Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. -

sinagogoje Nazareto mieste perskaitė Jėzus pranašo Izaijo žodžius, kaip rašo evangelistas Lukas, visų čia esančių akims įsmeigtoms į jį. Žydai anuomet laukė Mesijo - tvirto, galingo karaliaus iš Dovydo giminės, vyro, kuris tvirta ranka įves tvarką ir nubaus kaltuosius. Todėl ir akys žmonių, klausančių sinagogoje Jėzaus Nazariečio, buvo įsmeigtos į jį - ar tai šis, taip teisingai, bet labai paslaptingai kalbantis ir puikiai išmanantis Raštus vyras ir yra žadėtasis Mesijas? Taip, tiesa, jis protingas ir charizmatiškas, tačiau joja ant asiliuko, o ne ant eiklaus žirgo, kaip jų laukiamas galingas karalius! Ir išvis - ar dailidės sūnus gali būti Dievo Pateptasis?!

Nors Žydai ir laukė Mesijo, dėl savo širdžių kietumo nepastebėjo Jo atėjimo. Aklai sekę Mozės Įstatymu, izraelitai taip ir nesuprato, kas iš tiesų yra to Įstatymo peraiškintojas Jėzus. Daugelis to nesuprato ir vėliau, nemažai nesusivokusių yra ir šiandien.

Kodėl taip buvo seniau, mums aiškėja iš visų keturių Evangelijų ir Pauliaus laiškų. Jėzus Kristus buvo ne vien tik Naujojo Įstatymo aiškintojas, tiksliau - Jis naujai atskleidė Senojo Testamento tiesas. Atvėrė Mozės Įstatymo gilumas. Jis ne tik aiškino Įstatymą, bet ir įvykdė jį! To padaryti nepajėgė niekas iki Kristaus ir po Kristaus - net patys stropiausi fariziejai....

O Dievo Žodis tapo kūnu, nešančiu Gerąją Naujieną vargdieniams, išvadavimą šio pasaulio įkalintiems ir praregėjimą apakintiems. Jėzus ne tik kalba, moko, bet ir veikia - pakeičia žmones, gydo juos. Jis daro Dievo darbus Žemėje čia ir dabar. Be abejonės Jis tai daro savo Dangiškojo Tėvo kaimenei išgelbėti. Patys aršiausi Mozės Įstatymo sekėjai ir puoselėtojai fariziejai siuto dėl tokios Jėzaus Nazariečio pozicijos, jie ir toliau norėjo vadovautis taisykle „dantis už dantį - akis už akį". Štai keli pavyzdžiai, kuri stūmė fariziejus įduoti Jėzų romėnams.

Jėzus, fariziejų paklaustas, kodėl šabo dieną jo mokiniai skabo javų varpas, atkerta: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui" (Mk 2,27). Čia Jėzus išmintingai paremia savo mintį Raštais, kuriuose kalbama, kad išalkę Dovydas ir jo palydovai „įėjo į Dievo Namus ir valgė padėtinės duonos (...) nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams" (1 Sam 21,1-6).

Buvo ir žymiai daugiau sankirčių tarp Jėzaus ir fariziejų, nes Kristus darė tai, kas Mozės Įstatymo sargams atrodė šventvagystė - valgė su muitininkais ir nusidėjėliais, kritikavo Rašto aiškintojų veidmainystę ir pasipūtimą, išsakė visiškai priešingą požiūrį į skyrybas ir pan. Minėtieji Kristaus disputai su rabinais ir fariziejais jokiu būdu nereiškia Jėzaus nepagarbos Mozės Įstatymui ar Raštams apskritai. Priešingai - Dievo siųstasis savo mokyme labai pagarbiai ir nuosekliai rėmėsi Raštais! Šios žodinės muštynės greičiau rodo Jėzų esant nepailstančiu ir nepalaužiamu žmogaus vargdienių, pasaulyje vargstančių dangiškojo Tėvo vaikų gynėju, - tai darė ir jo mokiniai bei pasekėjai.

