Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 5, 1-5:  1Apskritai tenka girdėti apie ištvirkimą tarp jūsų, net apie tokį ištvirkimą, kokio nepasitaiko nė pas pagonis, būtent –  kažkas gyvenąs su tėvo žmona... 2Ir jūs dar esate pasipūtę? Užuot nuliūdę ir taip darantį išmetę iš savo tarpo?! 3Bent aš, nebūdamas pas jus kūnu, tačiau būdamas dvasia, jau nuteisiau, lyg būdamas tarp jūsų, tą nusikaltimą padariusį. 4Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe, 5atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai.

Apaštalas Paulius 5-jį skyrių pradeda nuo labai bjaurių, neleistinų, atrodo nepriimtinų dalykų, jis kalba apie nuodėmę, kūno nuodėmę, kas yra priešinga šventumui. Kiek daug šiandien šių dalykų jau tapo priimtini, pateisinami. Kiek mažai liko šventumo. Kuo daugiau mes šiandien surandame savo nuodėmės, savo kaltės pateisinimų, tuo giliau ją paslepiame, tuo sunkiau ją pažinti ir atsisakyti, tuo sunkiau atverti širdį, atidaryti vartus Jėzaus Malonei, Jo gailestingumui, Jo šventumui.

Kodėl svarbu, kad krikščionis būtų šventas? Be abejonės mes žinome apie šventumą iš Dievo Žodžio – Senajame Testamente, Kunigų knygoje 11,45 eil. randame labai svarbius žodžius: "Kadangi aš esu Viešpats, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas, jūs busite šventi, nes aš esu šventas! ir kitose Šventojo Rašto vietose daug kalbama apie šventumą – apaštalas Petras 1 1sk.,15-16 eil. rašė: Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas.” Šios eilutės mus kreipia į supratimą, jog esame Dievo tauta, esame mūsų Šventojo Dievo sekėjai, Jo žmonės. Per šventumą, per siekį mes galime regėti Viešpatį, Jo egzistavimą, Jo nuostabius darbus. Paulius tai patvirtina sakydamas: „Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.“ (Hbr 12,14)

Norėčiau užduoti be galo svarbų klausimas – Ar mes esame šventi? Kuklesnieji ar tiesiog save guodžiantys tikriausiai atsakytų – ne, nes tik vienas Dievas šventas. Ir toks atsakymas būtų teisingas. Tačiau tik dalinai.

Tam patvirtinti randame daug Rašto eilučių: "Kas tarp dievų tau lygus, Viešpatie? Kas, kaip tu, nuostabus šventumu?" (Iš 15, 11), "Šventas ir šiurpulingas jo vardas!", "Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats!" (Iz 6, 3).

Šią Izaijo knygos eilutę apie Dievo šventumą labai gražiai aiškina garsusis reformatų teologas R.C. Sproul'as: "Tik vienoje Šventojo Rašto vietoje viena iš Dievo savybių minima paeiliui 3 kartus. Biblija sako, kad Dievas yra šventas, šventas, šventas. Tai reiškia, kad ne šiaip sau šventas. Jis yra šventas, šventas, šventas. Rašte niekur nerasime pasakyta, kad Dievas yra meilė, meilė, meilė, arba gailestingas, gailestingas, gailestingas, arba teisingas, teisingas, teisingas. Ji tik sako, kad Dievas yra šventas, šventas, šventas, ir kad jo šventumo pilna visa žemė".

Taigi, visa tai apie mūsų Dangiškąjį Tėvą. Taip mes galime kalbėti tik apie Viešpatį Jėzų Kristų, tačiau kaip su mumis? Ar mes galime būti šventi? Ar mes esame šventi? Bent truputėlį... Ar esame bent kiek panašūs į mūsų Dangiškąjį Tėvą? Jau girdėta eilutė iš laiško hebrajams mus kažkiek nuramina, suteikia viltį: „Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.“ Jei Viešpats savo Žodyje mus ragina siekti šventumo, vadinasi mes galime bent kiek prie to prisiliesti. Vadinasi galime būti šventais! Galime to siekti – šventėti Kristuje Jėzuje.

