieve!
 
Ištrauka iš D. Bonheferio eilėraščio „Kas aš?“ (1945)