Nepaisant aštraus nuodėmingo pasipriešinimo Jėzui, buvo tokių, kurie linko prie Jėzaus. Apie vieną tokį - beje, fariziejų! - skaitome (Mk 10, 17-21), kur Jėzus į klausymą apie visų pirmiausią įsakymą atsako Senojo Testamento žodžiais: „Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis" (Įst 6,4-5) ir pridūrė: „Mylėk savo artimą kaip save patį" (Kun 19,18). Fariziejus kreipiasi į Jėzų „Mokytojau",- tuo pagarbiai pripažindamas Jėzaus autoritetą, be to, džiugindamas Jį, priduria: „Žmogus turi mylėti ir Dievą, ir žmogų pasiaukojančiai, visa širdimi ir kad tai yra svarbiau „už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas".

Taigi matome, kad Kristaus laikais tik nedaugelis žydų priėmė Kristaus mokymą, juo labiau ne visi tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas. Šiomis dienomis ir pas mus pačius yra nemažiau šiuolaikinių fariziejų, tačiau skirtingai nuo senųjų, besiremiančių ne Mozės Įstatymu, bet savo protu ir jėgomis, kitaip tariant, paskendusių vienoje didžiausių nuodėmių - puikybėje.

Tikiu, kad ir protas, ir mokslas šiandien yra nepelnytai pervertinami. Jei mokslo atradimuose nėra moralės, jie virsta geriausiu atveju - pinigais, blogiausiu - patrankomis ir ugnimi. Jei proto nepalaiko širdies kalba, mes tampame protingais robotais.

Jei mokslininkai klausytų Dievo Žodžio, o ne vien savo proto, jie nesididžiuotų tokiu „atradimu", apie kurį neseniai rašė naujienų tinklapis Delfi: esą, angelai negali skraidyti - jų sparnai per maži! Ir tokiais niekais užsiiminėja Kristaus paliesti žmonės!.. Savimi patenkinti „mokslininkai" be jokios abejonės tvirtintų, kad jei Viešpats deramai rūpintųsi, pvz., vaikais, nebūtų nei „Vaiko užuovėjos" Medeikiuose, nei į juos panašių globos namų, tačiau jie jokiu būdu nepastebėtų šiam skauduliui mažinti skirtų darbų - labdaros, meilės, rūpesčio tėvų paliktais ar neprižiūrėtais mažutėliais.

Juk pasaulis išlieka nuodėmės paliestas, pasaulis, kuriame veikia Jėzaus Kristaus išganančioji, gydančioji malonė. Nuodėmės vaisiai yra pavydas, puikybė, melas, girtuoklystė, paleistuvystė, nemeilė ir palikti vaikai. Krikščionys nuolat kovoja tikėjimo kovą. Per tikėjimą ir Kristaus malonę tampa pajėgia kariauna, suduodančia triuškinančius smūgius šėtono kariuo-menei.

Šį gražų Naujųjų metų rytą gyvenkime su tikėjimu, kuris yra didžiausia Dievo dovana, duota mums per Šventąją Dvasią. Įsiklausykime, ką sako Kristus mūsų širdims, tebūna atviras protas Dievo Žodžiui per visus prasidėjusius 2010-tuosius. Lai būna užgniaužta viena didžiausių nuodėmių mumyse - puikybė. Dar vieni Jėzus skelbiami išvadavimo metai prasidėjo mums, - visiems, kurie juose patirs vargdienio, aklojo ir prislėgtojo, belaisvio dalią. Prisiminkite tai.

Jėzus atėjo išvaduoti įkliuvusių į nelaimę. Atėjo pašventinti gyvenimo, jį apiplauti nuo nuodėmių naštos. Paruošti savo tautą susitikimui su savo Dangiškuoju Tėvu. Nėra kito kelio būti išganytam kaip mums Šventajame Rašte duotą Žodį, kuris skelbia, kad Jėzus Kristus, Žmogaus ir Dievo Sūnus mirė ant kryžiaus, savo brangų kraują liedamas ir už kiekvieno iš mūsų nuodėmių atpirkimą, dvasios ramybę ir amžinąjį gyvenimą.

Su Naujaisiais Jus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus 2010-taisiais. Amen.

Lekt. Evaldas Tamariūnas