Kaip nuostabu, kad vis dar yra ir kitų priežasčių, kodėl mums netgi privaloma būti šventais žmonėmis. Dievas nori, kad mes būtume šventi, nes mes esame Jo liudytojai visame pasaulyje. Jėzus pasakė savo mokiniams, kad jūs “tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių. (Apd 1,8) Ir vėliau, toje pačioje Biblijos knygoje, Jis sako žydų tarybai Jeruzalėje: “Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję. ... Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems.” (Apd 4,19-20; 5,32) Šios eilutės ir daugelis kitų Biblijos eilučių labai aiškiai sako, kad krikščionys yra Dangiškojo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus liudytojai pasaulyje. (Apd 2,32 ir 10,41; 2 Pt 1,16)

Jėzus savo mokiniams pasakė: “Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais …” (Apd 1,8) To rezultatas, kad mes turime galią gyventi kaip šventi žmonės pasaulyje. Kaip ir apaštalas Paulius sakė korintiečiams: “Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyveno Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!” (1 Kor 3,16-17) Šventoji Dvasia yra Jo Bažnyčioje ir Jis yra tas, kuris suteikia galią Bažnyčiai būti šventa.

Dėl šios priežasties Apaštalas Paulius labai pergyvena dėl Korinto Bažnyčios, dėl čia gyvenančių žmonių, kurie elgiasi ne kaip šventi liudytojai, bet priešingai. Deja, kaip mes Dievo Žodyje skaitome, tuo metu ištvirkavimas bujojo tarp jų, net toks ištvirkavimas, "kokio nepasitaiko nė pas pagonis, būtent - kažkas gyvenąs su tėvo žmona." (1 eil.) Ar tokią Korinto Bažnyčią įmanoma vadinti šventa liudytoja pasauliui. Tikrai ne! Korintiečiai negalėjo pretenduoti į tai, kad “Mes esame šventa šventykla,” bet jie buvo dar blogesni negu pasaulis.

Taigi, čia turėtume užduoti klausimą, kodėl gi Korinto bažnyčia taip elgėsi? Ir kas privertė juos manyti, jog "Mes elgiamės teisingai”? Ir dar - ko mes galime pasimokyti iš šios situacijos? Ar mes norime būti veiksmingi liudytojai pasauliui? Ar mes norime būti šventa Dievo šventykla? Manau, kad mes visi norime būti šventi. Mes visi norime būti veiksmingi liudytojai. Kitaip ir būti negali. Kitaip mes negalėtume vadintis krikščionimis. Tada prieinam prie labai logiško šioje vietoje klausimo - kaip mums tai padaryti? Norėdami išgydyti ligą, turime ne tik panaikinti ligos pasekmes, bet ir surasti jos priežastį. Pirmiausia, suprasti, kas privertė Korinto Bažnyčią tapti bloga liudytoja. Ir tik tada, mes pamatysime, ką mes turime daryti, kad galėtume tapti šventi liudytojai nuodėmingame pasaulyje.

Panagrinėkime dvi priežastis, dėl kurių Korinto Bažnyčia negalėjo vadintis Šventa, dėl kurių jie – korintiečiai nebuvo šventi. Atsakę į šiuos klausimus tikriausiai galėsime atsakyti ir į šių dienų klausimą ar mes esame šventi? Ar mes esame Bažnyčia? Gal tik mėgstančių skaityti Bibliją klubas ar draugija, gal esame tik grupė žmonių, bandančių gauti naudos iš Bažnyčios, kurie bando savo darbais nusipirkti Dievo malonę ir Šventumą?

