Velykos yra džiaugsminga šventė. Džiaugsmingai skamba bažnyčių varpai, žmonės vienas kitą sveikina, šeimų nariai susitinka ir eina valgyti šventinių patiekalų. Kaip krikščionys evangelikai mes žinome, jog ne mūsų pastangomis ir darbais įgyjamas išganymas, o tik per Jėzų Kristų. Tikrai galime švęsti Viešpaties pergalę, sveikinti vienas kitą ir lankytis svečiuose. Šviesi ir šlovinga krikščionių šventė. Tačiau ir šventėje mes turime būti pasirengę ne tik šlovei ir rūpesčio neaptemdytam džiaugsmui:

"Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už vartų.
Taigi išeikime pas Jį už stovyklos, nešdami Jo paniekinimą. Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo." (Hbr 13,12-14)

Už miesto, kuris iš esmės, yra žmonių bendruomenės pasiektų saugumo ir komforto garantijų vieta, kentėjo Jėzus. Už vartų, kažkur paribyje, už žmonių gyvenamos vietos, vietoje pramintoje mirties simboliu Golgota (hebr. – kaukolė), kur galimybės baigiasi.

Mes, krikščionys, dėl Jėzaus Kristaus turime būti pasiruošę išeiti iš savo "stovyklos". Juk visą savo gyvenimą mes dažniausiai neužsiimame niekuo kitu, kaip savo gyvenimo "stovyklos" tobulimu. Mes įprantame prie tam tikro maisto, tam tikro pomėgio, mėgstame tam tikrą muziką ir mus nervina, kai esame priversti klausytis kitokios muzikos. Norisi sugrįžti į savo "muzikinę stovyklą". Savo namuose žinome kokie daiktai ir kur padėti, bet nemenkų rūpečių sukelia net ir maži mūsų "stovyklos" įprastinės tvarkos pakeitimai.

Pavyzdžiui svečiai sutvarko kambarį savaip. Mes nenorime "išeiti iš savo įprastos stovyklos" net dėl buitinių ar emocinių smulkmenų, todėl tenka abejoti ar mes pasiruošę iš tikrųjų išeiti "pas Jį už stovyklos nešdami Jo paniekinimą"? Mums nepatinka išeiti. Būna, kai žmonės išeina į sunkų žygį kalnuose ar jūrose. Bet tai ne turizmas, kai kalnuose sunku nešti didelę kuprinę. Tai kitoks išėjimas, kai Jėzus turėjo nešti didelį kryžių žinodamas, kad neša savo lėtos ir kankinamos mirties įrankį. Tai kitoks išėjimas, kai mums reikia nešti Jo paniekinimą, o ne kuprinę. Paniekinimą ir gėdą nešti daug sunkiau. O mums norisi nešti šlovę. Kaip Zebediejaus sūnūs mes norime "sėdėti Jėzaus Kristaus šlovėje", nenorėdami nešti Jo kryžiaus:

"Prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipėsi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum mums viską, ko tik prašysime".

Jis atsakė: „Ko norite, kad jums padaryčiau?"
Jie tarė: „Leisk mums sėdėti vienam Tavo dešinėje, kitam – kairėje, Tavo šlovėje!" (Mk 10,35-37)

Iš tikrųjų, išdidiems ir drąsiems žmonėms kryžiaus nešimas yra tarsi herojinė pastanga. Filipinuose kasmet nemažai žmonių neša kryžių ir net savanoriškai trumpam yra nukryžiuojami. Tai net pakelia asmens vertę kitų žmonių akyse. Tačiau kas nori nešti paniekinimą dėl Jo?

Vis dėlto, mes pasitikime ir norime būti su tais, kas iš tikrųjų myli savo draugus, kas padeda ir net aukojasi už draugus. („Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda." (Jn 15,13)) Visagalis šią sandorą įrašė mūsų širdyse. („Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse" (Hbr 10,16))

Todėl mes norime - būti su Jėzumi Kristumi, kuris aukojo gyvybę už daugelį. Būti su Juo ne tik šlovėje ir džiaugsme, bet ir neviltyje ir gėdoje. Nebijokime, būkime pasiruošę ir eikime pas Jį, už savo „stovyklos" ribų, nešdami Jo paniekinimą. Tuomet iš tikrųjų būsime pasiruošę Velykų džiausmui.

Kristus prisikėlė. Aleliuja!

Kun. Tomas Šernas