„Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 35-36)

Dažnai girdime žmones kalbant: „Dievas mus myli". Nėra sveika klausyti tik žmonių, verta labiau įsiklausyti į Dievo Žodį: „Tėvas myli Sūnų", o apie žmones -  „kurie tiki Sūnų, turi amžiną gyvenimą".

Dievas Tėvas atidavė į Sūnaus rankas savo kūrinijos išpirkimą, puolusio žmogaus išpirkimą. Nes nusižengimas prieš Dievą - nuodėmė ir tik vienu būdu ji panaikinama - mirtimi.  Geroji Žinia mums, žmonijai, mums paliudija, jog siuntė Sūnų pasauliui, savo kūrinijai. (Jn 3,16-17). Teesie visiškai aišku ir niekas nesuklaidina: pirma Sūnus, buvęs dar prieš pasaulį ir žmogų, po to pasaulis ir žmonės (Jn1,1). Be Sūnaus, meilė pasauliui - tik būtų tuščias žodis arba ap.Povilo žodžiais: „skambantys cimbolai" (1Kor 13,1). Be meilės Sūnui, nebūtų pasaulio išgelbėjimo, nes mylimam Sūnui Tėvas suteikė savo galią. Kas Sūnumi nepasitiki „gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė" (Jn 3,36), nebus išpirktas, nes neturi savo dalies Tėvo Sūnaus meilėje.

Lietuvoje vyksta ekumeninės maldos už krikščionių vienybę savaitės pamaldos. Minėtos Evangelijos šviesa mus ramina, jog „krikščionių vienybės" sąlyga - nėra mūsų pastangos. Tai tik Dievo paties veikimas. Pirmiausia per mūsų, skirtingų konfesijų krikščionių nuoširdų tikėjimą Jėzumi Kristumi, jo sekimą savo kasdieniniame gyvenime. Vienybei nėra būtini mūsų bažnytinių vadovybių sprendimai, nes dėl jos jau nusprendė Sūnus. Ir Tėvas viską atidavė į Jo rankas. Evangelija liudija - Sūnus meldė vienybės savo mokiniams. (Jn 17,18) Ką, Tėvas, kuris myli Sūnų, savo Sūnaus maldas praleido pro ausis?! O Dabar mes turim ištaisyti Jėzaus bėdą - patys išmelsti vienybės? Na, ne, mielieji, Jėzaus malda išklausyta. Mes - tie, kurie Sūnumi pasitikime arba ne. Ir vargu ar Dievui labai svarbūs mūsų ekumeniniai požiūriai, sistemos ir nuostatos. Svarbu, jog Tėvas myli Sūnų, jame per tikėjimą Jis sutelkė savo išgelbėjimui paskirtuosius. Ar esi „ekumenistas" ar priešingas tokiems pamaldų susitikimams, nuo tavęs pasaulio išgelbėjimas ir Dievo valia krikščioniškai vienybei nepriklauso. Nesilankai ekumeninėse pamaldose, bet šlovini Dievą, pasitiki Sūnumi savo maldos namuose meldiesi - esi Kristaus liudytojas pasauliui. Apsilankai ekumeninėse pamaldose, bet nešlovini Dievo savo maldos namuose kasdieniniame gyvenime, nešventi Viešpaties Dienos ir neturi tikėjimo Sūnumi - lieki po Dievo rūstybe. Kaip savo konfesijų, taip ir ekumeninėse pamaldose yra vienas tikslas - paliudyti mūsų viltį ir tikėjimą Sūnumi. Kasdieniniame gyvenime daug sunkiau išlaikyti artimo meilę ir pasitikėjimą Sūnumi, nei per progas. Ypač kai į tave žvelgia kaimynas, prie jo dar nesi pripratęs, didelė pagunda uoliau „spindėti tikėjimu" nei kasdienybėje savo konfesijos brolių ir seserų akyse. Tikiuosi, kad ekumeninis patyrimas mums duotas tam, kad labiau pažintume save pačius, savo konfesijos surinkimą kitų krikščionių artume. Pažinti, kiek mes patys tvirtai pasitikime Sūnumi ir Tėvo meile Jam. Amen.

R.M.