Turime išsiaiškinti priežastis, kurios nelaidžia artėti link šventumo ir ką mums reikia daryti, norint rasti šventumo kelius:

Korinto krikščionys nebuvo veiksmingi Kristaus liudytojai. Kodėl? Nes jie buvo arogantiški ir pasipūtę. Apie tai jau daug kalbėjome. Taip pat jie pritarė nuodėmei. Jie užsimerkė, matydami kitus nuodėmiaujant, arba net patys tai darė. Jie manė, kad gali būti šventi, nors ir toleruoja nuodėmę Bažnyčioje. O Viešpats juk moko: „atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai.“

Kaip korintiečiai liudijo savo tikėjimą pasauliui? Jie manė, kad pasaulio žmones sužavės savo tolerancija. Bet, jei pasaulio žmonės mato, kad mes nepaklustame Dievui, tai kodėl jie turėtų paklusti Jam? Kaip tai panašu į šiandieną. Kaip populiaru būti tolerantiškam. Užsimerkti matant „nedidelę“ nuodėmę. Tačiau kiekviena nuodėmė yra nuodėmė. Kiekviena nuodėmė piktina Viešpatį. Kiekviena nuodėmė tolina mus nuo karalystės, nuo šventumo. Ir kiekviena nuodėmė, net maža „suraugina visą maišymą“. Mes negalime būti truputį nuodėmingi, mes negalime tarnauti truputį Jėzui ir truputį šėtonui, mes negalime būti tolerantiški melui ar meluojantiems, nuodėmei ar nuodėmiautojams.

Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. (Lk 16,13) Turime apsispręsti ir pasiryžti – esame krikščionys ar pasaulio žmonės, Kristaus sekėjai ar nuodėmės vergai.

MŪSŲ PAŠAUKIMAS IR IŠRINKIMAS TURI BŪTI VEIKSMINGAS LIUDYTOJAS.

2 Pt 1,10: „Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite.“

Mes turime gyventi kaip Šventojo Karaliaus vaikai. Apaštalas Petras rašė, kad “jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę.” (1 Pt 2,9-10) Ir todėl mes turime būti tokie žmonės, Petras kviečia mus gyventi kaip mūsų Karalių Karaliaus Viešpaties Jėzaus vaikai. “Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną.” (1 Pt 2,11-12)

Mes visada turime prisiminti, kad mūsų pašaukimas ir išrinkimas būti liudytojais yra nenusakoma Dievo dovana, tačiau priimdami šią malonės dovaną prisiimame ir didelę atsakomybę.

Pasaulis, aplinkiniai, kokie jie bebūtų, tikintys, pagonys, krikščionys ar ateistai, jie visada mato, kaip mes gyvename, jie klausosi, ką mes kalbame, jie žiūri kaip mes elgiamės ir ko mokome.

Jokūbo Laiške 2,14-17 mes skaitome: “Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite,’ o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.” Mielieji, jei Viešpats suteikė mus tikėjimą, tą didžiausią malonės dovaną, supraskime, kad Jis taip pat iš mūsų ir atsakomybės pareikalaus – jei mes įtikėjome, jei atgimėme, tuo negalime puikuotis ir tuo visko pabaigti – turime dėkoti Viešpačiui, ir daryti tai, kas Jam patinka.

Ir pagaliau įsiklausykite į Rašto žodžius parašytus Apaštalų darbų knygos 1 sk. 8-je eilutėje: “Jūs ... tapsite mano liudytojais.” Tai yra mūsų pašaukimas. Tai pašaukimas apibūdinantis, kas mes esame, ir taip pat, kuo mes turėtume būti, ką daryti, ir kaip tapti šventais ar bent kiek panašiais į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Jo sekėjais, Jo draugais. Taigi, “Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus; sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.” (Hbr 10,23-24) Amen.

 

Dvasininkai

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43678

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Romas Pukys

8 650 50302


Sigita Veinzierl
   (ilgalaikėse atostogose)

Tomas Sakas  (akademinėse atostogose)         

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas